2019-02-27 Nr. AB-5292-3-64-3-01639-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1330-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01639-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. T. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 27 000 Eur neturtinės žalo atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis galiojančius teisės. Paaiškino, kad Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, dalį kamerų ploto užėmė jose esantys įvairūs baldai, sanitarinis mazgas. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, kamerose sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiami nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus, todėl prašo atlyginti padarytą neturtinę žalą, įvertintą 27 000 Eur suma.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,12 kv. m iki 11,30 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

6. Atsakovas dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos normų reikalavimams nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2 ir 13 punktus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) nuostatas, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie higienos normos HN 134:2015 bei higienos norma HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl nurodytų priežasčių teigė, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės, oro trūkumo ir natūralaus apšvietimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akcentavo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir duris, kas atitinka higienos normos HN 134:2015 17 punkto ir higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

7. Atsakovas pažymėjo, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma (higienos normos HN 76:2010 2 punktas ir HN 134:2015 3 punktas). Teigė, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Esant poreikiui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Nurodė, kad patalpų (rėžiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių TI higienos- dezinfekcijos planais 2014–2015 m. ir 2016–2017 m.

8. Atsakovo teigimu, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Akcentavo, kad nuo 2010 m. Šiaulių TI, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pabrėžė, kad jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs, be to, skunde nenurodoma, ar jis pats yra rūkantis ar nerūkantis, o skundžiasi abstrakčiai dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto.

9. Atsakovas dėl sąlygų trumpalaikio laikymo kamerose nurodė, kad suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę suimtieji (nuteistieji) laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias laikino sulaikymo patalpas. Teigė, kad laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių TI Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai), minėtos patalpos valomos vieną kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas laikino sulaikymo patalpose tik 5 kartus, todėl mano, kad laikymas laikino sulaikymo kameroje jam negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai 580 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

12. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI atskirais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. kamerose Nr. 19, Nr. 26, Nr. 42, Nr. 53, Nr. 66, Nr. 82, Nr. 88, Nr. 89, Nr. 96, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,12 kv. m iki 11,30 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), o remiantis atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotus be sanitarinio mazgo pareiškėjui (vienam kalinamam asmeniui) teko nuo 2,96 kv. m iki 10,94 kv. m kameros ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad iš šio laikotarpio 61 dieną pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 42, Nr. 53, Nr. 82, Nr. 88, Nr. 89, Nr. 96, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą, t. y. 36 dienas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,96 kv. m iki 3,56 kv. m, o 25 dienas – nuo 2,96 kv. m iki 10,94 kv. m kameros ploto.

13. Pirmosios instancijos teismas iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 30 d. patikrinimo akto Nr. EP-608 ir 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr. EP-201 nustatė, kad kamerose Nr. 89 ir Nr. 96 matomas pelėsis, kameroje Nr. 96 taip pat vietomis nedideliuose ploteliuose lupasi dažų danga. Pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, jog kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams arba jos atitiko keliamus reikalavimus, o pats pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Teismas taip pat akcentavo, kad teisės aktų normos nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, turi būti įrengtas kamerose, Šiaulių TI tupyklos yra tvarkingos, atitinkančios sanitarines higienos normas.

14. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr. EP-20,1 2015 m. birželio 26 d., patikrinimo akto Nr. EP-290, 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akto Nr. EP-594, 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-233, 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-361 išvadas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kamerose esančių žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų. Teismas sprendė, kad byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimus.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su rūkančių asmenų laikymu kartu su nerūkančiais asmenims, pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI administracijai nėra pateikęs, į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, pareiškėjas taip pat nesikreipė. Teismas akcentavo, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, jog yra nerūkantis, ir prašydamas užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl higienos normos HN 76:1999 14 punkte ir higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatytų reikalavimų.

16. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkamomis higienos sąlygomis laikino sulaikymo patalpose, iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akto Nr. EP-290 nustatė, kad laikino sulaikymo kamerose per maža apšvieta, praustuvių nėra, sanitariniai mazgai neatitverti, kamerose nešvaru, nevalyta, sienos dengtos nelygiu tinku, dažytos nusitrinančiais dažais, paviršiai netinkami plauti, valyti. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 134:2015 2 punktu, numatančiu, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų laikino sulaikymo patalpose.

17. Atsižvelgdamas į byloje nustatytus Šiaulių TI administracijos neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjo apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose ir nurodytus Lietuvos higienos normų pažeidimus, teismas vertino, jog dėl jų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 580 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistu neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, jog teismas nesivadovavo teisingo žalos atlyginimo koncepcija, taip pat suformuota teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašo apeliacinį procesą nutraukti.

21. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai. Teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinės teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Mano, kad apeliacinis procesas, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 8 dalimi, turėtų būti nutrauktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo kalinimo sąlygos Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai 580 Eur neturtinės žalos atlyginimą už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose ir higienos normų pažeidimus. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. Šiaulių TI 61 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, taip pat su nustatytu higienos normos HN 76:2010 56 punkto pažeidimu kameroje Nr. 89 ir higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų pažeidimais kameroje Nr. 96. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatytų pažeidimų jį kalinat Šiaulių TI ir iš esmės nesutinka tik su suma, priteista neturtinei žalai atlyginti. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, aptaria tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydžio.

27. Teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

28. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

29. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

30. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

32. Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 27 000 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

33. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą (gyvenamojo ploto norma atskirais laikotarpiais svyravo nuo 2,96 kv. m iki 10,94 kv. m, kameros Nr. 89 ir Nr. 96 neatitiko Lietuvos higienos normų reikalavimų) ir trukmę (minimali gyvenamojo ploto norma neužtikrinta 61 parą, 48 paras kameroje Nr. 89 ir 8 paras kameroje Nr. 96 neužtikrintas atitikimas Lietuvos higienos normų reikalavimams), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 580 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.

34. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė