2021-08-11 Nr. AB-15943-3-62-3-01809-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-549-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01809-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. M. 2019 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 26 085 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalos atlyginti, taip pat procesines palūkanas.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis visą laiką nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN) pradžios 2014 m. pabaigoje dirbo. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 12 d. ryte buvo informuotas apie perkėlimą į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) ir po 3 valandų išvežtas. Pareiškėjas neturėjo darbo Pravieniškių PN-AK, taigi jo teisė į darbą buvo pažeista, nepaisant Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų, t. y. nepateikus rašytinio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą, darbo sutarties nutraukimo neįforminus raštu, neatsiskaičius už išdirbtą laiką, neišmokėjus kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas ir neišmokėjus išeitinės kompensacijos, tokiu būdu pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Be to, pareiškėjui dirbant Kybartų PN nuo 2015 metų, jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, užmokestis už išdirbtus viršvalandžius ir darbą poilsio bei valstybinių švenčių dienomis, jis nebuvo išleidžiamas kasmetinių atostogų ir negavo kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl įstatyme įtvirtintos ieškinio senaties reikalavimas atlyginti turtinę žalą reiškiamas tik už paskutinius 36 mėnesius, tačiau įstatyme nėra įtvirtintos ieškinio senaties dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis įstaigoje atliko kvalifikuotą darbą (siuvėjo, batsiuvio, skalbyklos mašinų operatoriaus, sandėlininko, apskaitininko funkcijas), todėl jis turi teisę į vidutinį statistinį darbo užmokestį, tačiau realiai jam buvo mokamas pašalpos dydžio užmokestis, suteikiama dalis privilegijų (galimybė apsipirkti pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje už didesnę sumą ir pan.). Kadangi skundo reikalavimą grįsti vidutiniu statistiniu darbo užmokesčiu sudėtingiau, pareiškėjas apsiribojo šiuo metu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžiu – 555 Eur.

Kadangi iš esmės neįmanoma pagrįsti ir apskaičiuoti išdirbtus viršvalandžius bei darbą poilsio ir valstybinių švenčių dienomis, pareiškėjas prašė į šias aplinkybes atsižvelgti, bet ne skaičiuojant turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas tvirtino, kad 10 000 Eur sumos priteisimas jam galėtų kompensuoti patirtus teisių pažeidimus, kurie pasireiškė kaip orumo pažeminimas ignoruojant jo teises, nemokant darbo užmokesčio ir pan.

3. Marijampolės pataisos namai, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Marijampolės PN paaiškino, kad įstaigos Kybartų sektoriuje pareiškėjui, atsižvelgiant į jo prašymus, visada būdavo suteikiamas darbas. Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 2019 m. spalio 30 d. pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 93/12-K132 nurodyta, kokias pajamas pareiškėjas gaudavo dirbdamas, todėl akivaizdu, jog pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jis negaudavo darbo užmokesčio, nepagrįsti. Pareiškėjas buvo atleistas iš darbo Kybartų sektoriuje dėl objektyvios aplinkybės – pervežimo į kitą pataisos įstaigą. Marijampolės PN akcentavo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nėra numatytas atostoginių mokėjimas nuteistiesiems, o pareiškėjo asmens byloje nėra prašymų dėl atostogų suteikimo. Marijampolės PN Kybartų sektorius veikė tinkamai, o pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

5. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Departamentas teigė, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 25 d. skundu kreipėsi dėl to, jog negali patekti pas stomatologą ir susitvarkyti dantų, taip pat prašė jį perkelti į Pravieniškių PN-AK 3-iąjį sektorių, kur galėtų dirbti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, pareiškėjo skundas buvo persiųstas pagal kompetenciją nagrinėti į Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas nesikreipė į Departamentą dėl nesumokėto darbo užmokesčio bei kitų darbo sąlygų Marijampolės PN, nesuteikiamo darbo Pravieniškių PN-AK. Departamento įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai apie patirtą žalą nepagrįsti įrodymais.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. M. skundą.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje (Kybartų PN pasibaigė po reorganizavimo 2019 m. balandžio 1 d.), Kybartų PN direktoriaus 2015 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 1/16-13 nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 23 d. dirbo 0,5 etato skalbėju, 2015 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 1/16-49 nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. –1,0 etato skalbėju, 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 1/16-171 nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. – 0,5 etato siuvėju ir 0,5 etato batsiuviu.

9. Pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsniu, Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.2 papunkčiu ir atsižvelgiant į Priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingesnę nuteistųjų priežiūrą ir saugumą, perkeliant juos į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, planą, patvirtintą Departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-278 (toliau – ir Planas), Departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. NN-681 buvo perkeltas iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK, siekiant palengvinti jo socialinę reabilitaciją ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą bei užtikrinti veiksmingesnę jo priežiūrą ir saugumą.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjas skunde cituoja nebegaliojančias BVK nuostatas. Departamentas, priimdamas nutarimą, vadovavosi nauja BVK 69 straipsnio redakcija, dėl kurios atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai teismui nekilo abejonių. Pažymėta, kad galimybė nuteistąjį perkelti į kitą pataisos įstaigą (esant BVK nurodytoms sąlygoms) egzistavo ir ankstesnėse BVK redakcijose. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo perkėlimas iš vienų pataisos namų į kitus tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą buvo atliktas kompetentingų subjektų ir laikantis pagrindinių procedūrų bei taisyklių, kurias numato BVK 69 straipsnis, Aprašo 3.2 papunktis ir Planas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo, kaip nuteistojo, teisių pažeidimo atmestini. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neginčijo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. NN-681, nepaisant to, kad šiame nutarime buvo išdėstyta jo apskundimo tvarka. Teismas nenustatė neteisėtų Departamento veiksmų, todėl skundo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, pripažino nepagrįstu.

11. Teismas akcentavo, kad nuteistųjų, įtrauktų į apmokamus darbus, darbo santykiai grindžiami ne asmens teisės į darbą realizavimu ir darbo sutarties šalių laisvės principais, o vykdomi siekiant pagrindinio tikslo – darbo, kaip nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės (BVK 111 str.). Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, įtrauktų į apmokamus darbus, apmokėjimo už darbą teisiniai santykiai reglamentuojami ne Darbo kodekso nuostatomis (žr., pvz., BVK 111 str., 125 str. 1 d., 128 str., 131 str.), todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad Marijampolės PN jam turėjo taikyti Darbo kodekso nuostatas ir, atitinkamai, pateikti rašytinį įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (darbo sutartis neturėjo būti ir nebuvo sudaryta), įforminti darbo sutarties nutraukimą raštu, taip pat mokėti jam ne mažesnę nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoji minimalią mėnesinę algą.

12. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad dirbantiems nuteistiesiems turi būti mokamas teisingas atlygis už darbą. Tačiau pažymėjo, jog nėra pagrindo spręsti, kad nuteistiesiems mokant mažesnį nei Vyriausybės nustatytasis minimalųjį atlygį pažeidžiamas teisingo atlyginimo už darbą principas. Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, padėtis yra skirtinga nei laisvėje esančių asmenų, jie yra išlaikomi valstybės, todėl nepatiria gyvenamosios vietos, komunalinių mokesčių išlaidų ir kt. Nuteistųjų darbas tiek BVK, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įvardijamas kaip pagrindinė nuteistųjų asmenų pataisos ir socializacijos priemonė. Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228, numatyta galimybė nuteistiesiems apskaičiuojant mokėtiną darbo užmokestį atsižvelgti į darbo rezultatus (jei juos galima apskaičiuoti konkrečiais rodikliais), dirbtą darbo laiką (jeigu darbo rezultatų negalima apskaičiuoti konkrečiais rodikliais), darbo kokybę, pareigybei keliamus reikalavimus, todėl tokia tvarka nepažeidžia teisingo atlyginimo už nuteistųjų dirbtą darbą principo ir sudaro prielaidas nuteistiesiems už darbą mokėti teisingą atlyginimą. Teismas konstatavo, kad darbo užmokestis pareiškėjui buvo apskaičiuotas laikantis teisės aktais nustatytos tvarkos ir tai nepažeidė jo teisės į teisingą apmokėjimą už darbą.

13. Teismas, išanalizavęs byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pagal pareiškėjo dirbtą laiką, t. y. valandų ir dienų per mėnesį skaičių, buvo apskaičiuotas ir išmokėtas jam priklausantis darbo užmokestis, taip pat ir už paskutinį jo dirbtą 2019 m. rugpjūčio mėnesį, kurį jis dirbo 11 darbo dienų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog, atleidus iš darbo, su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, atmestini. Teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo teiginius apie neapmokėtus viršvalandžius bei darbą poilsio ir valstybinių švenčių dienomis, kadangi, nors pareiškėjas kai kuriomis savaitės dienomis dirbo 8,25 val. per dieną, tačiau, taikant suminę darbo laiko apskaitą, viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma buvo įvykdoma per apskaitinį laikotarpį tinkamai; pareiškėjas nedirbo nei poilsio, nei valstybinių švenčių dienomis. Byloje nebuvo įrodymų, tokių nenurodė ir pareiškėjas, jog bausmės atlikimo metu jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl nemokamų atostogų suteikimo, bet ši institucija atsisakė tokias atostogas suteikti, todėl nebuvo pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Teismas pažymėjo, jog BVK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta nuteistųjų teisė tik į nemokamas atostogas, todėl neturi būti apmokama už nepanaudotas tokias nemokamas atostogas. BVK nuostatos taip pat nenumato nuteistiesiems teisės į išeitinę išmoką.

14. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytini atsakovo atstovų neteisėti veiksmai, t. y. neįrodyta esminė viešosios atsakomybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) sąlyga. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

III. 15. Pareiškėjas S. M. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 26 d. sprendimo nesutinka su šiuo teismo sprendimu.

16. Pareiškėjas pakartotinai apžvelgia jo pervežimo į kitą pataisos įstaigą aplinkybes, pažymėdamas, kad jis realiai nebuvo supažindintas su nutarimu dėl perkėlimo (informuotas tik žodžiu), per skubėjimą pamiršo įsidėti dalį daiktų. Pareiškėjas tvirtina, kad jis dirbdavo kiekvieną dieną nuo pirmadienio iki penktadienio, įskaitant šventines dienas. Pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl darbo suteikimo, tačiau pasiūlyto darbo (indų plovėjo) negalėjo priimti dėl savo sveikatos būklės, už tokį atsisakymą jam skirta nuobauda. Pareiškėjas teigia, kad jo perkėlimas į kitus pataisos namus susijęs su Kybartų PN dantistės padaryta žala. Pareiškėjo uždirbti pinigai iš Kybartų PN į Pravieniškių PN-AK buvo persiųsti tik po dviejų savaičių, tačiau tuo metu dėl skirtos nuobaudos pareiškėjas jau nebegalėjo apsipirkti parduotuvėje. Be to, Pravieniškių PN-AK buvo blakių. Pareiškėjas mano, kad jo darbo užmokestis turėjo atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimaliąją mėnesinę algą.

17. Marijampolės pataisos namai, atstovaujantys atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Marijampolės PN pakartoja ankstesnius savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

19. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Departamentas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nepažeidė proceso teisės normų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. pabaigos atliekant bausmę Kybartų PN ir perkeliant į Pravieniškių PN-AK, atlyginimo priteisimo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų organizuojant jo darbą ir perkeliant iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas apžvelgia jo išvežimo iš Kybartų PN aplinkybes bei svarsto jo perkėlimo priežastis, tvirtina dirbęs kiekvieną savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio (ir švenčių dienomis), paaiškina kreipimosi į darbą ir laikymo aplinkybes Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas reikalauja priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN (Kybartų PN teisių perėmėjo) ir Departamento. Pareiškėjas nepaaiškina, kokią įtaką Marijampolės PN ir Departamento veiksmams (neveikimui, vilkinimui atlikti veiksmus) turėjo kiti subjektai (pvz., Pravieniškių PN-AK), todėl pareiškėjo argumentai, susiję su kitais subjektais, neturi esminės teisinės reikšmės. Pareiškėjas, manydamas, kad Pravieniškių PN-AK veiksmai (neveikimas, vilkinimas atlikti veiksmus) neatitinka teisės aktų reikalavimų, pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus (neužtikrinimas, kad patalpose nebūtų buitinių parazitų, nepagrįstas nuobaudos skyrimas, darbo nesuteikimas ar kt.), gali teisės aktų nustatyta tvarka paduoti savarankišką skundą.

26. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad administraciniams teismams nėra suteikta kompetencija spręsti žalos, kilusios dėl sveikatos priežiūros paslaugų netinkamo suteikimo, atlyginimo klausimus. Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, pacientas ar kitas šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytas asmuo, norėdamas gauti žalos atlyginimą, ne vėliau kaip per 3 metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie žalą, Vyriausybės patvirtintame Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos apraše nustatyta tvarka turi kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, su rašytiniu prašymu dėl žalos atlyginimo. Minėta komisija yra privaloma ikiteisminė institucija dėl žalos atlyginimo. Pažymėtina ir tai, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 str. 2 d. 6 p.). Pacientas su skundu dėl jo pažeistų teisių, susijusių su asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu ir kokybe, gynimo turi teisę kreiptis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos <...>; į šioje dalyje nurodytas institucijas pacientas turi teisę kreiptis, tik jeigu nesutinka su asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje, jo manymu, jo teisės buvo pažeistos, sprendimu, priimtu išnagrinėjus jo skundą, arba jeigu jo skundas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje nepriimamas nagrinėti, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, arba jeigu jo skundas neišnagrinėjamas per šio straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą; šioje dalyje nurodytais atvejais pacientas turi teisę kreiptis ir tiesiai į teismą, taip pat skųsti teismui šioje dalyje nurodytų institucijų veiksmus ar neveikimą nagrinėjant jo skundą (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 str. 5 d.).

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nereiškia nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo perkėlimas iš Kybartų PN į Pravieniškių PN-AK atitiko teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas buvo supažindintas su nutarimu dėl perkėlimo, tačiau paties pareiškėjo paaiškinimai šiuo aspektu yra prieštaringi: skunde pareiškėjas teigia, kad 2019 m. rugpjūčio 12 d. ryte pareigūnai atėjo į jo darbo vietą ir nurodė eiti į sporto salę susipažinti su Departamento nutarimu dėl perkėlimo į Pravieniškių PN-AK, o apeliaciniame skunde tvirtina, kad į jo darbo vietą atėjęs pareigūnas nurodė jam eiti krautis daiktus ir nebuvo jokio supažindinimo su nutarimu dėl perkėlimo. 2019 m. rugsėjo 25 d. skunde Departamentui pareiškėjas taip pat paaiškino, jog jam darbo vietoje pareigūnai padavė lapą, kuriame buvo nurodyta, jog pervežama į geresnes sąlygas (b. l. 20–21), ir tai iš esmės atitinka 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. NN-681 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ (b. l. 67–68) turinį. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo teiginiai dėl pastarosios teismo išvados nepagrįstumo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto savo pasvarstymus apie tikrąsias jo perkėlimo į Pravieniškių PN-AK priežastis, jis nepateikia jokių anksčiau minėtų valstybės institucijų ar kitų institucijų sprendimų dėl Kybartų PN suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei nenurodo kreipęsis į kokias nors institucijas, todėl tokie subjektyvūs pasvarstymai nepaneigia 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. NN-681 (įskaitant šiame nutarime nurodytus pareiškėjo perkėlimo tikslus) teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius apie darbą poilsio ir valstybinių švenčių dienomis, kadangi to nepatvirtino darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (nuo 2016 m. rugpjūčio mėn., b. l. 102–137). Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, jog jis visą laiką dirbo nuo pirmadienio iki penktadienio, įskaitant šventines dienas. Švenčių dienos išvardytos Darbo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 31 d.) 162 straipsnio 1 dalyje ir Darbo kodekso, patvirtinto 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 (redakcija, įsigaliojusi 2017 m. liepos 1 d.), 123 straipsnio 1 dalyje. Iš pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjui neteko dirbti minėtomis švenčių dienomis (atitinkamuose langeliuose vietoj išdirbto darbo laiko padaryta žyma „S“). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti valstybės institucijos pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius