2013-10-15 Nr. BB-1928-1-62-1-00277-2011-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–386/2013

Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00277-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1

2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. I. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį devynių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti keturiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos padarytą 107,92 Lt turtinę žalą. Iš M. I. priteista 1400 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. P. bei 107,92 Lt turtinės žalos civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taip pat iš M. I. priteista 2420 Lt A. P. advokato pagalbos išlaidoms apmokėti.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nutartis, kuria nuteistojo M. I. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. I. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 17 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – Joniškio mieste, (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, kilus konfliktui tarp jo ir A. P., vieną kartą kumščiu sudavė jam į dešinę akį, dėl to šis neišlaikęs lygsvaros nugriuvo ant kelio važiuojamosios dalies ir susižalojo galvą; tokiais savo veiksmais M. I. padarė nukentėjusiajam kraujosruvą su žaizda dešinės akies srityje, muštinę žaizdą kairiojo smilkinio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu įžūliu elgesiu rodė nepagarbą aplinkai, aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. I. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nutartį ir bylą nutraukti nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nesant jo veikoje BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, kad byloje įrodymai įvertinti esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai įvertino įrodymų pakankamumą ir patikimumą, savo išvadas padarė remdamiesi ne įrodymų visuma, o iš esmės tik nukentėjusiojo ir jo sūnaus parodymais. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik įrodymų išdėstymu ir itin formaliu jų vertinimu – vienais rėmėsi, o kitais – ne (vertino kritiškai), nepateikdamas išsamių motyvų, neanalizavo inkriminuoto nusikaltimo subjektyviųjų požymių. Apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų nepašalino, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, kai jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 2, 3 dalys). Šioje byloje kvalifikuojant kasatoriaus veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir ją pripažįstant nusikalstama, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai, nes nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Kasatoriaus nuomone, priešingai nei pripažino teismai, nukentėjusiojo A. P. ir jo sūnaus liudytojo N. P. parodymai nebuvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Antai įvykio dieną (2011 m. liepos 17 d.) rašydamas pareiškimą policijai A. P. nurodė tik tai, kad kasatorius jį sumušė, tačiau 2012 m. vasario 9 d., t. y. nuo įvykio praėjus daugiau kaip pusei metų, apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad kasatorius trukdė jam važiuoti, rodė nepadorius gestus, buvo neblaivus, panaudojo kastetą ir pan. Kasatoriaus nuomone, per šį laiką nukentėjusysis turėjo galimybę sukurti save teisinančią ir kasatorių kaltinančią įvykių versiją, ypač įvertinant tai, kad kasatorius buvo pateikęs pareiškimą policijai dėl N. P. pavojingo vairavimo. Dėl to teismai turėjo išsamiai ištirti tokių parodymų formavimosi priežastis. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo A. P. ir liudytojo N. P. parodymai apie kasatoriaus rodytus nepadorius gestus yra gana skirtingi. Teisme A. P. parodė, kad kasatorius važiavo kelio viduriu, ant ašinės linijos ir neleido pravažiuoti, rodė gestus pirštais, nors ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. vasario 9 d. apklaustas kaip liudytojas, neišskirdamas kasatoriaus iš visų dviračiais gatve važiavusių asmenų, nurodė, kad „jie“ nesitraukė nuo kelio ir pirštais rodė nepadorius gestus. Tuo tarpu liudytojas N. P. teisme parodė, kad signalizuojant trys jaunuoliai pasitraukė, o kasatorius, važiuodamas per sankryžą, pradėjo rodyti visokius gestus pirštais. Kasatoriaus nuomone, tokie nukentėjusiojo ir minėto liudytojo parodymai rodo jų nepatikimumą ir leidžia manyti, kad jie kartu susitarė dėl kaltinimo, bet iki galo nesuderino parodymų detalių, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

Teismai akivaizdžiai taikė nevienodus nukentėjusiojo A. P., jo poziciją palaikančio sūnaus liudytojo N. P. ir kasatoriaus bei kartu su juo važiavusių liudytojų V. M., N. Č. parodymų vertinimo standartus. Teismai nepagrįstai nesirėmė ir sukritikavo liudytojų V. M. ir N. Č. parodymus, kad A. P. pirmasis du kartus bandė suduoti kasatoriui, ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad šie liudytojai aplinkybes nurodė skirtingai. Teisme apklaustas liudytojas V. M. ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas liudytojas N. Č. parodė, kad, kasatoriui sustojus prie sankryžos, prie jo sustojo N. P. vairuotas automobilis, iš sustojusio automobilio nukentėjusysis A. P. pradėjo šaukti ant kasatoriaus, jį kolioti, išsigandęs kasatorius kirto gatvę ir dviračiu nuvažiavo tolyn, tačiau gestų pirštais nerodė, liudytojai taip pat matė, kad automobilis bandė užkirsti kasatoriui kelią, o tai pavykus padaryti kasatorius atsitrenkė į automobilį, vos nenugriuvo, po to iš automobilio išlipo nukentėjusysis, kuris atrodė neblaivus, puolė kasatorių, smūgiavo, o kasatorius sudavė atgal. Taigi šie liudytojai detaliai nurodė kasatoriaus stabdymo aplinkybes, kurios patvirtina akivaizdžiai neteisėtus, Kelių eismo taisykles pažeidžiančius ir keliančius pavojų kitiems eismo dalyviams chuliganiškus automobilį vairavusio N. P. ir jį sukursčiusio nukentėjusiojo A. P. veiksmus. Vien tai, kad liudytojų parodymai nesutampa su nukentėjusiojo, jo sūnaus parodymais ir jų nepatvirtina, negali būti teisėtas pagrindas jų parodymus vertinti kaip nepatikimus.

Anot kasatoriaus, abiejų instancijų teismai visiškai nesiaiškino ir nevertino kasatoriaus stabdymo aplinkybių, to pagrindo, iš viso neargumentavo, ar toks stabdymas buvo adekvatus nagrinėjamoje situacijoje, ar nekėlė pavojaus kasatoriui. Nukentėjusysis A. P. pripažino, kad liepė automobilį vairavusiam sūnui N. P. vytis dviračiu važiavusį kasatorių ir sustabdyti, kad pirmus du kartus stabdant kasatorius nesustojo ir buvo sustabdytas tik iš trečio karto. Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. gruodžio 28 d. apklaustas kaip liudytojas N. P. taip pat pripažino, kad vijosi kasatorių, aplenkė, sustojo priešais, o kasatoriui pervažiavus dviračiu į kairę gatvės pusę pasivijo, aplenkė ir užkirto kelią, jautė, kad šis atsitrenkė į kairės pusės priekinį ratą, taigi visiškai patvirtino savo veiksmais kasatoriui keltą pavojų. Kasatorius pažymi, kad A. P. nėra pareigūnas, kad galėtų aiškintis jam nepatikusio dviratininko veiksmus, be to, jis pripažino turėjęs telefoną, todėl galėjo paskambinti bendruoju pagalbos numeriu ir informuoti apie, jo manymu, kasatoriaus daromus pažeidimus, kurie, esant pagrindui, būtų ištirti teisinėmis priemonėmis. Nukentėjusio parodymai, kad išlipęs iš automobilio bandė telefonu rinkti bendrąjį pagalbos telefono numerį ir dėl jo kasatorius jam trenkė, yra netiesa, nes būtent nukentėjusysis iš karto puolė kasatorių. Be to, tokių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai – įvykio vietoje telefono nerasta, jis neapžiūrėtas ir pan. Jeigu būtų galima tikėti nukentėjusiojo parodymais, jis būtų spėjęs surinkti trijų skaičių numerį, nes jis ir kasatorius buvo skirtingose automobilio pusėse, be to, jeigu kasatorius būtų trenkęs į telefoną, jis būtų pažiręs įvykio vietoje. Teismams iš viso nekilo klausimas, kodėl A. P. iš karto neveikė teisėtomis priemonėmis, o ėmėsi savavaldžiavimo. Kasatoriaus nuomone, neįvertinus visų šių aplinkybių, liko iki galo neištirta konflikto pradžia ir visas įvykis, dėl to buvo netinkamai įvertinti po to sekę nukentėjusiojo A. P. ir kasatoriaus veiksmai. Kasatorius pažymi, kad teismai turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2008, 2K-29/2012).

Taip pat, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai kasatoriaus stabdymo aplinkybių, kurios rodo pavojingą ir chuliganišką vairavimą, nesiaiškinimą ir nevertinimą motyvavo tuo, kad tai ne baudžiamosios teisės dalykas. Kasatorius pažymi, kad jis kėlė klausimą ne dėl A. P. ir N. P. patraukimo atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1242 straipsnį, o dėl jų veiksmų vertinimo visų įvykio aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai (pvz., BK 28 straipsnis, 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas, CK 6.250 straipsnis) ir jų taikymo praktika numato atvejus, kai turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo provokuojantį, rizikingą, neteisėtą elgesį, kad toks elgesys šalina arba švelnina kaltininko atsakomybę. Kasatoriaus nuomone, netgi jeigu jis ir jo draugai būtų važiavę gatve netvarkingai, tai nebuvo pakankamas pagrindas jį persekioti automobiliu, kuris laikomas didesnio pavojaus šaltiniu, ir kelti pavojų eismui, kasatoriaus sveikatai bei gyvybei. Protingas, rūpestingas ir atsakingas asmuo nebūtų elgęsis taip, kaip šiuo atveju pasielgė nukentėjusysis ir jo sūnus. Tik dėka to, kad kasatorius gerai valdė dviratį, jis išvengė rimtesnių traumų ir nekilo sunkesnių padarinių, nes aišku, kad, dviratininkui atsitrenkus į staiga jo kelyje atsiradusią kliūtį, jis kristų nuo dviračio. Kasatorius teigia, kad šioje situacijoje akivaizdu, jog toliau sekę nukentėjusiojo veiksmai – išlipo iš automobilio ir kumščiais puolė kasatorių auklėti – buvo natūrali jo elgesio reakcija.

Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimas, dėl kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kasatorius tvirtina, kad važiuodamas dviračiu jis buvo pavojingai persekiojamas automobiliu, N. P. vairuojant, o šalia sėdinčiam nukentėjusiajam A. P. nurodinėjant sustabdyti kasatorių, kelis kartus buvo bandoma užkirsti jam kelią, pavykus tą padaryti iš trečio karto, kasatorius atsitrenkė į automobilį ties priekiniu kairės pusės ratu, nulenkė automobilio veidrodėlį, nusibrozdino alkūnę, paleido dviratį ir vos nenugriuvo, nors galėjo net perskirsti per automobilį, o tai galėjo sukelti labai sunkius padarinius. Nukentėjusysis A. P. pirmasis jam sudavė smūgį ir kėsinosi dar kartą suduoti, todėl kasatoriaus smūgis buvo adekvati būtinosios ginties sąlygas (BK 28 straipsnis) atitinkanti reakcija. Taip pat kasatorius pastebi, kad A. P. yra žinomas Joniškyje savo agresyvumu, neprognozuojamu elgesiu, be to, turi daug pažįstamų policijoje, todėl greičiausiai dėl to nebuvo patikrinta jo būsena, nors įvykio metu akivaizdžiai matėsi, kad jis yra neblaivus.

Toliau kasatorius pažymi, kad nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materialioji, todėl ir paskatos turi būti aiškiai chuliganiškos, ir visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymas realus. Kasatoriaus nuomone, šioje byloje visa įvykių seka, priežastys ir padariniai paneigia jo veiksmų tyčią ir chuliganiškas paskatas. Jis tik gynėsi, buvo išsigandęs dėl vykusio pavojingo persekiojimo automobiliu, priverstinio stabdymo, matydamas A. P. agresyvų nusiteikimą bei pirmas gavęs nuo jo smūgį, ir visiškai neturėjo tyčios demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, sutrikdyti visuomenės rimtį bei tvarką ir to nepadarė. Ne jis (kasatorius), o A. P. savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Esant duomenų apie tai, kad kasatorius buvo persekiojamas dėl mažareikšmės priežasties, t. y. dėl to, kad neva rodė nepadarius gestus (tai nurodo tik nukentėjusysis ir jo sūnus), teismai turėjo įvertinti, ar pats nukentėjusysis A. P. savo veiksmais nepažeidė viešosios tvarkos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009). Išsamus ir nešališkas visų įvykio aplinkybių vertinimas būtų sudaręs pagrindą išvadai, kad būtent kasatorius ir kartu dviračiais su juo važiavę draugai buvo išgąsdinti dėl A. P. ir N. P. veiksmų.

Taip pat kasatorius teigia, kad nagrinėjat bylą pirmosios instancijos teisme jis nuoširdžiai ir nuosekliai papasakojo visas įvykio aplinkybes, neneigė suduoto smūgio ir nevengė atsakomybės už padarytą nežymų A. P. sveikatos sutrikdymą, tačiau negalėjo pripažinti kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nes neturėjo ketinimų jos pažeisti ir to nepadarė. Nepaisant to, teismas jo prisipažinimą vertino kaip dalinį ir atsisakė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos taikyti laidavimą (BK 40 straipsnis) ir tenkinti jo motinos R. I. prašymą perduoti jį pagal laidavimą jai. Šio instituto taikymas būtų visiškai atitikęs teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. I. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistojo kasacinio skundo argumentai ir prašymai yra nepagrįsti, nes teismai jokių esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiami teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius savaip vertina įrodymus, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindo, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, todėl jie paliktini nenagrinėti.

Atsiliepime taip pat teigiama, kad kasacinio skundo teiginiai, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų tyčinį nuteistojo veiksmų pobūdį, kaip to reikalaujama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Tai, kad M. I. įvykdė nusikaltimą, patvirtina nukentėjusiojo A. P. pareiškime policijos komisariatui, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys, nuoseklūs nukentėjusiojo A. P. parodymai, juos patvirtinantys ir papildantys liudytojo N. P. parodymai, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvada dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. Konflikto priežastis, jo pradžia, eiga, nuteistojo ir nukentėjusiojo atlikti veiksmai bei sužalojimų padarymo nukentėjusiajam mechanizmas yra nustatyti remiantis ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde, o byloje surinktų įrodymų analize ir jų visumos įvertinimo pagrindu. Žemesnių instancijų teismai, išsamiai išnagrinėję ir išanalizavę bylos duomenis, motyvuotai konstatavo, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir byloje apklaustų liudytojų parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo iš esmės nuoseklūs ir išsamūs, atitinkantys kitus bylos įrodymus. Prokuroro teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, o apkaltinamasis teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymų vertinimo prerogatyva suteikta teismui. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą aiškinosi, ar kaltininko smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį padaryti dėl chuliganiškų paskatų.

Teismas, išanalizavęs ir kaip visumą įvertinęs paties nuteistojo, nukentėjusiojo, įvykio liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad M. I. tvirtinimas, jog jis tik gynėsi, yra visiškai paneigtas. Pagal BK 28 straipsnį būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, tačiau, skirtingai nei teigiama skunde, byloje nėra duomenų, kad M. I. atžvilgiu egzistavo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Teigdamas, kad įvykio metu jis tik siekė apsiginti nuo A. P. ir neturėjo tikslo demonstruoti nepagarbos aplinkiniams bei sutrikdyti visuomenės rimties, kasatorius pateikia savąją įvykių versiją, kuri yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje nesurinkta pagrįstų įrodymų, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, t. y. kad M. I. sveikatai ir gyvybei buvo kilęs pavojus. Taigi teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami, kad M. I. veikė ne būtinosios ginties situacijoje. Atsiliepime daroma išvada, kad M. I. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jis savo nusikalstamus smurtinius veiksmus atliko viešoje vietoje (Joniškio mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini)), šalia esant pašaliniams asmenims.

Taip pat, anot prokuroro, nepagrįstas kasatoriaus prašymas grąžinti jo baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo. Visos aplinkybės, reikšmingos BK 284 straipsnio 1 dalies, taikymui, buvo išnagrinėtos. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, patvirtinanti pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįsta įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino išsamiai ir teisingai nustatė tas pačias faktinės aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Nuteistojo M. I. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis M. I. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti teigdamas, kad jo veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ir tai iš esmės argumentuoja tuo, kad teismų sprendimuose padarytos išvados nepagrįstos, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi jo skundas atmestas neišnagrinėjus ir neatsakius į jame nurodytus esminius argumentus.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys, kasatoriaus nuomone, argumentai atmestini.

Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse taip pat ne kartą yra pasisakęs, kad viešojoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010, 2K-367/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. I. viešoje vietoje įžūliu elgesiu – panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. P., demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje M. I. veikoje visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, t. y. ir objektyvūs (veika, padariniai, priežastinis ryšys ir kt.), ir subjektyvusis požymis – tyčinė kaltė, nustatyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis. Kasatoriaus argumentai, kad nenustačius daromų veiksmų chuliganiškų paskatų BK 284 straipsnis apskritai negali būti taikomas, atmestini. Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, gali būti padaroma dėl įvairių, t. y. ne tik dėl chuliganiškų, bet ir kitokių – net ir asmeninio pobūdžio, paskatų ir motyvų. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad nusikalstamos veikos motyvas (paskatos) ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje; kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, t. y. netinkamą BK 284 straipsnio 1 dalies taikymą argumentuoja ginčydamas nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusios asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės, nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), buvo išnagrinėtos, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje nei nuteistasis, nei jo gynėja atlikti įrodymų tyrimą ir nustatyti kokias nors naujas bylos aplinkybes ar tirti aplinkybes, kurios, jų nuomone, buvo neišsamiai ištirtos, neprašė. Taigi daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nėra pagrindo.

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamoje byloje duomenys, kuriais pagrįstas nuosprendis, gauti teisėtais būdais, jie buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 3, 4 dalys), todėl konstatuoti, kad nuosprendis pagrįstas duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, taip pat nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nukentėjusiojo A. P., liudytojų N. P., V.

M., N. Č., paties M. I. parodymus, duomenis, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros protokole, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, specialisto išvadas ir kt., konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, atitinkančios byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad nuteistojo gynybos versija, jog jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip ginimasis nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, nepagrįsta ir atmestina, nes jos nepatvirtina byloje nustatytos kilusio konflikto ir jo eigos aplinkybės. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių, kurias būtų galima vertinti kaip buvusią būtinosios ginties situaciją, nenustatė. Kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes, t. y. pripažinti, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį nuteistasis panaudojo gindamasis nuo nukentėjusiojo prieš jį pradėto ar gresiančio pavojingo kėsinimosi, ir dėl to konstatuoti, kad teismai, netaikydami BK 28 straipsnio, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Pripažinti, kad teismai, netaikydami BK 40 straipsnio nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai, kad M. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebuvo visų pirma BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos būtinosios sąlygos (asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką), nustatė abiejų instancijų teismai, be to, pažymėtina, kad tai, jog padaryta išvada yra teisinga, matyti ir iš nuteistojo kasacinio skundo argumentų, kuriais apskritai ginčijamas nusikalstamos veikos padarymas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, kaip reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo bei motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, į visus esminius apelianto argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes M. I. baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba, tenkinant alternatyvų prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. I. kasacinį skundą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė