2021-05-12 Nr. AB-10224-3-61-3-03622-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-977-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03622-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 53.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic fish export“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic fish export“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. A. ir V. M. dėl išvados dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic fish export“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 101-I-15 „Dėl Seimo nario A. A. elgesio“ (toliau – ir Išvada) dalį, kuria nuspręsta, kad Seimo narys A. A., 2019 m. rugsėjo 9 d. socialiniame tinkle Facebook išplatindamas pilietės Z. laišką apie pareiškėją, nepažeidė Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) nuostatų, ir įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti 2019 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjo pranešimą dėl Seimo nario A. A. veiksmų.

2. Pareiškėjo manymu, Išvados dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes Komisija neteisingai vertino faktines aplinkybes, tik formaliai Išvadoje aprašė nagrinėjamą situaciją ir A. A. veiksmus, tačiau nesigilino į jų esmę. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. A. gerai suprato savo veiksmų neteisėtumą ir, aiškiai suprasdamas savo atsakomybę, atliko veiksmus, kuriais pažeidė Kodekso reikalavimus, taikomus politikui, tačiau Komisija to nevertino. Komisija savo Išvadą dėl to, kad A. A. veiksmai nebuvo neteisėti, grindė prielaidomis bei nerealiomis ir mažai tikėtinomis hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais, kas taip pat įrodo Išvados neteisėtumą.

3. Pareiškėjas nurodė, jog A. A. Facebook paskyroje paskleidė informaciją apie Bendrovę, t. y. viešai pasidalinęs ponios Z. laišku, paskleidė tikrovės neatitinkančius teiginius apie Bendrovę. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, nurodydamas, jog Seimo nario veiksmai buvo sąmoningi, neatsakingi, nepagarbūs žmogui ir nesuderinami ne tik su Seimo nario asmeniu, bet ir bet kurio kito asmens sąžiningu veikimu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šio laiško autoriaus akivaizdžiai nebuvo įmanoma identifikuoti, t. y. laiškas buvo anoniminis, atsiųstas iš galimai tik tam tikslui sukurtos elektroninio pašto dėžutės, kuri registruota užsienio šalies domeno (interneto adreso) tinklalapyje, ko nepastebėti Seimo narys negalėjo. Pareiškėjo manymu, Seimo narys suvokė, kad viešai skleidžia neteisingą informaciją, kurią žmonės supras kaip tam tikras žinias.

4. Pareiškėjas nurodė, kad apie Bendrovę paskleista informacija buvo neteisinga ir nepagrįsta, A. A., paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie Bendrovę ir V. M., pažeidė Kodekso reikalavimus ir principus, taikomus politikui, o Komisija priėmė nepagrįstą ir Kodekso tikslams prieštaraujantį sprendimą. A. A. savo veiksmais (paskleisdamas klaidingą informaciją apie Bendrovę ir pažeisdamas Kodekso principus) padarė žalos Bendrovės dalykinei reputacijai. Pareiškėjo manymu, Seimo narys A. A. pažeidė Kodeksą, nesilaikydamas pagarbos žmogui, sąžiningumo, padorumo ir kitų elgesio principų, o Komisijos Išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Seimo nario paskleisti teiginiai (nors ir cituojant) yra neteisingi tiek teisės, tiek fakto prasme, todėl jais yra iškreipiamos žinios, o visuomenę pasiekia tikrovės neatitinkanti informacija apie pareiškėją. Pareiškėjo teigimu, Seimo narys, cituodamas aiškiai tikrovės neatitinkančią informaciją, turėjo imtis visų atsargumo priemonių ir pirmiausia įsitikinti, ar skleidžiami duomenys yra nors iš dalies tikri.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad A. A. savo Facebook paskyroje iš esmės komentuoja vien politikos naujienas ir aktualijas (t. y. žinias, kurios yra tikros), todėl darė išvadą, kad jis pats prisiėmė riziką elgtis taip, kad jo paskyros skaitytojai būtų informuojami taip, jog skaitant jo paskelbtą žinutę niekam nekiltų abejonių, kad skelbiamas faktas yra susijęs su politika. Šiuo atveju Seimo narys, cituodamas aiškiai nepagrįstą informaciją, savo paskyros skaitytojams atėmė galimybę atskirti, kur skelbiama žinia, o kur subjektyvi jo nuomonė, o tai yra nesuderinama su Seimo nario elgesio standartu, įtvirtintu Kodekse. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Komisijos Išvadoje nėra nurodyta jos apskundimo tvarka, todėl buvo pažeistas Kodekso 10 straipsnis.

6. Atsakovas Komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo teigimu, Seimo narys, paviešindamas ponios Z. laišką, nežinojo, jog informacija yra neteisinga. Tą patvirtina ir aplinkybė, jog jis savo socialinio tinklo paskyroje prie laiško nurodė: „nežinau, kiek tiksli informacija (rekvizitai.lt rodo du kartus didesnę algą)“. Tai parodo, kad Seimo narys dalinasi gauta informacija, klausia savo sekėjų, ar tokia informacija gali būti teisinga. Taip pat ir pats, reaguodamas į gautą informaciją, kreipiasi į atsakingas institucijas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad A. A. laišku skleidė netinkamą, žeminančią kitus asmenis informaciją, skatino rasinę neapykantą bei kurstė tautinę nesantaiką, kadangi Seimo narys paskelbė ne savo, tačiau kito asmens laišką, jį cituodamas ir pats iškeldamas klausimą, ar jame nurodyta informacija yra teisinga. Tai, jog laiškas buvo anoniminis, negali būti pagrindu nekreipti dėmesio į jame išsakytas problemas.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad laiškas gautas iš galimai nepatikimos pašto dėžutės, jog neįmanoma identifikuoti siuntėjo, todėl paskleistas laiškas gali būti traktuojamas kaip paties Seimo nario žodžiai, kadangi prieš paviešinant laišką yra parašytas Seimo nario komentaras, kuris leidžia suprasti, kad į jį kreipėsi trečiasis asmuo. Atsakovo manymu, tai, jog Seimo narys, paskelbdamas laiško turinį, siekė atkreipti dėmesį į galimus žmogaus teisių pažeidimus, negali būti laikoma neigiamu elgesiu. Komisijos vertinimu, A. A., gavęs neigiamos informacijos apie Bendrovę ir joje išnaudojamus darbuotojus, tinkamai reagavo bei siekė patikrinti gautą informaciją, socialiniame tinkle paskelbdamas gautą laišką ir parašęs, jog nežino, ar informacija tikra, nes viešai skelbiami duomenys ir kitokie leido skaitytojams suprasti, jog skelbiama informacija nėra patikrinta.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Kodeksas, rėmėsi Kodekso 1 straipsnio 1, 2 dalimis, 4, 10 straipsniais, pabrėžė, kad Kodekso 10 straipsnis yra lex specialis (lot. specialusis įstatymas) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies prasme. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu turi būti nustatoma, ar besikreipęs teisminės gynybos asmuo (ne)turi materialiąją reikalavimo teisę, ar tokia teisė (ne)išnyko, ir ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundą padavęs asmuo turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą, jei Komisijos sprendimas neatitinka Kodeksui keliamų tikslų. Iš bylos medžiagos (viešai paskelbto laiško), pareiškėjo paaiškinimų, pareiškėjo statuso (UAB), teismas sprendė, kad skundžiama Išvada gali sukelti jam teisinių pasekmių, gali turėti įtakos pareiškėjo reputacijai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę skųsti Komisijos Išvadą.

11. Teismas atkreipė dėmesį, jog visas laiškas yra cituojamas, t. y. kabutėse, o A. A. publikacijos pradžioje paaiškina, jog laiško autorė yra ponia Z., iškelia abejonę dėl aplinkybių, nurodytų laiške (pvz., dėl darbo užmokesčio dydžio, „nesumokamų atlyginimų“). Negana to, siekdamas tinkamo visų laiške nurodytų aplinkybių ištyrimo, Seimo narys 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas pateikti informaciją apie Bendrovės mokestinių patikrinimų rezultatus. Tą pačią dieną Seimo narys taip pat kreipėsi į vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą su prašymu pateikti informaciją apie Bendrovę. Šios aplinkybės teismui leido teigti, jog Seimo narys A. A. siekė išsiaiškinti laiške minimų teiginių pagrįstumą. Teismas pabrėžė, jog pačioje A. A. publikacijoje konstatuojamųjų paties Seimo nario teiginių nėra. Tai ir įvertino Komisija, nurodžiusi, kad, atsakingai reaguodamas į nerimą keliančias aplinkybes, A. A. viešai kėlė klausimą, ar tokia informacija atitinka tikrovę. Teismas, įvertinęs publikacijos (išplatinto laiško) turinį, konstatavo, jog joje pateikiami neigiami teiginiai apie Bendrovę, kaip ir konstatuota Išvadoje (pvz., kiek tai susiję su kitataučiais), tačiau tuos teiginius pareiškė ne pats Seimo narys. Teismas sutiko su Komisijos išvada, jog teiginiai apie kitataučius ir galimai Bendrovėje dirbančius nepilnamečius, apie Kauno miesto merą nėra A. A., o būtent laiško autorės.

12. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde teismui iš esmės pakartojo savo 2019 m. rugpjūčio 13 d. pranešime Komisijai pateiktus teiginius, naujų aplinkybių nenurodė. Skundo teiginius, kad yra akivaizdu, jog A. A. pažeidė Kodeksą, nesilaikydamas pagarbos žmogui, sąžiningumo, padorumo, pavyzdingumo, atsakingumo ir kitų elgesio principų, todėl Komisija surašydamas Išvadą, kuria sprendė, kad A. A. nepažeidė Kodekso, veikė neteisėtai, teismas laikė nekonkretizuotais, hipotetiniais, todėl vertino kaip nepagrįstus, atitinkamai atmestinus. Teismas pažymėjo, kad Komisija aiškiai vertino, jog Seimo narys pats nepaskleidė savo teiginių, o, siekdamas nustatyti atsakymus į klausimus, kuriuos kėlė ponia Z., veikė kaip aktyvus pilietiškas visuomenės narys.

13. Teismas papildomai vertino, jog Seimo narys iš tikrųjų galėjo pažeisti laiške nurodytų fizinių asmenų teises, tačiau tai yra konstatuota Išvados rezoliucinės dalies 2 punkte – Komisija nusprendė pateikti pareiškėjo pranešimą Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, siekiant įvertinti trečiojo suinteresuoto asmens veiksmus paviešinant neigiamą informaciją apie Bendrovėje dirbančius fizinius asmenis. Todėl vertinti nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundo apimtyje teismas neturėjo pagrindo (kadangi pareiškėjas neginčija Išvados 2 punkto, kuriame konstatuota, jog galimai buvo pažeistos fizinių asmenų teisės, nėra pagrindo pažeidimo vertinti ginčijamo Išvados 1 punkto kontekste).

14. Konstatavus, jog skundžiama Išvada yra teisėta ir pagrįsta, teismas neturėjo pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti jo 2019 m. rugpjūčio 13 d. pranešimą dėl Seimo nario.

III. 15. Pareiškėjas UAB „Baltic fish export“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad A. A. nepažeidė Kodekso, nes citavo kito asmens teiginius, kadangi politikui (Seimo nariui) keliami elgesio standartai yra žymiai aukštesni, todėl vertinant politiko viešus pasisakymus net kaip publikaciją, tai vis tiek turėjo būti traktuojama kaip Kodekso pažeidimas. Kadangi A. A. paskyra turi ypač didelį skaičių sekėjų, kurie periodiškai gauna A. A. skleidžiamas žinias visuomenei aktualiomis temomis, pareiškėjo teigimu, tai reiškia, jog A. A., būdamas politiku ir skleisdamas žinias savo viešoje Facebook paskyroje, veikė kaip visuomenės informavimo priemonė, todėl A. A. turėtų būti taikomi ne mažesni standartai, nei tai visuomenės informavimo priemonei, kuri skleidė aiškiai nepagrįstą ir neigiamą informaciją, neįsitikinusi jos teisingumu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog Komisija tinkamai įvertino A. A. veiksmų atitiktį Kodekso normoms (paskleidžiant aiškiai klaidingą informaciją).

17. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad valstybės politiko paskleista aiškiai neteisinga informacija apie trečiąjį asmenį yra Kodekso pažeidimas, remiasi Kodekso 4 straipsniu ir daro išvadą, kad aiškiai neigiamos informacijos skleidimas apie Bendrovę, net ir ją cituojant, yra nesuderinami su pavyzdingo, padoraus ir sąžiningo politiko elgesio standartu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tai, jog Seimo nariui kyla atsakomybė už įžeidimus ir šmeižtą, numato ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 22 straipsnis.

18. Pareiškėjas nesutinka su bylos nagrinėjimo iš esmės (teismo posėdyje) metu teismo išsakytu vertinimu, kad Komisija yra politinis įrankis (opozicijos) ir ji vertina politikų elgesį iš politinės pusės, kadangi, pareiškėjo manymu, Komisija, tirdama asmenų skundus ir priimdama sprendimus, veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir jos priimtiems sprendimams taikomi Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai. Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad Komisija tinkamai nemotyvavo Išvados ir dėstė viena kitai prieštaraujančias aplinkybes ir teiginius, todėl Išvada turėtų būti panaikinta. Pareiškėjas pažymi, kad Komisija nevertino, jog cituodamas trečiojo asmens siųstą tekstą, prieš jį viešinant, Seimo narys turėjo bent jau pabandyti įsitikinti jo teisingumu (nes priešingu atveju prisiėmė atsakomybę už paskleistų teiginių teisingumą). Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodo, kad Komisija privalėjo tirti pareiškėjo skundą lygiai taip pat, kaip bet kurio kito asmens skundą ir sąžiningai taikyti Kodekso nuostatas valstybės politiko atžvilgiu, tačiau šiuo atveju to nedarė (tik formaliai paaiškino, kad politikas jo publikuoto teksto dalį citavo).

19. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Komisija, priimdama sprendimą, privalėjo ištirti visus faktus ir aplinkybes, kurios būtų atskleidusius darbuotojos Z. asmenį (t. y. kad jis realiai neegzistavo). Nors pareiškėjas tokį prašymą išreiškė teismui, tačiau šis jį atmetė ir neįpareigojo A. A. tokios informacijos pateikti. A. A., prieš platindamas neigiamą informaciją, gavo el. laišką apie Bendrovę iš elektroninio pašto dėžutės, kuri registruota užsienio šalies domeno (interneto adreso) tinklalapyje. Pareiškėjo manymu, tai reiškia, kad A. A. iš karto suprato, kad gauta informacija yra ne iš darbuotojo, bet iš nesusijusio trečiojo asmens, todėl neatitinka tikrovės. Pareiškėjo manymu, tiek Komisija, tiek teismas turėjo aiškintis dėl faktinio elektroninio laiško gavimo, taip pat, ar politikas, prieš skleisdamas informaciją viešai, papildomai kreipėsi į žinutę siuntusį asmenį.

20. Atsakovas Komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas palaiko savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas taip pat, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija, atlikdama tyrimą, veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir priima individualius administracinius aktus, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-91/2014, 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-309-415/2018, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą ir daro išvadą, kad visos Seime sudaromos komisijos turi vienodą teisinį statusą, veikia vienodomis teisėmis, todėl ir Komisija nėra viešojo administravimo subjektas.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. A. A. nurodo, kad jam ponios Z. tapatybė yra žinoma, taip pat ir Bendrovėje padaryti pažeidimai. A. A. nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl įrašų socialiniame tinkle Facebook sugretinimu su visuomenės informavimo priemonėmis, o pareiškėjo skundus vertina kaip spaudimą nesiimti ir netęsti pradėto informacijos rinkimo bei vertinimo, nesusirašinėti su asmenimis apie įstatymų pažeidimus ir jų įvardintų problemų neaptarinėti viešai, nebendrauti su rinkėjais ir jų neinformuoti apie savo veiklą, neinicijuoti teisėkūros iniciatyvų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 101-I-15 „Dėl Seimo nario A. A. elgesio“ dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat teisės aiškinimu bei taikymu, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės politikų elgesio, kuriuo pažeidžiami šiame kodekse nustatyti valstybės politikų elgesio principai ir nuostatos, tyrimą atlieka institucijos, kurioje valstybės politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudarytos komisijos: 1) Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos Vyriausybėje – Seimo Etikos ir procedūrų komisija; 2) savivaldybių tarybose – savivaldybių tarybų sprendimu iš jų narių ir gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų sudarytos etikos komisijos. Vadovaujantis Kodekso 10 straipsniu (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2183 redakcija), šių komisijų sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurio yra priimtas sprendimas, dienos.

25. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kodekso 10 straipsnis expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustato, kad Kodekso 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai gali būti skundžiami vadovaujantis ABTĮ nuostatomis ir šios galimybės įstatymų leidėjas nesieja su sąlyga, kad dėl minėtų aktų kreiptis į teismą gali tik tiesioginis adresatas, t. y. valstybės politikas, kurio elgesį tokia komisija tyrė. Teismas vertino, kad Kodekso 10 straipsnis yra lex specialis (lot. specialusis įstatymas) ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies prasme, o pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundą padavęs asmuo turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą, jei Komisijos sprendimas neatitinka Kodeksui keliamų tikslų. Konstatavęs, kad skundžiama Išvada gali sukelti pareiškėjui teisines pasekmes, gali turėti įtakos pareiškėjo reputacijai, padarė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę skųsti Komisijos Išvadą.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama anksčiau išdėstytus pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atkreipia dėmesį, kad cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-937-520/2017, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1048-624/2017, 2018 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-396-1062/2018) yra suformuota administracinėse bylose dėl savivaldybių etikos komisijų veiklos, o nagrinėjamu atveju ginčas kyla iš Kodekso 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos veiklos.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

28. Nagrinėjamoje byloje precedentinę reikšmę turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-769-415/2021, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, kad „<...> iš valdžių padalijimo principo ir Seimo funkcijų bei Seimo nario, kaip Tautos atstovo, teisių ir pareigų kyla priedermės įstatymu nustatyti teisines ribas, kurios apibrėžia Seimo nario veiklą, kaip patenkančią į ordinarinių teismų (bendrosios kompetencijos ir administracinių) jurisdikcijos apimtį. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo teisės aiškinimui taikant tam tikras analogijas, ypač specialiųjų teisės normų taikymui pagal analogiją, kas netoleruotina Lietuvos teisinėje sistemoje (CK 1.8 str. 3 d.), o taip pat ir atsižvelgiant į viešojoje teisėje galiojantį principą – leidžiama tik tiek, kiek yra nustatyta teisės. Taigi, vertinant Seimo Etikos ir procedūrų komisijos veiksmus, netaikytina teismų praktika dėl savivaldybių etikos komisijų veiklos.“

29. Pažymėtina, jog cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad „<...> kaip matyti iš Aiškinamojo rašto, įstatymų leidėjo valia ir ketinimai buvo įtvirtinti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo būtų užtikrinta politiko teisė skųsti Komisijos sprendimus, priimtus dėl Komisijos teisinių vertinimų iš esmės, kaip sukeliančius tokiam politikui teisinius padarinius. Tačiau nėra jokių teisinių pagrindų konstatuoti, kad administracinių teismų jurisdikcijai priskirta ir bet kurių kitų Komisijos sprendimų, tarp kurių ir sprendimai nepradėti tyrimo pagal pareiškėjų kreipimąsi, teisminė pagrįstumo ir teisėtumo kontrolė <...>.“

30. Remdamasi anksčiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčas dėl Komisijos (Seimo narių) sprendimo pagal pareiškėjo kreipimąsi, kai skundą paduoda ne politikas, įstatymu nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 18 str. 2 d.).

31. Nurodytų teisinių argumentų pagrindu teisėjų kolegija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą panaikina ir nutartimi administracinę bylą nutraukia vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu – byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

32. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

33. Administracinės bylos nutraukimo atveju pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka tik tuo atveju, kai byla nutraukiama pareiškėjui atsisakius skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui (ABTĮ 40 str. 2 d., 103 str. 4 p.). Nagrinėjamu atveju administracinė byla nutraukiama kitu pagrindu, procesinis sprendimas byloje laikytinas priimtu ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-438/2020, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-276-492/2021).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic fish export“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic fish export“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. A. ir V. M. dėl išvados dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė