2017-12-19 Nr. AB-23913-3-64-3-02116-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2830-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02116-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. su skundu (b. l. 2–19) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn., sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Dėl laikymo tokiomis sąlygomis jis jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, buvo pažeistas jo orumas. Pareiškėjas teigė, kad jis nebuvo supažindintas su teisės aktais, todėl nežinojo nei savo teisių, nei pareigų. Be to, jis buvo priverstas kalėti kartu su recidyvistais, nors buvo padaręs pirmą nusikaltimą. Šiaulių TI pastatas prastos kokybės, kamerose neužtikrinimas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas, kamerose nėra ventiliacijos, todėl yra drėgna ir šalta, veisiasi tarakonai. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, t. y., nebuvo ventiliacijos, jis nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjas pažymėjo, kad 1 val. trukmės pasivaikščiojimas per dieną yra per trumpas. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti netinkamai, jie yra per maži ir juose byra tinkas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 29–38) prašė pareiškėjo skundą atmesti, taikyti senaties terminą ir skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

4. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas Šiaulių TI skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 21 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Remdamasis bylos duomenimis (2016 m. spalio 12 d. pažyma Nr. 60/09-36331 „Dėl A. S.“) teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 21 d. ir nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 21 d., t. y. pats apibrėžė ginčo ribas, todėl teismas nevertino ir nepasisakė dėl kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo papildyme (b. l. 89–90) nurodė, jog senatis negali būti taikoma, nes senaties terminas skaičiuojamas nuo patvirtinimo apie supažindinimą pasirašymo. Tokį „supažindinimą“ pareiškėjas pasirašė 2016 m. vasario 29 d., todėl senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2016 m. vasario 29 d. Taip pat pareiškėjas teigė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką senaties termino dėl žmonių kankinimo nusikaltimų nėra. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdama kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neinformavo jo apie teises ir pareigas tardymo izoliatoriuje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, tvarka ir sąlygomis Šiaulių TI, buvo supažindintas tik 2016 m. vasario 29 d. Todėl, remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas senaties terminas.

10. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 4 punkto, nepagrįstai jį, kalintį pirmą kartą, laikė vienoje kameroje su recidyvistais ir kitais asmenimis.

11. Pareiškėjo nuomone, pastatas, kuriame jis buvo kalinamas, neatitinka nustatytų reikalavimų, t. y. statinys neturi techninio ir energetinio paso. Be to, gyvenamosios patalpos neatitiko higienos reikalavimų: jose buvo per mažai vietos, trūko oro, veisėsi pelėsis ir graužikai. Taip pat kamerose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teigimu, neanalizavo pareiškėjo teiginių dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių (jų skaičiaus ir ploto).

12. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vertinimu, formaliai pritaikė senaties terminą, nesiaiškino šio termino praleidimo priežasčių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 176–178) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 21 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 26 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą teisų pažeidimą, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl senaties terminas nuo 2016 m. rugsėjo 26 d.negali būti skaičiuojamas.

15. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas netinkamai supranta ir traktuoja teismui pateiktą medžiagą. Jis teigia, kad tik 2016 m. vasario 29 d. buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo minimas supažindinimas Nr. 60/09-7598 buvo pasirašytas 2016 m., kai pareiškėjas buvo sulaikytas po jo paleidimo 2012 m. Suimtieji, naujai atvykstantys į įstaigą (po paleidimo į laisvę), visada yra supažindinami su jų teisėmis ir pareigomis Šiaulių TI, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo supažindinti anksčiau (per ankstesnius suėmimus). Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo asmens byla už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 21 d., praėjus 3 metams, Šiaulių TI 2016 m. liepos 15 d. Suimtųjų/nuteistųjų Asmens bylų naikinimo aktu Nr. 20/01-3828 buvo sunaikinta.

16. Atsakovas pažymi, kad A. S. savo skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių Šiaulių apygardos administracinis teismas savo sprendime taip pat nenustatė, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, jį laikant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 21 d., atlyginimo atmetė kaip pareikštus praleidus ieškinio senatį, kurią atsakovas prašė taikyti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

20. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

21. Pažymėtina jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

22. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. S. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 26 d. (b. l. 25, pagal spaudą ant voko), atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 29–38). Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią teigia patyręs laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 21 d. laikant jį netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, dėl ko senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama kitaip. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 21 d., pareiškė jau praleidęs ieškinio senaties terminą, nustatytą tokio pobūdžio reikalavimams.

24. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

25. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (liet. pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan