2021-04-14 Nr. AB-7563-3-61-3-02667-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-205-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02667-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. G. 2019 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių ir pareigų perėmėjo) (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2019 m. kovo 21 d.–2019 m. birželio 19 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis jautė tam tikrų nepatogumų, garbės ir orumo pažeminimą. Nežmoniškos kalinimo sąlygos pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, kurį mažino jame esantys sanitarinis mazgas ir baldai. Laikino sulaikymo kamerose, kurios plotas 6 kv. m, buvo laikomi 11–13 žmonių daugiau nei 2 valandas. Jam nebuvo užtikrinimas privatumas sanitariniame mazge, nes sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m sienele, taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas duše, nes jame nėra įrengtų pertvarų, dušo patalpų duryse yra stebėjimo langai, todėl pareigūnai per juos viską mato. Pasivaikščioti skirtuose kiemeliuose I korpuse buvo neįmanoma, sienos dengtos nelygia tinko danga, kuri yra spygliuota ir kėlė baimės jausmą, I ir II korpuso kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, sienos vietomis padengtos pelėsiu, grindų danga nelygi, todėl tai trukdė pasivaikščioti, virš kiemelių vyko remonto darbai ir ant galvos byrėjo dulkės, suolai įrengti iš lentų ir visi aplaužyti, pažaliavę nuo drėgmės. Kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, karantino kameroje buvo žema temperatūra, nes nebuvo sudėtų langų, nuo lubų ir sienų byrėjo tinkas, nebuvo švarai palaikyti inventoriaus. Daugelyje kamerų iškvietimo mygtukai neveikė ir buvo sulaužyti, o karantino kamerose jų visai nebuvo įrengta, tam, kad pakviestų pareigūną, jam reikėdavo belstis į duris su savo valgomuoju šaukštu. Kamerose, nebuvo įrengtų lentynėlių higienos priemonėms laikyti. Sugrįžus iš teismo posėdžių į Lukiškių TI-K, tekdavo sudėti drabužius į purvinus plastmasinius dubenis, kurie yra skirti ir avalynei, todėl jo drabužiai būdavo purvini. Kratos patalpose buvo žema temperatūra.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime ir patikslintame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 19 d. skirtingose kamerose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras, kaip ir sanitarinės ir dezinfekcijos priemonės. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto.

3.2. Gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m). Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.

3.3. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

3.4. Pasivaikščiojimo kiemeliai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K buvo išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse buvo 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m, II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m, III korpuse buvo 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m. Ginčo laikotarpiu remonto darbai pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo atliekami. Atsakovo atstovas pateikė pasivaikščiojimų kiemelių nuotraukas, iš kurių matyti jų įrengimas ir būklė.

3.5. Kratos suimtiesiems ir nuteistiesiems atliekamos, vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. V-325 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos VIII skyriaus nuostatomis. Suimtųjų ir nuteistųjų asmeniniai daiktai, kratos metu tikrinant juos techninėmis priemonėmis, dedami į specialiai tam pritaikytas specialias dėžes, siekiant jų nesugadinti, neištepti, nesulaužyti ar kitaip pakenkti. Suimtieji ir nuteistieji patys sudeda (ir pasiima) savo asmeninius daiktus į specialias dėžes, todėl pareigūnai jų sumaišyti negali. Vilniaus PN inventorius, tame tarpe ir minėtos dėžės, yra nuolat valomas ir prižiūrimas.

3.6. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra įrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad žalą patyrė nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 19 d., atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjas) atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 19 d. Teismui yra pateikta nuteistojo asmens įskaitos kortelė, todėl ginčo laikotarpiu teismas laikė nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 19 d.

6. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą.

7. Įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-109) 1.3 punkto nuostatas, pagal kurias iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, bylos duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 19 d. buvo laikomas šiose kamerose: 5,40 kv. m ploto kameroje Nr. 201 (1 asmuo), 7,63 kv. m ploto kameroje Nr. 336 (2 asmenys), 2019 m. birželio 19 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus, konstatavo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas, nepažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET, akto redakcija galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktuose patikrinimo aktuose kameros ar sanitarinio mazgo inventoriaus trūkumų nenustatyta. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl kamerų inventoriaus trūkumo (kas būtų leidę kalėjimo administracijai iškart sureaguoti), nėra. Iš Vilniaus PN turto valdymo skyriaus pranešimo dėl pareiškėjo skundo matyti, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 1,5 m sienele (pertvara) ir nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose pakabintomis užuolaidomis, kurią užsitraukti turi patys nuteistieji. Teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais dėl užuolaidų pakabinimo aplinkybių, be to, pareiškėjas jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų nenurodė, todėl nekonkretizuotas ir neturtinės žalos pobūdis dėl šios kalinimo sąlygos.

9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad per kameros duryse esančią akutę prižiūrėtojai periodiškai stebėdavo kalinius kamerose, teismas pažymėjo, kad nuteistieji turi specifinį teisinį statusą, atlikdami laisvės atėmimo bausmę ar būdami suimti, todėl tam tikras jų asmeninių laisvių ar privatumo suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste, be to, pagal TIĮET kamerose turi būti duryse stebėjimo akutė ir langelis maistui, knygoms ar kitiems daiktams perduoti. Stebėjimas laisvės atėmimo vietose būtinas siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, užkardyti konfliktines ar suicidines situacijas. Byloje nėra duomenų, kad pareigūnai nuolat stebėtų kamerų patalpas, net ir atliekant stebėjimą, pareigūnams taikomi etikos reikalavimai.

10. Įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kad visose gyvenamosiose kamerose buvo lentyna (1 vnt.), spintelės (1 spintelė dviem asmenims) ir viršutinių drabužių pakabos, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl kameros inventoriaus trūkumo, tokių duomenų nenurodo ir pareiškėjas, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl kamerose neįrengtų lentynėlių higienos priemonėms laikyti.

11. Dėl privatumo duše teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 29 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Higienos normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje bei Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte. Teismas vertino Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime nurodytus duomenis, kad Vilniaus PN buvo trylika dušinių, kurių įrengimas atitiko Higienos normos reikalavimus, asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nebuvo nuvestas nusiprausti po dušu įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, ar dėl kitų neatitikimų higienos reikalavimams, todėl, nenurodžius, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė Lukiškių TI-K, vien tik skunde nurodytais abstraktaus pobūdžio argumentais nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą.

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl higienos normų (žema temperatūra, pelėsis, nėra inventoriaus), įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras; išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti; oro temperatūra ir apšvietimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus; Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema; šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra ir kt. bei byloje pateiktus patikrinimo aktus, kuriuose Higienos normos pažeidimų kamerose Nr. 201, 336 nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad kamerų atitiktį higienos normoms kontroliuoja specialios valstybės institucijos ir pareigūnai (visuomenės sveikatos centras ir pan.), todėl, pareiškėjui nepateikus skundų, nėra galimybės konstatuoti ir kalėjimo administracijos neveikimo.

13. Dėl netvarkingų pasivaikščiojimo takų teismas nurodė, kad iš teismui pateiktų pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukų matyti, jog pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų valstybės veiksmų šiuo aspektu.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, kad daugelyje kamerų nebuvo iškvietimo mygtukų, teismas nurodė, kad TIĮET 14.4 punkte numatyta, jog kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Teismas vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, jog 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti, taip pat tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Vilniaus PN metu vertė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais juos patvirtinančiais įrodymais, todėl atmestini.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad, sugrįžus iš teismo posėdžių į Lukiškių TI-K, tekdavo sudėti drabužius į purvinus plastmasinius dubenis, kurie yra skirti ir avalynei, todėl jo drabužiai būdavo purvini, kad kratos patalpose buvo žema temperatūra, teismas pažymėjo, kad iš teismui pateiktos kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo išvykęs iš Vilniaus PN (Lukiškių TI-K), todėl šiuos argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, išreikalauti visą informaciją, įrodymus ir kitus dokumentus, susijusius su jo kalinimu (kamerų, kuriose buvo kalinamas ir visų patalpų, kuriose buvo laikomas, išplanavimo schemas, jų spalvotas nuotraukas, jo medicininės knygelės kopiją, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ir kitų tikrinančių įstaigų patikrinimo aktų kopijas, jo rašytų skundų ir prašymų kopijas ir kitą reikalingą informaciją).

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, norėdamas papildyti ir patikslinti savo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, pateikia šia informaciją:

17.1. Iš teismo sprendimo matyti, kad kalint kameroje Nr. 336 jam teko tik 3,53 kv. m ploto, kuriame buvo ir baldai. Tokiomis sąlygomis jam teko būti 99 paras. Pareiškėjo teigimu, baldai ir sanitarinis mazgas neįsiskaičiuoja į bendrą kameros plotą. Tokioje kameroje jo judėjimas buvo suvaržytas, dėl ko jis jautė nugaros skausmus, sąnarių sustabarėjimą, raumenų nusilpimą, mieguistumą, silpnumą ir energijos trūkumą.

17.2. Sanitarinio mazgo įrengimas visiškai neužtikrino privatumo nei nuo kartu kalinčių asmenų, nei nuo pareigūnų, galinčių stebėti (ir stebinčių) jį atliekant gamtinius reikalus per duryse esantį stebėjimo langelį. Užuolaidėle, pritvirtinta virš unitazo, pasinaudoti neįmanoma, nes ji pritvirtinta per arti unitazo ir, ją užtraukus, ji krenta ant galvos, o pro likusius tarpus jis vis tiek yra matomas iš išorės, todėl privatumas nebuvo užtikrintas.

17.3. Dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušo duryse yra stebėjimo langelis, pro kurį jis buvo nuolat stebimas pareigūno arba pareigūnės. Nebuvo atskirų dušo kabinų ir persirengimo patalpų, tarp dušų buvo tik nedidelės pertvaros (apie 1,5 m aukščio ir 0,5 m pločio), kurios neužtikrino privatumo nuo kitų, kartu besimaudančių asmenų.

17.4. Atsakovas atsiliepime pateikė I korpuso pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukas, nors jis buvo kalinamas II korpuse. Šiame korpuse buvo tik 14 pasivaikščiojimo kiemelių, o nuotraukoje matomas pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 21. Tai parodo, kad atsakovas pateikė melagingą informaciją. Todėl visa atsakovo pateikta informacija turi būti vertinama kritiškai.

17.5. Dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir mankštos kambariuose nebuvo įrengta aliarmo sistema, kuri leistų nedelsiant susisiekti su personalu, o kamerose Nr. 201 ir 336 aliarmo sistema buvo neveikianti, sugadinta.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, bei mano, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 19 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes dėl ploto kamerose trūkumo, privatumo sanitariniame mazge ir duše neužtikrinimo, iškvietimo mygtukų nebuvimo / neveikimo, pasivaikščiojimo kiemelių būklės, taip pat prašo išreikalauti iš Vilniaus PN visą informaciją, įrodymus ir kitus dokumentus, susijusius su jo kalinimu.

21. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti iš atsakovo atstovo papildomus įrodymus, pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atstovo atsiliepimo ir patikslinto atsiliepimo į skundą gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus. Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus netenkina, nes prašymas nėra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas.

23. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dėl pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą pažeidimo, atkreipia dėmesį į tai, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas, vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 13–19) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 201 (plotas 5,40 kv. m) vienas, Nr. 336 (plotas 7,63 kv. m) su dar vienu asmeniu (t. y. dviese), todėl jam teko ne mažiau nei 3,81 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista.

25. Byloje nėra ginčo, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos būtų įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą visą ginčo laikotarpį 2019 m. kovo 22 d.–2019 m. birželio 18 d. (pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. kovo 22 d., 2019 m. birželio 19 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus), t. y. 89 dienas, buvo pažeista, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu jis galėjo būti matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų, o priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų atsakovo atstovas nepateikė. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida užtikrina asmeniui privatumą ir nepagrįstai nepripažino šio pažeidimo. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

26. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo duše neužtikrinimo, pažymėtina, kad nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo, t. y. tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. pvz., LVAT 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr. pvz., LVAT 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017 ir kt.). Pareiškėjas neneigia aplinkybių, kad dušuose privatumui užtikrinti buvo įrengtos pertvaros, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl iškvietimo mygtukų ir jų nekartoja. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių atvejų, jog dėl aliarminio iškvietimo sistemos neįrengimo ar neveikimo buvo pažeistos jo teisės ir padaryta neturtinė žala (pareiškėjas nenurodė jokio atvejo, kai dėl kokios nors skubios būtinybės dėl neįrengtos ar neveikiančios pareigūno iškvietimo sistemos būtų negalėjęs operatyviai išsikviesti pareigūno). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad iškvietimo mygtukai buvo neįrengti dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir mankštos kambariuose, tačiau šių aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui jis nebuvo nurodęs, todėl, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jos nevertintinos.

28. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių apeliaciniame skunde pareiškėjas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų nekritikuoja, tik nurodo, kad jis buvo kalinamas II korpuse, o atsakovo atstovas į bylą pateikė I korpuso pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė aplinkybes tiek dėl I korpuso, tiek dėl II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių, kurios nesudaro pagrindo išvadai, kad abiejų korpusų pasivaikščiojimo kiemeliuose higienos sąlygos iš esmės skyrėsi.

29. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

30. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatyto pažeidimo (privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas) ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teismų priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų išskyręs pareiškėją iš kitų asmenų, siekęs sudaryti jam blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jų orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui už privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą, trukusį 89 dienas, priteistina 250 Eur suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

31. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteisiama 250 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 250 (du šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė