2021-01-27 Nr. AB-1977-3-61-3-02414-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-199-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02414-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, VTEK, atsakovas) 2017 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. KS-87 „Dėl G. K.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VTEK Sprendime nustatė, jog pareiškėjas, eidamas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – ir LNOBT) generalinio direktoriaus pareigas nevykdė kontrolės funkcijos ir neužtikrino, kad šios įstaigos darbuotojai privačius interesus deklaruotų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, todėl šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – VPIDVTĮ, Įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime ir atsakovo interneto tinklalapyje paskelbta informacija yra prieštaringa. Interneto tinklalapyje nurodoma, jog „šiurkštų pažeidimą VTEK konstatavo todėl, kad tai jau antras kartas šiemet, kai G. K. pripažįstamas pažeidęs VPIDVTĮ nuostatas“. Taigi, iš Sprendimo ir paskelbtos informacijos interneto tinklalapyje nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kuo remiantis pareiškėjas laikomas šiurkščiai pažeidusiu VPIDVTĮ nuostatas.

4. Pareiškėjas teigė, kad buvo apribota jo teisė pasisakyti Komisijoje dėl tyrimo esmės, nes jam nebuvo tinkamai pranešta apie Komisijos posėdį, kurio metu priimtas Sprendimas. Be to, Komisijos atliktas tyrimas ir Sprendimas pažeidžia nepiktnaudžiavimo valdžia ir teisėtumo principus, nes Komisijos pirmininko pareigas ėjo ne vyriausias pagal amžių Komisijos narys. V. K. neturėjo Komisijos pirmininko viešojo administravimo įgaliojimų ir neturėjo teisės vadovauti tyrimui, organizuoti Komisijos posėdžius ir kt.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos interneto tinklalapyje skelbtoje informacijoje buvo nurodyta, kad Komisija iki šiol atlieka tyrimus dėl septyniolikos vadovaujančias pareigas einančių LNOBT darbuotojų. Taigi, nėra nustatyta, ar šie darbuotojai įvykdė pareigą deklaruoti privačius interesus, ar iš viso turėjo tokią pareigą. Neužbaigus tyrimo dėl visų LNOBT darbuotojų, kurių veiklą tiria Komisija, nebuvo galima vertinti LNOBT generalinio direktoriaus pareigų vykdymo.

6. Pareiškėjo įsitikinimu, administravimo įgaliojimų sąvokos teisės aktų leidėjas neapibrėžė. Šis terminas nėra aiškus. Iš teisinio reguliavimo nėra aišku, kokie kriterijai lemia, kad asmuo laikomas turinčiu administravimo įgaliojimus, taip pat nėra aiškus administravimo įgaliojimų turinys, jų apimtis ir svarba. Pareiškėjo nuomone, Komisija neteisingai aiškina minėtą sąvoką, teigdama, kad administravimo įgaliojimus asmuo turi tada, kai ką nors valdo ar tvarko. Įstatymo leidėjas nustato pareigą deklaruoti privačius interesus ne visiems darbuotojams, kurie ką nors valdo ar tvarko, o tiems, kurių veikla gali būti siejama su LNOBT, kaip biudžetinės įstaigos, sprendimų priėmimu. Sprendimai turi būti susiję ne su bet kokių vidinių ūkinių (veiklos) funkcijų atlikimu, o su LNOBT veikla tenkinant viešąjį interesą, nes tik toks sprendimų priėmimas gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. LNOBT nėra nei viešojo administravimo subjektas, nei viešojo administravimo įstaiga, LNOBT darbuotojai neatlieka ir vidaus administravimo veiklos, todėl Komisijos priimtas Sprendimas neatitinka proporcingumo principo.

7. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad eidamas LNOBT generalinio direktoriaus pareigas pareiškėjas nevykdė kontrolės funkcijos ir neužtikrino, kad šios įstaigos darbuotojai privačius interesus deklaruotų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, todėl šiurkščiai pažeidė VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pareiškėjo teiginys, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka tikrovės. Sprendimas, apie kurį savo skunde nurodė pareiškėjas, yra tik 2017 m. liepos 12 d. VTEK interneto tinklalapyje www.vtek.lt paskelbta Sprendimo rezoliucinė dalis. Visas Sprendimas buvo paskelbtas 2017 m. liepos 14 d. ir tą pačią dieną išsiųstas pareiškėjui.

9. Atsakovas pažymėjo, jog apie tai, kad VTEK 2017 m. liepos 12 d. posėdyje svarstys pareiškėjo elgesio atitiktį VPIDVTĮ nuostatoms, pareiškėjas 2017 m. liepos 5 d. buvo informuotas registruotu, taip pat ir elektroniniu paštu. 2017 m. liepos 11 d. elektroniniu paštu apie tai buvo informuotas ir pareiškėjo atstovas – advokatas G. B.

10. Atsakovo teigimu, jis nepažeidė visų pareiškėjo skunde nurodytų principų. Didžiąją pareiškėjo skundo dalį užima argumentai, nesusiję su šia administracine byla. Sprendimo vertinimo dalykas yra visiškai kitas nei kitų LNOBT darbuotojų atveju, t. y. VPIDVTĮ įtvirtintos pareigos kontroliuoti VPIDVTĮ nuostatų laikymąsi pažeidimas (22 str. 1 d. 2 p.).

11. Atsakovas nurodė, kad VTEK posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip trys VTEK nariai. Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas buvo priimtas VTEK posėdyje, visiems keturiems Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) paskirtiems ir tarnybines pareigas einantiems VTEK nariams vienbalsiai balsavus „už“. Penktasis VTEK narys, ėjęs Komisijos pirmininko pareigas, Seimo nutarimu buvo atleistas iš pareigų nuo 2017 m. kovo 20 d., o naujas Sprendimo priėmimo dieną dar nebuvo paskirtas.

12. Atsakovas paaiškino, jog išvadą, kad pareiškėjas realios VPIDVTĮ nuostatų, įpareigojančių valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, laikymosi kontrolės nevykdė, VTEK padarė atsižvelgdama į tai, kad iš daugiau nei 30 administracinius įgaliojimus turinčių šios biudžetinės įstaigos darbuotojų tokią prievolę tinkamai buvo įvykdę tik 4. Tiesioginę prievolę užtikrinti, kad toks reikalavimas būtų vykdomas, pagal einamas pareigas turi įstaigos vadovas, t. y. pareiškėjas, kuris tuo metu ėjo LNOBT generalinio direktoriaus pareigas. LNOBT darbuotojai VTEK paaiškino, kad apie prievolę deklaruoti privačius interesus jie nebuvo informuoti ir VPIDVTĮ nuostatos jiems nebuvo išaiškintos.

13. Atsakovas nurodė, kad jeigu valstybės tarnyboje dirbantis asmuo per vienus metus nuo dienos, kurią buvo pripažintas pažeidęs VPIDVTĮ, Įstatymo nuostatas pažeidžia pakartotinai, VTEK konstatuoja, kad VPIDVTĮ nuostatos yra pažeistos šiurkščiai. VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. KS-52 konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė VPIDVTĮ nuostatas, todėl skundžiamu Sprendimu VTEK pagrįstai sprendė, kad minėto įstatymo nuostatos pažeistos šiurkščiai.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Sprendimą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 22,79 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15. Teismas nustatė, kad Komisija 2017 m. gegužės 24 d. konstatavo, jog 10 vadovaujamas pareigas einančių LNOBT darbuotojų (generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai ir meno reikalams L. V., Renginių organizavimo skyriaus vadovas A. A., Viešųjų pirkimų skyriaus vadovė Z. L., Gamybinių dirbtuvių tarnybos vadovas V. V., Įrengimų tarnybos vadovas D. B., vyriausiasis administratorius ir Žiūrovų aptarnavimo tarnybos vadovas A. K., Reklamos ir leidybos tarnybos vadovė J. S., Personalo skyriaus vadovė I. N., Meninės pastatymų tarnybos vadovas V. V. ir vyriausioji buhalterė S. L.) VPIDVTĮ nustatyta tvarka ir terminais nepateikė privačių interesų deklaracijų, todėl pažeidė Įstatymo II skirsnio nuostatas. Atsižvelgdama į nurodytą aplinkybę Komisija 2017 m. gegužės 24 d. pradėjo tyrimą dėl LNOBT generalinio direktoriaus elgesio atitikties VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimui.

16. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai) ir į tai, kad privačių interesų deklaravimas susijęs su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimu, sprendė, kad VPIDVTĮ nuostatos, susijusios su asmenų, kurie turi pareigą deklaruoti privačius interesus, identifikavimu, turi būti aiškios ir negali būti aiškinamos plečiamai. Kadangi VPIDVTĮ nedetalizuota, kokie asmenys, dirbantys biudžetinėse įstaigose, laikomi turinčiais administravimo įgaliojimus, tokiems priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti. Teisės aktai, reglamentuojantys biudžetinės įstaigos LNOBT veiklą, numato tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 konstatavo, jog kad LNOBT Personalo skyriaus vadovė neturėjo administravimo įgaliojimų ir kartu pareigos deklaruoti privačius interesus, priėjo prie išvados, kad buvęs LNOBT generalinis direktorius pareiškėjas pagrįstai nekontroliavo LNOBT Personalo skyriaus vadovės, kad ji deklaruotų privačius interesus, nes ji tokios pareigos neturėjo.

17. Įvertinęs Komisijos sprendimuose dėl LNOBT darbuotojų, kurie nedeklaravo privačių interesų (b. l. 31–63), nurodytas šių asmenų vykdomas funkcijas, teismas pažymėjo, jog tai, kad minėti LNOBT darbuotojai yra tam tikrų struktūrinių padalinių vadovai, kad jų pareiginėse instrukcijose nurodyta, jog tie asmenys kažkam vadovauja, kažką organizuoja ar kontroliuoja, dar nereiškia, kad jie turi administravimo įgaliojimus VPIDVTĮ taikymo prasme. Pagal LVAT praktiką, LNOBT veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato tik vieną organą, įgaliotą valdyti šią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą. Minėti LNOBT struktūrinių padalinių vadovai, teismo nuomone, neturi administravimo įgaliojimų, nes jie nevykdo įstaigos vadovo funkcijų ar jų dalies, todėl jie neturėjo pareigos deklaruoti privačius interesus. Dėl to ir pareiškėjas neturėjo pareigos kontroliuoti, kad jie deklaruotų privačius interesus. Teismo nuomone, aplinkybė, kad dalis LNOBT darbuotojų (A. K., V. V., V. V., J. S. ir L. V.), Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nepateikė skundų Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Komisijos sprendimų ir pripažino pažeidimą arba kad dalis jų (D. B., A. K., S. L. ir Z. L.), Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nepasinaudojo teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka (administracinėse bylose Nr. I-4224-790/2017, I-4226-790/2017, I-4235-244/2017, I-247-815/2018), negali būti vertinama pareiškėjo nenaudai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pripažino, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, todėl nenagrinėjo kitų pareiškėjo skundo argumentų ir galimų skundžiamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų.

III. 18. Atsakovas VTEK apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Teismas savo sprendimą išimtinai grindė LVAT 2019 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018. Teismas 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi sustabdė šią administracinę bylą iki įsiteisės sprendimai administracinėse bylose: a) pagal pareiškėjos I. N. skundą (bylos Nr. I-4217-790/2017, procesinis Nr. 3-61-3-02130-2017-9) ir b) pagal pareiškėjo G. K. skundą (bylos Nr. eI-4307-629/2017; procesinis Nr. 3-61-3-02219-2017-7), motyvuojant tuo, jog tarp aukščiau nurodytų trijų administracinių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys. Teismas 2019 m. sausio 28 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą, nurodydamas, jog: a) LVAT 2019 m. sausio 9 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 (proc. Nr. 3-61-3-02130-2017-9), kuria patenkino pareiškėjos I. N. skundą; b) atsižvelgiant į šią LVAT nutartį nėra tikslinga laukti teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4307-629/2017 (procesinis Nr. 3-61-3-02219-2017-7) įsiteisėjimo. 2019 m. kovo 18 d. teismo posėdyje VTEK atstovas prašė administracinę bylą stabdyti, kadangi nei vienas iš teismo nutartyje stabdyti bylos nagrinėjimą nurodytų jos sustabdymo pagrindų nebuvo išnykęs, informuodamas, jog VTEK 2019 m. kovo 4 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 ir ši administracinė byla dar nebuvo išnagrinėta; 2019 m. kovo 18 d. nebuvo išnagrinėta ir administracinė byla Nr. eI-4307-629/2017 (procesinis Nr. 3-61-3-02219-2017-7). Teismas atmetė šį prašymą ir sprendime apie jį ar jo netenkinimo motyvus neužsiminė. Teismo aktas, kuriame yra nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo akto priėmimui, pažeidžia proceso šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus ir sudaro pagrindą tokį teismo sprendimą panaikinti.

18.2. Ta pati pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjama administracinę bylą Nr. I-120-643/2019 (procesinis Nr. 3-61-3-04078-2017-2), ją sustabdė 2019 m. kovo 4 d. nutartimi, atsižvelgdama į tai, jog VTEK pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 (proc. Nr. 3-61-3-02130-2017-9) ir ši byla nebuvo išnagrinėta. Taigi teisėjų kolegija iš esmės analogiškas situacijas įvertino nevienodai, dėl ko ši administracinė byla buvo išnagrinėta netinkamai, neobjektyviai, pažeidžiant VTEK, kaip proceso šalies, teises.

18.3. Šią administracinę bylą sieja prejudicinis ryšys su administracine byla Nr. A-656-525/2019 (procesinis Nr. 3-61-3-02141-2017-1) pagal pareiškėjos J. S. skundą dėl VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. KS-46 panaikinimo ir su administracine byla Nr. A-717-602/2019 (procesinis Nr. 3-61-3-02185-2017-9) pagal pareiškėjo A. A. skundą dėl VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 47. Tai, kad toks ryšys egzistuoja, matyti ir iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame minėtieji VTEK sprendimai yra aptariami ir teisiškai įvertinti. Teismas sprendime padarė faktinę klaidą teigdamas, kad J. S. VTEK sprendimo nebuvo apskundusi teismui. Teismas padarė grubų procesinį pažeidimą, dėl kurio jo sprendimas turėtų būti naikinamas, nes iš esmės išnagrinėjo aplinkybes, kurios yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamų (neišnagrinėtų) administracinių bylų dalykas, ir iš esmės pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą dėl J. S. ir 2017 m. spalio 17 d. sprendimą dėl A. A.. Šiuose sprendimuose, priešingai nei nagrinėjamu atveju, teismas konstatavo, kad minėti asmenys, eidami pareigas LNOBT, kaip šios įstaigos struktūrinių padalinių vadovai, turi administracinius įgaliojimus, todėl turi pareigą deklaruoti privačius interesus.

18.4. Teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, susijusias su administravimo įgaliojimų samprata. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas, kas yra valstybės tarnyboje dirbantys asmenys, turintys prievolę VPIDVTĮ II skirsnyje nustatyta tvarka teikti privačių interesų deklaracijas, išskyrė tris savarankiškas valstybės tarnyboje dirbančių asmenų kategorijas. Ir tik viena iš jų – akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovai ir vadovų pavaduotojai – VTEK nuomone, galbūt galėtų būti artima teismo sprendime pateiktam argumentavimui, administravimo įgaliojimus tiesiogiai siejant su vienasmeniu įstaigos valdymu, įstaigos vadovo funkcijų ar jų dalies vykdymu. Tačiau VTEK ginčijamame Sprendime vertino ne akcinės bendrovės darbuotoją, bet valstybės biudžetinės įstaigos struktūrinio padalinio vadovės, priskirtinos į VPIDVTĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytam asmenų, dirbančių valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turinčių administravimo įgaliojimus, subjektų ratui, veikas. Jeigu teismas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytu subjektu pripažįsta tik LNOBT generalinį direktorių, toks išaiškinimas susiaurina pačiame Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą ir galbūt prieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai susiaurino įstaigos valdymo sąvoką. Mokslo darbuose, tiriančiuose įstaigų valdymą, administravimo santykius bei vadybos principus, laikomasi pozicijos, kad institucijos valdymas apima planavimą ir prognozavimą, organizavimą, koordinavimą, kontrolę ir vadovavimą (žr. Fayol, H. (2005). Administravimas: teorija ir praktika. Vilnius; Stoner, J. A. F., Freeman, R.E., Gilbert, D. Jr. (2005). Vadyba. Kaunas). Teismas savo sprendime nei vienos iš šios valdymo srities neanalizavo, nors iš LNOBT struktūrinių padalinių vadovų pareigybių aprašymų matyti, kad šie darbuotojai vykdo visas klasikinio valdymo sampratą atitinkančias funkcijas.

18.5. Teismas nepasisakė dėl LNOBT vadovo 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. S1-219 „Dėl privačių interesų deklaravimo“ ir 2017 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“, kuriais jis struktūrinių padalinių vadovus Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais įpareigojo deklaruoti privačius interesus. Jokie administravimo įgaliojimai šiuose teisės aktuose neminimi.

19. Pareiškėjas G. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. LVAT 2019 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1475-624/2019, kuriame atkartojo LVAT 2019 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 nurodytas teisės aiškinimo taisykles. LVAT 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi netenkino VTEK prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018, kadangi nenustatė, kad LVAT priimdamas sprendimą minėtoje byloje būtų padaręs esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, kuris galėtų turėti įtakos priimant sprendimą ar nutartį, bei kad būtų neužtikrinęs vienodos administracinių teismų praktikos formavimo. Remiantis aukščiau paminėta teismų praktika, nuostatos, susijusios su asmenų, kurie turi pareigą deklaruoti privačius interesus, identifikavimu, turi būti aiškios ir negali būti aiškinamos plečiamai, kadangi deklaracijose pateikta informacija gali būti viešinama, o tai yra glaudžiai susiję su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pasirėmė LVAT sukurtu precedentu, t. y. LVAT 2019 m. sausio 19 d. sprendimu. Apeliaciniame skunde VTEK be jokio teisinio pagrindo sutapatino sąvokas „administravimo įgaliojimai“ ir „valdymas“.

19.2. LVAT 2019 m. sausio 19 d. sprendime konkrečiai pasisakydamas apie LNOBT, vienareikšmiškai nurodė, kad šios biudžetinės įstaigos veiklą reglamentuojantys teisės aktai numatė tik vieną organą, įgaliotą valdyti šią įstaigą – įstaigos vadovą, todėl asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, priskirtini tik tie asmenys, kurie turi įgaliojimus vykdyti šios įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį. Akivaizdu, jog jei pagal teisės aktus personalo skyriaus vadovas ir vyriausiojo buhalterio pavaduotojas nėra laikomi valstybės tarnyboje dirbančiais asmenimis, turinčiais administravimo įgaliojimus, tokiais asmenimis, remiantis minėta LVAT praktika, negali būti laikomi ir kiti LNOBT darbuotojai, kurie ką nors valdo ar tvarko.

19.3. Pareiškėjas tinkamai vykdė savo, kaip vadovo, funkcijas, kadangi jam atostogaujant jo pavaduotoja 2012 m. rugsėjo 25 d. priėmė įsakymą Nr. S1-219 „Dėl privačių interesų deklaravimo" (I t., b. l. 15), kuriuo įsakė „generalinio direktoriaus pavaduotojams, tarnybų ir skyrių vadovams, kitiems teatro darbuotojams, turintiems viešojo administravimo funkcijas užpildyti privačių interesų deklaracijas iki 2012 m. rugsėjo 30 d.“. Taip pat pareiškėjas 2017 m. balandžio 7 d. priėmė įsakymą „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“ Nr. S1-60 (I t., b. l. 73). Taigi jis bei jo įgaliotasis asmuo tinkamai vykdė savo pareigas, kadangi LNOBT darbuotojai tiek 2012 m., tiek 2017 m. buvo įpareigoti pildyti privačių interesų deklaracijas. Pareiškėjas tinkamai vykdė kontrolės funkcijas bei įpareigojo tik administravimo įgaliojimus turinčius asmenis pateikti privačių interesų deklaracijas.

19.4. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. KS-87 „Dėl G. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimu Komisija pripažino, kad eidamas LNOBT generalinio direktoriaus pareigas pareiškėjas nevykdė kontrolės funkcijos ir neužtikrino, kad šios įstaigos darbuotojai privačius interesus deklaruotų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, todėl šiukščiai pažeidė VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo tenkino. Atsakovas VTEK apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik LVAT 2019 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018, neatsižvelgė į VTEK atstovo prašymą administracinę bylą stabdyti, nes VTEK 2019 m. kovo 4 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018, be to, nebuvo išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-4307-629/2017 (procesinis Nr. 3-61-3-02219-2017-7) bei kitos susijusios bylos; teismas netinkamai išaiškino Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas bei įstaigos valdymo sąvoką, nepasisakė dėl LNOBT vadovo 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. S1-219 „Dėl privačių interesų deklaravimo“ ir 2017 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“, reikšmės ginče.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus ir aktualią teismo praktiką.

23. Nagrinėjamo ginčo kontekste apeliacinės instancijos teismas akcentuoja būtinybę atsižvelgti į administracinių teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

24. LVAT 2019 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1475-624/2019, kuriame atkartojo LVAT 2019 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 nurodytas teisės aiškinimo taisykles. LVAT 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi netenkino atsakovo VTEK prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018, kadangi nenustatė, kad LVAT priimdamas sprendimą minėtoje byloje būtų padaręs esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, kuris galėtų turėti įtakos priimant sprendimą ar nutartį, bei kad būtų neužtikrinęs vienodos administracinių teismų praktikos formavimo.

25. VPIDVTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, taip pat asmuo, pretenduojantis į pareigas valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją. Sąvokos „asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje“ turinys yra apibrėžtas šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje: asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, žvalgybos pareigūnai, profesinės karo tarnybos karininkai, asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus <...>.

26. Minėtose bylose suformuotų teisės aiškinimo taisyklių turi būti laikomasi ir nagrinėjamoje byloje aiškinant sąvokas „administravimas“ ir „administravimo įgaliojimai“, pažymėta, kad Įstatyme nėra pateikiama jų reikšmė, tokia sąvoka nėra naudojama ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose juridinių asmenų veiklą. Sąvokos „administravimo įgaliojimai“ reikšmė negali būti tapatinama su sąvokos „viešojo administravimo įgaliojimai“ reikšme, kurios turinys pateikiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-656-525/2019).

27. Remiantis aukščiau paminėta teismų praktika, nuostatos, susijusios su asmenų, kurie turi pareigą deklaruoti privačius interesus, identifikavimu, turi būti aiškios ir negali būti aiškinamos plečiamai, kadangi deklaracijose pateikta informacija gali būti viešinama, o tai yra glaudžiai susiję su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pasirėmė LVAT sukurtu precedentu, t. y. LVAT 2019 m. sausio 19 d. sprendimu. Apeliaciniame skunde VTEK be jokio teisinio pagrindo sutapatino sąvokas „administravimo įgaliojimai“ ir „valdymas“. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, pareiga deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikiant privačių interesų deklaraciją, kuri nustatyta tvarka gali būti viešinama, yra susijęs su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimu, todėl jo nuostatos, susijusios su asmenų, kurie turi pareigą deklaruoti privačius interesus, identifikavimu, turi būti aiškios ir negali būti aiškinamos plečiamai.

28. Kadangi Įstatymas nedetalizuoja, kokie asmenys, dirbantys biudžetinėse įstaigose, laikomi turinčiais administravimo įgaliojimus, tokiems Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti – nagrinėjamu atveju biudžetinės įstaigos vadovas (pareiškėjas).

29. Aptartas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimas reiškia, kad kiti įstaigos darbuotojai neturėjo pareigos deklaruoti privačius interesus teisės aktų nustatyta tvarka, o pareiškėjui atsakomybė dėl to, kad nevykdė deklaravimo kontrolės, pritaikyta be pagrindo. Nagrinėjamu atveju reikšmingu laikytinas LVAT išnagrinėtose bylose pateikiamas išaiškinimas, kad tik įstaigos vadovas laikytinas turinčiu administravimo įgaliojimus, todėl apelianto nurodomos aplinkybės apie minėto pobūdžio ginčus, nagrinėjamus pirmosios instancijos teisme pagal kitų įstaigos darbuotojų skundus, negali turėti įtakos šios bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.

30. Apelianto nurodomi LNOBT vadovo 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. S1-219 „Dėl privačių interesų deklaravimo“ ir 2017 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“ nesudaro pagrindo pareiškėjo atsakomybę vertinti kitaip, nes atsakomybės pareiškėjui taikymas buvo siejamas su asmenų, kurie faktiškai neturėjo administravimo galiojimų, veiksmais. Nurodyti asmenys neturėjo pareigos deklaruoti privačių interesų, taigi šie įsakymai jiems neturėjo būti taikomi, o pareiškėjas savo ruožtu neturėjo pareigos nagrinėjamu atveju vykdyti deklaravimo kontrolę.

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijusių su nagrinėjamos bylos privalomu stabdymu dėl Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos bylos Nr. eI-4307-629/2017 (procesinis Nr. 3-61-3-02219-2017-7), pažymi, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo stabdyti bylą. Konstatavus, kad LVAT 2019 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 išaiškinta esminė aplinkybė, jog įstaigoje kiti asmenys, išskyrus patį pareiškėją, neturėjo administravimo įgaliojimų, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-4307-629/2017 (procesinis Nr. 3-61-3-02219-2017-7) nustatinėjamos aplinkybės negalėjo turėti įtakos teisiniam nagrinėjamos bylos rezultatui.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į LVAT 2020 m. spalio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020 (procesinis Nr. 3-61-3-02219-2017-7) konstatuotas aplinkybes, kurios aktualios vertinant ir šioje byloje kvestionuojamo Komisijos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, papildomai pažymi, kad jos galėtų būti savarankišku pagrindu Sprendimui panaikinti. Administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020 išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. spalio 14 d. sprendimu tenkindama pareiškėjo skundą nustatė, kad Komisijai priimant 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-52 „Dėl G. K.“, pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie VTEK atliekamą tyrimą, tyrimo ribos nebuvo tinkamai ir aiškiai apibrėžtos; VTEK pirmininko funkcijas – organizavo VTEK sekretoriato darbą atliekant tyrimą dėl sprendimo, vadovavo rengiant svarstyti VTEK teikiamą sprendimą, sušaukė Komisijos posėdį, kuriame buvo priimtas sprendimas ir jame pirmininkavo, davė privalomus nurodymus valstybės tarnautojams ir pareiškėjui bei pasirašė sprendimą – atliko VTEK narys, kuriam tokių funkcijų atlikimas buvo priskirtas ydingai ir nesilaikant teisės aktų reikalavimų; išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad buvo pažeistas teisės į gynybą principas, gero administravimo principas, inter alia (be kita ko) suponuojantis teisę, jog asmens reikalai institucijoje būtų tvarkomi nešališkai; dėl to, jog pareiškėjo klausimą dėl tarnybinės etikos pažeidimo išnagrinėjo institucija, kurios narių (pirmininko) skyrimo aplinkybės, pozicijos nenuoseklumas, tyrimo eiga nesudarė nepriklausomos ir nešališkos institucijos įspūdžio, taigi institucija neatitiko nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų.

33. Nagrinėjamoje byloje priimant Komisijos 2017 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. KS-87 „Dėl G. K.“ tyrimo procedūros faktinės aplinkybės buvo iš esmės identiškos – VTEK pirmininko funkcijas atliko, komisijos darbą organizavo, Sprendimą pasirašė tas pats VTEK narys, kuriam tokių funkcijų atlikimas buvo priskirtas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, buvo neįgyvendinta pareiškėjo teisė būti išklausytam, taigi ir šiuo atveju buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, sudarantys savarankišką pagrindą pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

34. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, apeliacinis skundas atmetamas.

35. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovo 3 586,62 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidų, apeliacinės instancijos teisme patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, prašymų parengimą, teisines konsultacijas.

36. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi ši nutartis priimta pareiškėjo naudai, jis turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

37. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

38. Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientais yra 1,3. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, kuris 2020 m. III ketvirtį (už prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas apmokėta 2021 m. sausio 18 d.) sudarė 1 454,8 Eur, maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą galima priteisti suma yra 1 891,24 Eur.

39. Rekomendacijų 8.16 punkte nurodyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientais yra 0,4. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, maksimali už prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimą galima priteisti suma yra 581,92 Eur.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, išlaidos už prašymo išnagrinėti bylą kuo skubiau negali būti pripažintos būtinomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas tokį prašymą teikė savo iniciatyva, jis nėra numatytas ABTĮ kaip bylos šalių teismui teiktinas procesinis dokumentas. Pareiškėjas taip pat nepagrindė tokio prašymo teikimo būtinybės. Atsižvelgiant į tai, išlaidos už prašymą išnagrinėti bylą kuo skubiau, pareiškėjui nepriteistinos kaip nebūtinos išlaidos.

41. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam patirtas išlaidas už konsultacijas: atstovo susitikimą su klientu dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo įvertinimo, teisinės pozicijos suderinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog advokato susitikimas su klientu, konsultacijos ir dokumentų analizė yra neatskiriama atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo teisinės paslaugos dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-230-662/2019), todėl darytina išvada, kad išlaidos, susijusios su susitikimu su klientu dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo ir analize ir pozicijos derinimu, atskirai nepriteistinos.

42. Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014), tačiau kiekvienu atveju priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.).

43. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad tas pats advokatas pareiškėją byloje atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, todėl atstovaujant pareiškėją apeliacinės instancijos teisme ginčo teisiniai santykiai jam nebuvo nauji, į tai, kad sprendžiant ginčą buvo remiamasi analogiško ar panašaus pobūdžio bylose suformuota teismų praktika ir atsižvelgdama į kitus šios nutarties 42 punkte nurodytus kriterijus, daro išvadą, kad pareiškėjui iš atsakovo už teisines paslaugas, suteiktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteistina 2 100 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui G. K. iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė