2020-12-10 Nr. AB-23494-3-61-3-01939-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3144-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01939-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko, Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo AS „Baltic Ticket Holdings“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AS „Baltic Ticket Holdings“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas AS „Baltic Ticket Holdings“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 1S-44(2017) „Dėl koncentracijos priežiūros procedūros taikymo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos iniciatyva AS „Baltic Ticket Holdings“ įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų“ rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus (toliau – ir ginčijamas nutarimas, Nutarimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Taryba Nutarimu nusprendė inicijuoti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 13 straipsnyje nustatytą koncentracijos priežiūros procedūrą savo iniciatyva ir įpareigoti pareiškėją per du mėnesius pateikti Tarybai pranešimą apie koncentraciją. Pareiškėjas užsiima bilietų platinimo veikla, kurią iki 2016 m. įgyvendino per Lietuvoje kontroliuojamą subjektą – uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Bilietų pasaulis“. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 26 d. įsigijo 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“, kuris rinkoje yra atpažįstamas „Bilietai.lt“ prekės ženklu, akcijų. Pareiškėjo ir UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ pajamos Lietuvoje buvo santykinai nedidelės, todėl jis neturėjo pareigos, norėdamas įsigyti UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“, gauti Tarybos leidimą koncentracijai vykdyti. Be to, šiuo metu turimas verslas yra neatskiriamai susietas su naujai įsigytu verslu. Praėjus beveik vieneriems metams po pareiškėjo verslo įsigijimo Taryba savo iniciatyva inicijavo koncentracijos nagrinėjimo procedūrą.

2.2. Pareiškėjas Nutarimu buvo įpareigotas parengti ir pateikti atsakovui pranešimą apie koncentraciją. Atsakovas įgijo teisinę galimybę įpareigoti pareiškėją parduoti įsigytą verslą ir (arba) atlikti kitokius veiksmus. Taryba Nutarime rėmėsi duomenimis dėl pareiškėjo rinkos dalies 2014 m. ir 2015 m. bei nutarė, kad dominuojančios padėties susiformavimas ar sustiprinimas arba reikšmingas konkurencijos apribojimas yra tikėtinas. 2015 m. pareiškėjo rinkos dalis (50–60 proc.) buvo kiek didesnė, tačiau pakankamai artima pagrindinės konkurentės (duomenys neskelbtini) rinkos daliai. Be pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) rinkoje veikia dar du smulkesni rinkos dalyviai. Galimybę įžvelgti dominuojančios padėties susiformavimą tokioje rinkos struktūroje paneigia Tarybos suformuluoti dominuojančios padėties vertinimo kriterijai ir Tarybos praktika bylose, kuriose ji atsisako pradėti tyrimus dėl galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi dėl to, kad rinkoje veikia panašias rinkos dalis užimantys subjektai. Nutarime nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas stabiliai išlaiko didesnę nei 40 proc. rinkos dalį, o jame pateikiami duomenys patvirtina, jog rinkoje veikiančių subjektų rinkos dalys gana reikšmingai svyruoja. Rinkoje veikia du didesnę rinkos galią turintys subjektai ir du mažesni rinkos subjektai. Taigi tokia rinkos struktūra savaime užtikrina veiksmingą konkurenciją rinkoje ir paneigia prielaidas dėl pareiškėjo dominuojančios padėties susiformavimo įgyvendinus koncentraciją.

2.3. Taryba apie įgyvendintą sandorį žinojo nuo 2016 m. liepos 1 d., tačiau Nutarimą, inicijuojantį koncentracijos nagrinėjimo procedūrą, priėmė po vienuolikos mėnesių, o toks Tarybos delsimas inicijuoti koncentracijos procedūras pareiškėjui sukėlė neigiamas pasekmes. Jeigu koncentracijos įgyvendinimo pradžioje pareiškėjas galėjo svarstyti klausimą dėl įsigyto verslo perleidimo, tai praėjus metams nuo koncentracijos įgyvendinimo yra pasiekęs tokią turėto ir įsigyto verslo integraciją, kad šių verslų atskyrimas tapo nebeįmanomas.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėjo skundas nenagrinėtinas administraciniame teisme, nes ginčijamas nutarimas nesukelia pareiškėjui materialaus pobūdžio teisinių pasekmių. Tarybos Nutarimas pradėti tyrimą yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriais atliekamas reikšmingų aplinkybių tyrimas, o toks dokumentas pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie aktų, kurie gali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Nors pareiškėjui Nutarimas ir sukelia tam tikras procesinio pobūdžio pareigas – pareiškėjas įpareigotas pateikti pranešimą apie koncentraciją, sumokėti užmokestį už koncentracijos nagrinėjimą, – tačiau pats Nutarimas neturi įtakos jo teisinei padėčiai.

3.2. Konkurencijos įstatymo 13 straipsnyje yra įtvirtinta Tarybos teisė inicijuoti koncentracijos priežiūros procedūrą savo iniciatyva, kai Taryba nustato, jog tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Nutarime pateikiamos Tarybos preliminariai nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados pagal pateiktus duomenis, kad po koncentracijos pareiškėjas gali užimti dominuojančią padėtį, kadangi jo rinkos dalis (vertinant pagal 2015 m. pajamas) po koncentracijos galėtų sudaryti apie 50–60 proc. Taigi pareiškėjas galimai užima 30 proc. didesnę rinkos dalį nei jo visi konkurentai kartu sudėjus.

3.3. Nors pareiškėjas teigė, kad Taryba pažeidė proporcingumo principą priimdama Nutarimą praėjus vienuolikai mėnesių po koncentracijos įgyvendinimo, nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo teisės buvo neproporcingai suvaržytos priėmus ginčijamą nutarimą. Koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai gali turėti teisėtus lūkesčius, jog dėl jų įvykdytos koncentracijos Taryba nepradės koncentracijos priežiūros procedūros tik praėjus dvylikos mėnesių terminui nuo koncentracijos įvykdymo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Taryba 2016 m. liepos 1 d. raštu Nr. (2.20-34)6V-1484 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti duomenis dėl 2016 m. birželio 1 d. įvykdytos koncentracijos, kurios metu pareiškėjas įsigijo 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų. Pareiškėjas 2016 m. liepos 14 d. Tarybai pateikė raštą, kuriame nurodė aplinkybes dėl įvykdytos koncentracijos. Taryba 2017 m. balandžio 10 d., 2017 m. balandžio 20 d. ir 2017 m. gegužės 17 d. faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolais fiksavo aplinkybes apie pareiškėjo įvykdytą koncentraciją, Lietuvos bilietų platinimo rinkos dalyvius ir jų rinkos dalis. Taryba Nutarimu nusprendė taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą Tarybos iniciatyva, pareiškėjui įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų bei įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per du mėnesius nuo ginčijamo nutarimo priėmimo pateikti Tarybai pranešimą apie koncentraciją, įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų. Taryba 2017 m. gegužės 19 d. raštu Nr. (2.41-34)6V-1212 informavo pareiškėją apie priimtą Nutarimą. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 21 d. pateikė Tarybai pranešimą apie koncentraciją įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų.

6. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Taryba nustatė, jog pareiškėjui įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti pareiškėjo padėtis ar itin apribota konkurencija minėtoje rinkoje. Taryba Nutarime šią išvadą grindžia tuo, jog pareiškėjo rinkos dalis, įgyvendinus koncentraciją, 2015 m. galėjo padidėti (duomenys neskelbtini) iki 50–60 proc., (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjo rinkos dalis Lietuvos bilietų platinimo rinkoje, tikėtina, viršijo nustatytą ribą, todėl teismas vertino, jog pareiškėjas gali būti laikomas užimančiu dominuojančią padėtį rinkoje.

7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad Tarybai suteikta diskrecijos teisė vertinti, kada yra tikslinga taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą, todėl teismo kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į Tarybos turimą vertinimo laisvę. Nutarime atitinkama rinka ir rinkos dalis vertintos preliminariai, o jo surašymo tikslas nėra įvertinti dominuojančios padėties sukūrimo ar sustiprinimo bei konkurencijos apribojimo faktą, o tik šios aplinkybės tikėtinumą. Išvada, ar pareiškėjas, įvykdęs koncentraciją, sukūrė ar sustiprino dominuojančią padėtį, gali būti padaryta tik išnagrinėjus pranešimą apie koncentraciją, tačiau išvados dėl šių aplinkybių tikėtinumo gali būti daromos remiantis preliminariais duomenimis, kurie identifikuoja tikėtinumą, kad po koncentracijos bus sukurta dominuojanti padėtis.

8. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad duomenys apie pareiškėjo rinkos dalį 2015 m. (t. y. kad 2015 m. ji sudarė apie 50–60 proc.) iš esmės pagrindžia tikimybę, jog įvykdęs koncentraciją pareiškėjas galėjo užimti Lietuvos bilietų platinimo rinkoje dominuojančią padėtį. Ši aplinkybė yra konstatuojama ne kaip faktas, bet kaip tikimybė. Teismas sprendė, kad tik atlikus koncentracijos tyrimo procedūrą, nustatytą Konkurencijos įstatymo trečiajame skirsnyje, ir iš esmės ištyrus rinkos struktūrą, galės būti daromos išvados dėl to, ar pareiškėjas dominuoja rinkoje, ar įvykdęs koncentraciją jis sukūrė ar sustiprino dominuojančią padėtį, ar apribojo konkurenciją rinkoje. Teismas pripažino, kad Nutarime nustatyta pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjas, įvykdęs koncentraciją, sukūrė ar sustiprino dominuojančią padėtį ar apribojo konkurenciją rinkoje.

9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Nutarimas yra iš esmės nemotyvuotas, teismas pažymėjo, jog Tarybai tenkanti pareiga motyvuoti Nutarime pateiktas išvadas turi būti taikoma atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio administracinis sprendimas nagrinėjamu atveju priimtas. Tarybai tenkanti pareiga motyvuoti Nutarimą vertinama atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio nuostatas, pagal kurias Tarybos teisė pradėti koncentracijos kontrolės procedūrą siejama su minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų aplinkybių tikėtinumu. Nagrinėjamu atveju pagal ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus Tarybos Nutarime neprivalėjo būti nurodytos nekvestionuotinos aplinkybės dėl to, jog pareiškėjas, įvykdęs koncentraciją, neabejotinai sukūrė ar sustiprino dominuojančią padėtį ar apribojo konkurenciją rinkoje.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Nutarimo motyvai nėra pakankami daryti išvadą, jog po koncentracijos įgyvendinimo buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar apribota konkurencija rinkoje, teismas pažymėjo, kad Nutarime nėra pateiktos galutinės išvados dėl pareiškėjo vaidmens rinkoje, t. y. ar pareiškėjas sukūrė dominuojančią padėtį, ar ją sustiprino, todėl nustatytos rinkos dalys ir rinkos struktūra bei pareiškėjo vaidmuo rinkoje gali būti vertinami su tam tikra paklaida ir šiems Tarybos duomenims negali būti keliami neginčijamo pagrįstumo kriterijai. Šiuo atveju pagal objektyvius duomenis (t. y. pareiškėjo rinkos dalį) buvo nustatyta tik tikimybė, jog pareiškėjas sukūrė ar sustiprino dominuojančią padėtį, ar apribojo konkurenciją rinkoje. Pareiškėjas skunde nepateikė duomenų, kad Taryba iš esmės neteisingai nustatė jo rinkos dalį, o jo argumentai dėl rinkos struktūros, dėl jo faktinio vaidmens rinkoje galėtų būti nagrinėjami vykdant koncentracijos kontrolės procedūrą bei sprendžiant galutinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, o ne sprendžiant dėl šios procedūros pradėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas vertino, kad Nutarime išdėstyti jo priėmimo motyvai ir teisinis pagrindas, todėl jis yra motyvuotas ir pagrįstas. Ginčijamas nutarimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 139 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 99 punkte nustatytus turinio reikalavimus. Pagal Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 2 dalį Taryba gali priimti nutarimą taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą tik tais atvejais, kai nuo koncentracijos įgyvendinimo praėjo ne daugiau kaip dvylika mėnesių. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad koncentraciją jis įvykdė 2016 m. birželio 1 d. įsigydamas 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų, o Nutarimas priimtas 2017 m. gegužės 17 d., t. y. nepraėjus dvylikai mėnesių po koncentracijos įgyvendinimo. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Taryba nepagrįstai ilgai delsė priimti Nutarimą, teismas pažymėjo, kad Tarybos teisės ir pareigos įgyvendinant koncentracijų kontrolę apibrėžtos Konkurencijos įstatyme. Nagrinėjamu atveju Nutarimas priimtas laikantis Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, todėl nėra pagrindo Tarybos veiksmus vertinti kaip nepagrįstą delsimą. Nutarimas yra priimtas kompetentingos institucijos Konkurencijos įstatymo bei Reglamento nustatyta tvarka ir atitinka šiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė įrodinėjimo standartą, tenkantį Tarybai inicijuojant koncentracijos procedūrą ir įpareigojant pareiškėją pateikti pranešimą apie koncentraciją Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio pagrindu. Teismas nepagrįstai traktavo, kad absoliučiai hipotetinių faktinių aplinkybių nustatymas yra pakankamas konstatuojant „tikėtinumą“. Teismas tinkamai neišanalizavo su byla susijusių aplinkybių, pasirinkdamas itin liberalų Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio aiškinimą ir suteikdamas Tarybai neribotą teisę nustatyti ūkio subjektams įpareigojimus pranešti apie koncentraciją, esant tik tikėtinai aplinkybei dėl prezumpcijos taikymo. Sisteminė Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio formuluotės analizė suponuoja išvadą, kad tokia iniciatyva negali būti absoliuti. Priešingai – ji turi būti siejama su išimtiniais atvejais, kuomet yra nustatyta pakankamai patikimų (tikėtinų) įrodymų, kad dėl koncentracijos įgyvenimo kils neigiami padariniai konkurencijai. Dėl nurodytų priežasčių teismas, neatlikęs išsamios minėto straipsnio analizės, negalėjo tinkamai nustatyti, ar atsakovas laikėsi įrodinėjimo standarto.

12.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar atsakovas, priimdamas ginčijamą nutarimą, nepadarė aiškios aplinkybių vertinimo klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), neperžengė diskrecijos ribų, laikėsi procedūrinių taisyklių, nenustatė, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Tokiu būdu teismas neatliko teisminės kontrolės ir neįvertino, ar atsakovas pagrįstai priėmė Nutarimą.

12.3. Pareiškėjas neginčija, kad atsakovas turi teisę nuspręsti, ar yra pagrindas inicijuoti koncentracijos kontrolės procedūrą savo iniciatyva, tačiau atsakovas, nustatydamas tokį reikšmingą įpareigojimą, neatliko jokio išsamesnio situacijos vertinimo ir išvadą grindė tik viena prielaida. Atsakovas Nutarime pateiktą išvadą grindė dviem motyvais: 1) po koncentracijos pareiškėjo rinkos dalis galėjo padidėti 30–40 proc. ir sukurti pareiškėjui dominuojančią padėtį; 2) po koncentracijos rinkoje liko tik du didesni dalyviai – pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini).

12.4. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis leidžia preziumuoti dominuojančios padėties egzistavimą esant 40 proc. ar didesnei rinkos daliai. Kadangi pareiškėjo (kartu su įsigytu ūkio subjektu UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“) rinkos dalis 2014 m. beveik pasiekė 40 proc., o 2015 m. viršijo 40 proc., atsakovas manė, kad dominuojančios padėties susiformavimas ar sustiprinimas arba reikšmingas konkurencijos apribojimas „yra tikėtinas“. Dėl to atsakovas nusprendė, jog jis turi teisinį pagrindą inicijuoti koncentracijų kontrolės procedūros vykdymą savo iniciatyva. Teismas, tokių Nutarime pateikiamų argumentų kontekste vertindamas Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio dispozicijoje nurodytų aplinkybių galimą egzistavimą ir atlikdamas teisminę kontrolę, privalėjo kelti klausimą dėl tokių aplinkybių tikslumo.

12.5. Pareiškėjas prašė teismo įvertinti aplinkybę, kad atsakovas selektyviai atsirinko, kurie ūkio subjektai veikia nagrinėjamoje rinkoje ir nustatė, jog bilietų platinimo rinka susideda būtent iš šių penkių rinkos dalyvių: (duomenys neskelbtini), tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, nors tokia pasirinkta metodika kelia abejonių.

12.6. Atsakovas neturėjo jokių duomenų apie situaciją rinkoje koncentracijos sudarymo ar Nutarimo priėmimo metu, todėl negalėjo padaryti išvados apie tai, kaip iš tikrųjų padidėjo pareiškėjo rinkos dalis. Atsakovas ginčijamą nutarimą priėmė visiškai nežinodamas, kas rinkoje įvyko per paskutiniuosius 1,5 m., t. y. Nutarimą priimdamas 2017 m. gegužės 19 d. atsakovas remiasi ūkio subjektų 2014–2015 m. finansinėmis ataskaitomis. Taigi atsakovas selektyviai pasirinko 2014–2015 m. pokytį ir visiškai ignoravo, kas rinkoje įvyko nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 19 d.

12.7. Pirmosios instancijos teismas neatliko teisminės kontrolės ir nevertino, ar atsakovas, turėdamas dvylika mėnesių įvertinti situacijai ir surinkti įrodymus, kurių pagrindu galėtų priimti Nutarimą, sprendimą įpareigoti pareiškėją pateikti pranešimą apie koncentraciją grindė tiksliomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepadarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidų.

12.8. Pirmosios instancijos teismas suteikė absoliučią diskrecijos laisvę Tarybai inicijuoti koncentracijos kontrolės procedūrą Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio pagrindu, sprendimą grindžiant tik prielaidomis. Teismas turėjo vertinti, ar nustatytos aplinkybės yra pakankamos ir leidžia Tarybai priimti sprendimą dėl to, ar pareiškėjo įgyvendinta koncentracija sukūrė ar sustiprino dominuojančią padėtį arba apribojo konkurenciją rinkoje. Neatlikęs šio vertinimo teismas negalėjo įvertinti, ar atsakovas, priimdamas ginčijamą nutarimą, neviršijo diskrecijos ribų. Tarybos delsimas priimti Nutarimą prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nurodytiems principams ir tokia Tarybos praktika, atsižvelgiant į pareiškėjui sukeltus padarinius, yra neproporcinga ir ydinga, stabdanti verslo subjektų ūkinę veiklą bei ribojanti ūkinės veiklos laisvę.

13. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo:

13.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Nutarime Taryba preliminariai vertino atitinkamą rinką bei konkurentų užimamas rinkos dalis, kadangi ginčijamo nutarimo tikslas nėra nustatyti, ar dėl koncentracijos buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija, o tik nustatyti šios aplinkybės tikėtinumą. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant iš 2015 m. finansinių ataskaitų, po koncentracijos pareiškėjas galėjo užimti 50–60 proc. rinkos. Taip pat teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių Tarybos išvadas dėl preliminarios rinkos dalies. Iš to, kas paminėta, matyti, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų pagrindinių pareiškėjo argumentų.

13.2. Nors skunde nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo metodais, pareiškėjas nepagrindė, kaip jų taikymas būtų pakeitęs teismo sprendimą. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia, kad pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, kuriais grindžia savo skundą (prašymą), turi aiškiai išreikšti ir pagrįsti savo poziciją. Priešingu atveju nepagrįstai suvaržomos atsakovo teisės išdėstyti savo argumentus. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo teiginį, Taryba negali pateikti motyvų dėl šio pareiškėjo argumento.

13.3. Nutarimu tik inicijuojama koncentracijos priežiūros procedūra. Pareiškėjo teisinei padėčiai įtakos gali turėti tik galutinis Tarybos sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Taryba gali: leisti vykdyti koncentraciją pagal pateiktą pranešimą; leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus; atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes. Dėl to pareiškėjo teiginys, jog Nutarimu yra ribojama jo teisė į nuosavybę, nepagrįstas.

13.4. Ginčijamas nutarimas yra koncentracijos priežiūros pradžią inicijuojantis dokumentas, kuriame pateikiamos Tarybos preliminariai nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados, kurios leidžia pagrįstai manyti, jog yra tikėtina, kad dėl koncentracijos galėjo būti sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija. Nutarimas buvo priimtas 2017 m. gegužės 17 d., todėl ne visų ūkio subjektų finansinės ataskaitos buvo pateiktos Juridinių asmenų registrui, todėl Taryba, vertindama rinkos dalis, rėmėsi 2014–2015 m. finansinėmis ataskaitomis.

13.5. Po koncentracijos pareiškėjo užimama rinkos dalis gali siekti 50–60 proc., o jo visi konkurentai kartu užima apie 30–45 proc. rinkos, t. y. pareiškėjas galimai užima 30 proc. didesnę rinkos dalį nei jo visi konkurentai kartu ir viršija Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 40 proc. dominavimo prezumpciją. Atsižvelgiant į rinkos dalių pasiskirstymą, priimant ginčijamą nutarimą, kuriuo pradedama koncentracijos priežiūros procedūra, nebuvo pagrindo spręsti, kad iš rinkos struktūros būtų akivaizdu, jog konkurentai taip varžo pareiškėjo veiksmus, kad dėl to nebūtų galima konstatuoti, jog yra tikėtina, kad dėl koncentracijos buvo sukurta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija.

13.6. Taryba turi teisę priimti nutarimus per dvylika mėnesių nuo koncentracijos įgyvendinimo, o koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai gali turėti teisėtus lūkesčius, jog dėl jų įvykdytos koncentracijos Taryba nepradės koncentracijos priežiūros procedūros tik praėjus Konkurencijos įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintam terminui.

13.7. Šiuo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais Tarybos nutarimais, kadangi faktinės aplinkybės, nagrinėtos pareiškėjo nurodytuose nutarimuose, iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nagrinėtų Nutarime.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo Taryba nutarė taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą Tarybos iniciatyva, pareiškėjui įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų, bei įpareigojus pareiškėją ne vėliau kaip per du mėnesius nuo Nutarimo priėmimo pateikti Tarybai pranešimą apie koncentraciją įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ akcijų, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio nuostatas, sprendė, kad Tarybai suteikta diskrecijos teisė vertinti, kada yra tikslinga taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą, todėl teismo kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į Tarybos turimą vertinimo laisvę. Atsakovas laikosi nuostatos, kad ginčijamas nutarimas yra koncentracijos priežiūros pradžią inicijuojantis dokumentas, kuriame pateikiamos Tarybos preliminariai nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados, leidžiančios pagrįstai manyti, jog yra tikėtina, kad dėl koncentracijos galėjo būti sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija, o Nutarime atitinkama rinka ir rinkos dalis vertintos preliminariai. Atsakovo nuomone, Nutarimas nėra skundžiamas teismui aktas.

16. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi bylai aktualų teisinį reguliavimą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pagal to paties straipsnio 3 dalies 1 punktą teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje taip pat nuodyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau yra išaiškinta, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-567-146/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-136-525/2017; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-663-624/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3115-629/2019; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1258-442/2020).

17. Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatytus Konkurencijos tarybos nutarimus, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą Konkurencijos tarybos nutarimą, turi teisę apskųsti procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys, nurodyti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžtina, kad tokie Tarybos nutarimai yra laikytini administraciniais aktais, todėl išvardyti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų Konkurencijos įstatymu ginamos teisės, turi teisę šiuos nutarimus apskųsti teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2-502/2015).

18. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad lingvistinė Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies formuluotė suponuoja dviejų rūšių nutarimų apskundimo galimybę: tokių, kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, arba kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga (t. y. tokių nutarimų, kuriais užbaigiama tam tikra – arba koncentracijos priežiūros, arba įstatymo pažeidimo tyrimo – procedūra). Dėmesys atkreiptinas į tai, kad šioje byloje ginčijamu Nutarimu tik inicijuojama koncentracijos priežiūros procedūra, joks sprendimas dėl (dar nepateikto) pranešimo apie koncentraciją vertinimo nėra priimamas, todėl jis negali būti prilygintas pranešimo apie koncentracijos nagrinėjimą užbaigimui; taip pat juo nėra užkertamas kelias tolesnei atitikties Konkurencijos įstatymo nuostatoms tyrimo eigai, kadangi tokiu nutarimu apskritai tėra inicijuojama procedūra, kuri Tarybos ateityje bus vykdoma.

Vertinant galimybę skųsti nutarimą, kuriuo yra tik pradedama koncentracijos priežiūros procedūra, ir kurio apskundimas expressis verbis (aiškiais žodžiais) nenurodytas Konkurencijos įstatymo normose, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjant Konkurencijos įstatymo pažeidimų bylas, laikomasi pozicijos, kad sisteminis Konkurencijos įstatymo normų aiškinimas suponuoja, jog yra numatyta galimybė skųsti galutinius Tarybos sprendimus arba Tarybos nutarimus, kuriais atsisakoma ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus, o Tarybos nutarimai dėl tyrimo pradėjimo ar jo papildymo teismui yra neskundžiami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-387/2011; 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-227/2011; 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-662/2011).

Tokios pozicijos, jog vien sprendimas pradėti tyrimą nėra savarankiškas administracinės bylos dalykas, yra laikomasi ir kitų kategorijų (pvz., mokesčių, reklamos) Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010 (dėl nutarimo pradėti tyrimą dėl veiksmų atitikties Reklamos įstatymui); 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–145/2011 (dėl pavedimo atlikti operatyvų mokestinį patikrinimą); 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 (dėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą); 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1110/2011 (dėl nutarimo pradėti tyrimą dėl reklamos atitikties Reklamos įstatymui); 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-218/2011 (dėl Tarybos tyrimo pratęsimo bei papildymo); 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-662/2011 ir kt. (dėl nutarimo ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus); 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-502/2019 (dėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą)).

19. Šiame kontekste reikšminga paminėti, kad Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nurodo, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, o aiškinant ir taikant nacionalinės konkurencijos teisės nuostatas kaip doktrininis teisės šaltinis svarbios ir Europos Sąjungos teisės nuostatos, reglamentuojančios itin panašius teisinius santykius, bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) ir Europos Komisijos priimti sprendimai.

Dėmesys atkreiptinas į tai, kad ir Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 263 straipsnį Sąjungos teismai prižiūri institucijų priimtų teisės aktų, kurie skirti tam, kad tretiesiems asmenims būtų sukelta teisinių padarinių, aiškiai pakeičiant jų teisinę padėtį, teisėtumą (Teisingumo Teismo 1981 m. lapkričio 11 d. sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 p. ir Pirmosios instancijos teismo 2003 m. sausio 15 d. sprendimo Philip Morris International ir kt. prieš Komisiją, T‑377/00, T‑379/00, T‑380/00, T‑260/01 ir T‑272/01, Rink. p. II‑1, 81 p.;

Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimo Internationaler Hilfsfonds eV, C-362/08 P, 51 p.), o priemonės, kurios nesukelia privalomų teisinių padarinių, kurie galėtų paveikti asmenų interesus, negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas (Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo R. J. Reynolds Tobacco Holdings, Inc. ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-131/03 P, 79 p.). Teismas netgi yra pažymėjęs, kad tariamo atitinkamos institucijos padaryto pažeidimo sunkumas arba iš jo išplaukianti poveikio, kiek tai susiję su pagrindinių teisių laikymusi, svarba neleidžia netaikyti Sutartyje numatyto viešosios tvarkos išlyga grindžiamo nepriimtinumo pagrindo ir aktus, kurie negali būti skundžiami, nes nesukelia privalomų teisinių padarinių, paversti skundžiamais.

Iš tiesų, tai, ar aktą galima apskųsti, negali būti sprendžiama atsižvelgiant į jo neteisėtumą, kuris dar tik gali būti nustatytas (šiuo klausimu žr. Pirmosios instancijos teismo 2003 m. sausio 15 d. sprendimo Philip Morris International / Komisija, T‑377/00, T‑379/00, T‑380/00, T‑260/01 ir T‑272/01, 87 p.; Bendrojo Teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo Inox Mare Srl prieš Europos Komisiją, T‑289/16, 43 p.; 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Bagni Delfino di Paperini Stefano & C. Sas prieš Europos Komisiją, T‑667/15, 17 p.).

Be to, priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Komisijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, darančių įtakos ieškovo interesams, iš principo pripažintinos aktais, kuriuos galima skųsti pagal EB 230 straipsnį (dabartinės Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 263 str.), išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją, C‑521/06 P, Rink. p. I‑5829, 42 p. ir jame nurodytą teismų praktiką; 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo NDSHT Nya Destination Stockholm Hotell & Teaterpaket AB, C-322/09 P, 48 p.); ir atvirkščiai, kalbant apie aktus, kurių rengimas apima kelis etapus, ypač vidaus procedūros pabaigoje, pažymėtina, kad aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, iš principo gali būti tik priemonės, šios procedūros pabaigoje galutinai nustatančios atitinkamos institucijos poziciją, o ne tarpinės priemonės, kurių tikslas – parengti galutinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 22 d. sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑147/96, 26 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją;

Bendrojo Teismo 2019 m. liepos 9 d. nutarties VodafoneZiggo Group BV prieš Europos Komisiją, byloje T‑660/18, 30 p.).

20. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, sisteminį ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į teismą, ir Konkurencijos įstatymo normų aiškinimą, pažymi, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes, kai inicijuojamas procesas nėra beprasmis. Be to, netgi nesant pagrindo teigti, kad aktas (veiksmas, sprendimas) nesukelia jokių teisinių pasekmių, sprendžiant, ar toks aktas patenka į Konkurencijos tarybos nutarimų, kurie pagal Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį gali būti savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku, tarpą, turi būti vertinama, ar konkretus nutarimas atitinka vieną iš Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje eksplicitiškai nurodytų kategorijų (t. y., ar juo baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas arba užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga – taigi, ar jis yra tam tikras galutinis aktas), ar inicijuotu procesu realiai būtų apginti pareiškėjo interesai ir, be kita ko, kartu atsižvelgiama į tai, kad, nesant galimybės tokį aktą apskųsti, nebūtų visiškai apribojama asmens teisė į teisminę gynybą skundžiant jo teisių, interesų pažeidimą (pagal analogiją žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-822/2020; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-884-858/2015). Taip pat pažymėtina, kad šioje byloje ginčijamas Tarybos nutarimas pradėti koncentracijos priežiūros procedūrą savo iniciatyva negali būti skundžiamas ne tik Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies, bet ir 32 straipsnio pagrindu, kadangi pastarasis reglamentuoja nurodytų subjektų teisę pirmiausia Tarybai apskųsti Tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus, o ši tvarka mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikoma ir Tarybos darbuotojų priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams šio įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje atliekamos koncentracijos priežiūros metu (Konkurencijos įstatymo 32 str. 1 ir 4 d.).

Tai reiškia, kad Konkurencijos įstatymo 32 ir 33 straipsniai reglamentuoja kokybiškai skirtingų aktų apskundimo tvarką: 32 straipsnis, visų pirma, yra orientuotas į Tarybos darbuotojų veiksmus ir sprendimus, atliktus ar priimtus atitinkamo tyrimo metu (be kita ko, byloje susiklosčiusioje situacijoje procedūra dar nebuvo pradėta), dėl ko jie pirmiausia skundžiami pačiai Tarybai, o 33 straipsnis yra siejamas su tam tikrų galutinių Tarybos nutarimų, kuriais užbaigiama atitinkama procedūra, ginčijimu.

21. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, kad Nutarimas inicijuoti koncentracijos priežiūros procedūrą Tarybos iniciatyva pareiškėją įpareigoja teikti pranešimą apie koncentraciją bei sumokėti užmokestį už jos nagrinėjimą, tačiau šis Nutarimas nėra laikytinas pareiškėjui sukeliančiu teisines pasekmes, kaip jos aptartos šios Nutarties 16-20 punktuose. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija iš byloje susiklosčiusių aplinkybių sprendžia, jog ginčijamas Nutarimas, vertinant jį anksčiau aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos suformuluotų taisyklių kontekste, yra tarpinio pobūdžio ir šios pasekmės, kylančios pareiškėjui, iš esmės yra procedūrinio pobūdžio, o ne darančios įtaką pareiškėjo teisiniam statusui. Konkurencijos įstatymo nuostatos tiesiogiai nenumato, kad Tarybos motyvuotas nutarimas pradėti koncentracijos priežiūros procedūrą gali būti skundžiamas teismui, o sisteminė Konkurencijos įstatymo normų analizė bei teismų praktikoje formuluotos taisyklės suponuoja, jog ne tik Tarybos nutarimas dėl tyrimo dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo pradėjimo, bet ir Tarybos nutarimas dėl koncentracijos priežiūros procedūros inicijavimo Tarybos iniciatyva teismui yra neskundžiamas. Pats ginčijamas Nutarimas savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui – juo tik pradedama procedūra, kurios metu priėmus galutinį sprendimą pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti (t. y. Taryba, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 12 str. 1 d., gali leisti vykdyti koncentraciją; atsisakyti duoti tokį leidimą ir įpareigoti atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes; arba leisti vykdyti koncentraciją pagal tam tikras sąlygas ir įpareigojimus). Tokia procedūra yra užbaigiama nutarimu, kurio apskundimas expressis verbis (aiškiais žodžiais) įtvirtintas ir pačioje Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, taigi, pareiškėjo teisė į teisminę gynybą nėra visiškai apribojama. Be to, susiklosčius aplinkybėms, kuriomis Tarybos pradėta koncentracijos priežiūros procedūra būtų nutraukta, pareiškėjas, manydamas, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, gali inicijuoti bylą dėl žalos atlyginimo.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tiek remiantis nacionaliniu teisiniu reguliavimu (t. y. ABTĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis teisę kreiptis į administracinį teismą bei apibrėžiančiomis teisme ginčytinus Tarybos nutarimus), tiek anksčiau nurodyta teismų praktika (t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, inter alia (be kita ko) patvirtinančia, kad ir Tarybos nutarimas dėl tyrimo dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo pradėjimo teismui neskundžiamas, bei Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią teisėtumas prižiūrimas tik tų institucijų priimtų teisės aktų, kurie aiškiai pakeičia asmenų teisinę padėtį, ir pagal kurią ieškinys gali būti reiškiamas tik dėl tų priemonių, kurios galutinai nustato atitinkamos institucijos poziciją, o ne tarpinių priemonių), galima daryti išvadą, jog ginčijamas Nutarimas inicijuoti koncentracijos priežiūros procedūrą Tarybos iniciatyva neatitinka Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų akto apskundimo kriterijų, todėl jis negali būti savarankišku teisminės kontrolės objektu.

23. Remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti pareikštą reikalavimą, todėl byla turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

24. Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui bei apeliacinį skundą, iš viso buvo sumokėjęs 32,25 Eur (I t., b. l. 71; IV t., b. l. 20) dydžio žyminį mokestį, žyminis mokestis pareiškėjui grąžintinas ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Grąžinti pareiškėjui AS „Baltic Ticket Holdings“ sumokėtą 32,25 Eur (trisdešimt dviejų eurų 25 centų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė–Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė