2020-08-12 Nr. AB-14919-3-62-3-03017-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2110-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03017-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. (V.) P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. (V.) P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. (V.) P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK kameroje Nr. 17, kur vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko nuo 2 iki 3 kv. m. Jis gyveno 4 kv. m kameroje, kurioje buvo 8 kalinamieji, o viduje buvo neatitvertas sanitarinis mazgas. Gyvenamąjį plotą mažino ir baldų užimamas plotas (stalas ir kėdės užėmė 4 kv. m). Kameros buvo drėgnos, šaltos, buvo netinkama ventiliacija ir blogas apšvietimas. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo itin maži (iki 6 kv. m), trūko vietos mankštai, sportuoti.

3. Pareiškėjo teigimu, patalynė ir čiužiniai buvo blogos būklės, rūbus reikėjo skalbti rankomis šaltu vandeniu kameroje esančioje kriauklėje, o karšto vandens nebuvo. Dušu buvo galima naudotis kartą per savaitę ir tik 10 minučių, jis dažnai likdavo nesiprausęs, nes buvo tik 2 dušai. Maisto kokybė buvo bloga, kaliniui per dieną buvo skirti tik 2 Eur maistui. Sveikatos priežiūra buvo organizuota blogai, ne visi medikamentai buvo išduoti nemokamai. Buvo uždrausti artimųjų maisto perdavimai, ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Nebuvo išduoti rūbai ir avalynė pagal sezoną, išduodamo tualetinio popieriaus neužtekdavo, o kadangi neturėjo lėšų, negalėjo pats jų įsigyti. Neišduodavo ir kitų higienos priemonių – dantų pastos, šepetėlių, skutimosi peiliukų, muilo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jautė baimę, sumažėjo bendravimo galimybės.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 9 d.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje atliko nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. ir buvo paskirtas gyventi į 16 kamerą, kurioje įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,59 kv. m ploto. Nuteistieji patys turi valyti ir tvarkyti savo gyvenamąsias patalpas, todėl atsakomybė už kamerose buvusį blogą kvapą atsakovo atstovui negali kilti. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacijos angas. Ginčo laikotarpiu buvo užtikrinti higienos normos reikalavimai dėl bendros dirbtinės apšvietos. Pagal teisinį reglamentavimą areštinėje bausmę atliekantys nuteistieji dėvi nuosavus drabužius, jiems išduodama patalynė, o perduota patalynė nustatyta tvarka turi būti dezinfekuojama. Drabužiai ir patalynė yra skalbiami skalbykloje, pageidaujant – dušinėje, kur yra skalbimui skirti indai. Maistas yra tiekiamas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą tinkamuose induose, tinkamos temperatūros, tinkamos kokybės. Nuteistajam buvo išduodamas skalbiamas muilas: 200 gr. – kartą per mėnesį, tualetinis muilas: 100 gr. – kartą per mėnesį, tualetinis popierius: 1 rulonas – kartą per mėnesį. Kamerų tipo patalpoje sanitariniame mazge yra klozetas ir praustuvė, sanitarinis mazgas yra atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. 3 sektoriuje yra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų.

7. Atsakovo atstovo teigimu, atmestini pareiškėjo argumentai, jog jis realiai jautė psichologinį sveikatos pablogėjimą, taip pat pablogėjo jo sveikata, kadangi pareiškėjas nesikreipė nei į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, nei į sveikatos priežiūros tarnybos medicinos darbuotojus. Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo tinkamai įrodyti visas aplinkybes. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo V. P. skundą, t. y. pripažino, jog nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis, kitą skundo dalį atmetė.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties termino taikymą ir atnaujinimą, teismų praktika šių nuostatų taikymo kontekste, nustatęs, kad pareiškėjas, siekdamas prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. skundą teismui padavė 2018 m. spalio 9 d., darė išvadą, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 9 d. į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo atnaujinti šį terminą.

10. Teismas, vertindamas skundo pagrįstumą dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d., akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tokio pobūdžio bylose klausimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie patalpų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas plotą ir laikomų asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista.

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 14, 16 ir 17 punktuose įtvirtintais reikalavimais, pabrėždamas įrodinėjimo ypatumus tokio pobūdžio bylose, be kita ko, pareiškėjo pareigą pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, netinkamos apšvietos ir šilumos.

12. Teismas aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste nenustatė Nuteistiesiems sutuoktinių, sugyventinių ar kitų artimųjų giminaičių perduotos patalynės gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos pažeidimų ir aplinkybės, kad pareiškėjas šia tvarka negalėjo pasinaudoti. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas pakankamai trumpą laiką ir rūbai, avalynė buvo išduodami pagal sezoniškumą. Pareiškėjas nenurodė, ar jis kreipėsi raštu dėl rūbų, avalynės išdavimo, ar buvo atsisakyta tai atlikti, ar teikė skundus dėl to, kad jam nebuvo išduoti rūbai, avalynė, todėl teismas pripažino, kad minėti teiginiai yra abstraktūs ir atmestini.

13. Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas reikalavimą įrengti karštą vandenį nustato tik dušo, skalbyklos, kirpyklos ir ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpose (higienos normos HN 134:2015 18 punktas), todėl atsakovas neturėjo pagrindo užtikrinti šilto vandens tiekimo kameroje.

14. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 134:2015 35 ir 37 punktais, akcentavo, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švarą patalpose, kuriose yra laikomi, todėl atsakovui atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

15. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 134:2015 44 punktu bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas patvirtino, kad galimybė per savaitę kartą pasinaudoti dušu – kartą per 7 dienas – 10 minučių, buvo sudaryta, atmetė pareiškėjo argumentus dėl nesudarytos galimybės nusiprausti po dušu.

16. Teismas, įvertinęs Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 16 d. pažymos turinį, pažymėdamas, jog teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nereglamentuoja bei byloje nesant duomenų, kad vienu metu į lauką būtų vedamas neadekvatus skaičius nuteistųjų ar kiemeliai būtų įrengti nesilaikant nustatytų reikalavimų, darė išvadą, kad kiemeliuose buvo sudarytos sąlygos judėti, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nekonstatavo.

17. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad 3 sektoriuje yra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai, kuriais nustatyta tvarka naudojasi visi įstaigoje esantys nuteistieji. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl pasimatymo suteikimo ir būtų gavęs neigiamą atsakymą. Pareiškėjo argumentai dėl neįrengto ilgalaikių pasimatymų kambario deklaratyvūs, nepagrįsti, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai neįrodyti.

18. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei dėl psichologinės pagalbos, nei dėl medicininės pagalbos nesikreipė, todėl paneigtas pareiškėjo teiginys, jog jis turėjo poreikį gauti medikamentus ir toks poreikis nebuvo užtikrintas.

19. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo maitinimo, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų gavęs mažesnę energinę vertę turintį maistą, nei nustatyta teisiniu reglamentavimu.

20. Teismas, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatęs, kad kamerų tipo patalpose sanitarinis mazgas yra atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis, sprendė, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

21. Teismas, įvertinęs teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Aprūpinimo norma) ir 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcijos Aprūpinimo normos reikalavimus, apžvelgęs teismų praktiką, vertino, kad atsakovo atstovas nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis.

22. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kad jo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams sukėlė jam sveikatos sutrikimus, kančias ar didelį diskomfortą. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu, pažeidžiant jo teisę būti aprūpintam higienos priemonėmis, buvo laikomas ne ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. (47 paras). Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas, pagal teisinį reglamentavimą neišduodamas higienos priemonių, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Pažeidimai nebuvo intensyvūs, ilgalaikio pobūdžio, be to, pareiškėjas skunde neįvardijo, kokius išgyvenimus galimai patyrė, kaip jie pasireiškė, o tik abstrakčiai nurodė, kad patyrė nepatogumus, sutriko bendravimas. Tai įrodo, kad pareiškėjui nebuvo padaryta itin didelė moralinė žala, kurią reikėtų atlyginti pinigais. Teismas sprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

III. 23. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

24. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nemotyvuotas, priimtas neatsižvelgus į visas aplinkybes, argumentus ir faktus. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Konstatuoto pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija. Lietuvos valstybė įsipareigojo be sąlygų laikytis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir kitų teisės aktų nuostatų. Nagrinėjamu atveju jokios aplinkybės neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, pareiškėjo samprotavimai nepagrįsti įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ir kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nesant būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Pareiškėjas neįrodė, kad jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Bylos dalykas – 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. atsakovo prašymu taikęs sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir apribojęs ginčo laikotarpį bei pasisakydamas tik dėl pareiškėjo argumentų dėl kalinimo sąlygų 2015 m. spalio 10 d. – 2015 m. lapkričio 26 d. laikotarpiu, pripažino, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis, o kitą skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos vertinimu, nustatyto pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

29. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nemotyvuotas, priimtas neatsižvelgus į visus jo nurodytus argumentus ir faktus, į bylos aplinkybes, nepagrįstai pareiškėjui buvo perkelta įrodinėjimo našta. Pareiškėjo teigimu, konstatuoto pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, Lietuvos valstybė įsipareigojo be sąlygų laikytis Konvencijos ir kitų teisės aktų nuostatų ir jokios aplinkybės neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo ir nekonstatuotų pažeidimų turėtų būti pripažintos neteisingomis.

32. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93).

33. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas, siekdamas paneigti pareiškėjo argumentus dėl ploto normos neužtikrinimo pateikė duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose esančių miegamųjų vietų skaičių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo pateiktus duomenis įvertino kartu įvertindamas ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

34. Dėl skunde nurodytų nusiskundimų, susijusių su tuo, jog pareiškėjas buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančiose patalpose, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; kt.).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų (iš jų ir pareiškėjo paaiškinimų) vertinimu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau aptartų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą, vertino pareiškėjo skunde ir atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus bei pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, nedetalizuoti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patalpų patikrinimus.

36. Įrodymų vertinimo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

37. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais.

39. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, argumentus ir faktus, šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo aplinkybių, argumentų ir faktų, kurių, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neaptarė.

40. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš dalies patenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

41. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamo jo pažeistų teisių gynimo būdo pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

42. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi į byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu teikė skundus ar prašymus atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms įstaigoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo būdas yra adekvatus ir pakankamas pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

44. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo aplinkybių analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. (V.) P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė