2016-10-24 Nr. AB-20124-3-62-3-00338-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1783-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00338-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. V. 2015 m. kovo 13 d. išsiuntė teismui skundą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad už drausmės pažeidimus jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose: nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. – baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1, nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 27 d. – baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16, o nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – kameros tipo patalpoje Nr. 37. Nurodytų kamerų plotai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nes G. V. periodiškai buvo kalinamas dar su 3–7 asmenimis ir jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Kamerose taip pat buvo baldų, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto liko mažiau nei nustatė teisės aktai. Be to, nors G. V. buvo nerūkantis, minėtose kamerose jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas teigė negalėjęs miegoti, nes jį kankindavo dusulys. Nurodė, kad Alytaus pataisos namuose nėra iškabinta ženklų, draudžiančių rūkyti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų G. V. patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, buvo žeminamas jo orumas, pablogėjo pareiškėjo sveikata, jis pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.

Teismo posėdyje G. V. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad tabako gaminius pirko kitiems nuteistiesiems kaip atlygį už jų suteiktas paslaugas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, prašė pareiškėjo skundą atmesti ir jam iš G. V. priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas paaiškino, kad neturi galimybės nurodyti, kiek nuteistųjų ginčo laikotarpiu miegojo nurodytuose miegamuosiuose, kadangi įstaiga tokių duomenų nesaugo. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai visada užtikrina vienam nuteistajam nustatytą gyvenamųjų patalpų plotą. Nurodė, kad miegamuosiuose nuteistiesiems draudžiama rūkyti ir juose nėra rūkoma. Atkreipė dėmesį, kad G. V. meluoja teigdamas, jog yra nerūkantis, nes 2012 m. liepos 4 d. prašyme pirkti maisto produktus ir kitus būtiniausius reikmenis pirmu numeriu nurodė tabaką. Jis taip pat prašė leisti įsigyti popierėlių tabakui.

Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai taip pat paaiškino, kad visos baudos izoliatoriaus kameros ir kamerų tipo patalpos atitinka pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių keliamus reikalavimus. Nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 15 d. iki 2012 m. vasario 28 d., nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. gegužės 15 d., nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 27 d. ir nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas jam paskirtas drausmines nuobaudas atliko Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, Nr. 3 ir kamerų tipo patalpoje Nr. 37. Alytaus pataisos namų kamerų Nr. 1 ir Nr. 3 plotai atitinkamai sudaro 28,77 kv. m ir 29,36 kv. m ir juose yra po 8 lovas. Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpos Nr. 37 plotas yra 12,34 kv. m, joje yra 3 lovos. Alytaus pataisos namai pažymėjo, kad pareiškėjui būnant baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpoje, nebuvo pažeista teisės aktuose reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma, G. V. sutiko būti rūkančiųjų kamerose. Pareiškėjas su prašymu perkelti gyventi į kitus būrius dėl netinkamų laikymo sąlygų į Alytaus pataisos namų administraciją nesikreipė.

Alytaus visuomenės sveikatos centras 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d. tikrinimo aktuose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), pažeidimų nenustatė. Pažymėjo, kad Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę Alytaus visuomenės sveikatos centrui ar Alytaus pataisos namų administracijai pateikti skundą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Atsakovas pabrėžė, kad Alytaus pataisos namų administracija niekada nežemino nei pareiškėjo, nei kitų nuteistųjų orumo ir su jais nesielgė nežmoniškai. G. V. niekada nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos.

Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėjo medicininėje kortelėje pažymėta, jog G. V. buvo rasti pakitimai krūtinės ląstoje ir jis buvo siųstas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau, atsakovo manymu, tai neįrodo, kad pakitimai atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. G. V. taip pat nenurodė, kaip konkrečiai buvo apskaičiuotas ir kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo G. V. skundą atmetė ir Alytaus pataisos namams iš pareiškėjo priteisė 14,86 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktas nustato ne mažesnį nei 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Šios taisyklės nenustato, jog į 111.2 punkte įtvirtintą minimalią ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 49-1098 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ už administracijos nurodymų nevykdymą buvo paskirta nuobauda – uždarymas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą. G. V. nuobaudą atliko Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1, kurios plotas 28,77 kv. m. Šioje kameroje yra įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjui Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 49-1857 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ už administracijos nurodymų nevykdymą buvo paskirta nuobauda – uždarymas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą. G. V. nuobaudą atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 3, kurios plotas 29,36 kv. m. Šioje kameroje yra įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,67 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjui Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 49-2019 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ už administracijos nurodymų nevykdymą paskirta nuobauda – perkėlimas dviems mėnesiams į kamerų tipo patalpas. G. V. nuobaudą atliko kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 37, kurios plotas 12,34 kv. m; šioje patalpoje yra įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,1 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus pataisos namų bausmės izoliatoriaus kamerose bei kamerų tipo patalpų kameroje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus. Teismas pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo, įvertinant ir baldų užimamą plotą, atmetė.

Vertindamas G. V. teiginius dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atvykęs į pataisos namus ir kalinimo metu pareiškėjas būtų pateikęs prašymą pataisos namų administracijai dėl jo laikymo kameroje kartu su nerūkančiaisiais. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. V. buvo rūkantis ir 2012 m. sutiko atlikti paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpos kamerose kartu su rūkančiaisiais. Jis taip pat prašė leisti pirkti tabako gaminių (tabako „Husar“) bei popieriaus tabakui. Teismo nuomone, minėtos aplinkybės neleido kitaip vertinti ir pareiškėjo teismo posėdyje išsakytų argumentų, kad jis tabako gaminius pirko kitiems nuteistiesiems kaip atlygį už jų suteiktas paslaugas. G. V. tokių savo teiginių įtikinamai nepagrindė, nepateikė jokių juos galinčių patvirtinti įrodymų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama pirkti, parduoti, keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tiek savo, tiek ir valstybės turtą kitiems kalinamiesiems, nuteistiesiems ar pataisos įstaigų administracijos darbuotojams, taip pat atlikti mokamas ar kitaip atlyginamas paslaugas tiek kitiems kalinamiesiems ar nuteistiesiems, tiek pataisos įstaigų administracijos darbuotojams.

Nors pareiškėjas teigė, kad jam nuo dūmų pablogėjo sveikata, ėmė dusulys, atsirado emocinė depresija, tačiau objektyvių įrodymų (medicininių duomenų), patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad G. V. sveikatos būklė dėl jo laikymo kameroje su rūkančiaisiais asmenimis būtų stipriai pablogėjusi ir kad jis būtų buvęs gydomas. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius šių sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas patenkino Alytaus pataisos namų 2015 m. rugsėjo 16 d. prašymą priteisti iš pareiškėjo 14,86 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Teismas sprendė, kad Alytaus pataisos namai pagrindė patirtas transporto išlaidas.

III. Pareiškėjas G. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas mano, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikytas, jam tekęs plotas neatitiko reikalavimų, kadangi jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurių kiekvienam buvo leidžiama turėti iki 30 kilogramų daiktų, plotą užėmė ir baldai, sanitarinis mazgas, kitas kameros inventorius. G. V. taip pat teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros Nr. 1 plotą. Be to, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo įrodymus dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to jam padarytos žalos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, prašė G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad teismas priėmė tinkamą sprendimą, nes pareiškėjas abstrakčiai nurodė patirtą žalą, jos dydį ir jos nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais. Be to, G. V. neįrodė ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas G. V. skundą atmetė ir atsakovui iš jo priteisė 14,86 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus įtakos vienam asmeniui tenkančiam kamerų plotui, neteisingai apskaičiavo Alytaus pataisos namų kameroje Nr. 1 vienam asmeniui tenkantį plotą bei neteisingai įvertino aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis.

Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje G. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Alytaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Kaip jau minėta, G. V. neturtinę žalą kildina iš to, kad jam Alytaus pataisos namuose nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui privalomas kamerų plotas, bei dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais

Iki 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo redakcijos 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustatė pareigą juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte buvo nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte buvo įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-624/2016).

Remiantis byloje esančiais rašytinais įrodymais nustatyta, kad Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2012 m. balandžio 3 d. nutarime dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus Nr. 724, G. V. pažymėjo, kad nesutinka būti laikomas rūkančiųjų kameroje (b. l. 61). Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. balandžio 4 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 49-1098 (b. l. 60) pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasirinkti, ar jis sutinka būti laikomas kartu su rūkančiaisiais. Nepaisydamas to, šiame nutarime G. V. ranka įrašė, kad nesutinka būti rūkančiųjų kameroje. Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2012 m. balandžio 18 d. ir 19 d. nutarimuose dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, pareiškėjas pažymėjo, kad nesutinka būti laikomas rūkančiųjų kameroje (b. l. 64, 65), o Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. balandžio 20 d. dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 49-1265 nurodė, kad sutinka būti rūkančiųjų (nerūkančiųjų) kameroje (b. l. 63). Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2012 m. gegužės 3 d. nutarime dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus Nr. 1022 ir Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 4 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 49-1400 G. V. pažymėjo, kad nesutinka būti rūkančiųjų kameroje (b. l. 68, 69). Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2012 m. birželio 12 d. nutarime dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus Nr. 221 ir Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 13 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 49-1857 (b. l. 72, 73) pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nesutinka būti rūkančiųjų kameroje, o Alytaus pataisos direktoriaus 2012 m. birželio 28 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 49-2019 ir 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 49-2768 (b. l. 77, 80) jis nurodė, kad sutinka būti rūkančių kameroje. Taigi, pareiškėjas Alytaus pataisos namų administraciją informavo, kad nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 27 d. paskirtas nuobaudas jis pageidavo atlikti nerūkančiųjų kamerose.

Atsakovas nurodė, kad G. V. yra rūkantysis, kadangi jis 2012 m. liepos 4 d. prašyme leisti pirkti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis (b. l. 75) nurodė tabaką „Husar“, 1 vnt., o 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašyme (b. l. 76) nurodė popierių tabakui, 1 vnt. Pažymėtina, kad šie prašymai buvo pateikti po 2012 m. balandžio–birželio mėnesiais paskirtų nuobaudų, o iki 2012 m. birželio 28 d. paskirtos nuobaudos pareiškėjas nesutiko būti laikomu kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, G. V. ir ankstesniame 2012 m. vasario 14 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarime (b. l. 57) nurodė (nubraukė nereikalingą) nesutinkantis būti rūkančiųjų kameroje. Taigi, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog ne vėliau nei iki 2012 m. liepos 4 d. G. V. buvo nerūkantis asmuo. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui nurodžius šias aplinkybes, jis buvo uždarytas į kameras su nerūkančiais asmenimis, todėl G. V. teiginiai, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, taip pat laikytini pagrįstais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepagrįstai nenustatė Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų pažeidimų.

Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 27 d. periodiškai buvo kalintas su rūkančiais asmenimis, nors jis Alytaus pataisos namus tinkamai informavo, jog yra nerūkantis. Pastebėtina, kad tabako dūmų kenksmingumas yra visuotinai žinoma aplinkybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis).

G. V. teigė, kad laikymas su rūkančiais jam sukėlė sveikatos sutrikimų, 2012 m. gegužės mėnesį jis gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Administracinėje byloje esantis Alytaus pataisos namų 2015 m. balandžio 20 d. medicinos dokumentų išrašas / siuntimas (b. l. 24) patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 12 d. pageidavo peršviesti krūtinės ląstą. 2012 m. balandžio 19 d. buvo nustatyti pakitimai, tačiau nėra nurodyta, kokie. Administracinėje byloje taip pat nėra duomenų, kad šie pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl laikymo jo laikymo su rūkančiais asmenimis nuo 2012 m. balandžio 3 d., todėl aptartas G. V. argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisėjų kolegija neabejoja, kad G. V. laikymas su rūkančiais asmenimis jam sukėlė nepatogumų ir diskomfortą, tačiau pastebi, kad dėl savo teisių gynimo pareiškėjas į teismą kreipėsi tik su 2015 m. kovo 12 d. skundu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad G. V. anksčiau kitoms institucijoms skundėsi dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, nors jis 2015 m. gegužės 21 d. atsiliepime (b. l. 83) ir nurodė, kad neaiškiu laiku ir nenurodytą kartų kiekį žodžiu kreipėsi į Alytaus pataisos namų pareigūnus. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje A-248-858/2016). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 4 d. ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. prašė įsigyti tabako gaminių bei popierėlių tabakui, o vėliau neprieštaravo būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis (pvz., Alytaus pataisos namų 2012 m. birželio 28 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo, b. l. 77, 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo, b. l. 80), todėl laikytina, kad po 2012 m. birželio 28 d. nebeliko pagrindo pareiškėją pripažinti nerūkančiu asmeniu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija G. V. teiginius dėl didelių neigiamų išgyvenimų ir sveikatai padarytos žalos, patirtos būnant laikomu kartu su rūkančiais asmenimis, laiko nepagrįstais.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti G. V. prašoma priteisti 15 000 Eur suma. Pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Alytaus pataisos namų padaryto teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto galimo diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Dėl Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų ir kamerų tipo patalpos plotų reikalavimų

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios šių taisyklių redakcijos 111.1 ir 111.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016).

Analogiška pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Teisės aktai taip pat nenumato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, turėtų būti atsižvelgiama į asmenų daiktų užimamą plotą. Pažymėtina, kad asmenų turimi daiktai paprastai sudedami ant / į kameroje esančius baldus (pvz., spinteles, dėžes po lovomis), dėl kurių užimamo ploto pasisakyta anksčiau. G. V. nenurodė, kad jis pats ar kiti asmenys su savimi turėjo daiktų, šių daiktų svorio, užimamo ploto, ar kad šių daiktų išdėstymas kameroje pareiškėjui sukėlė kokių nors nepatogumų, taigi jo argumentas, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, turėtų būti atsižvelgiama ir į asmenų turimų daiktų užimamą plotą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovui nepateikus duomenų, kiek asmenų konkrečiu metu buvo laikoma konkrečiose kamerose, pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, pagrįstai rėmėsi kamerose esančiu lovų skaičiumi. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis ir nustatęs, kad Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros Nr. 3 plotas yra 29,36 kv. m ir joje yra 8 lovos (b. l. 30, 34), o kamerų tipo patalpos Nr. 37 plotas yra 12,34 kv. m. ir joje yra 3 miegamosios vietos (b. l. 31, 33), teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laikant G. V. nurodytose patalpose, jam tekęs jų plotas visiškai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus. Nors 2015 m. gegužės atsiliepime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas nurodė, kad Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpoje Nr. 37 ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 4 lovos (b. l. 83), tačiau šio teiginio niekuo nepagrindė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti oficialiais valstybės institucijos pateiktais duomenimis (b. l. 31, 33, 102–103).

Tiek pareiškėjas skunde, tiek atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. ir nuo 2014 m. balandžio 19 iki 2012 m. gegužės 15 d. G. V. buvo laikomas Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 (b. l. 11, 17). Alytaus pataisos namų pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1, kurios plotas 28,77 kv. m, buvo 8 lovos (b. l. 29, 34), taigi, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m šios kameros ploto, t. y. 3,59625 kv. m. Taigi, 0,00375 kv. m arba maždaug 0,1 procento mažiau nei priklausė pagal teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 buvo laikomas pažeidžiant nustatytus plotų reikalavimus, tačiau šie reikalavimai buvo pažeisti labai nežymiai. Be to, tokie nežymūs skirtumai gali būti nulemti dėl kameros matavimo netikslumų, o pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo laikomas kartu su 3–7 asmenimis. Atsižvelgusi į tai, nurodytą pažeidimą teisėjų kolegija vertina kaip mažareikšmį ir negalintį būti prilyginamam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam draudžiamam elgesiui. Taigi, šis pažeidimas taip pat gali būti kompensuojamas ne priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, bet apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Alytaus pataisos namų padarytų teisės pažeidimo, todėl priėmė aptartoje dalyje nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti pakeistas, pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinant iš dalies – pripažįstant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011). Kauno apygardos administracinis teismas atmetęs G. V. apeliacinį skundą, Alytaus pataisos namams priteisė 14,86 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 122). Kadangi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas veikė neteisėtai, pareiškėjo teisės buvo iš esmės apgintos, todėl atsakovo atstovas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Aplinkybė, kad teisėjų kolegija pripažino abu G. V. nurodytus jo teisės pažeidimus, tačiau nepriteisė žalos atlyginimo pinigais, nekeičia fakto, kad Alytaus pataisos namai pažeidė G. V. teises. Neapgynus Alytaus pataisos namų teisių, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti, ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. pataisos namuose neužtikrindama teisės aktais nustatyto ploto baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 bei nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 28 d. periodiškai laikydama pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidė G. V. teises.

Pareiškėjo G. V. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė