a8332b8a-05ca-412a-8b48-44a19dbbb562 · Kauno apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-485/2017Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00469-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.5.1 (S) Kauno apygardos teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. gegužės 16 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,dalyvaujant prokurorei Inesai Gulbinienei,išteisintajam R.

L., jo gynėjai advokatei Ingai AbramavičiÅ«tei,nukentėjusiajam R. R., jo gynėjai advokatei Vidai Kabečienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Inesos Gulbinienės apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, jog kaltinamasis padarė Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ .

R. R. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieÅ¡kiniai atmesti. Nepriteista nukentėjusiajam R. R. turėtos atstovavimo iÅ¡laidos. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : R. L. buvo atiduotas teismui kaltinant jį nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu už tai, kad 2015 m. birželio 4 d. apie 11-13 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įėjęs į R. R. butÄ (duomenys neskelbtini), bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu, tyčia, ne mažiau kaip du kartus rankomis suduodamas nukentėjusiajam R.

R. į galvos sritį, po ko nukentėjusysis prarado sÄ monę, padarė R. R. Å«mų kraujo iÅ¡siliejimÄ Ä¯ deÅ¡inį galvos smegenų pusrutulį ir deÅ¡inį smegenų skilvelį, poodines kraujosruvas deÅ¡inės akies vokuose ir tokiu bÅ«du nesunkiai sutrikdė R. R. sveikatÄ .Kauno apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. spalio 24 d. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, konstatavo, kad pripažinti R. L. kaltu, remiantis prieÅ¡taringais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos paneigia liudytojų parodymai, nuoseklÅ«s kaltinamojo parodymai, o taip pat aptarti oficialÅ«s raÅ¡ytiniai įrodymai, nėra pagrindo.

Teismas nukentėjusiojo R. R., jo sesers liudytojos A. M. parodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, atmetė ir nelaikė jos parodymų įrodymais, atitinkančiais objektyviÄ tikrovę. Kiti byloje surinkti ir Å¡iame nuosprendyje aptarti duomenys nepatvirtina nukentėjusiojo R. R. ir liudytojos A. M. parodymų.Apeliaciniame skunde prokurorė Inesa Gulbinienė praÅ¡o Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ , apkaltinamÄ jį nuosprendį. Pripažinti R. L. kaltu, padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju R.

R. bei atlyginti nusikalstama veika padarytÄ Å¾alÄ . Civilinį ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies ir priteisti iÅ¡ R. L. 1 000 Eur R. R. neturtinės žalos atlyginimÄ , Kauno teritorinės ligonių kasos 1 950,95 Eur civilinį ieÅ¡kinį tenkinti pilnai. Skunde nurodo, jog kaltinamojo parodymai nepagrįstai pripažinti nuosekliais, nes kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, teisme davė parodymus apie 2015 m. birželio 6 d. įvykius dėl konflikto po 2 dienų nuo lango iÅ¡daužimo, kaltinamasis nepripažino, kad buvo nukentėjusiojo bute 2015 m. birželio 4 d. ir sudavė smÅ«gius jam.

Parodė, kad 2015 m. birželio 4 d. buvo iÅ¡vežtas į policijÄ dėl lango iÅ¡daužimo, apie sumuÅ¡imÄ jokių kalbų nebuvo. Nukentėjusysis ir kaltinamasis nebe pirmÄ kartÄ konfliktuoja, nevengia piktnaudžiauti alkoholiu. Nors teismas kritiÅ¡kai vertino nukentėjusiojo parodymus, bet nukentėjusysis tik skirtingai nurodė jo sumuÅ¡imo datÄ ir momentÄ , jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė įvykio aplinkybes kad 2015 m. birželio 4 d. pas jį į butÄ buvo atėjęs R. L., sudavė kelis kartus kumščiu į galvos sritį, vėliau pamatė, kad R.

L. metė akmenį į jo buto langÄ ir iÅ¡daužė stiklÄ , tuomet iÅ¡kvietė policijÄ ir pranešė, kad kaimynas daužo langus. 2015 m. birželio 6 d. vakare nešė malkas, gėrė alkoholinius gėrimus, vėl konfliktavo su R. L., o pasijutęs blogai buvo pristatytas į ligoninę. 2015 m. birželio 4 d. kartu su R. R. bute buvo A. G., kuri teismui parodė, kad nematė, jog kas muÅ¡tų R. R., tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja parodė, kad matė kaip atėjo R. L. pas R.

R., jį atpažino iÅ¡ nuotraukų ir sudavė vienÄ smÅ«gį į galvÄ , po ko ji iÅ¡sigandusi pabėgo. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir 2015 m. rugsėjo 18 d. specialisto iÅ¡vada. Skunde prokurorė nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad liudytojos R. Å . parodymai atitinka kaltinamojo parodymus ir kitus objektyvius įrodymus, nes įvertinus Å¡ios liudytojos parodymus, kad R. L. buvo nuėjęs pas R. R., nukentėjusiojo – kad jam 2015 m. birželio 4 d. smÅ«gius sudavė R. L. ir liudytojos A. G. parodymus, kad ji matė kaip vienÄ smÅ«gį į galvÄ R.

R. sudavė R. L. bei specialisto iÅ¡vadÄ , jog R. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas 1-3 paros iki 2015 m. birželio 6 d., akivaizdu, kad bÅ«tent R. L. 2015 m. birželio 4 d. sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam R. R. į galvos sritį ir jo kaltė įrodyta.Dėl bausmės nurodo, kad lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio ir atsižvelgus į BK 55 straipsnį R. L. turėtų bÅ«ti skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje iÅ¡teisintasis ir jo gynėja advokatė Inga AbramavičiÅ«tė prašė apeliacinį skundÄ atmesti, nukentėjusysis ir jo gynėja advokatė V.

Kabečienė bei prokurorė prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.Kauno apygardos prokuratÅ«ros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Inesos Gulbinienės apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ arba baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Asmuo, gali bÅ«ti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiÅ¡kiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymo, bÅ«tina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiÅ¡kumai ir netikslumai aiÅ¡kinami kaltininko naudai), kas taip pat reiÅ¡kia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

AnalogiÅ¡kÄ pozicijÄ užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartÄ konstatavęs, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktÄ pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtų įrodymų vertinimÄ bei pats atlikęs įrodymų tyrimÄ ir vertinimÄ , konstatuoja, jog, spręsdamas R.

L. kaltės klausimÄ , pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas, aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog neįrodyta, kad kaltinamasis R. L. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi valstybinį kaltinimÄ palaikanti Å¡alis, nereiÅ¡kia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir tai duoda pagrindÄ apeliacinį skundÄ tenkinti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn R.

L..Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo Å¡io kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė nusikaltimo sudėties, kad galėtų konstatuoti, jog R. L. 2015 m. birželio 4 d. padarė jam inkriminuojamÄ nusikaltimÄ ir BK normos dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis įrodyta.

Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo baigiamuoju procesiniu sprendimu, kuriuo kaltinamasis R. L. iÅ¡teisintas ir skundÄ grindžia kritika dėl kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojos R. Å . parodymų vertinimo.BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gautÄ informacijÄ . Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Teismas, nustatęs atskirų informacijos Å¡altinių nepatikimumÄ ar neleistinumÄ , negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio iÅ¡vadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumÄ teisiamojo kaltumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad, įrodinėjant asmens kaltumÄ , vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį prielaidomis.

Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagÄ nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu R. L., pasinaudodamas įstatymo suteikta teise neduoti parodymų, juos davė teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis dėl nusikaltimo padarymo neprisipažino, neigė, kad 2015 m. birželio 4 d. buvo atėjęs pas nukentėjusįjį R. R. bute ir sudavė jam ne mažiau kaip du kartus rankomis į galvos sritį. Siekiant pilnai ir objektyviai iÅ¡tirti bylos faktines aplinkybes dėl asmens kaltumo ar nekaltumo klausimo bei kilus abejonių dėl nukentėjusiojo bÅ«klės, duodant parodymus pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimÄ ir dar kartÄ apklausė nukentėjusįjį, kuris teisėjų kolegijai paaiÅ¡kino, jog galimai gegužės ar birželio 4 d., tiksliai neatsimena, grįžo su drauge, sėdo valgyti, durys buvo atrakintos ir įėjo R.

L., sudavė kelis kartus nukentėjusiajam ir išėjo. R. L. yra nukentėjusiojo kaimynas, ankščiau jis R. R. yra sumušęs, bet susitaikė, atlygino žalÄ , o dabar atėjo prisiminęs senus laikus, sudavė į veidÄ ir nosį. Kaimynas iÅ¡ antro aukÅ¡to atsivežė malkų jau po nukentėjusiojo sumuÅ¡imo ir prašė padėti jas suneÅ¡ti. Kai R. R. nešė malkas, R. L. išėjo į kiemÄ ir pradėjo psichologinį terorÄ , keiktis, tuomet R. R. nesusilaikė ir susikibo su R. L. lauke.

Paskui R. L. nuėjo ir atsinešė beisbolo lazdÄ , kuriÄ nukentėjusysis su kaimynu iÅ¡ jo atėmė. Teismui patvirtino, jog R. L. sumušė jį, iÅ¡sivežė jį policija, paskui paleido ir grįžęs iÅ¡daužė nukentėjusiajam langÄ . Ä® ligoninę nukentėjusysis atsigulė vėliau, nes po sumuÅ¡imo lyg ir pasekmių nejuto, paskui tik galva pradėjo svaigti, pykinti, todėl ir iÅ¡sikvietė greitÄ jÄ medicinos pagalbÄ . Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nelabai gerai jautėsi, sveikata ne ta, galva sumuÅ¡ta, bet situacijÄ suprato, užduodamus klausimus teisme suprato, atsakė.

Atsakydamas į prokurorės klausimus, nukentėjusysis parodė, jog pirmas įvykis buvo panaÅ¡iai prieÅ¡ metus, kai jis grįžo iÅ¡ kapų, tada R. L. sėdėjo kieme su kažkuo ir gėrė alų, kvietė ir jį, bet jis išėjo į kapines. Kai grįžo buvo jo durys iÅ¡plėštos, iÅ¡neÅ¡ti įrankiai. R. L. su kažkuo nurodė, kad buvo kažkokie asmenys, tačiau nukentėjusysis pasakė, kad nesÄ monė, nes čia jų darbas. R. L. tai nepatiko ir nukentėjusįjį sumušė, jį iÅ¡vežė policija, o grįžęs iÅ¡daužė jam langus.

Å is nagrinėjamas įvykis buvo tai, kad atėjo R. L. pas nukentėjusįjį, nieko nesakė, tik sumušė, suduodamas du ar tris kartus į veidÄ , buvo kraujo, draugė iÅ¡sigandusi kraujo pabėgo, nuo suduotų smÅ«gių buvo trumpam praradęs sÄ monę ir atsigavęs bei apsiprausęs iÅ¡sikvietė policijÄ . Mano, kad R. L. iÅ¡vežė dėl sumuÅ¡imo. 2015 m. birželio 6 d. policijos nekvietė, tik greitÄ jÄ medicinos pagalbÄ nurodydamas, kad yra sumuÅ¡tas, negerai jaučiasi, svaigsta galva, pykina.IÅ¡ pirmosios instancijos teisme duotų liudytojos A.

G. parodymų vertinimo matyti, kad A. G., įvykio metu buvo R. R. draugė, tačiau ji teismui nepatvirtino, jog matė, kad 2015 m. birželio 4 d. nukentėjusįjį bÅ«tų mušęs kaimynas R. L., jo nukentėjusiojo bute nematė, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė atėjusį nukentėjusiojo kaimynÄ , kuris sudavė smÅ«gį ranka į galvÄ R. R., tačiau ji iÅ¡sigando ir pabėgo. Vėliau, kitÄ ar sekančiÄ dienÄ , buvo atėjusi pas R. R., jis blogai atrodė, vėmė, pasakė, kad kviestųsi greitÄ jÄ pagalbÄ ir išėjo namo.

Šios liudytojos parodymai nėra nuoseklūs, vertintini kaip nepatikimi ir abejotini objektyvumo prasme.Iš ataskaitų žiūryklės (t. 1, b. l. 18-20) matyti, kad 2015 m. birželio 4 d. 12.59 val. policijos tarnybai buvo skambinta ir pranešta, jog kaimynas daužo langus, todėl prašoma policijos pagalba. R. L. buvo sulaikytas ir po pusantros valandos išleistas. Iš ataskaitų žiūryklės (t. 1, b. l.

21) matyti, kad 2015 m. birželio 6 d. 21.01 val. policija gavo informacijÄ iÅ¡ LSMUL, jog pristatytas sumuÅ¡tas R. R., kuris informavo, jog jį vakare namuose sumušė kaimynas, tiriamas galvos sumuÅ¡imas. Ä®vertinus byloje esančius įrodymus iÅ¡ greitosios medicinos pagalbos duomenų, užfiksuotų ir įraÅ¡ytų kompaktiniame diske su telefono garso įraÅ¡u bei įraÅ¡o apraÅ¡ymo apžiÅ«ros protokole (t. 1, b. l. 112-113) spręstina, kad nukentėjusysis, kreipdamasis medikų pagalbos esant negalavimams, nurodė, kad padėjo tvarkyti kaimynui atvežtas malkas, gėrė alaus ir įtaria, kad bus apsinuodijęs skrandį, nes vemia tulžim, geria dabar Å¡iltÄ vandenį ir valo skrandį, kvėpavimas normalus.

Taigi, dėl sumuÅ¡imo jokių aplinkybių nenurodyta. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam R. R. konstatuotas specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant, kad dėl Å«maus kraujo iÅ¡siliejimo į deÅ¡inį galvos smegenų pusrutulį ir deÅ¡inį smegenų skilvelį, komplikuojantis į galvos smegenų pabrinkimÄ , kas lėmė nustatyto masto sveikatos sutrikdymÄ . Galvos sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti 1-3 paros iki patenkant jam į stacionarÄ . Ginčo dėl sužalojimo ir sveikatos sutrikdymo masto nėra.Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir iÅ¡vadÄ bei apeliacinio skundo argumentacijÄ , teisėjų kolegija mano, kad vis tik konstatuoti R.

L. kaltumÄ dėl R. R. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo objektyvia ir patikima bylos medžiaga negalima. Nukentėjusiojo parodymus, duotus aukÅ¡tesnės instancijos teismo posėdyje, iÅ¡klausius ir įvertinus bei juos sugretinus su kitais liudytojų parodymais bei bylos medžiaga, kaltinamojo parodymais, kur jis nuo pat pradžių neigė, jog 2015 m. birželio 4 d. buvo atėjęs pas nukentėjusįjį į butÄ ir prieÅ¡ jį panaudojo smurtinius veiksmus suduodant jam į galvos sritį. Teismas teisingai vertino ir kitų liudytojų parodymus, taip pat liudytojos A.

G. parodymus, kuriais ji nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų, kad buvo kartu su juo ir matė R. L. suduodant R. R., tačiau iÅ¡sigandus kraujo, pabėgo. Å i liudytoja paneigė ir ikiteisminio tyrimo metu atlikus procesinį veiksmÄ â€“ asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukÄ , nurodydama, jog atpažino ne kaltinamÄ jį, kuris yra salėje. Nors ji galimai galėjo matyti įvykį, tačiau jos parodymai duoti, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nenuoseklÅ«s, ji painioja įvykius, aplinkybes, liudytoja ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisme nepatvirtino, todėl jų negalima vertinti kaip patvirtinančių kaltinime nurodytų aplinkybių ir jais nesivadovauta teisingai.

Vertinant liudytojos R. Å . parodymus, jų visumÄ , susiejant su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija nustatė, kad paties įvykio liudytoja nematė, nematė ir to, jog R. R. buvo sumuÅ¡tas. Duodama parodymus nurodė, kad apklausos protokole blogai paraÅ¡yta, kadangi į nukentėjusiojo butÄ Ä—jo ji. Kai eidavo ji jų apraminti, tai bute bÅ«davo ir A. G., jie kartu vartodavo alkoholinius gėrimus. Nustatyta, jog liudytoja teisme paneigė savo teiginius, jog R. L. buvo nuėjęs R. R. raminti, todėl Å¡ių parodymų vertinti kitaip neturi pagrindo ir teisėjų kolegija.

Ä®vertinus aukščiau nurodytų ir iÅ¡analizuotų detaliau liudytojų parodymų bei raÅ¡ytinės bylos medžiagos įrodymų kontekste visumÄ , teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog neįrodyta, kad R. L. padarė nusikalstamÄ veikÄ , kadangi nukentėjusiojo parodymų objektyvÅ«s ir patikimi liudytojų parodymai nepatvirtino, pats nukentėjusysis, po sumuÅ¡imo tam tikrÄ laikÄ nesikreipė medikų pagalbos. IÅ¡tirtais bylos duomenimis matyti, kad į policijÄ skambino tik dėl iÅ¡daužto lango, dėl sužalojimų nepasisakyta, byloje tokios aplinkybės nebuvo fiksuotos iki tol, kol liudytoja A.

M. įkalbėjo kreiptis į policijÄ dėl įvykio patį nukentėjusįjį. IÅ¡ jos parodymų matyti, jog ji nukentėjusiojo versijÄ , jog smurtas į galvos sritį buvo panaudotas prieÅ¡ jį R. L. veiksmais, patvirtino sužinojus iÅ¡ paties brolio nukentėjusiojo, tačiau įvykio metu R. R. bute jos nebuvo, R. L. veiksmų kaip nusikalstamų nematė. Tokių aplinkybių nenurodė nei vienas teisme apklaustas liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė situacijÄ kitaip, tačiau teismui paaiÅ¡kino ir įvertinus Å¡ios liudytojos parodymų prieÅ¡taringumÄ , jais nesivadovauta kaip kaltinančiais R.

L.. Nors liudytojos A. M. parodymai yra netiesioginiai, o įrodymų vertinimui įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei, tačiau susiejus juos į visumÄ , teismas formuoja ne kaltės pagrįstumÄ R. L. veiksmuose, bet abejonę dėl jam pareikÅ¡tų kaltinimų. AukÅ¡tesnės instancijos teismas nurodo, jog skundo argumentacija bei atliktas teisinis situacijos vertinimas yra nepagrįstas objektyvia bylos medžiaga ir padaryta iÅ¡vada, jog R. L. yra kaltas ir turi bÅ«ti nubaustas nesuponuoja kategoriÅ¡kos ir neabejotinos iÅ¡vados dėl kaltinamojo kaltės įrodytumo.

Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryÅ¡io nustatymas leido teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti iÅ¡vadas apie tam tikro fakto buvimÄ ar nebuvimÄ . Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė surinktus įrodymus byloje, betarpiÅ¡kai patikrino bei apklausė liudytojus, jų parodymus analizavo ir vertino kiekvienÄ atskirai, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ , ir darė apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios yra vienareikÅ¡mės, tikslios ir logiÅ¡kos.

BÅ«tinosios įrodymų vertinimo sÄ lygos – teismo vidinio įsitikinimo, pagrįsto iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu nepažeidė. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kas reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o esant atvejui, kai veikÄ pagal suformuluotÄ kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, atsižvelgiant į in dubio pro reo principo esmę, visos abejonės vertintinos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.

Tokios praktikos laikosi ne tik kasacinės instancijos teismas, bet ji aiÅ¡kinama ir tarptautiniu lygmeniu, t. y. Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinoje. Apibendrinus visa kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, priėmė teisingÄ sprendimÄ , t. y. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nes neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ , todėl tenkinti prokurorės I.

Gulbinienės apeliacinį skundÄ ir naikinti skundžiamÄ Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi, n u t a r i a : Kauno apygardos prokuratÅ«ros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Inesos Gulbinienės apeliacinį skundÄ atmesti.Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                        Jūratė Jakubonienė Arūnas Paštuolis Algirdas Remeika