2013-11-27 Nr. AB-9121-3-61-3-00372-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2607/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00372-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. su skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-324(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą;

2) solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės 28 966,08 Lt neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį.

Paaiškino, kad Ministerija 2008 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 11SP-342 jam paskyrė 1 083,02 Lt dydžio pensiją. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris nustatė pensijų perskaičiavimą. Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir nurodytas formules, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. kas mėnesį mokėjo sumažintą pensiją ir neišmokėjo 28 966,08 Lt pensijos dalies. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir nuosavybės teisių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Šią poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Nurodė, kad šioje byloje galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 15–16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka, konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis šio įstatymo nuostatomis, kurios galiojo pensijos perskaičiavimo metu ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai reiškia, kad buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui sumažintą pensiją. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančia Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pagal kurią buvo perskaičiuojama ir išmokama sumažinta pensija dėl to, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, kitas įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195, kuris įsigaliojo 2012 m.rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Šiuo įstatymu ir išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Taigi, įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjo skundo padavimo metu nebetaikoma. Atsižvelgiant į Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, į tai, kad minėto Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. bei į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, laikoma, kad teisės aktas atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, laikytina, kad Ministerijos atsakymas į pareiškėjo prašymą ir pensijos perskaičiavimo veiksmai buvo teisėti, t. y. nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir / ar jo teisėtų interesų. Mano, kad pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 10 d. sprendimu (b. l. 31−36) pareiškėjo V. D. skundą tenkino iš dalies. Priteisė V. D. iš Lietuvos valstybės 19 840,46 Lt (devyniolika tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt litų 46 centus). Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumo, teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, pripažinta prieštaravusia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ ir sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti sumokėti jam valstybinės pensijos dalį, kurios jis negavo dėl nekonstitucine pripažintos teisės normos, yra teisingas ir teisėtas tik iš dalies, t. y. tik dėl nepriemokos, kuri susidarė pareiškėjui pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal jau nusistovėjusią teismų praktiką valstybinių pensijų (pareigūnų) nepriemokos priteisiamos iš valstybės. Nurodė, kad pareiškėjui iš Valstybės priteistina suma (skirtumas) apskaičiuojama iš perskaičiuotos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pensijos sumos (28 966,08) atėmus realiai gautos pensijos sumą (9125,65 Lt) ir yra 19 840,43 Lt.

Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimą, teismas nurodė, kad šis atsakymas iš esmės atitinka teisės aktų reikalavimus, nes Ministerija iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai visą paskirtą pareigūno pensiją, o įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui – neturi teisinio pagrindo pareiškėjai geruoju išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, ir neturi teisinio pagrindo mokėti visą paskirtą pensiją, nes pensijos ribojimai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį tebegalioja. Dėl išdėstytų motyvų teismas neturi teisinio pagrindo panaikinti minėta sprendimą.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą – nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nurodo, kad pareiškėjo teisės į priteistą sumą neginčija, tačiau atkreipia dėmesį į teisės principą, kad teisės aktais, taip pat ir teismo sprendimu, negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Todėl pagal dabartinę faktinę padėtį Ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi Nr. A492-1754/2013 atidėjo analogiško sprendimo įvykdymo terminą.

Pareiškėjas V. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 46), kuriuo prašo netenkinti atsakovo apeliaciniame skunde prašymo išdėstytais motyvais ir įpareigoti atsakovą Vilniaus administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimu priteistą sumą išmokėti nedelsiant.

Teigia, jog atsakovo skundas ir prašymas nepagrįstas ir nemotyvuotas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nr. A492-1754/2013 gana aiškiai pasisakė dėl sprendimų vykdymo tokio pobūdžio bylose. Atsakovas su minėta byla ir panašaus pobūdžio teisine praktika susipažinęs. Vertinant taip pat ir tai, kad nuo 2012 m. birželio 19 d. pareiškėjas niekur nedirba ir jokių kitų pajamų, išskyrus valstybinę pensiją, negauna, prašo tenkinti jo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010−2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Prieš pasisakydama dėl galimybės tenkinti pareiškėjo reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog bylos duomenimis pirmoji sumažinta valstybinė pareigūnų ir karių pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 9). Į Ministeriją dėl neišmokėtos pensijos dalies pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 21 d. prašymu (b. l. 22), o skundą teismui pateikė 2013 m. sausio 31 d. (b. l. 12). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, jog pareiškėjas nepraleido termino kreiptis į teismą, t. y. siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniuose teismuose, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-324 (11) bei atsakovų atsiliepimo argumentai patvirtina, jog Ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, V. D. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatomis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Todėl, pareiškėjui priteista suma turi būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Pirmosios instancijos teismas to rezoliucinėje dalyje nenurodė. Tai nelaikytina esminiu pažeidimu, galėjusiu nulemti neteisingą bylos išsprendimą, tačiau šis netikslumas taisytinas patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 4 d. pažyma Nr. 11PP(P)-87 (b. l. 6) patvirtina, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio laikotarpį V. D. negavo 19 840,43 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas apskaičiavo tokio paties dydžio pareiškėjui priteistiną sumą, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimą ir nurodė, kad pareiškėjui priteistina 19 840,46 Lt nepriemoka. Ši rašymo klaida taisytina sprendimo rezoliucinėje dalyje patikslinant, kad pareiškėjui priteistina 19 840,43 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, daro išvadą, jog be anksčiau nurodytų teismo sprendimo netikslumų, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimas atitinka išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovų atsiliepime keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, suformuotą praktiką. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz., 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka iš esmės nepakeistą, remdamasi tais pačiais motyvais.

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2014 m. vasario 1 d., pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tokio prašymo netenkinti ir įpareigoti atsakovą priteistą pensijos nepriemoką išmokėti nedelsiant.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad viena vertus, teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Kita vertus, teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Atsižvelgusi į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad teismo priimtas įpareigojimas išmokėti pareiškėjui 18 419,52 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Remdamasi išdėstytais argumentais bei atsižvelgdama į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus dėl vykdymo atidėjimo, pareiškėjui priteistiną sumą teisėjų kolegija nusprendė nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2014 m. vasario 1 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant rezoliucinės dalies antrą pastraipą ir ją išdėstant taip:

Priteisti V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 19 840,43 Lt (devyniolika tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt litų 43 centus) valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką. Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė