2025-10-22 Nr. AB-17355-3-61-3-03504-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-264-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03504-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Sortolita“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė), atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Principo reikalas“ (toliau – ir Nemokumo administratorius) (iki 2023 m. lapkričio 7 d. pareiškėją atstovavo UAB „Lausona“), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus valdybos 2022 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. AD5-13979 (toliau – ir Sprendimas) ir pratęsti 2021 m. gruodžio 27 d. privalomojo nurodymo Nr. (18.2)-PN-783 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) sutvarkyti atliekas įvykdymo terminą iki 2023 m. balandžio 30 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nemokumo administratorius nesutinka su Sprendimu, teigė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jau trečias bankroto administratorius vykdo BUAB „Sortolita“ bankroto procedūrą, bankroto administratoriai atsistatydina dėl tos priežasties, kad dėl lėšų nebuvimo bankroto procese nėra galimybės sutvarkyti atliekų ir užbaigti bankroto procedūros. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Bendrovė neturi jokio turto ir jokių piniginių lėšų sumokėti už atliekų sutvarkymą.

Nei Departamentas, nei kitos valstybės institucijos neskiria tam piniginių lėšų. Pareiškėjas paaiškino, kad Nemokumo administratorius, imdamasis visų įmanomų pastangų ir priemonių bei stengdamasis išnaudoti visas galimybes sutvarkyti atliekas, raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir Vilniaus rajono savivaldybę su prašymu skirti BUAB „Sortolita“ 96 028,02 Eur lėšas minėtų atliekų tvarkymui ir utilizavimui, tačiau iš abiejų savivaldybių gauti neigiami atsakymai, atsisakyta skirti pinigines lėšas. Pareiškėjas nurodė, kad Nemokumo administratorius negali sutvarkyti visų atliekų iš karto per nustatytą laiką dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, t. y. ne dėl Nemokumo administratoriaus kaltės, o dėl objektyvių priežasčių – piniginių lėšų trūkumo.

Pareiškėjas teigė, kad asmenys, kurie yra palikę nesutvarkytas atliekas iki bankroto bylos iškėlimo ir kalti dėl tokios susidariusios situacijos (buvę įmonės vadovai ir savininkai), nesiima jokių priemonių sutvarkyti atliekas ar atlyginti dėl to padarytą žalą, o atsakomybė dėl atliekų nesutvarkymo nepagrįstai perkeliama Bendrovės Nemokumo administratoriui. Pažymėjo, jog nuo to laiko, kai buvo paskirtas įmonės Nemokumo administratorius, jis aktyviai stengiasi ir deda visas įmanomas pastangas bei vykdo sudėtingą bankroto procedūrą.

BUAB „Sortolita“ neturi jokio turto ir piniginių lėšų, kad būtų visiškai sutvarkytos buvusių Bendrovės vadovų iki bankroto bylos iškėlimo paliktos atliekos ir gauta tai patvirtinanti Aplinkos apsaugos institucijos pažyma. Nemokumo administratorius aktyviai bendrauja su Aplinkos ministerijos ir Departamento atstovais dėl piniginių lėšų skyrimo bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių sukauptoms atliekoms tvarkyti bei pažymos, skirtos Bendrovės išregistravimui iš juridinių asmenų registro, gavimo. Nemokumo administratorius aktyviais veiksmais siekė sutvarkyti atliekas, gauti finansavimą, valstybės paramą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jau yra sutvarkyta 41,74 proc. atliekų. Atliekos ir toliau bus tvarkomos pagal galimybes, tačiau nepavyko sutvarkyti jas dėl finansavimo šaltinių trūkumo. Pareiškėjas teigė, kad dalis atliekų sutvarkyta ir per 2021 m. gruodžio mėn., t. y. po Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. gruodžio 1 d. atlikto žemės sklypo patikrinimo. Pareiškėjas akcentavo, kad Privalomasis nurodymas yra vykdomas. Paaiškino, kad nustatytas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra objektyviai per trumpas įgyvendinti nustatytus veiksmus (sutvarkyti likusį kiekį atliekų), todėl būtina pratęsti jį.

Pareiškėjas teigė, kad teisė negali reikalauti iš asmenų neįmanomo ir taikyti poveikio priemones už tokių įpareigojimų per nerealius terminus neįvykdymą. Todėl, pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas neatitiko viešojo administravimo subjektų priimamiems sprendimams keliamų proporcingumo, efektyvumo ir objektyvumo principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3, 8 straipsniai).

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad Privalomasis nurodymas buvo surašytas pareiškėjui Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 18 straipsnio 1 dalies 8 punkto nustatytu pagrindu. Buvo nustatytas vieno mėnesio terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą, tai yra iki 2022 m. sausio 29 d. Atsakovas nurodė, kad, pagal pareiškėjo motyvuotą prašymą, AAVKĮ 22 straipsnyje nustatyta tvarka Departamento direktoriaus įgalioto atstovo sprendimu šis terminas buvo pratęstas maksimaliam šešių mėnesių terminui iki 2022 m. liepos 29 d. Atsakovas pažymėjo, kad termino pratęsimas buvo siejamas su objektyviomis priežastimis, sutrukdžiusiomis duotą įvykdyti viešojo administravimo subjekto nurodymą. Atsakovas teigė, kad tokios priežastys konkrečiu atveju buvo įvertintos Komisijos dėl privalomųjų nurodymų terminų nustatymo (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 26 d. posėdyje ir Departamento direktoriaus įgalioto asmens 2022 m. sausio 27 d. sprendime Nr. (18.2)-AD5-1596. Atsakovas nurodė, kad Departamentui nėra suteikta teisė pakartotinai spręsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimą, toks klausimo sprendimas reikštų Departamentui suteiktos kompetencijos ribų viršijimą, o pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių nėra galimybės įvykdyti Privalomąjį nurodymą, buvo įvertintos, priimant minėtus sprendimus ir pratęsus terminą iki 2022 m. liepos 29 d. Departamentas teigė, kad pareiškėjas skunde neįvardijo, kokių aukštesnių teisės aktų reikalavimų nevykdė atsakovas, nenurodė procedūrinių pažeidimų, taip pat kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti skundžiamą Sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo BUAB „Sortolita“, atstovaujamo nemokumo administratoriaus UAB „Principo reikalas“, skundą dėl sprendimo panaikinimo ir privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus rajono apsaugos inspekcijos pareigūnai 2021 m. gruodžio 27 d. priėmė Privalomąjį nurodymą, kuriame nurodė, jog 2020 m. rugpjūčio 18 d. apžiūros aktu Nr. TVR7-250 užfiksuotos bankrutavusios Bendrovės, vykdžiusios atliekų apdorojimo veiklą adresu: (duomenys neskelbitni), Vilniaus r. sav., paliktos veikos metu susidariusios plastiko atliekos. 2021 m. gruodžio 27 d. Privalomuoju nurodymu Bendrovė buvo įpareigota priduoti paliktas plastiko atliekas atliekų tvarkytojui(-ams) ir pateikti Inspekcijai tai įrodančius dokumentus. Nustatytas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 1 mėnuo nuo registruoto laiško įteikimo dienos. Privalomasis nurodymas įteiktas pareiškėjo Nemokumo administratoriui 2021 m. gruodžio 29 d.

6.2. Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomąjį nurodymą iki 2022 m. gruodžio 31 d., 2022 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (18.2)-AD5-1596, kuriuo nusprendė iš dalies tenkinti Bendrovės Nemokumo administratoriaus prašymą ir pratęsti Departamento Inspekcijos 2021 m. gruodžio 27 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2022 m. liepos 29 d.

6.3. Nemokumo administratorius 2022 m. liepos 21 d. pateikė atsakovui pakartotinį prašymą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo, kuriame, be kita ko, nurodė, kad negali sutvarkyti visų atliekų iš karto per nustatytą laiką dėl ne nuo Nemokumo administratoriaus priklausančių aplinkybių, ne dėl Nemokumo administratoriaus kaltės, o dėl objektyvių priežasčių – piniginių lėšų trūkumo. Nustatytas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra objektyviai per trumpas įgyvendinti nustatytus veiksmus (sutvarkyti likusį kiekį atliekų), todėl, Nemokumo administratoriaus manymu, tikslinga ir būtina įvykdymo terminą pratęsti. Prašė pratęsti Privalomojo nurodymo terminą iki 2023 m. balandžio 30 d.

6.4. Departamento Vilniaus valdyba 2022 m. liepos 25 d. pateikė Sprendimą, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis AAVKĮ 22 straipsnio 1 dalimi, privalomojo nurodymo terminas gali būti pratęstas vieną kartą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui. Pareiškėjo Nemokumo administratorius jau vieną kartą (2021 m. sausio 20 d.) pateikė prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kuris buvo patenkintas iš dalies, terminas pratęstas šešiems mėnesiams (iki 2022 m. liepos 29 d.). Departamento Vilniaus valdyba informavo, kad nėra objektyvios galimybės antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, todėl ginčijamu Sprendimu nusprendė netenkinti pareiškėjo Nemokumo administratoriaus 2022 m. liepos 21 d. prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

6.5. Pareiškėjo Nemokumo administratorius, nesutikdamas su tokiu Sprendimu, 2022 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT).

7. Teismas pažymėjo, kad AAVKĮ reglamentuoja aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą nustato ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą. Teismas rėmėsi AAVKĮ 4 straipsnio 1 punktu, 2 straipsnio 6 punktu, pažymėjo, kad privalomasis nurodymas yra poveikio priemonė asmeniui, nesilaikančiam aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kuriais siekiama prevencinių tikslų išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai. Teismas taip pat rėmėsi AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

8. Teismas konstatavo, kad, remiantis AAVKĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostata, Privalomojo nurodymo terminas buvo pratęstas vieną kartą, t. y. Departamento 2022 m. sausio 27 d. sprendimu, todėl Departamentas šiuo atveju neturi objektyvios galimybės antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Teismas pažymėjo, kad toks klausimo sprendimas reikštų Departamentui suteiktos kompetencijos ribų viršijimą.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių kitų svarbių argumentų, kodėl skundžiamas Sprendimas būtų neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas įvertino, kad skundžiamas Sprendimas iš esmės atitiko VAĮ reikalavimus, buvo pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ir teisiniu pagrindu, motyvų išdėstymas buvo pakankamas ir adekvatus. Priimant skundžiamą Sprendimą, iš esmės buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

10. Pareiškėjo Nemokumo administratorius prašė teismo pratęsti Privalomojo nurodymo sutvarkyti atliekas įvykdymo terminą iki 2023 m. balandžio 30 d.

11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo Nemokumo administratorius turėjo įvykdyti Privalomąjį nurodymą iki 2022 m. liepos 29 d.; jis siekė, kad šis terminas būtų pratęstas, tačiau VAAT pareiškėjo Nemokumo administratoriaus skundas kartu su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą gautas tik 2022 m. rugpjūčio 25 d. (pasirašytas per EPP 2022 m. rugpjūčio 24 d.), t. y. jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Tai, kad pareiškėjas laiku buvo pateikęs pakartotinį prašymą atsakovui dėl termino pratęsimo, šiuo atveju nekeitė esmės, nes toks prašymas pateiktas teismui pavėluotai.

12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti pratęstas, nes šis terminas jau yra pasibaigęs. Teismas pabrėžė, kad gali būti pratęstas tik nepasibaigęs terminas. Pasibaigęs terminas galėtų būti tik atnaujinamas, tačiau AAVKĮ ir teismų praktika nenumato galimybės atnaujinti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

13. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad pareiškėjo Nemokumo administratoriaus skundas panaikinti ginčijamą Departamento Sprendimą ir pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

14. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas prašo priimti ir ištirti prie apeliacinio skundo pridedamus naujus įrodymus bei prie 2023 m. lapkričio 10 d. Nemokumo administratoriaus pateikto patikslinto skundo pridėtus įrodymus.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė akivaizdžiai neteisingas aplinkybes. Jau pirmoje skundžiamo sprendimo pastraipoje nurodoma, kad iki 2023 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui atstovavo UAB „Lausona“, tačiau UAB „Lausona“ iš pareiškėjo nemokumo administratoriaus pareigų buvo atstatydintas jau Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 16 d. neskundžiama nutartimi. Šios aplinkybės buvo nurodytos ir žinomos pirmosios instancijos teismui.

16.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 26 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją per 7 dienas išreikšti raštu nuomonę, ar skunde keliamas ginčas pareiškėjui dar aktualus, ar savo skundą dar palaiko. Naujasis nemokumo administratorius UAB „Principo reikalas“ susipažino su teismo įpareigojimais tik 2023 m. lapkričio 7 d. Tą pačią dieną naujasis Nemokumo administratorius buvo prijungtas prie administracinės bylos Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale. Iki minėtos datos Nemokumo administratoriui nebuvo žinoma apie minėtus teismo įpareigojimus. Susipažinęs su teismo įpareigojimais, Nemokumo administratorius nedelsdamas pateikė savo poziciją, kurią išdėstė 2023 m. lapkričio 10 d. patikslintame skunde. Minėtame patikslintame skunde buvo nurodyta bei prie jo pridėti įrodymai patvirtino, jog po administratoriaus UAB „Lausona“ atstatydinimo buvo paskirti administratoriai MB „Atisa“ ir UAB „Personlita“, o Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjo nemokumo administratoriumi paskirtas UAB „Principo reikalas“. Taigi administratoriaus UAB „Lausona“, kaip pareiškėjo atstovo, įgaliojimai pasibaigė 2023 m. birželio 16 d., o Nemokumo administratoriaus UAB „Principo reikalas“ įgaliojimai prasidėjo 2023 m. rugpjūčio 31 d.

16.3. Teismo sprendime nurodyta, kad Nemokumo administratorius atliko veiksmus, kuriuos iš tikrųjų atliko buvusi administratorė UAB „Lausona“ arba kiti buvę administratoriai. Nemokumo administratoriaus įgaliojimai pareiškėjo bankroto byloje yra prasidėję tik 2023 m. rugpjūčio 31 d. Nemokumo administratorius neturėjo jokių galimybių daryti kokią nors įtaką prieš jį buvusių administratorių veiklai. Taigi yra neteisinga teigti, jog Nemokumo administratorius atliko veiksmus, kuriuos iš tikrųjų atliko kiti administratoriai.

16.4. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti patikslintą skundą ir visiškai neatsižvelgė į pasikeitusią faktinę situaciją, tai sąlygojo neteisingų aplinkybių pirmosios instancijos teismo priimtame skundžiamame sprendime nurodymą. Pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas buvo paskyręs bylos nagrinėjimo posėdį 2023 m. lapkričio 13 d. 15:50 val., priėmė ir paskelbė skundžiamą sprendimą tą pačią dieną 15:59 val. Yra fiziškai neįmanoma trijų teisėjų kolegijai per 9 minutes suderinti pozicijas ir surašyti sprendimo projektą. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo paruošęs skundžiamo sprendimo projektą jau prieš teismo posėdį ir buvo nusprendęs, kaip kilęs ginčas bus išspręstas.

16.5. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų ginčui aktualių faktinių aplinkybių, netinkamai aiškino AAVKĮ 22 straipsnio nuostatas, tai sąlygojo neteisingo Sprendimo priėmimą. Sprendime nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių, buvusių jo priėmimo metu. Prašymas pratęsti terminą buvo pateiktas Departamentui dar nepasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, o vėliau buvo apskųstas Departamento Sprendimas, kuriuo atsisakyta pratęsti terminą. Taigi negalima teigti, kad prašymas pratęsti terminą buvo pateiktas jau suėjus terminui. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęstas.

16.6. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kilusį ginčą formaliai, nevertindamas atliekų nesutvarkymo per nustatytą terminą priežasčių (ne)pagrįstumo. Šiuo atveju yra susidariusi sudėtinga teisinė situacija, kurios išsprendimui būtinas sistemiškas požiūris ir institucinis bendradarbiavimas. Kilusiame ginče iš esmės vyrauja viešasis interesas – visuomenės interesas, kad atliekos būtų sutvarkytos operatyviai teisės aktų nustatyta tvarka. Vien tai, kad bus paliktas atliekų sutvarkymo terminas, kuris jau buvo suėjęs anksčiau nei prieš metus laiko iki Nemokumo administratoriaus paskyrimo, nesudarys jokių prielaidų, kad atliekos bus sutvarkytos, nesant tam objektyvių galimybių. Nesudarant galimybių pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, Nemokumo administratorius iš esmės liks protingumo ir teisingumo principų neatitinkančioje situacijoje. Tiek pareiškėjui, tiek Nemokumo administratoriui palikus nepratęstą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, Departamentui pavaldžių institucijų pareigūnai galės inicijuoti procesus dėl ekonominių sankcijų skyrimo, nors Nemokumo administratorius yra paskirtas jau tik praėjus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

17. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti jį ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

18. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, nes:

18.1. Pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės (lėšų nebuvimas) yra reikšmingos ir vertinamos, nustatant ir (ar) pratęsiant įstatymo nustatytus terminus įvykdyti Privalomąjį nurodymą, tačiau negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą.

18.2. Privalomojo nurodymo termino pratęsimas yra siejamas su objektyviomis priežastimis, sutrukdžiusiomis įvykdyti duotą viešojo administravimo subjekto nurodymą. Objektyvios priežastys, kurios nurodytos pareiškėjo apeliaciniame skunde, konkrečiu atveju buvo įvertintos Komisijos dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų nustatymo 2022 m. sausio 26 d. posėdyje ir Departamento direktoriaus įgalioto asmens 2022 m. sausio 27 d. sprendime Nr. (18.2)-AD5-1596, kuriuo Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas maksimaliam įstatyme nustatytam 6 mėnesių terminui. Departamentui nėra suteikta teisė pakartotinai spręsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimą, toks klausimo sprendimas reikštų Departamentui suteiktos kompetencijos ribų viršijimą, o pareiškėjo nurodytos priežastys dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo negalėjimo buvo įvertintos, priimant sprendimus ir pratęsus terminą iki 2022 m. liepos 29 d.

18.3. Esamas Nemokumo administratorius tęsia prieš tai buvusio nemokumo administratoriaus vykdytas funkcijas, jo pasikeitimas negali suponuoti pareigos iš naujo nustatyti ar pratęsti jau pasibaigusius įstatymo nustatytus terminus ir dėl to panaikinti valstybės institucijų priimtus sprendimus, kurie buvo priimti kito nemokumo administratoriaus funkcijų vykdymo metu.

18.4. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjas nenurodo jokių kitų svarbių argumentų, kodėl skundžiamas Sprendimas būtų neteisėtas ir nepagrįstas.

18.5. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl reikalavimo įvykdymo termino pratęsimo jau po to, kai buvo pasibaigęs reikalavimo įvykdymo terminas (pasibaigė 2022 m. liepos 29 d., kreiptasi į teismą 2022 m. rugpjūčio 24 d.). Vadinasi, pareiškėjas iš esmės kreipėsi ne dėl reikalavimo įvykdymo termino pratęsimo, o jo atnaujinimo, teisinis reguliavimas nenumato tokios galimybės. Departamentas sutinka su teismo padaryta išvada, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti pratęstas, nes šis terminas jau yra pasibaigęs.

18.6. Pareiškėjo pateikti papildomi įrodymai nėra susiję su skundžiamo akto pagrįstumu ar teisėtumu, nes svarbios aplinkybės pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą jau buvo įvertintos. Departamento nuomone, nėra pagrindo tirti naujai pateiktus įrodymus, nes nebuvo būtinybės pateikti juos.

IV. 19. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas Nemokumo administratoriaus Lydraštis dėl informacijos pateikimo, kuriuo informuojama, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 27 d. neskundžiama nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-19-803/2024 nutarta atstatydinti UAB „Principo reikalas“ iš likviduojamos dėl bankroto UAB „Sortolita“ nemokumo administratorius pareigų. Ta pačia nutartimi likviduojamos dėl bankroto UAB „Sortolita“ nemokumo administratoriumi paskirta MB „Dombriga“ (juridinio asmens kodas 304542873). Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 19 d. neskundžiama nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-19-803/2024 atstatydino MB „Dombriga“ iš likviduojamos dėl bankroto UAB „Sortolita“ (juridinio asmens kodas 303216718, registruotas buveinės adresas: Vilnius, Rugių g. 12-17) nemokumo administratoriaus pareigų. Teismas nutraukė civilinę bylą Nr. B2-19-803/2024, pavedė inicijuoti UAB „Sortolita“ likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.70 straipsnį. Nurodyta, kad, UAB „Principo reikalas“ žiniomis, minėta teismo nutartis įregistruota Juridinių asmenų registre 2024 m. liepos 25 d.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartimi nusprendė pašalinti iš pareiškėjo UAB „Sortolita“ atstovų nemokumo administratorių UAB „Principo reikalas“ ir laikyti akcininką M. R. pareiškėjo UAB „Sortolita“ atstovu. Teismas taip pat informavo M. R. apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką ir pasiūlė akcininkui M. R. iki 2025 m. rugsėjo 19 d. pateikti paaiškinimus dėl administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo ir įrodymus. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad teisėjų kolegija, patikrinusi duomenis Juridinių asmenų registre, iš 2025 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo nustatė, kad UAB „Sortolita“ teisinis statusas – inicijuojamas likvidavimas, įgijimo ir įregistravimo datos – 2024 m. lapkričio 5 d. Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo 14.1 punkte nurodytas pagrindas – Sprendimas inicijuoti juridinio asmens likvidavimą (CK 2.70 str.). Šio išrašo 6 punkte nurodyta, kad dalyviai: akcininkas, M. R..

21. Akcininkas M. R. nepateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paaiškinimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Sortolita“ prašymo panaikinti Departamento Vilniaus valdybos 2022 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. AD5-13979 ir pratęsti 2021 m. gruodžio 27 d. privalomojo nurodymo Nr. (18.2)-PN-783 sutvarkyti atliekas įvykdymo terminą iki 2023 m. balandžio 30 d. pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad Privalomojo nurodymo terminas jau buvo pratęstas vieną kartą, todėl Departamentas neturėjo teisės dar kartą pratęsti terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti pratęstas, nes šis terminas jau yra pasibaigęs ir nėra galimybės pratęsti arba atnaujinti jį.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti jį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų ginčui aktualių faktinių aplinkybių, išnagrinėjo kilusį ginčą formaliai, nevertindamas atliekų nesutvarkymo per nustatytą terminą priežasčių (ne)pagrįstumo.

25. Pareiškėjas prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus –Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Vilniaus rajono) 2018 m. vasario 12 d. nutarimo kopiją ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Dokumentų priėmimo perdavimo akto kopiją bei pirmosios instancijos teismui kartu su 2023 m. lapkričio 10 d. patikslintu skundu teiktus nuorašą iš EPP apie esamą civilinę bylą dėl žalos (nuostolių) priteisimo iš buvusio vadovo ir akcininko, teismo nutarčių apie pareiškėjo administratorių pasikeitimus nuorašus.

26. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė būtinybės pateikti įrodymus į bylą vėliau, todėl teisėjų kolegija nevertina šių įrodymų ir nepasisako dėl jų. Be to, pirmosios instancijos teismas, 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakydamas priimti Nemokumo administratoriaus patikslintą skundą, išsprendė klausimą dėl pareiškėjo 2023 m. lapkričio 10 d. patikslinto skundo ir kartu su juo pateiktų įrodymų.

27. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).

28. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-275-815/2021).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, išnagrinėjo kilusį ginčą formaliai, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

30. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti privalomojo nurodymo, privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęstas vieną kartą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui.

31. Byloje nustatyta, kad Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus rajono apsaugos inspekcijos pareigūnai 2021 m. gruodžio 27 d. priėmė Privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminas – 1 mėnuo nuo registruoto laiško įteikimo dienos. Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomąjį nurodymą iki 2022 m. gruodžio 31 d., 2022 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (18.2)-AD5-1596, kuriuo nusprendė iš dalies tenkinti Bendrovės Nemokumo administratoriaus prašymą ir pratęsti Departamento Inspekcijos 2021 m. gruodžio 27 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2022 m. liepos 29 d. Bendrovės Nemokumo administratorius 2022 m. liepos 21 d. pateikė atsakovui pakartotinį prašymą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo iki 2023 m. balandžio 30 d. Departamento Vilniaus valdyba 2022 m. liepos 25 d. pateikė Sprendimą, kuriame nurodė, kad nėra objektyvios galimybės antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, todėl ginčijamu Sprendimu nusprendė netenkinti pareiškėjo Nemokumo administratoriaus 2022 m. liepos 21 d. prašymo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Privalomojo nurodymo terminas Departamento 2022 m. sausio 27 d. sprendimu jau buvo pratęstas vieną kartą 6 mėnesių terminui, todėl Departamentui šiuo atveju nebuvo objektyvios galimybės antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

33. Ginčijamas Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra išsamus ir motyvuotas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas įgalioto asmens.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo įvykdyti Privalomąjį nurodymą iki 2022 m. liepos 29 d. Nemokumo administratorius siekė, kad šis terminas būtų pratęstas. Jis kreipėsi į VAAT su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 2022 m. rugpjūčio 25 d. (pasirašytas per EPP 2022 m. rugpjūčio 24 d.), t. y. pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

35. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktiką, tokio pobūdžio bylose taikoma bendroji taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta, nes teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl, pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-860-415/2021).

36. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų būtų vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su kliūtimis įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir lėšų trūkumu, nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, kai kreipiantis į teismą jis jau yra pasibaigęs.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius