2018-03-27 Nr. AB-6258-3-61-3-04796-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-238-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04796-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, Inspekcija) 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-155 dalį dėl apskaičiuotų 18 488,54 Lt palūkanų, t. y., už 2010 m. – 5 157 Lt, už 2011 m. – 4 896 Lt, už 2012 m. – 4 223,54 Lt, už 2013 m. – 4 212 Lt; dėl komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., pirkimo-pardavimo sandorio, pagal kurį apmokestintos gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos 166 830,25 Lt (174 000 Lt - 7 169,75 Lt); dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., pirkimo-pardavimo sandorio, pagal kurį apskaičiuota 61 666,25 Lt (182 000 Lt - 120 333,75 Lt) pajamų, apmokestinamų 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) tarifu; dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų sen., Trakų r. sav., įsigijimo apmokestinamųjų pajamų 197 537,75 Lt (450 000 Lt - 252 462,25 Lt); atitinkamai panaikintoms sprendimo dalims sumažinant apskaičiuotą GPM, GPM delspinigius ir GPM baudą; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 68-108 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. S‑161(7‑153/2015) (toliu – ir Komisijos sprendimas).

2. Skunde teigė, kad ginčijami sprendimai yra nemotyvuoti, neteisėti ir nepagrįsti, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų.

3. Nurodė, kad pagal 2009 m. vasario 5 d. paskolos sutartį E. S. suteikė jam 90 000 Lt neatlygintinę paskolą grynais pinigais, kurią pareiškėjas įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. vasario 5 d. Inspekcija padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautą paskolą, gavo naudą, t. y. pajamas natūra, kurios yra apmokestinamos pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ). Paskolos sutartyje buvo susitarta dėl palūkanų nurodant, jog paskola yra beprocentė, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.156 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. VMI ir Komisijos taikytos CK 6.872 straipsnio 3 dalies nuostatos yra skirtos nustatant sutarties rūšį, esant ginčui tarp šalių, tačiau apmokestinimui reikšmės neturi. Be to, iš E. S. gautą paskolą jis panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti bei paskolai suteikti, o ne kitiems tikslams, kaip teigia atsakovas. E. S. parodymai, kad paskolos sutarties patvirtinti pas notarą nebuvo tikslo, nes jis pasitikėjo skolininku, o parašais patvirtinta paskolos sutartis turi tokią pat juridinę galią, patvirtina tarp šalių buvusius civilinius teisinius santykius, tačiau ne naudos davėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui.

4. Nesutiko su ginčijamų sprendimų išvadomis, kad jo tėvai D. M. ir K. M. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo, dovanojimo ir vėliau pardavimo sandoriuose buvo tarpininkai, o pareiškėjas įgijo ir pardavė nurodytas patalpas bei gavo pajamas. Sprendimuose buvo padarytos nepagrįstos išvados, jog UAB „Merkio transportas“ 2010 m. balandžio 7 d. pateikė paraišką 130 000 Lt kreditui gauti, skirtą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., įsigijimui. UAB „Merkio transportas“ kreditą ėmė apyvartinėms lėšoms, tai buvo nurodyta paraiškos grafoje „Kredito paskirtis“, be to, prašomo suteikti kredito dydis neatitiko turto pardavimo kainos. Atsakovai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 2010 m. viduryje rengėsi išvykti gyventi į užsienį, turėjo 2010 m. balandžio 7 d. vienkartinę ir 2010 m. gegužės 18 d. daugkartinę Rusijos Federacijos vizą, todėl sprendimas parduoti dovanotą turtą buvo logiškas ir pagrįstas. Be to, jam neatsirado prievolė metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2010 m. nurodyti savo išvykimo, nes, nepavykus įsikurti užsienyje, jis iki 2010 m. pabaigos grįžo gyventi į Lietuvą.

