a81dfce5-e44b-4e5d-8e91-3db5b51be694 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-773-629/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04650-2013-4)Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)                                                                                                                                                         VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo T. D. skundÄ atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, n u s t a t ė: T. D. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) neteisėtai neapskaičiuotÄ ir neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

PareiÅ¡kėjas nurodė, kad VSAT Imuniteto skyriaus vyriausiuoju tyrėju dirba nuo 2013 m. vasario 14 d. iki Å¡iol. PareiÅ¡kėjo nuomone, jo teisė gauti teisingÄ atlyginimÄ už atliktÄ darbÄ buvo pažeista, nes jo darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažinamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieÅ¡taraujančias teisės aktų nuostatas. VSAT atsiliepime su pareiÅ¡kėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 8–10). Pažymėjo, kad mokėdama pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį, vadovavosi darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis.

Nurodė, kad, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sÄ lygomis, periodiÅ¡kumu turi bÅ«ti iÅ¡mokėta darbo užmokesčio nepriemoka, neturi galimybių iÅ¡mokėti pareiÅ¡kėjui jo praÅ¡omo dydžio darbo užmokesčio nepriemokÄ . Nusprendus tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ , dėl sunkios VSAT finansinės padėties prašė sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metamas.PareiÅ¡kėjas ir atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datÄ , vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai (b. l. 24, 25).Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo VSAT Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas (statutinis valstybės tarnautojas, A lygis, 11 kategorija). Valstybės tarnautojų (taip pat ir statutinių) darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos.

Pagal VTÄ® 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant Å¡io įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytÄ pareiginės algos koeficientÄ ; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais iÅ¡reikÅ¡tas priedas už kvalifikacinę klasę, tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä .2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeistas VTÄ® 1 priedas, pagal kurį sumažinti 11 ir aukÅ¡tesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai.

Taigi dėl minėto teisinio reglamentavimo pareiÅ¡kėjas gavo mažesnį darbo užmokestį.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiÅ¡kiÄ pareigÄ â€“ paÅ¡alinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė Å¡ios pareigos įvykdymo bÅ«dÄ â€“ įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi bÅ«ti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Ä®gyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensavimo sÄ lygas, mastÄ ir bÅ«dÄ , laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikti pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieÅ¡tarauja Konstitucijai.Apibendrinant nurodytÄ Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ dėl asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog:

1) įstatymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ;

2) kompensavimo mechanizmas turi bÅ«ti nustatytas per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui);

3) asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektÄ , kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebÅ«tų buvę patirta, jeigu bÅ«tų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu.

Taigi Å¡iuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas GrÄ Å¾inimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , konstatuoja, kad VSAT GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjo patirtus praradimus.

PareiÅ¡kėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiÅ¡kėjui neteigiant, kad GrÄ Å¾inimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ priteisti jam neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio skirtumo dalį teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, pareiÅ¡kėjo T. D. skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str., n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjo T. D. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                    Milda Vainienė