2019-04-30 Nr. AB-10292-3-61-3-03762-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1482-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03762-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. K. ir L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos Z. K. ir L. B. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos priteisti joms iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 550 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienai iš pareiškėjų po 275 Eur turtinės žalos, ir 5 proc. metines procesines palūkanas.

2. Pareiškėjos nurodė, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004623 dėl kelionės į Turkiją. Už kelionę buvo sumokėta 1 998 Lt (578,68 Eur). Dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo ši kelionė neįvyko. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas (toliau – ir Draudimo bendrovė) pareiškėjoms išmokėjo pareiškėjoms 28,68 Eur, liko negrąžinta – 550 Eur.

3. Pareiškėjos teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, ir tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos prašo įvertinti Draudimo įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Draudimo įstatymą, tyrimą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatas teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė.

6. Atsakovo manymu, nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjoms priteisti turtinę žalą, kadangi Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, priimant Turizmo įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos.

7. Atsakovas pažymėjo, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014 m. lapkričio 8 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjos sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB, kuri nėra sutarties šalis, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudaryta sutartis (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 8 d., sutarties sudarymo data – 2014 m. lapkričio 13 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis, kad pareiškėjos sumokėjo UAB „Freshtravel“ 578,66 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja L. B. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjos įgytų teisę reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Turizmo departamentas nurodė, kad visiems turistams draudimo bendrovės išmokėjo draudimo išmokas, sudarančias 4,96 proc. patirtos turtinės žalos. Draudimo įstatyme numatytos minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Drausimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Teigė, kad pirmiausia žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civiliniais ieškiniais dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – pareiškėjoms priteisė po 274,99 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjos su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004623 (toliau – ir Sutartis) dėl dviejų asmenų kelionės į Turkiją. Pagal šią Sutartį pareiškėjos sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą už kelionę Cherry Media LT, UAB (b. l. 9), tačiau kelionė neįvyko. Draudimo bendrovės 2015 m. rugsėjo 7 d. pavedimu (b. l. 10) pareiškėjoms buvo grąžinta 28,68 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi pareiškėjoms liko negrąžinta 549,98 Eur suma (578,66 Eur – 28,68 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, todėl jos patyrė nuostolių.

13. Teismas nurodė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

14. Teismas nustatė, kad Cherry Media LT, UAB, nebūdama Sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, todėl pareiškėjos, sumokėjusios už kelionę mokėtinas sumas Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“, turėjusia suteikti joms turizmo paslaugas.

15. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjų reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, pažymėdamas, jog egzistuoja pagrindas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjoms priteisti iš valstybės, kadangi Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Be to, teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų.

16.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

16.3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pateikta Sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, pareiškėjos nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, ir kad pareiškėjos sumokėjo UAB „Freshtravel“ už organizuotą kelionę.

16.4. Bankroto byloje patvirtintas pareiškėjų finansinis reikalavimas 579,29 Eur sumai, todėl teismas nepagrįstai sudarė sąlygas pareiškėjoms gauti dvigubą žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjos taip pat prašo priteisti joms bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose.

18. Pareiškėjos nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjų skundą, dėl kurių pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir išsamiai pasisakė. Teigia, kad Sutartis yra sudaryta, joje egzistuoja visos sutarčiai būtinos sąlygos, pareiškėjos ją įvykdė. Teisės aktai nedraudžia paslaugų siūlyti ir apmokėjimo gauti per specialius tarpininkus.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

22. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

23. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

24. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

25. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjos gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

26. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

27. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjos patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjos sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. buvo sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004623 (b. l. 5–8) dėl dviejų asmenų kelionės į Turkiją. Pareiškėja Z. K. už kelionę sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB (b. l. 9). Kelionių organizatoriui tapus nemokiam, kelionė neįvyko, todėl pareiškėjos patyrė turtinę žalą. Įvertinus byloje esančius dokumentus (turizmo paslaugų teikimo sutartį, b. l. 5–8; mokėjimo nurodymą, b. l. 9; su draudimo išmokomis susijusius dokumentus, b. l. 10), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjos turizmo paslaugų teikimo sutartimi iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt).

29. Ministerija teigė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo suma buvo sumokėta kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai. Šiuos Ministerijos argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes iš byloje esančio mokėjimo nurodymo (b. l. 9) matyti, kad pinigai buvo sumokėti pagal grupinis.lt užsakymą. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjos neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, o mokėjimas už paslaugas atliktas prieš sudarant šią sutartį, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjų prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, aplinkybė, jog Draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais.

30. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt. ).

31. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi valstybė turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

32. Nesutiktina ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

33. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjoms priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš UAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjoms iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

34. Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti joms visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

36. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas byloje priimamas pareiškėjų naudai, todėl jos turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į pareiškėjų prašymą ir vadovaujantis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pareiškėjų prašymą atlyginti visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus: 2017 m. lapkričio 9 d. sąskaitą faktūrą Nr. AJ/023-2019 už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą (200 Eur) (b. l. 126), 2017 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį minėtos sumos sumokėjimą (b. l. 127). 2018 m. kovo 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. AJ/004-2018 už atsiliepimo apeliacinėje instancijoje parengimą (100 Eur) (b. l. 128), 2018 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį minėtos sumos sumokėjimą (b. l. 129). Byloje taip pat pateikta 2017 m. spalio 12 d. atstovavimo sutartis (b. l. 11). Prašomas priteisti išlaidų, patirtų už skundo parengimą (200 Eur) ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (100 Eur) atlyginimo dydis neviršija ir yra ženkliai mažesnis už Rekomendacijose nustatyto rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį atitinkamai už skundo ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl priteistinas pareiškėjoms Z. K. ir L. B.lygiomis dalimis, t. y. po 150 Eur.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjoms Z. K. ir L. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) (po 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė