2024-08-07 Nr. AB-11439-3-61-3-01383-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2046-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01383-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87782, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas). D. K. taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2. Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

2.1. Ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Arsmeda“ (toliau – ir Bendrovė) rinkodaros specialistu (vadybininku; aukštos kvalifikacijos darbuotoju), D. K. 2023 m. sausio 26 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte ir 441 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu ir 441 straipsnio 1 dalimi, 2023 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 23S14268 D. K. išduoti leidimą laikinai gyventi trejus metus, 2023 m. vasario 13 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. vasario 13 d. (pagal asmens kelionės dokumento galiojimo laiką), leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. kovo 2 d.

2.2. Vykdant D. K. kontrolę, duomenys apie šį asmenį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) informacinėje sistemoje ir buvo nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta; jis jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, buvo nustatyta, kad D. K. periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką (nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo – 2023 m. kovo 2 d. – iki 2023 m. spalio 21 d. buvo užfiksuoti penki Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimų atvejai – pareiškėjas periodiškai atvykdavo į Lietuvos Respubliką ir po kelių dienų išvykdavo į Baltarusijos Respubliką ar kitą, ne Šengeno erdvės, šalį (buvo fiksuoti penki trumpalaikiai atvykimai nuo 1 iki 7 dienų), tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, D. K. su Bendrove darbo sutarties nesudarė ir Lietuvos Respublikoje nedirba, todėl buvo konstatuota, jog asmens deklaruojamas tikslas nėra darbas Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto nuostatas, ir pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

2.3. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jis buvo priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių visumos, D. K. nesuteikus galimybės duoti paaiškinimų bei išsklaidyti bet kokias abejones ir neatsižvelgus į individualią pareiškėjo situaciją.

2.4. Kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, kaip aukštos kvalifikacijos darbą dirbti ketinantis asmuo, D. K. pateikė visus duomenis bei dokumentus, atitinkančius teisės aktų reikalavimus, kuriuos įvertinęs, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 441 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. UAB „Arsmeda“, kurioje D. K. ketino dirbti, pateikė tarpininkavimo raštą, patvirtinantį pareiškėjo įdarbinimo faktą. D. K. atsakovui pateikė duomenis bei dokumentus, patvirtinančius, kad jis ketina dirbti Bendrovėje, su kuria 2022 m. gruodžio 2 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 4, kurios 1.3 punkte nustatyta, jog pareiškėjas įdarbinamas pardavimų vadybininku, numatant jam mokamą 2 700 Eur per mėnesį darbo užmokestį. Sudarytoje sutartyje buvo numatyta, kad D. K. darbo santykiais bus siejamas su UAB „Arsmeda“, jam bus mokamas atlyginimas, buvo apibrėžta, jog sutartis įsigalioja kitą dieną po leidimo laikinai gyventi išdavimo arba vėliau, jeigu darbas pradedamas vėliau. Sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2023 m. vasario 13 d. ir jam buvo įteiktas 2023 m. kovo 2 d., o dirbti D. K. pradėjo 2023 m. kovo 3 d., todėl darbo sutartis įsigaliojo. Pareiškėjo darbo pobūdis buvo pardavimų vadybininkas, jis galėjo dirbti tiek iš ofiso, tiek nuotoliniu būdu, darbo forma buvo mišri – dalis laiko (mažesnė) – iš ofiso, dalis – iš kitos jo pasirinktos buvimo vietos (nuotolinė), kadangi D. K. nereikėjo fiziškai būti ofise, jo darbas nebuvo kontaktinio pobūdžio. Tai pateisina, kodėl buvo užfiksuoti pareiškėjo vykimai į Baltarusijos teritoriją, kur jis taip pat atliko darbo funkcijas, tik nuotoliniu būdu (nors buvo užfiksuoti penki sienos kirtimai, tačiau vykimų buvo ne daugiau negu trys, kadangi vienas išvykimas fiksuojamas dviem sienos kirtimais). Bendrovė yra labai nedidelė, todėl pagal abipusį D. K. ir darbdavio susitarimą pareiškėjas galėjo dirbti mišriu būdu. UAB „Arsmeda“ buvo įdarbinta ir D. K. sutuoktinė.

2.5. Pareiškėją darbo santykiai sieja su Bendrove, todėl jie yra reguliuojami Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis, o D. K. yra taikomi Darbo kodekse nustatyti reikalavimai, teisės bei pareigos. Darbo kodekso 52 straipsnis nustato galimybę darbuotojui dirbti nuotoliniu būdu. Šiuo atveju ir buvo sudarytas susitarimas dirbti mišriu būdu. Pareiškėjas su sutuoktine turi du vaikus. D. K. įsidarbinus, jaunesniajam vaikui dar nebuvo keturių metų, o tai pareiškėjui suteikė teisę reikalauti suteikti galimybę dirbti nuotoliniu būdu. Šalių susitarimas dėl darbo nuotoliniu būdu buvo numatytas darbo sutarties 1.2 punkte, taigi buvo ne tik faktinis susitarimas, bet ir jis buvo tinkamas įtvirtintas darbo sutartyje.

2.6. Nuo 2023 m. kovo 3 d. D. K. faktiškai dirbo Bendrovėje, tai patvirtina jo atliktos darbo funkcijos bei gaunamas atlyginimas. Nors Bendrovės sąskaita buvo atidaryta Baltarusijoje ir Lenkijoje, tačiau pridėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui atlyginimas buvo mokamas iš UAB „Arsmeda“ banko sąskaitos. Apie tai, kad darbdavys darbo sutarties neregistravo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje ir neužpildė reikiamų formų, D. K. nežinojo, jis ir neturi objektyvios galimybės patikrinti, ar darbdavys atliko visas įstatyme nustatytas priemones, būtinas tinkami įforminti darbo santykius. Pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove, todėl jis negalvojo, kad kažkokie formalumai liko nesutvarkyti, tačiau D. K. negalėjo ir neturėjo to žinoti, kadangi pareiga tinkamai įforminti darbo santykius ir apie tai informuoti atitinkamas institucijas yra keliama darbdaviui, o darbuotojas dėl to neturi patirti neigiamų pasekmių, jam neturi būti taikoma atsakomybė; tai būtų nesąžininga, neteisinga ir neprotinga.

2.7. Gavęs Sprendimą, pareiškėjas apie jį informavo UAB „Arsmeda“. Buvo pradėti tikrinti duomenys bei nustatyta, kad darbdavys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 2023 m. kovo 16 d. tikrai teikė 1-SD pranešimą apie dirbančius užsieniečius (jame nurodė, jog darbuotojai pradėjo dirbti 2023 m. kovo 3 d.), kuris buvo pateiktas ir priimtas, tačiau buvo gautas pranešimas, kad forma buvo pateikta pavėluotai, kadangi 1-SD pranešimas turi būti pateikiamas ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. 1-SD forma objektyviai negalėjo būti pateikta prieš vieną darbo dieną iki darbo sutarties sudarymo, kadangi darbo sutartis buvo sudaryta 2022 m. gruodžio 2 d., kai D. K. neturėjo leidimo laikinai gyventi (jos reikėjo atsakovui siekiant patvirtinti būsimo įdarbinimo faktą), o sutarties įsigaliojimo terminas buvo siejamas su leidimo laikinai gyventi išdavimu. Pranešimas negalėjo būti pateiktas iki darbo sutarties sudarymo, kadangi tokiu atveju būtų pranešama apie darbą asmens, kuris dar neturi leidimo gyventi Lietuvoje ir jo prašymas dar nebuvo išnagrinėtas, atitinkamai jis neturėjo teisės būti įdarbintas. Šios aplinkybės patvirtina, kad 1-SD forma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai galėjo būti pateikta jau po leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo ir pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atsakymą būtų bet kuriuo atveju laikoma pateikta pavėluotai, nors ir leidimo laikinai gyventi išdavimo dieną (2023 m. vasario 13 d.). Pranešimo pateikimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai rodo aktyvius Bendrovės veiksmus, siekiant pateikti formą, atlikti visus būtinus įdarbinimo veiksmus, tačiau formaliai jo pateikimas laikomas pavėluotu.

2.8. Sužinojus apie Sprendimą, iš karto 2024 m. balandžio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo pateiktas pranešimas apie UAB „Arsmeda“ dirbančius užsieniečius. Nesant pranešimo (kuris buvo teikiamas, bet pavėluotai), tačiau yra teikiami įrodymai, kad darbo santykiai tarp Bendrovės ir D. K. faktiškai egzistavo; jis dirbo nuotoliniu būdu, buvo mokamas atlyginimas, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) buvo mokami mokesčiai, buvo teikiama metinė gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracija už 2023 m. (GP 312 forma), kurios 3 puslapyje 1 eilutėje yra nurodytas pareiškėjas.

2.9. UAB „Arsmeda“ Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje domėjosi apie už trečiuosius asmenis mokamus mokesčius, jiems dirbant nuotoliniu būdu, ir gavo konsultacijas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsakė, kad Lietuvos darbdavys socialinio draudimo įmokas turėtų mokėti Baltarusijoje pagal ten galiojančių socialinio draudimo teisės aktų nuostatas, jeigu dirbdama nuotoliniu būdu Lietuvos subjekte (Lietuvoje atliekant ne daugiau negu 25 procentus darbo funkcijų). Vadovaujantis minėtu atsakymu, Lietuvoje už pareiškėją nebuvo mokami socialinio draudimo mokesčiai, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo, jie buvo mokami Baltarusijoje konsultacijos pagrindu (dėl to atsakovas nenustatė duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje apie D. K. darbą). Pajamos buvo deklaruotos ir buvo sumokėti mokesčiai; Bendrovė tinkamai vykdė mokestines pareigas.

2.10. Darbo santykiai faktiškai egzistavo nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui išdavimo, tačiau formaliai pranešimas dėl įdarbinimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nuomone, buvo pateiktas pavėluotai, tačiau visos mokestinės prievolės buvo vykdomos tinkamai (pranešimų dėl pažeidimų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nebuvo gauta). Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nesikreipė į darbdavį ir neprašė paaiškinti aplinkybių dėl netinkamo darbo santykių įforminimo (pranešimo), ji neskyrė sankcijų, o tai pagrindžia, kad už darbo santykių kontrolę atsakingos institucijose įdarbinimo procedūrų pažeidimų, kuriais savo Sprendimą grindžia atsakovas, nenustatė. Šios aplinkybės patvirtina D. K. darbo faktą ir jis negali būti laikomas bedarbiu.

2.11. Nustatęs nurodytas aplinkybes, atsakovas, vadovaudamasis gerojo administravimo principais, pareiškėjui turėjo suteikti galimybę duoti paaiškinimus, o ne iš karto naikinti leidimą laikinai gyventi. Teisės aktai Migracijos departamentui nenustato pareigos kreiptis į D. K., tačiau geras viešasis administravimas tokią pareigą nustato, kadangi tuo atveju, jeigu pareiškėjui būtų suteikta galimybė paaiškinti, jis nurodytas aplinkybes bei argumentus būtų nurodęs atsakovui ir, tikėtina, Sprendimo iš viso nebūtų bei būtų buvę išvengta teismo išlaidų atsiradimo.

2.12. Sprendime nurodyta aplinkybė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, yra nepagrįsta, kadangi D. K. atsakovui pateikė dokumentus apie ketinimą dirbti UAB „Arsmeda“, kurioje pradėjo dirbti po leidimo laikinai gyventi išdavimo ir dirba. Migracijos departamento argumentas, kad pareiškėjas ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės turi bedarbio statusą, neatitinka faktinės situacijos, kadangi D. K. neturi bedarbio statuso – jis gerai uždirba Bendrovėje, yra sudaryta darbo sutartis, pareiškėjas faktiškai vykdo darbo funkcijas, yra mokami mokesčiai.

2.13. Sprendime nurodytos išvados apie D. K. interesų centrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje, apie tai, kad jis neturi Lietuvos Respublikoje šeiminių santykių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje bei ilgalaikių socialinių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, būtų reikšmingos pareiškėjui prašant leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, o ne darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Vertinant D. K. ryšius su Lietuva, turi būti vertinama tai, kad jis gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvoje, kad jo šeimos nariams yra išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, vaikų vardais su ugdymo įstaigomis yra sudaromos sutartys, šeima integruojasi ir kuria gyvenimą Lietuvoje.

2.14. Migracijos departamentas neįvertino svarbių aplinkybių visumos, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, viešojo administravimo subjektą įpareigojančių individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus, tinkamai įvertinti individualią situaciją, todėl teismas nepagrįstą Sprendimą turėtų panaikinti ir atkurti teisingumą.

3. 2024 m. birželio 7 d. papildomuose paaiškinimuose D. K. pažymėjo, kad nesuteikęs jam galimybės išreikšti savo nuomonės iki Sprendimo priėmimo, atsakovas pažeidė gero administravimo principą bei priėmė realių faktinių aplinkybių neatitinkantį, nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą. Pareiškėjas akcentavo, kad bedarbio statusas turi būti registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba), tačiau šioje byloje ne tik nebuvo nustatyta, jog D. K. tokį statusą turi, bet Migracijos departamentas net nepateikė duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Užimtumo tarnybą tam, jog gautų duomenų apie pareiškėjo statusą (ar jis yra įsiregistravęs bedarbiu, ar ne). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pateikti elektroniniai laiškai ir jų vertimai patvirtina, jog D. K. tiek 2023 m., tiek 2024 m. vykdė darbo funkcijas – komunikavo iš savo darbo pašto, o susirašinėjimas vyko darbo klausimais; aplinkybę, kad pareiškėjas tiek 2023 m. vykdė, tiek šiuo metu vykdo darbo funkcijas, patvirtina ir byloje esančių duomenų visuma, todėl jis tikrovės neatitinkančių duomenų Migracijos departamentui neteikė.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas D. K. ir jo atstovė palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė jo skundą tenkinti. D. K. paaiškino, kad jo darbo santykius patvirtina byloje esantys duomenys. Pareiškėjas nurodė, kad pagrindinė jo darbo funkcija yra komunikavimas su tiekėjais, jų paieška, vertinimas, ryšių palaikymas. D. K. pažymėjo, kad dirba kasdien, tačiau didžiąją laiko dalį dirba nuotoliu, kadangi tiekėjai taip pat yra kitose pasaulio šalyse, keletą kartų per metus vyksta į kongresus, jog palaikytų santykius su esamais tiekėjais ir rastų naujų.

Pareiškėjas teigė, kad leidimas laikinai gyventi jam yra reikalingas, kadangi jam kartais tenka atvykti į Lietuvą, jog susitiktų su tiekėjais arba kad iš Lietuvos vyktų į kitas Europos Sąjungos valstybes, tačiau faktiškai didžiąją laiko dalį jis dirba ir gyvena Baltarusijos Respublikoje, o į Lietuvą atvyksta periodiškai. D. K. nurodė, kad kiekvieną mėnesį gauna atlyginimą, Lietuvoje moka gyventojų pajamų mokestį, o Baltarusijos Respublikoje moka socialinio draudimo įmokas, kadangi taip jam išaiškino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Pareiškėjas teigė, kad Lietuvoje jis ir jo šeima integruojasi, kadangi ruošiasi nuolat gyventi šioje šalyje; jo vyresnis vaikas šiemet baigė mokyklą Baltarusijoje, o nuo rugsėjo mėnesio turi pradėti lankyti mokyklą Lietuvoje, jau yra sudaryta preliminari sutartis. D. K. pažymėjo, kad iš karto išvykti gyventi į Lietuvą negalėjo dėl sergančios motinos, vaiko sveikatos problemų ir kol nerado naujų šeimininkų dideliam šuniui. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenimas Baltarusijoje netrukdo tinkamai atlikti darbą Bendrovėje, o, kaip darbuotojas, jis negali kontroliuoti darbdavio veiksmų ir tinkamo dokumentų pateikimo institucijoms.

D. K. pažymėjo, kad skundą dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo buvo panaikintas jo sutuoktinei išduotas leidimas laikinai gyventi, panaikinimo buvo pateikusi ir jo sutuoktinė; Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 30 d. sprendimu šis skundas buvo patenkintas. Pareiškėjo atstovė paaiškino, kad D. K. Lietuvoje mokėjo gyventojų pajamų mokestį už 2023 m. ir neturėjo bedarbio statuso, kadangi dirbo UAB „Arsmeda“. D. K. atstovė pažymėjo, kad socialinio draudimo įmokos buvo mokamos Baltarusijos Respublikoje, kadangi taip atsakyme į paklausimą nurodė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

D. K. atstovė akcentavo, kad Bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikė pranešimą apie pareiškėjo įdarbinimą, tačiau tai padarė pavėluotai; D. K. nuo 2023 m. balandžio mėnesio darbo užmokestį gaudavo iš UAB „Arsmeda“ Baltarusijos banke esančios sąskaitos, o vėliau – iš Lenkijos banke esančios sąskaitos. Pareiškėjo atstovė pabrėžė, kad nė vienas iš Sprendime nurodytų pagrindų nepasitvirtino; atsakovo atstovė patvirtino, kad net nesikreipė į Užimtumo tarnybą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenyse mokesčių nesimato, kadangi jie, pagal šio institucijos išaiškinimą, buvo mokami Baltarusijos Respublikoje.

Pareiškėjo atstovė teigė, kad D. K. vykdo darbo funkcijas, gauna darbo užmokestį ir Lietuvoje moka gyventojų pajamų mokestį, ji taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prieš priimant Sprendimą, Migracijos departamentui buvo būtina kreiptis į pareiškėją, tačiau tai nebuvo padaryta.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

6.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti UAB „Arsmeda“. Migracijos departamentas šiuo pagrindu D. K. išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui su Bendrove nesudarius darbo sutarties, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6.2. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos panašaus pobūdžio bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

6.3. Nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs ne Lietuvos Respublikoje, o galiojantys teisės aktai Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo nėra įtvirtinta.

6.4. Sprendimas buvo priimtas įvertinus duomenų visumą, o iš kompetentingos institucijos surinkti duomenys vertinami kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, jis neturėjo diskrecijos teisės Sprendimo nepriimti. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas. Atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, o teisės normos buvo pritaikytos tinkamai.

7. 2024 m. birželio 3 d. atsakyme „Dėl papildomų dokumentų“ Migracijos departamentas nurodė, kad D. K. pateikti papildomi dokumentai nepaneigia fakto, jog patikrinimo metu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktais, pagrįstai panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas akcentavo, kad Sprendimui priimti turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų pakako ir Migracijos departamentas neturėjo besąlyginės pareigos dėl papildomų paaiškinimų kreiptis į užsienietį, o D. K. pateikti dokumentai (susirašinėjimas) nepatvirtina, jog jis buvo įdarbintas ir kokiu pagrindu vyko susirašinėjimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nėra įdarbintas Bendrovėje ir tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašai. D. K. teiginius, kad jis iki šiol dirba UAB „Arsmeda“, Migracijos departamentas vertino kritiškai.

8. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus ir prašė jo skundą atmesti. Atsakovo atstovė akcentavo, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui suteikia teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau tokiu leidimu D. K. naudojasi kaip darbo viza, t. y. kartais aplankyti Lietuvos Respubliką ar iš jos išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes. Migracijos departamento atstovė pažymėjo, kad teismo sprendimas, priimtas pareiškėjo sutuoktinės byloje, nėra galutinis ir įsiteisėjęs, todėl nėra pagrindo juo vadovautis. Nurodė, kad į Užimtumo tarnybą dėl D. K. statuso nebuvo kreiptasi, o duomenis apie tai, jog pareiškėjas nedirba, Migracijos departamentas gavo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos.

II. 9. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Aptaręs byloje esančių rašytinių įrodymų turinį ir pacitavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, 441 straipsnio 1–8 dalių bei 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

11. Teismas nustatė, kad D. K. 2022 m. gruodžio 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog Bendrovėje ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotoju (nereglamentuota profesinė veikla); šiuo pagrindu atsakovas 2023 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kadangi iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2024 m. kovo 27 d. duomenų nustatė, kad 2022 m. gruodžio 2 d. darbo sutartis su D. K. nebuvo sudaryta, pareiškėjas kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes, jog ruošiasi dirbti nuotoliniu būdu ir Baltarusijos Respublikos teritorijos bei išvykti iš Lietuvos Respublikos, atsakovo neinformavo, nors šią pareigą turėjo ir apie ją žinojo, kadangi ją buvo nurodęs prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas pažymėjo, kad D. K. pateikti priedai (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymai, pareiškėjo ir UAB „Arsmeda“ banko sąskaitų išrašai, D. K. elektroniniai laiškai darbo klausimais) nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad pareiškėjas, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo pagrindu, Lietuvoje nedirbo, nepaneigia. Teismas nurodė, kad tai patvirtina bylos duomenys, t. y. 2023 m. kovo 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pranešimas apie tai, jog 1-SD pranešimas (23/04), kuris buvo pateiktas 2023 m. kovo 16 d., yra priimtas, bet informuojama, kad jis buvo pateiktas pavėluotai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2024 m. birželio 3 d. duomenys apie Bendrovės darbuotojus, kuriuose nėra pareiškėjo. Teismas pažymėjo, kad D. K. nurodyti argumentai, jog apie jo įdarbinimą, nors ir pavėluotai, buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, jis Lietuvoje mokėjo gyventojų pajamų mokestį, o socialinio draudimo įmokos buvo mokamos Baltarusijoje, nepaneigia D. K. pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo bei gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygų ir reikalavimų. Teismas akcentavo, kad teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog dirba nuotoliu, faktiškai jis su šeima gyvena Baltarusijos Respublikoje, vaikas lanko mokyklą Baltarusijoje, į Lietuvą D. K. atvyksta periodiškai, kad susitiktų su tiekėjais arba kad iš Lietuvos išvyktų į kitas Europos Sąjungos valstybes. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką (nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo – 2023 m. kovo 2 d. – iki 2023 m. spalio 21 d. buvo užfiksuoti penki Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimų atvejai – D. K. periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką ir po kelių dienų išvyksta į Baltarusijos Respubliką ar kitą, ne Šengeno erdvės, šalį (buvo fiksuoti penki trumpalaikiai atvykimai nuo 1 iki 7 dienų).

13. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas leidimu laikinai gyventi naudojasi kaip darbo viza, kad galėtų periodiškai atvykti į Lietuvą, kadangi dirba nuotoliu, nors darbui nuotoliu D. K. nėra būtina turėti leidimo laikinai gyventi, nes leidimas laikinai gyventi suteikia teisę Lietuvoje gyventi ir dirbti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvoje nedirba ir negyvena, todėl atsakovas, nustatęs, jog darbo sutartis su D. K. nebuvo sudaryta, pareiškėjas kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 18 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai bei pagrįstai Sprendimu panaikino D. K. išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. vasario 13 d.; išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra nustatytos. Teismas pažymėjo, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo D. K. tikslas yra tai, kad jis dirbtų ir gyventų pardavimo agentu (vadybininku) Lietuvoje, gautų Įstatyme nustatytą atlyginimą ir į valstybės biudžetą būtų sumokėti privalomi mokesčiai.

14. Teismas akcentavo, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindai ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo matosi, jog atsakovas, jį priimdamas, rinko informaciją, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2024 m. kovo 27 d. duomenų nustatė, jog darbo sutartis su D. K. nebuvo sudaryta, pareiškėjas kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, nusprendė panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės byloje nebuvo nuginčytos, o tai reiškia, jog egzistuoja tiek teisinis, tiek faktinis pagrindai leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti (Įstatymo 40 str. 1 d. 41 p., 441 str. 1 d., 50 str. 1 d. 2 ir 18 p.), Sprendimas yra motyvuotas.

15. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė; tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o tai, kad pareiškėjas su atsakovo pateiktu teisiniu situacijos vertinimu nesutinka, savaime nereiškia, jog Sprendimas yra neteisėtas. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas atitinka viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

16. Nenustatęs kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str.), teismas D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu D. K. atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

18. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo naudai, jo prašymą priteisti teismo išlaidų atlyginimą teismas atmetė.

III. 19. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti bei Sprendimą panaikinti ir jam iš atsakovo priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

20. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su Sprendimo priėmimu ir jo apskundimu teismui, bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas bei neteisėtas; jis buvo priimtas neįvertinus reikšmingų aplinkybių visumos, aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, neatsižvelgus į individualią D. K. situaciją, jo skundo neišnagrinėjus iš esmės, todėl turėtų būti panaikintas. Savo poziciją pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde bei papildomuose paaiškinimuose. D. K. akcentuoja šiuos argumentus:

20.1. Priimant Sprendimą, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimų, pateikti papildomų duomenų, kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo nustatytas aplinkybes, o vadovaujantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą D. K. nesuteikęs galimybės duoti paaiškinimų, neabejotinai pažeidė gero administravimo principą, todėl toks jo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu ir turėtų būti panaikintas.

20.2. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bedarbio statusas turi būti registruotas Užimtumo tarnyboje ir tik tada gali būti konstatuojama, kad asmuo yra bedarbis, tačiau šioje byloje ne tik nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas tokį statusą turi, bet Migracijos departamentas net nepateikė duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Užimtumo tarnybą tam, jog gautų duomenų apie D. K. statusą (ar jis yra įsiregistravęs bedarbiu). Teismo posėdyje atsakovo atstovei buvo užduotas klausimas, ar Migracijos departamentas dėl informacijos apie pareiškėjo statusą pateikimo kreipėsi į Užimtumo tarnybą, ir ji atsakė, jog į šią tarnybą nebuvo kreiptasi, o į klausimą, iš kokių duomenų buvo padaryta išvada, kad D. K. turi bedarbio statusą, buvo atsakyta, jog iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktų duomenų apie tai, kad pareiškėjas Lietuvoje nėra draustas socialiniu draudimu. Išvada, kad asmuo yra bedarbis, daroma vadovaujantis Užimtumo tarnybos pateiktais duomenimis apie tai, jog asmuo yra bedarbis (užregistruotas), tačiau ne iš kitų institucijų pateiktų duomenų, todėl nenustačius ir netgi netikrinus, ar D. K. turi bedarbio statusą, leidimo laikinai gyventi panaikinimas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ilgiau negu 6 mėnesius turi bedarbio statusą, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šios aplinkybės buvo akcentuojamos pirmosios instancijos teismui, tačiau jis sprendime dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo tuo pagrindu, kad D. K. ilgiau negu šešis mėnesius turi bedarbio statusą, argumentų nepateikė, todėl nepateikęs argumentų dėl vieno iš leidimo laikinai gyventi naikinimo pagrindų, teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą.

20.3. D. K., kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, kaip aukštos kvalifikacijos darbą dirbti ketinantis asmuo, pateikė visus duomenis bei dokumentus, atitinkančius nurodytus reikalavimus, kuriuos įvertinęs, Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 441 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus; UAB „Arsmeda“ taip pat pateikė visus dokumentus. Aplinkybė, kad D. K. Bendrovėje dirbs nuotoliniu būdu, atsakovui iki išduodant leidimą laikinai gyventi buvo puikiai žinoma, todėl jeigu tokia darbo sąlyga būtų netinkama, Migracijos departamentas būtų galėjęs atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, tačiau toks leidimas jam buvo išduotas. Nors buvo numatytas darbas nuotoliniu būdu, tai nepaneigia fakto, jog D. K. faktiškai dirbo UAB „Arsmeda“, tai patvirtina tiek pateikti elektroniniai 2023–2024 m. laiškai, iš kurių matosi, kad pareiškėjas naudoja Bendrovės rekvizitus bei darbo klausimais susirašinėja su partneriais, klientais, tiek jam kas mėnesį už atliekamą darbą iš UAB „Arsmeda“ banko sąskaitos mokamas atlyginimas, tiek D. K. pajamų deklaravimas už 2023 m. bei pajamų mokesčio sumokėjimas, tiek ir Bendrovės 2023 m. kovo 16 d., tačiau pavėluotai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikta 1-SD forma. UAB „Arsmeda“ kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą ir prašė suteikti konsultaciją, kurioje valstybėje darbo nuotoliniu būdu atveju turėtų būti mokami socialinio draudimo mokesčiai, ir Bendrovei buvo paaiškinta, kad šiuo atveju socialinio draudimo mokesčiai turi būti mokami būtent Baltarusijoje, tai ir buvo vykdoma, todėl Lietuvoje socialinio draudimo mokesčiai nebuvo mokami, išvengiant dvigubo apmokestinimo.

20.4. Apie tai, jog darbdavys neatliko darbo sutarties registravimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje ir neužpildė reikiamų formų, D. K. nežinojo ir neturi objektyvios galimybės patikrinti, ar darbdavys atliko visas įstatyme nustatytas priemones, būtinas tinkami įforminti darbo santykius. Kadangi pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove, jis negalvojo, kad kažkokie formalumai liko nesutvarkyti, tačiau D. K. negalėjo ir neturėjo to žinoti, kadangi pareiga tinkamai įforminti darbo santykius ir informuoti atitinkamas institucijas yra keliama darbdaviui, o darbuotojas dėl to neturi patirti neigiamų pasekmių, jam neturi būti taikoma atsakomybė; tai būtų nesąžininga, neteisinga ir neprotinga. Tik sužinojus apie priimtą Sprendimą, 2024 m. balandžio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo pateiktas pranešimas apie UAB „Arsmeda“ dirbančius užsieniečius. Nesant pranešimo (kuris buvo teikiamas, bet pavėluotai), darbo santykiai tarp Bendrovės ir D. K. faktiškai egzistavo; jis dirbo nuotoliniu būdu, buvo mokamas atlyginimas, Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo mokami mokesčiai, buvo teikiama metinė gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracija už 2023 m. (GP 312 forma), kurios 3 puslapyje 1 eilutėje yra nurodytas pareiškėjas. Minėti duomenys patvirtina, jog D. K. atsakovui teikė tikrovę atitinkančius duomenis, kadangi pareiškėjas įsidarbino ir faktiškai dirbo UAB „Arsmeda“.

20.5. Tiek atsakovas, tiek teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo ne tik dirbti, bet ir gyventi Lietuvoje; Sprendime nurodoma, jog vienas iš leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindų yra tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas Migracijos departamentui. Šiuo atveju reikia vertinti, kokius duomenis D. K. teikė atsakovui su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo darbo pagrindu bei ar jie atitinka tikrovę. Argumentas, kad pareiškėjas turėjo teisę gyventi Lietuvoje, Sprendime nebuvo nurodytas, o yra naujas, tačiau Sprendimas turėtų būti vertinamas būtent jame pateiktų argumentų apimtyje. Nėra jokio pagrindo išvadai, jog D. K. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbą.

20.6. Sprendimas akivaizdžiai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, viešojo administravimo subjektą įpareigojančių individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus, tinkamai įvertinti individualią situaciją, todėl Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas bei nepagrįstas.

21. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:

22.1. Nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma. Be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Sprendimas buvo priimtas įvertinus duomenų visumą, o iš kompetentingos institucijos surinkti duomenys vertinami kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti.

22.2. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, kad pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, jog teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad D. K. buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo Migracijos departamentui teikti papildomus dokumentus apie jo įdarbinimo situaciją, paaiškinimus ir įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą ir jam teikęs informaciją apie aplinkybių iki Sprendimo priėmimo pasikeitimą.

22.3. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti UAB „Arsmeda“. Migracijos departamentas šiuo pagrindu D. K. išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui su Bendrove nesudarius darbo sutarties, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs ne Lietuvos Respublikoje. Buvo pagrįstai konstatuota, kad D. K. Lietuvos Respublikoje nėra įdarbintas, atitinkamai jis yra bedarbis.

22.4. Migracijos departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas, teikdamas duomenis dėl įdarbinimo Bendrovėje Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, D. K. nurodė, kad ketina dirbti UAB „Arsmeda“, kuri yra įregistruota Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai preziumuotina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėtų dirbti Lietuvos Respublikoje, kadangi leidimas laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 14 punktu, yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. D. K. leidimu laikinai gyventi naudojasi kaip darbo viza, kad galėtų periodiškai atvykti į Lietuvą, kadangi dirba nuotoliu, nors darbui nuotoliu pareiškėjui nėra būtina turėti leidimo laikinai gyventi, nes leidimas laikinai gyventi suteikia teisę Lietuvoje gyventi ir dirbti. D. K. Lietuvoje nedirba ir negyvena.

22.5. Aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gavęs tokį leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties nesudarė, sieną kirto vos kelis kartus su trumpalaikiais vizitais, teismo posėdyje patvirtino, jog leidimas laikinai gyventi jam yra reikalingas tik tam, kad lankytųsi kitose Europos Sąjungos šalyse, siekdamas dalyvauti parodose ir konferencijose, vertinamos kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

22.6. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia D. K., jis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, teikė duomenis ne tik apie darbą, bet ir apie savo tikslus, pragyvenimo lėšas, būnant Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat klaidingai nurodo, kad Sprendime nebuvo nustatyti tikrovės neatitinkantys duomenys – iš Sprendimo turinio yra akivaizdu, jog Migracijos departamentas nustatė tikrovės neatitinkančius duomenis (neįvykdė prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi tikslo – įsidarbinti Bendrovėje, kuri yra registruota Lietuvos Respublikoje). D. K. akcentuojamoje darbo sutartyje nebuvo nurodyta, kad jis dirbs nuotoliniu būdu iš Baltarusijos Respublikos, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, joje buvo nurodyta, jog pareiškėjui suteikiama galimybė dirbti nuotoliniu būdu, nenurodant, kad nuotolinis darbas iš esmės visą laiką bus iš Baltarusijos Respublikos.

22.7. Sprendime nebuvo apsiribota nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatyme, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 24S87782, kuriuo buvo panaikintas D. K. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir pareiškėjas ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės turi bedarbio statusą, teisėtumo bei pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas bei neteisėtas; jis buvo priimtas neįvertinus reikšmingų aplinkybių visumos, aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, neatsižvelgus į individualią D. K. situaciją, jo skundo neišnagrinėjus iš esmės, todėl turėtų būti panaikintas. Nurodo, kad pareiškėjas dirbo nuotoliniu būdu iš Baltarusijos, nebuvo bedarbis. Taip pat akcentuoja, kad buvo pažeistas gero administravimo principas, nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, todėl Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas bei nepagrįstas.

25. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Šioje byloje, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 29 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog Bendrovėje ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotoju (nereglamentuota profesinė veikla); šiuo pagrindu atsakovas 2023 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kadangi iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2024 m. kovo 27 d. duomenų nustatė, kad 2022 m. gruodžio 2 d. darbo sutartis su D. K. nebuvo sudaryta, pareiškėjas kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir pareiškėjas ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės turi bedarbio statusą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 ir 18 p.).

27. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o šio straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą arba per pirmuosius teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės.

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.). Taip pat paminėtina, jog Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje galiojantis darbuotojų laisvo judėjimo principas suteikia darbuotojams teisę laisvai pasirinkti Europos Sąjungos valstybę narę, kurioje įsidarbinti. Tačiau darbuotojų laisvo judėjimo principas galioja tik tam tikrų asmenų grupėms. Kiti darbuotojai, pavyzdžiui, trečiųjų šalių piliečiai, šio principo suteikiamomis teisėmis naudotis negali. Tokiu būdu asmenims, nesinaudojantiems darbuotojų laisvo judėjimo principo suteikiamomis teisėmis, gali būti nustatomi kiti (papildomi) ir (ar) griežtesni reikalavimai įsidarbinant Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-511/2023).

29. Įstatyme nustatyta: leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas dirbti) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę dirbti Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (2 str. 13 d.); leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (2 str. 14 d.); užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu užsienietis neatvyksta į Lietuvos Respubliką ir ketina dirbti nuotoliniu būdu pagal darbo sutartį, sudarytą su įmone, vykdančia veiklą Lietuvos Respublikoje (58 str. 17 p.); užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą (58 str. 4 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-511/2023 konstatuota, kad Įstatymo 58 straipsnio 17 punktas, be kita ko, reiškia, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu užsienietis neatvyksta į Lietuvos Respubliką ir ketina visą darbo laiką dirbti nuotoliniu būdu pagal darbo sutartį, sudarytą su įmone, vykdančia veiklą Lietuvos Respublikoje. Įvertinus šį paminėtą Įstatyme nustatytąjį teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos kontekste, darytina išvada, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trečiųjų šalių piliečiams, ketinantiems dirbti pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą, gali būti išduodamas tik tada, jeigu jie iš esmės visą laiką gyventų faktiškai Lietuvoje ir tik tada būtų galima laikyti, kad jie dirba Lietuvoje (kad ir nuotoliu iš kitos vietos Lietuvoje negu užsieniečio darbovietė).

30. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas periodiškai atvykdavo į Lietuvos Respubliką (nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo – 2023 m. kovo 2 d. – iki 2023 m. spalio 21 d. buvo užfiksuoti penki Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimų atvejai – pareiškėjas periodiškai atvykdavo į Lietuvos Respubliką ir po kelių dienų išvykdavo į Baltarusijos Respubliką ar kitą, ne Šengeno erdvės, šalį (buvo fiksuoti penki trumpalaikiai atvykimai nuo 1 iki 7 dienų). Pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog dirba nuotoliu, faktiškai jis su šeima gyvena Baltarusijos Respublikoje, vaikas lanko mokyklą Baltarusijoje. Todėl negalima sutikti su pareiškėju, kad jis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė tikrovę atitinkančius duomenis (esą, dirbtų Lietuvoje), kad jis apskritai dirbo Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto nuostatas (žr. šios nutarties 29 punktą). Atitinkamai, pagal faktines aplinkybes, nustatytas šioje administracinėje byloje, Sprendimas pagrįstai ir teisėtai priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktų pagrindu, nes pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės, be to, nedirbo, buvo bedarbis, Įstatymo nuostatų prasme. Pareiškėjo nurodomos Lietuvos teisės aktų nuostatos ir jas aiškinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apibrėžianti bedarbio statusą, yra bendro pobūdžio, lyginant su specialiuoju Įstatymu, todėl nagrinėjamoje byloje netaikytinos.

31. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nesikreipė į pareiškėją, nebandė išsiaiškinti visas ginčui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024; kt.).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014; kt.). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014; kt.). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; kt.). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019; kt.).

34. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl Leidimo laikinai gyventi priėmimą. Pareiškėjas taip pat nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, netinkami, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl Migracijos departamento nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

38. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis