2024-04-30 Nr. AB-7066-3-61-3-09845-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1499-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09845-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. P. R. ir D. P. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. P. R. ir D. P. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai L. P. R. (toliau tekste – taip pat ir L. P.) ir D. P. R. (toliau tekste – taip pat ir D. P., D. P. R., D. P. R., D. P. R.) (toliau – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210425; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210427 (toliau – ir Sprendimai); 3) įpareigoti Migracijos departamentą kreiptis į Prancūzijos Respubliką (toliau – ir Prancūzija), kad ši perimtų prieglobsčio prašytojus savo žinion.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjai pateikė prieglobsčio prašymus Lietuvos Respublikoje, kurie nagrinėjami skubos tvarka. Pareiškėjas D. P. R. yra pripažintas pažeidžiamu asmeniu. 2023 m. gruodžio 20 d. pažymoje Nr. 15K-1902 „Dėl įtraukimo į pažeidžiamų asmenų sąrašą“ nurodoma, kad pareiškėjas negali būti išskirtas su broliu, pareiškėju L. P. R., kuris yra jo vienintelis būdas (duomenys neskelbtini) dėl turimo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai 2023 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą kreiptis į Prancūzijos Respubliką su prašymu perimti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Prancūzijos Respublikoje gyvena pareiškėjų mama, kuri prašo perduoti sūnus jos globai.

2.2. Skundžiamais Sprendimais atsakovas nusprendė perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai (toliau – ir Latvija). Sprendimai yra neteisėti, priimti pažeidžiant taikomą procedūrą dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija) (toliau – ir Dublino reglamentas) nustatytas atsakingos valstybės nustatymo taisykles ir procedūras, pažeidžia prioritetinius pažeidžiamo asmens interesus.

2.3. Dublino reglamento 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal šį reglamentą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra prasideda, kai tik valstybei narei pirmą kartą pateikiamas prieglobsčio prašymas. 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimais pareiškėjų prašymai priimti nagrinėti Lietuvos Respublikoje. Dublino reglamento 8 straipsnis nustato, kad jei prieglobsčio prašytojas valstybėje narėje turi šeimos narį, dėl kurio prašymo nagrinėjimo iš esmės dar nepriimtas pirmas sprendimas, ta valstybė narė ir yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, jei atitinkami asmenys to pageidauja. Šiuo atveju pareiškėjų mama yra prieglobsčio prašytoja Prancūzijos Respublikoje ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjai ir jų motina pateikė prašymus dėl prieglobsčio prašymų nagrinėjimo Prancūzijos Respublikoje. Dublino reglamento 15 straipsnis nustato, kad kiekviena valstybė narė, net jei ji ir nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus, gali šeimos narius, taip pat kitus priklausomus giminaičius sujungti dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, ypač vadovaudamasi šeimos ar kultūriniais motyvais. Šiuo atveju ta valstybė narė kitos valstybės narės prašymu nagrinėja atitinkamo asmens prieglobsčio prašymą. Pareiškėjų teigimu, atitinkami asmenys yra davę sutikimą.

2.4. Migracijos departamentas sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybei narei priima tik gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, tačiau, pasak pareiškėjų, byloje nėra informacijos, kada buvo gautas Latvijos sutikimas. Atsakovas pasirinko nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 37.2 punkte nustatyta procedūra nepasirinkta, taigi šiuo atveju atsakovas neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į Latvijos institucijas. Be to, pagal Aprašo 66 punktą, net ir nustačius, kad kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjų manymu, šiuo atveju būtina atsakovą įpareigoti iš naujo nagrinėti klausimą, remiantis diskrecine išlyga, atsižvelgiant į tai, kad Prancūzijoje gyvena pareiškėjų mama.

2.5. Pažeidžiami asmenys turi teisę į veiksmingą apsaugą, jų interesų gynimui turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas teisines vertybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4853-442/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3646-629/2019; ir kt.). Pareiškėjų teigimu, jų interesas šioje byloje yra kuo skubiau susijungti su motina, kuri gali ir nori jais pasirūpinti, išvengti aplinkos keitimo ir papildomų migracijos procedūrų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjai visiškai nepagrįstai tvirtina, jog atsakovas, gavęs pareiškėjų motinos, kuri Prancūzijos Respublikoje yra pateikusi prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjų perdavimo Prancūzijos Respublikai bei kreiptis būtent į šią valstybę. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Nors pareiškėjai skunde ir nurodo, kad jie nori susijungti su savo motina, kuri turi prieglobsčio prašytojos statusą Prancūzijos Respublikoje, Dublino reglamento 2 straipsnio g punkte yra aiškiai apibrėžta, kokie asmenys yra laikomi šeimos nariais pagal šį reglamentą. Šiuo atveju abu pareiškėjai yra pilnamečiai, taigi pareiškėjų motina neatitinka Dublino reglamento 2 straipsnyje įtvirtintos šeimos nario sąvokos ir Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjams netaikytini. Be to, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjams nėra taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį metu jie neturėjo teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų arba vizų, tačiau pareiškėjams taikytinas Dublino reglamento 13 straipsnis, kadangi pareiškėjai neteisėtai kirto Latvijos Respublikos sieną atvykdami iš trečiosios šalies (Baltarusijos Respublikos) ir nuo šio neteisėto sienos kirtimo nepraėjo 12 mėnesių. Nagrinėjamu atveju Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjams nėra taikytinas, nes, turimais duomenimis, jie nėra išlaikomi asmenys ir neturi išlaikytinių. Tokių duomenų nepateikė ir patys pareiškėjai. Migracijos departamentas nepasinaudojo diskrecine išlyga ir netaikė pareiškėjams Dublino reglamento 17 straipsnio bei neprisiėmė sau atsakomybės nagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymų.

4.2. Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo ES valstybei narei, gavęs ES valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją. Nagrinėjamu atveju 2023 m. lapkričio 22 d. Latvijos Respublikos Pilietybės ir migracijos reikalų tarnyba patvirtino, jog Latvijos Respublika sutinka atsiimti neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvykusius pareiškėjus, todėl 2023 m. lapkričio 24 d. buvo priimti ginčijami Sprendimai perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai. Vien tai, jog pareiškėjai nori susijungti su savo motina, savaime neįpareigoja Migracijos departamento kreiptis į Prancūzijos Respubliką dėl jų perdavimo.

4.3. Migracijos departamentas nesutinka su skundo teiginiais, kad, priėmęs sprendimus nagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės skubos tvarka, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vėliau spręsti dėl už prašymo nagrinėjimą atsakingos ES valstybės narės nustatymo. Tokie skundo teiginiai yra nepagrįsti ir prieštarauja Aprašo nuostatoms. Pareiškėjai buvo sulaikyti Lietuvos Respublikos teritorijoje 2023 m. rugsėjo 7 d., o 2023 m. rugsėjo 13 d. jie pateikė prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2023 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjų prašymai dėl prieglobsčio suteikimo buvo užregistruoti Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje ir tą pačią dieną Migracijos departamentas priėmė sprendimus nagrinėti jų prašymus iš esmės skubos tvarka, vadovaujantis Aprašo 37.3 papunkčiu. Tačiau šie sprendimai savaime nedraudžia Migracijos departamentui vėliau pasirinkti kitokią Aprašo 37 punkte nurodytą procedūrą.

4.4. Sprendimo dėl pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės skubos tvarka priėmimo metu Migracijos departamentas neturėjo visos reikiamos informacijos, siekiant pradėti už prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą, tačiau jau po pareiškėjų prašymų priėmimo buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad kita ES valstybė narė gali būti atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Taigi atsakovas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą kreiptis į Latvijos Respubliką dėl pareiškėjų perdavimo pagal Dublino reglamento nuostatas, o pareiškėjų skundo teiginiai neatitinka Aprašo nuostatų ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamus Sprendimus neteisėtais.

4.5. Migracijos departamentas nesutinka su skundo teiginiais, neva ginčijamais Sprendimais buvo pažeistos vieno iš pareiškėjų, kuris yra pažeidžiamas asmuo, teisės ir teisėti interesai. Atsakovo teigimu, vieno iš pareiškėjų pažeidžiamumas buvo nustatytas, atsižvelgiant į jo (duomenys neskelbtini) ir ginčijamais Sprendimais kaip tik buvo atsižvelgta į nurodytas rekomendacijas, pareiškėjų neatskiriant vienas nuo kito. Latvijos Respublika prisiėmė atsakomybę dėl abiejų pareiškėjų prisiėmimo, taigi pareiškėjo D. P. R., kaip pažeidžiamo asmens, specialūs poreikiai šiuo atveju nebuvo pažeisti.

4.6. Pareiškėjai savo skunde nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Latvijos Respublikoje jų prašymai bus išnagrinėti netinkamai. Įvertinus turimą informaciją apie pareiškėjus, nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jų perdavimas Latvijos Respublikai sukeltų jiems pernelyg didelę ir neproporcingą žalą, todėl, nesant jokio pagrindo abejoti Latvijos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėjus Latvijai, kaip atsakingai už jų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

4.7. Sprendimuose buvo nagrinėta galimybė taikyti diskrecinę išlygą, tačiau toks pagrindas nenustatytas. Atsižvelgiant į tai, kad nei Dublino reglamentas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja kompetentingos institucijos kreiptis į konkrečią ES valstybę narę, kurios pageidauja prieglobsčio prašytojas, todėl ir skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą kreiptis į Prancūzijos Respublikos institucijas dėl pareiškėjų perdavimo yra visiškai nepagrįstas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSAT) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. Tiek Dublino reglamentas, tiek Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia perduoti prieglobsčio prašytojus tuomet, kai nesibaigė teisminiai ginčai dėl tokio perdavimo, nustatydami perdavusiai valstybei narei pareigą savo lėšomis atsiimti perduotą asmenį, jeigu teisminiuose ginčuose bus priimtas galutinis sprendimas panaikinti perdavimo sprendimą.

6.2. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nuo pat pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos pareiškėjams užtikrino besąlygišką šeimos vientisumo principo laikymąsi, kaip numatyta Dublino reglamento preambulės 16 punkte, kadangi dėl vieno iš pareiškėjų sveikatos būklės tarp jo ir jo brolio yra susiklostę priklausomumo santykiai. Pagal Dublino reglamento 11 straipsnį, jei keli šeimos nariai tarptautinės apsaugos prašymus pateikia toje pačioje valstybėje narėje vienu metu, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūras atlieka kartu. Nuo pat atvykimo į Lietuvos Respubliką momento abu pareiškėjai apklausose teigė, jog (duomenys neskelbtini). Nei jie, nei jų motina nebuvo pareiškę noro susijungti ir tokį prašymą jie pateikė tik tuomet, kai atsakomybę už jų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą prisiėmė Latvijos Respublika, kuri, VSAT manymu, turi kompetenciją minėtą prašymą nagrinėti. Būtent Latvijos Respublika pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 2 dalį ir spręs dėl galimybės perduoti pareiškėjus Prancūzijos Respublikai.

6.3. VSAT nesutinka su pareiškėjų prašymu įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti jų tarptautinės apsaugos prašymus, remiantis diskrecine išlyga, numatyta Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje, nes Prancūzijoje gyvena jų motina. Valstybė narė, kuriai pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, tačiau ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga už tokį nagrinėjimą, minėta diskrecine išlyga gali pasinaudoti, bet neprivalo. Bet kuriuo atveju tai turi nuspręsti pati valstybė narė, įvertinusi visą turimų aplinkybių, susijusių su tarptautinės apsaugos prašymu, visetą. Vien tai, jog pareiškėjų motina gyvena Prancūzijoje, nėra pakankamas pagrindas taikyti diskrecinę išlygą, juolab, kad tai byloje nėra patvirtinta jokiais įrodymais.

6.4. Atsakovas ir kitos kompetentingos valdžios institucijos, spręsdamos pažeidžiamo asmens teisinės padėties klausimus, atsižvelgė į psichologo pateiktą išvadą dėl pareiškėjo D. P. R. sveikatos būklės. Nuo pat pareiškėjų sulaikymo ir apgyvendinimo VSAT iki jų perdavimo Latvijos Respublikai abu pareiškėjai gyveno kartu ir nebuvo atskirti vienas nuo kito. Pareiškėjams pateikus prašymus dėl susijungimo su motina, gyvenančia Prancūzijoje, po to, kai buvo nustatyta ES valstybė narė, atsakinga už jų prašymų nagrinėjimą, pastarosios kompetencijai priskirtinas šio klausimo sprendimas, t. y. reikiamų dokumentų ir įrodymų vertinimas, susirašinėjimas su kompetentingomis Prancūzijos Respublikos institucijomis, kaip numatyta Dublino reglamente, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos pareiškėjo, kaip pažeidžiamo asmens, teisės ir interesai.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų L. P. R. ir D. P. R. skundą; sprendimui įsiteisėjus, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210425, kuriuo L. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

8. Teismas iš bylos rašytinių įrodymų nustatė, kad:

8.1. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) piliečiais L. P. ir T. K. prisistatę asmenys 2023 m. rugsėjo 7 d. buvo sulaikyti VSAT pareigūnų kelyje Kaunas–Marijampolė–Suvalkai vykstant automobiliu kaip keleiviai kartu su dviem (duomenys neskelbtini) pilietėmis, turinčiomis kelionės dokumentus, ir penkiais (duomenys neskelbtini) piliečiais, neturinčiais jokių kelionės dokumentų. T. K. pateikė (duomenys neskelbtini) pabėgėlio kelionės dokumentą, tačiau vėliau pareigūnams prisipažino, jog jis prisistatė netikrais asmens duomenimis ir jo tikrieji duomenys – D. P., gim. (duomenys neskelbtini), tačiau jokių tai patvirtinančių bei teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų nepateikė.

8.2. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnas 2023 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą laikinai apgyvendinti D. P. ir L. P. iki 2023 m. rugsėjo 21 d. ir 2023 m. rugsėjo 11 d. abu pareiškėjai perduoti Užsieniečių registracijos centrui.

8.3. Pareiškėjai, atstovaujami advokato pagal atstovavimo sutartį, 2023 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymus suteikti tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. 2023 m. rugsėjo 14 d. atlikta jų pirminė apklausa. Apklausos metu pareiškėjų advokatas pateikė dokumentų, išduotų D. P. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. P. R., gim. (duomenys neskelbtini), vardu, kopijas (tinkamai nepatvirtintos). Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimu priėmė nagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti tarptautinę apsaugą skubos tvarka, nes jie pateikė tik tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar jiems gali būti suteiktas prieglobstis.

8.4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. ir 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimais pareiškėjams taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. spalio 19 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų sprendimus paliko galioti.

8.5. VSAT Užsieniečių registracijos centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus psichologė 2023 m. rugsėjo 20 d. įtraukė pareiškėją D. P. R. į pažeidžiamų asmenų sąrašą kaip asmenį, turintį specialiųjų poreikių dėl (duomenys neskelbtini).

8.6. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 25 d. išsiuntė paklausimą Latvijos kompetentingoms institucijoms dėl atsakomybės už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą prisiėmimo.

8.7. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 12 d. sprendimais įleido prieglobsčio prašytojus į Lietuvos Respubliką.

8.8. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2023 m. spalio 30 d. sprendimu pratęsė pareiškėjui D. P. R. taikomos alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje terminą iki 2024 m. sausio 31 d. Pastarasis nesutiko su sprendimu ir jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2023 m. gruodžio 7 d. nutartimi atmetė skundą.

8.9. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu pratęsė pareiškėjui L. P. R. taikomos alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje terminą iki 2024 m. sausio 14 d.

8.10. Po Migracijos departamento kreipimosi į atsakingas Latvijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėjus savo žinion, 2023 m. lapkričio 22 d. buvo gauti raštai Nr. 24/15/DR-766 23 ir Nr. 24/15/DR-767 23, kuriuose pateiktas Latvijos Respublikos Pilietybės ir migracijos reikalų tarnybos sutikimas perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusius pareiškėjus – D. P. R. ir L. P. R..

8.11. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 24 d. priėmė ginčijamus Sprendimus dėl pareiškėjų D. P. R. ir L. P. R. perdavimo Latvijos Respublikai.

8.12. 2023 m. gruodžio 18 d. pareiškėjai buvo perduoti Latvijos Respublikai ir ginčijami Sprendimai buvo įvykdyti.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo, Dublino reglamento bei Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) nuostatos. Teismas aptarė Įstatymo 72 straipsnio, 74 straipsnio 1 dalies, 75 straipsnio, Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 17 straipsnio 1 dalies nuostatas.

10. Teismas pažymėjo, kad Dublino reglamento 2 straipsnio g punkte yra konkrečiai ir aiškiai įvardyta, kokie asmenys yra laikomi šeimos nariais pagal Dublino reglamentą. Byloje nustatyta, kad abu pareiškėjai yra pilnamečiai asmenys, nėra įrodymų apie tai, kad pareiškėjai yra priklausomi nuo savo motinos. Pareiškėjų argumentai dėl jų motinos neatitinka Dublino reglamento 2 straipsnio g ir h punktuose sureguliuotų situacijų ir Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjų atveju nėra taikytini, nes jie nėra nelydimi nepilnamečiai, nėra išlaikomi asmenys bei neturi išlaikytinių, taip pat neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Nors pareiškėjai tvirtina, kad jie siekia gyventi su jų motina, kuri turi prieglobsčio prašytojos statusą Prancūzijos Respublikoje, tačiau pagal Dublino reglamento 2 straipsnio g punkto nuostatas jie nėra laikomi šeimos nariais. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjų motina neatitinka Dublino reglamento 2 straipsnyje įtvirtintos šeimos nario sąvokos, Migracijos departamentas ginčijamuose Sprendimuose pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjams netaikytini.

11. Teismas akcentavo, kad, įvertinus pareiškėjų per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Įsakyme nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nebuvo nustatyta. Pareiškėjai skunde nenurodė pagrįstų argumentų, kodėl Latvija nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti jų prieglobsčio prašymus. Nors pareiškėjų interesas, kaip jie patys teigia, šioje byloje yra kuo skubiau susijungti su motina, kuri gali ir nori jais pasirūpinti, išvengti aplinkos keitimo ir papildomų migracijos procedūrų, tačiau asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjams nėra taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį metu jie neturėjo teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų arba vizų.

12. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 p.). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad pareiškėjas yra ir / ar buvo prekybos žmonėmis, ar nelegalaus darbo auka (Įsakymo 2 p.), Lietuvos Respublika nėra gavusi užsienio valstybės prašymo dėl jo ekstradicijos (Įsakymo 3 p.), taip pat jam nėra paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įsakymo 4 p.). Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o jo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 p.). Taip pat nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių pareiškėjų perdavimas Latvijos Respublikai galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą pareiškėjams (Įsakymo 6 p.). Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjams galėtų būti taikomos Įsakymo 1–6 punktuose įtvirtintos aplinkybės.

13. Atsižvelgęs į Dublino reglamente nurodytus kriterijus, nustatant už tarptautinės apsaugos prašymą atsakingą valstybę, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog šiuo atveju atsakinga valstybė yra Latvija. Remdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad pagal Dublino reglamento nuostatas Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė.

14. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, jog buvo pažeistos pareiškėjo, kuris yra pripažintas pažeidžiamu asmeniu, teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjai nebuvo atskiriami ir Latvijos Respublika prisiėmė atsakomybę dėl jų abiejų, taip pat nepažeisdama pareiškėjo D. P. R., kaip turinčio specialių poreikių dėl (duomenys neskelbtini), būtinybės būti kartu su broliu L. P. R..

15. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad šiuo atveju valstybė, atsakinga už pareiškėjų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, yra Latvijos Respublika. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjų situaciją, tačiau nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai skundžiamais Sprendimais nusprendė perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai, todėl šie sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal bylos duomenis Sprendimai yra įvykdyti – pareiškėjai 2023 m. gruodžio 18 d. buvo perduoti Latvijos Respublikai.

16. Teismas nurodė, kad, netenkinus pagrindinio pareiškėjų reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti išvestinį reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti Migracijos departamentą kreiptis į Prancūzijos Respubliką, kad ši perimtų prieglobsčio prašytojus (pareiškėjus) savo žinion. Be to, nei Dublino reglamentas, nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja kompetentingos institucijos kreiptis į konkrečią ES valstybę narę.

17. Teismas pažymėjo, kad teismas patenkino pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 23S210425, kuriuo L. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas atmetamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 9 dalimi, įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinamos teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

III. 18. Pareiškėjai L. P. R. ir D. P. R. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210425, kuriuo L. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, ir panaikinti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 23S210427, kuriuo D. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, bei įpareigoti Migracijos departamentą kreiptis į Prancūzijos Respubliką, kad ši perimtų prieglobsčio prašytojus savo žinion; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, klausiant, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtintos pagrindinės laisvės ir Dublino reglamento nuostatos leidžia institucijos sprendimus, pagal kuriuos Dublino reglamente numatytas šeimos susijungimo principas netaikomas pilnamečiui nuolatinės priežiūros reikalaujančiam asmeniui. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais. Pareiškėjų teigimu, teismas šią išvadą darė, nerinkęs ir nevertinęs viešai prieinamos informacijos apie Latvijos prieglobsčio sistemos apkrovimą. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNCHR) duomenimis, iki 2023 m. rugsėjo Latvijoje buvo pateikti 753 prieglobsčio prašymai, du kartus daugiau nei 2022 m., nors priėmimo galimybės padidėjo tik 250 vietų naujai įrengtu pabėgėlių priėmimo centru. ES valstybių narių teismai ne kartą konstatavo Latvijos prieglobsčio sistemos trūkumus, susijusius su precedento neturinčiu apkrovimu, lemiančiu nesugebėjimą užtikrinti tinkamų priėmimo sąlygų (apeliaciniame skunde nurodomas Braunšveigo apygardos administracinio teismo byloje Nr. 2 B 217/23 priimtas 2023 m. spalio 6 d. sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo). Pasak pareiškėjų, Dublino reglamento 3, 32, 39 konstatuojamosios dalys kartu su Chartijos 1, 4, 18, 19, 47 straipsniais aiškintinos ir taikytinos taip, kad jei yra pagrindo teigti, kad valstybėje, kuri gali būti atsakinga už prieglobsčio nagrinėjimą, nustatomi rimti ir sistemingi ES teisės pažeidimai, asmuo neturi būti perduodamas tokiai valstybei nariai. Pareiškėjai nurodo ESTT nagrinėtą Puid bylą Nr. C-4/11.

19.2. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikomu siauru Dublino reglamento nuostatų dėl išlaikymo apibrėžimu. Pareiškėjai pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini), dėl kurio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo D. P. R. brolis pats yra prieglobsčio prašytojas, neturi pajamų ir gyvenamosios vietos, neturi galimybių ir neturi pareigos teikti priežiūrą asmeniui su negalia, tokią pareigą turi pareiškėjo motina, kuri atsakovui raštu išreiškė pageidavimą susijungti su savo sūnumi ir įsipareigojo juo rūpintis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ignoruoja pareiškėjo D. P. R. (duomenys neskelbtini) negalią, jo negebėjimą (duomenys neskelbtini) ir jo motinos, teisėtai gyvenančios Prancūzijoje, siekį pasirūpinti sūnumi su negalia. Pareiškėjų teigimu, diskrecija taikyti ar netaikyti šeimos susijungimo kriterijų pagal Dublino reglamentą priklauso ne Lietuvos Respublikai, o Prancūzijos Respublikai. Nepateikdamas tokio prašymo Prancūzijos Respublikai, atsakovas pažeidė prioritetinį pažeidžiamo asmens interesą. Pasak pareiškėjų, šiuo atveju nebuvo nagrinėti jų argumentai dėl tarpusavio išlaikymo. Būtent tai, kad šeimos nariui reikia pagalbos, o kitas šeimos narys gali ją suteikti, įrodo priklausomybę. Tokia priklausomybė taikoma nepriklausomai nuo to, kuris šeimos narys yra priklausomas nuo kito šeimos nario. Pareiškėjai remiasi ESTT bylomis Nr. C-560/20 ir Nr. C-245/11.

19.3. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas Sprendime remiasi Įsakymu, kuriuo reglamentuojamas Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymas, tačiau pareiškėjai nesiremia šia nuostata. Pareiškėjai remiasi Dublino reglamento 17 straipsnio 2 dalies diskrecine išlyga: „Valstybė narė, kurioje buvo paprašyta tarptautinės apsaugos, ir vykdoma atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra, arba atsakinga valstybė narė gali bet kuriuo metu iki tol, kol bus priimtas pirmas sprendimas iš esmės, paprašyti kitos valstybės narės perimti savo žinion prašytoją, kad suvienytų bet kuriuos asmenis, susijusius šeimos ryšiais, dėl humanitarinių priežasčių, ypač vadovaudamasi šeimos ar kultūriniais motyvais, net jei ta kita valstybė narė nėra atsakinga pagal 8–11 ir 16 straipsniuose nustatytus kriterijus. Atitinkami asmenys turi duoti rašytinį sutikimą.“ Sprendime taikoma nesusijusi teisės norma, todėl jis yra neteisėtas.

19.4. Žala pareiškėjams dėl jų perdavimo Latvijos Respublikai patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-78-442/2024. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje pažymėjo, kad, perdavus pareiškėjus kitos valstybės jurisdikcijai, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjų teisėms, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 14 d. nutartimi pagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę.

19.5. Migracijos departamentas, turintis teisę pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Prancūziją, nepakankamai įvertino pareiškėjo situaciją, atsižvelgiant į pareiškėjų šeiminius ryšius ir pareiškėjo pažeidžiamumą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai nuosavybės teise turėtų būstą Latvijos Respublikoje ar bet kokių kitų ryšių, ar kad motina galėtų jais pasirūpinti Latvijos Respublikoje. Šios aplinkybės, kartu su prieglobsčio motyvais, nagrinėjamu atveju yra aplinkybės, kurios turėjo būti įvertintos humanitarinės išlygos taikymo kontekste, kad Sprendimus būtų galima pripažinti tinkamai motyvuotais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies prasme. Tam, kad būtų tinkamai įvertinta, kurioje valstybėje pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo turėtų būti nagrinėjamas, Migracijos departamentui yra pagrindas Dublino reglamento 5 straipsnio 1, 3–6 dalyse nustatyta tvarka surengti pokalbį su pareiškėjais, kuriame jie galėtų tinkamai išdėstyti visas aplinkybes, jų nuomone, pagrindžiančias diskrecinės išlygos taikymą.

19.6. Pareiškėjai prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, klausdami, ar Chartijoje įtvirtintos pagrindinės laisvės ir Dublino reglamento nuostatos leidžia institucijos sprendimus, pagal kuriuos Dublino reglamente numatyta humanitarinė išlyga, nustatyta 17 straipsnio 2 dalyje, įpareigoja valstybės narę kreiptis į valstybę narę, kurioje gyvena (duomenys neskelbtini) pažeidžiamo asmens šeimos narys, su prašymu perimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą humanitariniais motyvais. Pareiškėjų žiniomis, ESTT jokiame ankstesniame sprendime tiesiogiai nenagrinėjo ES teisės klausimų šiuo aspektu.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomai nurodo, kad:

21.1. Vienos valstybės narės teismo sprendimas, priimtas konkrečioje byloje, neturi jokios prejudicinės galios kitų valstybių narių teismams ar sprendimus priimančioms institucijoms. Pareiškėjų minimas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimas vienoje byloje savaime nepatvirtina teiginių, kad Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminantį elgesį su prieglobsčio prašytojais. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos institucijos ir teismai, priimdami sprendimus, yra įgalioti vertinti aplinkybes dėl perdavimo sprendimų vykdymo galimumo. Byloje nėra nustatyta, kad Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminantį elgesį su prieglobsčio prašytojais. Tokių duomenų skunde nepateikė ir pareiškėjai, savo prašymą iš esmės motyvuodami ne netinkamomis sąlygomis Latvijos Respublikoje, o noru vykti į Prancūzijos Respubliką, kur yra jų motina. Vien deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai nepatvirtina, kad pareiškėjai Latvijos Respublikoje patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį, ir, atitinkamai, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

21.2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vien tai, jog nėra priimta ESTT sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Be to, kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašyme kreiptis į ESTT nesuformulavo aiškaus klausimo dėl konkrečios teisės nuostatos, kaip ji turėtų būti aiškinama, o prašo ESTT išspręsti nagrinėjamos bylos ginčą. Migracijos departamento vertinimu, toks prašymas, paremtas išimtinai hipotetiniais pareiškėjų samprotavimais, neturėtų būti tenkinamas. Be to, ginčo teisinius santykius reguliuojančios teisės aktų nuostatos yra aiškios ir dėl jų aiškinimo bei taikymo nėra jokių pagrįstų abejonių. Vien tai, jog pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jų skundą tenkinti, savaime nereiškia, jog nėra aiškus ginčo teisiniams santykiams taikytinų normų turinys, ir yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomai pažymi, kad:

23.1. VSAT neturi jokių duomenų, jog pareiškėjų prašymai Latvijos Respublikoje nebūtų tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjų teiginys, jog Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio priėmimo sąlygų trūkumų, vertintinas kaip prielaida, kadangi patys pareiškėjai neteikia teismui tai patvirtinančių įrodymų, jog asmeniškai susiduria su nežmonišku arba žeminančiu elgesiu. Be to, Lietuvos teismai nevertina kitų šalių institucijų darbo, tokią teisę turi ESTT. Įvertinus turimą informaciją apie pareiškėjus, nenustatyta priežasčių, dėl kurių jų perdavimas Latvijos Respublikai sukeltų jiems pernelyg didelę ir neproporcingą žalą. Nesant pagrindo abejoti Latvijos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimus perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai, kaip atsakingai už jų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

23.2. Pareiškėjai nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad būtų padarytos kitokios išvados nei pirmosios instancijos teismas padarė. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliacinį skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

23.3. VSAT nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl diskrecinės išlygos taikymo. VSAT pažymi, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4362-261/2018). Latvijos Respublika yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Todėl, neturint jokio pagrindo abejoti Latvijos Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą Latvijos Respublikai.

23.4. Skundžiami Migracijos departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir nėra pagrindo reikalauti įpareigoti Migracijos departamentą kreiptis į Prancūzijos Respubliką, kad ši perimtų prieglobsčio prašytojus savo žinion, kadangi tai prieštarautų Dublino reglamento nuostatoms. Prašymą perduoti juos Prancūzijai pareiškėjai gali pateikti Latvijos Respublikos kompetentingai institucijai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 23S210425, kuriuo L. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, ir 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 23S210427, kuriuo D. P. R. perduodamas Latvijos Respublikai, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

25. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą. Teismas konstatavo, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą valstybė, atsakinga už pareiškėjų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, yra Latvijos Respublika, todėl atsakovas, įvertinęs pareiškėjų situaciją ir nenustatęs pagrindų taikyti diskrecinę išlygą, pagrįstai skundžiamais Sprendimais nusprendė perduoti pareiškėjus Latvijos Respublikai.

26. Pareiškėjai su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti, t. y. panaikinti sprendimą visa apimtimi ir priimti naują sprendimą, taip pat įpareigoti Migracijos departamentą kreiptis į Prancūzijos Respubliką, kad ši perimtų prieglobsčio prašytojus savo žinion. Apeliantų vertinimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, teismas ignoravo pareiškėjų nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, neteisingai interpretavo ES teisės normas, kaip suteikiančias teisę pažeisti asmens su negalia teisę į privatų gyvenimą, jo prioritetinį interesą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABT 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

28. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nekartoja, tik papildomai išdėsto kai kuriuos motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo esminius argumentus.

30. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad viešai prieinama informacija apie Latvijos prieglobsčio sistemos apkrovimą (UNCHR duomenimis iki 2023 m. rugsėjo mėn. 753 prieglobsčio prašymai buvo pateikti Latvijoje, t. y. du kartus daugiau nei 2022 m.), taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog ES valstybių narių teismai ne kartą konstatavo Latvijos prieglobsčio sistemos trūkumus, susijusius su precedento neturinčiu apkrovimu, lemiančiu nesugebėjimą užtikrinti tinkamų priėmimo sąlygų.

31. Visų pirma pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas vertino šią pareiškėjų nurodytą aplinkybę ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Latvijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais. Antra, pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma Vokietijos Federacinės Respublikos Braunšveigo apygardos administracinio teismo byla Nr. 2 B 217/23 faktinėmis aplinkybėmis yra skirtinga ((duomenys neskelbtini) pilietybę turinti šeima, įskaitant du vaikus), todėl nagrinėjamu atveju nėra reikšminga. Galiausiai be statistinių duomenų (pateiktų prieglobsčio prašymų skaičiaus 2022 m. ir 2023 m. palyginimo) pareiškėjai neįvardijo jokių kitų konkrečių Latvijos Respublikos prieglobsčių prašytojų priėmimo / apgyvendinimo sąlygų tinkamo neužtikrinimo, todėl tokie teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs bei nepatvirtina, kad pareiškėjai Latvijos Respublikoje patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį, ir, atitinkamai, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

32. Pagal Įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamento nuostatomis, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. To paties įstatymo 74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei. Įstatymo 75 straipsnis įtvirtina, jog prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę.

33. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena ES valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Remiantis Dublino reglamento 7 straipsnio 1 dalimi, atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti III skyriuje (skyrių sudaro 7–15 straipsniai). Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjų atveju nėra taikytini, nes jie nėra nelydimi nepilnamečiai ir, turimais duomenimis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors pareiškėjai skunde ir nurodo, kad jie nori susijungti su savo motina, kuri turi prieglobsčio prašytojos statusą Prancūzijos Respublikoje, Dublino reglamento 2 straipsnio g punkte yra aiškiai apibrėžta, kokie asmenys yra laikomi šeimos nariais šio reglamento prasme. Taigi, pagal Dublino reglamento 2 straipsnio g punktą šeimos nariai – jei šeima jau egzistavo kilmės šalyje, šie prašytojo šeimos nariai, esantys valstybių narių teritorijoje: prašytojo sutuoktinis arba su juo pastovius santykius palaikantis nesantuokinis partneris tais atvejais, kai pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką nesantuokinės poros jos teisės aktais dėl trečiųjų šalių piliečių prilyginamos santuokinėms poroms (1); pirmoje įtraukoje nurodytų porų arba prašytojo nepilnamečiai vaikai, jei jie yra nesusituokę, taip pat nepaisant to, ar jie yra santuokiniai, ar nesantuokiniai, ar įvaikinti, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje (2); jei prašytojas yra nepilnametis ir nesusituokęs – tėvas, motina ar kitas suaugęs asmuo, atsakingas už prašytoją pagal valstybės narės, kurioje yra suaugęs asmuo, teisę arba praktiką (3); jei tarptautinės apsaugos gavėjas yra nepilnametis ir nesusituokęs – tėvas, motina ar kitas suaugęs asmuo, atsakingas už gavėją pagal valstybės narės, kurioje gavėjas yra, teisę arba praktiką (4).

34. Byloje nėra ginčo dėl to, kad abu pareiškėjai yra pilnamečiai. Tai reiškia, kad pareiškėjų motina neatitinka Dublino reglamento 2 straipsnyje įtvirtintos šeimos nario sąvokos ir Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamuose Sprendimuose konstatavo, kad Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjų atžvilgiu netaikytini, t. y. gavęs pareiškėjų motinos, kuri Prancūzijos Respublikoje yra pateikusi prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nesprendė klausimo dėl pareiškėjų perdavimo Prancūzijos Respublikai. Sutiktina su atsakovo pozicija dėl Dublino reglamento 12 ir 16 straipsnių nuostatų pareiškėjų atžvilgiu netaikymo.

35. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

36. Byloje nustatyta, kad Latvijos Respublikos Pilietybės ir migracijos reikalų tarnyba 2023 m. lapkričio 22 d. raštu patvirtino, jog Latvijos Respublika sutinka atsiimti neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvykusius pareiškėjus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, jog Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-629/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2010-525/2023). Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Dublino reglamentą, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).

37. Pareiškėjų noras būti su savo motina, nesant juridinio pagrindo, savaime neįpareigoja Migracijos departamento kreiptis į Prancūzijos Respubliką dėl jų perdavimo. Kaip jau buvo minėta, pagal Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalį, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena ES valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Įvertinęs bylos aplinkybes ir Dublino reglamente nustatytus kriterijus, atsakovas pagrįstai nustatė, kad atsakinga už pareiškėjų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą yra būtent Latvijos Respublika, ši valstybė sutiko priimti pareiškėjus savo žinion, o skundo teiginiai dėl pareiškėjų motinos buvimo Prancūzijos Respublikoje nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamus Sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjai apklausų metu (2023 m. rugsėjo 14 d.) teigė, jog (duomenys neskelbtini).

38. Iš bylos medžiagos matyti, jog vienas iš pareiškėjų (D. P. R.) yra pripažintas pažeidžiamu asmeniu, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini). Psichologė rekomendacijose dėl individualių, specialiųjų poreikių tenkinimo nurodė, kad D. P. turi būti užtikrinta rami, saugi apgyvendinimo aplinka, apgyvendinant jį kartu su broliu L. P. R., kuris padeda jam (duomenys neskelbtini). Atsakovas atsižvelgė į šias rekomendacijas, pareiškėjai nebuvo atskirti vienas nuo kito, Latvijos Respublika prisiėmė atsakomybę dėl abiejų pareiškėjų prisiėmimo, todėl pareiškėjo D. P. R., kaip pažeidžiamo asmens, specialūs poreikiai nebuvo pažeisti.

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, klausiant, ar Chartijoje įtvirtintos pagrindinės laisvės ir Reglamento nuostatos leidžia institucijos sprendimus, pagal kuriuos Reglamente numatytas šeimos susijungimo principas netaikomas pilnamečiui nuolatinės priežiūros reikalaujančiam asmeniui. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad teismas privalo kreiptis į ESTT tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį būtina išnagrinėti tam, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jų prašymu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad Dublino reglamente nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia esminius Europos Sąjungos teisės principus, yra nesuderinamas su Chartijos nuostatomis. Be to, pareiškėjai ESTT formuluoja klausimą abstrakčiai, nenurodant konkrečių nuostatų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

42. Pareiškėjų skundžiami Migracijos departamento Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje jiems keliamus reikalavimus, yra motyvuoti ir pagrįsti, t. y. sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jų priėmimui reikšmingas aplinkybes.

43. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

44. Įsiteisėjus galutiniam procesiniam teismo sprendimui šioje byloje (ABTĮ 148 str. 1 d.) reikalavimo užtikrinimo priemonių, pritaikytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartimi (iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 23S210425 vykdymą), galiojimas pasibaigia (ABTĮ 70 str. 9 d.).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetamai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino proceso šalių argumentus bei į bylą pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų L. P. R. ir D. P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė