2K-71/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-71/2013 Teisminio proceso Nr. 1-05-1-04018-2008-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.6; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. ir jo gynėjos advokatės Algaudos Šimkūnienės kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti V. S. ir V. P., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, kuria nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą,

n u s t a t ė :

G. L. nuteistas už tai, kad netinkamai atliko pareigas, būtent: eidamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Varėnos rinktinės Druskininkų užkardos sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigas ir atlikdamas tarnybą Druskininkų užkardos Raigardo pasienio kontrolės punkte, būdamas atsakingas už iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atvykstančių asmenų dokumentų patikrinimą ir duomenų įvedimą į VSAT informacinę sistemą, 2008 m. kovo 6 d. apie 15.35 val. nepatikrino į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atėjusio Baltarusijos Respublikos piliečio V. P. asmens dokumentų ir neįvedė jo duomenų į VSAT informacinę sistemą. Dėl to Baltarusijos Respublikos pilietis V. P. neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtai iš Baltarusijos Respublikos teritorijos pateko į Lietuvos Respubliką. Šiais savo veiksmais G. L. dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, sumenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos autoritetą, diskreditavo pasieniečio vardą ir pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnio 1, 2 punktus, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 25 straipsnį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-143 patvirtintos Pasienio tikrinimo tvarkos 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 12 punktą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2006 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 4-706 patvirtintų Sienos kontrolės nuostatų 62 punkto 62.1 ir 62.6 papunkčius, 244 punkto 244.4, 244.6, 244.7, 244.8 papunkčius, VSAT Varėnos rinktinės vado 2006 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 4-605 patvirtintos Raigardo pasienio kontrolės punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos 6 punkto 6.3.5, 6.3.7, 6.3.8 ir 6.3.9 papunkčius, VSAT Varėnos rinktinės Druskininkų užkardos sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigybės aprašymo, patvirtinto VSAT Varėnos rinktinės vado 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-207, IV dalies 7.8, 16 ir 20 punktus.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. L. ir jo gynėja prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BPK 1, 20, 276 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ ir nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“.

Kasatorių nuomone, šioje byloje yra pakankamai nuteistąjį teisinančių objektyvių įrodymų, kurie teismų nebuvo tinkamai įvertinti, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir nevertinęs į bylą pateiktų įrodymų, netinkamai įvertino G. L. taikytinos atsakomybės pobūdį, visiškai neatsižvelgė į tai, kad, jam buvo pritaikyta tarnybinė nuobauda – įspėjimas, taigi, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistajam buvo pritaikyta dviguba atsakomybė. Buvo neįvertintas į bylą pateiktas įrodymas – 2008 m. balandžio 11 d. Tarnybinio patikrinimo dėl Druskininkų užkardos pareigūno V. S. ir kitų pareigūnų tarnybos vykdymo išvada. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą – apklausti V. P. , nes jo parodymuose buvo akivaizdžių prieštaravimų, taip pat apklausti VSAT pareigūną R. Birvinską, kuris byloje davė parodymus dėl dviprasmiškai traktuojamų situacijų.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir visiškai nepasisakė dėl į baudžiamąją bylą pateikto rašytinio įrodymo – VSAT 2009 m. kovo 12 d. rašto „Dėl dviprasmiškai traktuojamų situacijų“, kurio vertinimas, kasatorių nuomone, turėjo esminę reikšmę sprendžiant dėl G. L. taikytinos atsakomybės pobūdžio, tinkamo ar netinkamo pareigų atlikimo vertinimo, taigi ir baudžiamosios atsakomybės taikymo. VSAT rašto 3 punkte nurodyta, kad: „ketinantys vykti per valstybės sieną asmenys gali atvykti į PKP nepriklausomai nuo to, ar jie turi visus būtinus vykti per valstybės sieną dokumentus, kadangi prie pačios de facto valstybės sienos linijos jokie tikrinimai ir procedūros neatliekami. Taigi, Baltarusijos Respublikos pilietis, neturintis Lietuvos Respublikos vizos ar kitų vykti per valstybės sieną būtinų dokumentų, gali netikrinamas per de facto valstybės sienos liniją atvykti į PKP teritoriją iki pasienio tikrinimo vietos. Tokiu atveju asmuo nelaikomas valstybės sienos pažeidėju, o atlikus pasienio tikrinimą ir nustačius, kad asmuo neatitinka trečiųjų šalių piliečiams nustatytų atvykimo sąlygų, yra priimami atitinkami sprendimai dėl jo įleidimo ar neįleidimo į Lietuvos Respubliką“. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į šio įrodymo turinį, padarė visiškai nepagrįstas išvadas, kad G. L. netinkamai vykdė savo funkcijas, pažeisdamas Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 25 straipsnio, įpareigojančio VSAT pareigūnus atlikti patikrinimą pasienio kontrolės punktuose, bei kitų teisės aktų reikalavimus. Remiantis byloje nustatytais duomenimis ir pirmiau nurodytu dokumentu, kasatoriai teigia, kad G. L. neturėjo pareigos būtent toje pasienio kontrolės punkto teritorijos vietoje patikrinti V. P. dokumentų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 229 straipsnyje įtvirtinto neatsargaus nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. turi būti nustatyta, kad dėl tarnybos pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo atsiranda padarinių – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patiria didelę žalą. Įrodinėjant šio nusikaltimo sudėtį, kartu su kitais nusikaltimo sudėties požymiais būtina nustatyti ir objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Kasatorių nuomone, didelės žalos padarymas valstybei teismų sprendimuose konstatuotas netinkamai.

Vien tik argumentų, kad buvo diskredituotas VSAT pareigūno vardas, VSAT prestižas, tokiai išvadai pagrįsti nepakanka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K–512/2004 išaiškinta, kad pareigūnas, neatlikdamas savo pareigų, visada diskredituoja pareigūno vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė.

Didelė žala valstybei galėtų būti konstatuojama nustačius, kad dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės institucijų veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. Kasatorių teigimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nutartyje jokie panašūs faktai konkrečiai nenurodyti. Taip pat šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas apskritai nekvestionavo ir neargumentavo priežastinio ryšio tarp G.

L. veiksmų ir tam tikros žalos atsiradimo (neatsiradimo). Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, ar būtent G. L. pareigų netinkamas atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, ar tai lėmė kiti veiksmai ir įvykiai. Kiti šioje byloje nuteisti asmenys, V. S. ir V. P., buvo pripažinti kaltais ir nuteisti atitinkamai pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 24 straipsnio 5 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį. Kasatorių teigimu, tai įrodo, kad nėra jokio ryšio tarp G.

L. neva netinkamo pareigų atlikimo šių asmenų nusikaltimų padarymo, dėl kurių ir buvo padaryta didelė žala valstybei. Kasaciniame skunde pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistojo elgesys sukėlė tokių padarinių, dėl kurių negalėtų būti vertinamas kaip tarnybinis pažeidimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-262/2011).

Atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo šį skundą atmesti.

Prokuroro teigimu, bylos duomenys rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas G. L. apeliacinį skundą, laikėsi BPK reikalavimų ir teismų praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese. Nutartyje teismas pasisakė dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų – tiek dėl įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, ir motyvuotai bei pagrįstai jį atmetė. Nutarties aprašomojoje dalyje teismas konstatavo, kad apylinkės teismas visapusiškai ištyrė bylą, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 246 straipsnio 1 dalies ir 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 229 straipsnį. Atsiliepime nurodoma, kad BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, jog apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse ne kartą buvo pasisakyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2009; 2K-413; 2K-109/2009; 2K-115/2009; 2K-279/2010; 2K-424/2011). Prokuroro nuomone, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK reikalavimų ir teismų praktikos, nes privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Proceso metu nuteistojo gynėja prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistuosius V. P. bei V. S., liudytoją R. B.. Iš posėdžio protokolo matyti, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija šį gynėjos prašymą apsvarstė ir protokoline nutartimi jį atmetė, nurodydama tokio sprendimo motyvus.

Prokuroro teigimu, žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstas išvadas ir dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas, o netinkamas savo pareigų atlikimas – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens aplaidus, netinkamas, atmestinas, nepakankamai efektyvus ir pan. savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų. Tarnybos pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu.

Darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pažeidžia teisės aktus (įstatymus, nuostatus, instrukcijas ir kt.), apibrėžiančius jo kompetenciją. Atsiliepime nurodoma, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog G. L. BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Aptariant didelės žalos požymį nebuvo nukrypta nuo susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Teismų praktikoje, taikant BK 229 straipsnį, didele žala pripažįstama ne tik turtinė, bet ir kitokia žala, jeigu dėl jos nukenčia valstybė, juridinis ar fizinis asmuo.

Ši kitokio pobūdžio žala gali būti fizinė, moralinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms. Neturtinio pobūdžio žala įvertinama kiekvienu atveju ad hoc konkrečioje byloje, nes įstatymas ir teismų praktika universalių kriterijų, kaip apskaičiuoti jos dydį, nepateikia. Didelės žalos požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į tai, kurioje valstybės tarnybos srityje ir kokioms vertybėms yra padaryta žala, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, pažeistų objektų reikšmingumą ir pan.

Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas, pareigūno vardo, institucijos prestižo diskreditavimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys Nr. 2K-10/2008; 2K-199/2009).

Pasak prokuroro, kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino G. L. taikytinos atsakomybės pobūdį ir visiškai neatsižvelgė į tai, jog, remiantis bylos duomenimis, jam buvo pritaikyta tarnybinė nuobauda – įspėjimas, todėl, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, buvo pritaikyta dviguba atsakomybė, visiškai nepagrįstas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra kliūtis drausminės atsakomybės institutui taikyti, kaip ir priešingai – kad paskirta drausminė nuobauda valstybės tarnautojui už padarytus nusižengimus nelaikytina baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose

Kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, pažeidė BPK 1, 20, 276 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš skundo turinio matyti, kad kasatorių argumentai dėl teismų padarytų proceso pažeidimų iš esmės paremti nesutikimu su teismų išvadomis dėl G. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Baudžiamojo proceso įstatymas ir teismų praktika reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Kasacinės instancijos teismas netikrina priimto nuosprendžio pagrįstumo, o apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus (tinkamai surašytas, grindžiamas patikimais įrodymais, motyvuotas ir kt.). Duomenys, kuriais teismas grindžia savo išvadas, turi atitikti BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – teismas privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Išanalizavus skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad teismai išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kasatorių teiginiai, kad byloje yra pakankamai G. L. teisinančių duomenų, kurių teismai tinkamai neįvertino, nepagrįsti. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Išvada, kad G. L. netinkamai vykdė savo pareigas, padaryta išanalizavus byloje nustatytų aplinkybių visumą ir konstatavus, kad yra pakankamai duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę padarius BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. kovo 6 d. Baltarusijos pilietis V. P. kirto de facto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir, išvengdamas patikrinimo, nuėjo į Raigardo pasienio kontrolės punkto administracinį pastatą. Pastebėjęs jam pažįstamą V. P. , G. L. paliko savo darbo vietą ir nuėjo su juo pasisveikinti, paklausė, ar jis pas V. (V. S.) dėl automobilio pirkimo. Vėliau V. P. kartu su V. S. nuėjo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią už pasienio patikrinimo posto, t. y. V. P. neteisėtai kirto valstybės sieną. Nurodytą dieną už atvykstančių į Lietuvos Respubliką asmenų dokumentų patikrinimą ir jų įvedimą į VSAT informacinę sistemą buvo atsakingas G. L., tačiau su V. P. jis šių tiesioginių savo pareigų neatliko – nepatikrino jo dokumentų, neatliko kitų būtinų procedūrų, kurios būtų užkirtusios kelią neteisėtam valstybės sienos perėjimui.

Neigdami G. L. kaltę kasatoriai akcentuoja VSAT 2009 m. kovo 12 d. raštą „Dėl dviprasmiškai traktuojamų situacijų“, kuriame nurodytą, kad asmenims, atvykusiems į Raigardo PKP, nedraudžiama nueiti į administracinį pastatą. Kasatorių teigimu, tai reiškia, kad G. L. neturėjo pareigos būtent toje pasienio kontrolės punkto teritorijos vietoje patikrinti V. P. dokumentų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vien tai, jog V. P., vengdamas pasienio kontrolės, nuėjo į administracinį pastatą, neatleidžia G.

L. nuo jo, kaip vyresniojo pasieniečio, pareigų vykdymo. Įstatymų ir kitų teisės aktų, išvardytų kaltinime, nuostatos įpareigoja pasienio pareigūną atlikti valstybės sieną kertančių asmenų bei transporto priemonių kontrolę (tikrinti dokumentus, daryti juose reikiamas žymas, sulaikyti neteisėtai valstybės sieną kertančius asmenis). Taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas įpareigoja pasienietį, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam tapus įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui ir kt.

Pasienio pareigūno pareiga kontroliuoti asmenis, imtis prevencinių veiksmų negali būti apribota šių asmenų buvimu ar nebuvimu atitinkamoje pasienio kontrolės punkto zonoje. Kiekvienu atveju turi būti sprendžiama pagal konkrečias aplinkybes, ar yra būtinumas imtis veiksmų. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad G. L. , nesant jokio būtinumo ir neturėdamas atitinkamo leidimo (apie pasišalinimą privalėjo pranešti pamainos vyresniajam pareigūnui), paliko savo darbo vietą ir nuėjęs į administracinį pastatą bendravo su V.

P. . Jų pokalbio turinys patvirtina, kad G. L. buvo žinomas V. P. atvykimo tikslas. Šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad G. L. , matydamas V. P. pasienio kontrolės punkte, žinodamas jo atvykimo tikslą, privalėjo ir objektyviai turėjo galimybę patikrinti šio asmens dokumentus, atlikti kitas būtinas procedūras. Atsižvelgdama į tai, kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad G. L. dėl nusikalstamo pasitikėjimo netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. numatė, kad dėl jo neveikimo V.

P. gali neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, tačiau lengvabūdiškai juo pasitikėjo ir tikėjosi tokių padarinių išvengti.

Taip pat kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatorių argumentais dėl kitų BPK nuostatų pažeidimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė atlikti įrodymų tyrimą, nelaikytina įstatymo pažeidimu. BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta galimybė apeliacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas gali tirti tiek pirmosios instancijos teismo ištirtus, tiek naujus duomenis. Sprendimas dėl įrodymų tyrimo atlikimo ar neatlikimo apeliacinės instancijos teisme priimamas atsižvelgiant į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo apimtį ir kokybę. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo gynėjos apeliacinio proceso metu pareikštas prašymas apklausti liudytojus buvo apsvarstytas teismo posėdyje ir motyvuotai atmestas. Teismas nusprendė, kad nurodyti liudytojai buvo išsamiai apklausti teisme, o jų parodymai bei prieštaravimai tarp jų vertintini priimant sprendimą apeliacinės instancijos teisme. Kolegija pažymi, kad argumentuotas, pagrįstas proceso šalių pateiktų prašymų atmetimas nepažeidžia jokių jų teisių ar proceso teisės normų.

Apeliaciniu skundu G. L. ginčijo įrodymų vertinimą, jų pakankamumą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą. Iš nutarties turinio matyti, kad į esminius skundo argumentus teismas atsakė. Apeliacinės instancijos teismas atskirai neaptarė VSAT rašto, kuriuo remiasi kasatoriai ginčydami teismų išvadas, tačiau, priimdamas sprendimą, vertino byloje esančių duomenų visumą ir motyvuotai nurodė, kodėl skundą atmetą, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažįsta teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teiginio, kad teismai pažeidė BPK 276 straipsnio nuostatas, kasatoriai apskritai nepagrindžia jokiais argumentais, be to, šis teiginys prieštarauja bylos medžiagai. Tiriant įrodymus, dalies asmenų anksčiau duoti parodymai teismo posėdyje buvo perskaityti laikantis įstatymo reikalavimų.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 229 straipsnį ir tarnybinės (drausminės) atsakomybės

BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl būtinieji jos požymiai yra padariniai (didelė žala) ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių.

Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai aprašyta, kokia žala kilo valstybei dėl neteisėto G. L. savo pareigų neatlikimo, bei motyvuota, kodėl tokia žala laikoma didele. Teismų praktikoje didelė žala valstybei paprastai konstatuojama tais atvejais, kai dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės institucijų veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-20/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, netinkamai atlikdamas pareigas, G. L. ne tik diskreditavo valstybės tarnautojo, pasienio pareigūno vardą, sukėlė visuomenės nepasitikėjimą pasienio pareigūnais ir visa Valstybės sienos apsaugos tarnyba, iškraipė Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijas bei veiklos principus, bet ir sudarė sąlygas kitam asmeniui padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 291 straipsnio 1 dalyje. Bylos aplinkybės patvirtina, kad būtent G. L. savo neveikimu sudarė galimybę Baltarusijos Respublikos piliečiui V. P. neteisėtai pereiti valstybės sieną, t. y. G. L. tinkamai atlikus savo pareigas – valstybės sieną kertančių asmenų kontrolę – tokia galimybė nebūtų atsiradusi.

Dėl šių priežasčių atmetami ir kasatorių argumentai, kad byloje nėra jokio pagrindo teigti, jog nuteistojo elgesys sukėlė tokių padarinių, dėl kurių negalėtų būti vertinamas kaip tarnybinis pažeidimas, ir jog nuteisiant G. L. pagal BK 229 straipsnį, buvo pažeistas draudimas bausti asmenį už tą patį nusikaltimą du kartus, nes prieš tai jam jau buvo paskirta tarnybinė nuobauda – įspėjimas. Pagrindinis kriterijus, atribojantis tarnybos pareigų neatlikimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje tinkamai konstatuota ir argumentuota, kad neatlikdamas tarnybos pareigų G. L. padarė didelę žalą valstybei, taigi, jo veikos pavojingumas peržengė tarnybinio nusižengimo ribas. Taip pat kolegija pažymi, kad tarnybinės (drausminės) nuobaudos paskyrimas negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Šios teisinės atsakomybės rūšys skiriasi ne tik pagal savo griežtumą, bet ir pagal pobūdį bei paskirtį.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. L. bylą nagrinėję teismai nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamiesi įstatymo reikalavimų, teismų sprendimai išsamiai motyvuoti. Remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. konstatavo G. L. kaltę, nustatę jo veikoje visus nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiami teismų sprendimai teisėti, juos keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo G. L. ir jo gynėjos advokatės Algaudos Šimkūnienės kasacinį skundą.

Teisėjai

Vytautas Masiokas Viktoras Aidukas Gintaras Goda