5. Pažymi, kad UAB „Vilniaus kapitalo vystymo projektai“ patalpas D. ir K. M. pardavė dėl jų nelikvidumo, nepritaikymo komercinei veiklai, už didesnę kainą jų niekas nepirko. Be to, buvo siekiama grąžinti paskolą bankui Nordea Bank AB. Patalpų pardavimo kainai bankas pritarė. Pinigai už pirkinį buvo pervesti bankui. Inspekcija duomenų iš Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus nepareikalavo ir neapklausė atsakingų asmenų apie sandorio sudarymo aplinkybes.

6. Atkreipė dėmesį, kad negalėjo organizuoti ir dalyvauti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgijimo sandoryje dėl patirtos traumos, po kurios negalėjo vaikščioti, o nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. vasario 28 d. turėjo nedarbingumą. Pareiškėjas prašė Inspekcijos gauti ligoninės išrašus, patvirtinančius traumos sunkumą, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta, o pareiškėjo būklė nelaikyta eliminuojančia galimybę organizuoti, dalyvauti ir užbaigti sandorius.

7. Pripažino, kad nuo 2007 m. spalio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. dirbo UAB „Daramis SV“, o nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. – IĮ ELIFE.LT, tačiau iš UAB „Daramis SV“ darbo užmokesčio negaudavo, o IĮ ELIFE.LT buvo raštiškai informavusi, jog nuo 2010 m. įmonės veikla sustabdoma. Tuo tarpu bankinių operacijų atlikimas, pinigų įnešimas į sąskaitą ir iš jos, tik patvirtina pareiškėjo pasirengimą išvykti į užsienį.

8. Neneigė, kad jis ir jo tėvai GPMĮ 2 straipsnio 19 dalies prasme yra susiję asmenys ir dovanojimo sutartyje nebuvo nurodytos turto dovanojimo priežastys, tačiau pažymėjo, jog CK 6.156 straipsnio 1 dalis neatima iš tėvų teisės dovanoti turtą vaikui, o įstatymai neįpareigoja rinktis tokį turto perleidimo būdą, kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui. Be to, Inspekcijos argumentas, kad nekilnojamasis turtas dovanojimo metu įvertintas 153 000 Lt brangiau, nei nurodyta kaina įsigyjant šį turtą, nėra pakankamas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Tai, kad turtas buvo įgytas už palankesnę kainą, o parduotas rinkos verte, nereiškia, kad sandoris buvo nesąžiningas ir juo buvo siekiama mokestinės naudos. Sandorio šalys buvo sąžiningos, veikė gavusios atitinkamus leidimus, sandorius įformino įstatymų nustatyta tvarka, turtą pardavė už turto vertintojų nustatytą rinkos kainą, taip pat viską oficialiai deklaravo mokesčių administratoriui.

9. Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose klaidingai teigiama, jog dar iki jo tėvams įsigyjant butą, pareiškėjas jau turėjo tikslą jį parduoti A. P. ir T. P.. A. ir T. P. turto vertinimo užsakymas iki pareiškėjo tėvams įsigyjant butą (2010 m. birželio 23 d.), nesudaro pagrindo taikyti sandoriui Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pirkėjai tikriausiai jau buvo pasidomėję turtu dar iki jo pardavimo pareiškėjo tėvams, tačiau šiems butas buvo parduotas dėl palankesnės kainos. Vilniaus AVMI netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nesiaiškino šio sandorio šalių tikrosios valios. Tai, kad A. ir T. P. paraiškos kreditui gauti išraše buvo nurodytas buto adresas, pareiškėjo nuomone, taip pat nesudaro pagrindo taikyti sandoriui MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes adresas į kredito paraiškos formą galėjo būti įrašytas vėliau, paaiškėjus, ar bankas suteiks paskolą ir kokį konkretų turtą asmenys nori įsigyti. Apie šias aplinkybes banko atstovai bei A. ir T. P. nebuvo apklausti. VMI neatsižvelgė į tai, kad A. P. nedalyvavo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertinime, tačiau vis tiek rėmėsi jos paaiškinimais, kad pareiškėjas dalyvavo atliekant vertinimą. Pareiškėjas jau duodamas paaiškinimus pažymėjo, kad turto vertinime nedalyvavo, turto vertinimo neužsakinėjo, už turto vertinimą nemokėjo.

10. Pareiškėjas laikė nepagrįstomis sprendimų išvadas, jog nėra įrodymų, patvirtinančių jo tėvų atsiskaitymą už butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Notariškai patvirtintos 2010 m. birželio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną V. J. patvirtino apie 120 000 Lt sumokėjimą ir pinigų gavimą (šios sutarties 2.1 p.). VMI neįsitikino, ar V. J. paaiškinimai, jog minėto nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai buvo pasirašyti vienu kartu, kavinėje, ne pas notarą, turto nemačius, už jį nemokėjus ir negavus pajamų, yra tikroviški, VMI taip pat negavo informacijos apie sandorių sudarymo aplinkybes iš sandorius tvirtinusio notaro. V. J. dėl pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo kreipėsi į notarą, todėl jo parodymai yra paneigti oficialiais dokumentais ir įrašais notaro knygose. Inspekcija, neturėdama jokių įrodymų, padarė nepagrįstą prielaidą, kad pareiškėjas už buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimą atsiskaitė iš pajamų, gautų pagal 2010 m. balandžio 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį už komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimą.

11. Pareiškėjas nesutiko su Inspekcijos išvada, jog nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų sen., Trakų r. sav., įsigijimo kaina bei įsigijimo ir perleidimo išlaidos sudaro 252 462,25 Lt, todėl 197 537,75 Lt pripažintini pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis. Mokestiniam patikrinimui buvo pateikti turto įsigijimo išlaidas patvirtinantys dokumentai: 2010 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2260 ir 2011 m. sausio 31 d. sąskaita-faktūra Serija DAR Nr. 11/01/31. Jis negalėjo pateikti atsiskaitymą pagal šią sąskaitą faktūrą patvirtinančių dokumentų, nes jų neišsaugojo, tačiau nemanė, kad ši aplinkybė gali paneigti kasos operacijų atlikimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcijai pateikė 2011 m. sausio 31 d. UAB „Daramis SV“ kasos pajamų orderio kvito Serija KPO Nr. 30 kopiją, tačiau Inspekcija nelaikė jos tinkamu įrodymu, padariusi prielaidą, kad parašai ant dokumento vizualiai neatitinka už UAB „Daramis SV“ vyr. buhalterį bei kasininką pasirašiusio direktoriaus G. S. parašų. Pareiškėjo nuomone, Inspekcija viršijo jai MAĮ suteiktus įgaliojimus, nes juose nenumatyta funkcija vertinti parašų tikrumo.

12. Nurodė, kad mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos nepagrįstai nepripažino patirtų turto įsigijimo išlaidų. Iš 2010 m. kovo 2 d. kredito sutarties Nr. 10-014493-FA su vėlesniais pakeitimais matyti, jog kreditas buvo gautas gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., pirkimui. Perkant namą su priklausiniais, jo baigtumas buvo 39 proc., 2010 m. birželio 10 d. susitarimu Nr. 10-014493-FA-1 kreditas padidintas gyvenamojo namo pirkimui ir statybos darbų užbaigimui, taigi kreditai buvo tiesiogiai skirti išlaidoms, susijusioms su nekilnojamojo turto įsigijimu. Parduodant minėtą gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, namo baigtumas sudarė 100 proc.

13. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

14. Teigė, kad pareiškėjo tėvai D. ir K. M. iš UAB „Vilniaus kapitalo vystymo projektai“ 2010 m. sausio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 672 už 7 000 Lt įsigijo 30,23 kv. m ploto komercines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. D. ir K. M. 2010 m. balandžio 14 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi Nr. 4204 perleido šį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui. Pagal 2010 m. sausio 29 d. preliminarią turto vertės nustatymo pažymą Nr. 10-010, komercinių patalpų rinkos vertė buvo 160 000 Lt, tokia kaina įvertintas ir dovanojamas turtas.

Pareiškėjas 2010 m. balandžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 174 000 Lt šias komercines patalpas pardavė UAB „Merkio transportas“. Pagal banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad UAB „Merkio transportas“ bankiniu pavedimu pareiškėjui 2010 m. gegužės 13 d. pervedė 130 500 Lt į banko sąskaitą ir 43 500 Lt sumokėjo grynais pinigais. Pareiškėjas deklaravo gautas pajamas 2010 m. metinėje pajamų deklaracijoje, nurodydamas 160 000 Lt šio turto įsigijimo kainą ir 174 000 Lt pardavimo kainą. Pagal Vilniaus miesto 6-to notarų biuro 2010 m. sausio 29 d. preliminarią turto vertės nustatymo pažymą Nr. 10-010, preliminari vertinamo nekilnojamojo turto rinkos vertė vertinimo dieną (2010 m. sausio 29 d.) sudarė 160 000 Lt.

Pažymoje nurodyta, kad patalpos yra pirmame aukšte ir rūsyje, eksploatuotinos, po remonto, būklė gera. AB „DnB NORD bankas“ pateiktame turto vertinimo akte Nr. K18.3-28/173 nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., rekonstruotas 2002–2004 metais, komercinės patalpos yra neįrengtos, rūsyje, jose sumontuoti namo vandens ir dujų apskaitos prietaisai, centrinio šildymo, dujų katilai. UAB „Merkio transportas“ 2010 m. balandžio 7 d. pateikė AB „DnB NORD bankas“ paraišką 130 000 Lt kreditui įsigyti komercines patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gauti.

Tai patvirtina, kad bendrovė jau žinojo būsimą komercinių patalpų kainą, nors tuo metu nekilnojamojo turto savininkai dar buvo D. ir K. M., taigi tikrasis pardavėjas buvo pareiškėjas. Be to, įvertinus tai, jog nuo komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimo 2010 m. sausio 20 d., iki šio turto pardavimo 2010 m. balandžio 30 d. nepraėjo 3 metai; nuo komercinių patalpų dovanojimo 2010 m. balandžio 14 d. iki pardavimo 2010 m. balandžio 30 d. praėjo tik 16 dienų; nuo turto įsigijimo D. ir K. M. vardu iki galutinio pardavimo praėjo 3 mėn.;

D. ir K. M. ir pareiškėjas yra susiję asmenys; nekilnojamasis turtas dovanojimo metu 2010 m. balandžio 14 d. įvertintas 153 000 Lt brangiau, nei nurodyta kaina įsigyjant šį turtą 2010 m. sausio 20 d.; nei pareiškėjo tėvai, nei jis pats turto nenaudojo; patikrinimo akte pagrįstai buvo konstatuota, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys, sudarydami formalius nekilnojamojo turto įsigijimo kito asmens vardu ir dovanojimo sandorius, turėjo vieną tikslą – padidinti turto įsigijimo kainą ir taip išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinės naudos.

Taigi Inspekcija pagrįstai atkūrė iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis GPMĮ sieja apmokestinimą, laikydama, kad nekilnojamąjį turtą įsigijo ir pardavė pareiškėjas, dėl ko jam atsirado prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM.

15. Nurodė, kad Inspekcija pagrįstai pareiškėjo gautas nekilnojamojo turto pardavimo 174 000 Lt pajamas priskyrė apmokestinamoms pajamoms. Sprendimo priėmimo metu buvo įvertinta, jog nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimo 2010 m. birželio 23 d. iki pardavimo 2010 m. liepos 2 d. nepraėjo 3 metai; nuo buto dovanojimo 2010 m. birželio 29 d. iki pardavimo 2010 m. liepos 2 d. praėjo 4 dienos; nuo buto įsigijimo D. ir K. M. vardu iki galutinio pardavimo praėjo 9 dienos; iki 2010 m. birželio 23 d. tėvams įsigyjant butą, nekilnojamojo turto būsimieji pirkėjai (A. ir T. P.) užsakė atlikti nekilnojamojo turto, tuo metu pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis priklausiusio V. J., vertinimą, ketindami šį turtą įsigyti; pareiškėjas dalyvavo vertinant turtą; 2010 m. birželio 22 d., t. y. iki D. ir K. M. įsigyjant šį butą, A. ir T. P. paraiškos 145 000 Lt kreditui gauti pateikimo metu nekilnojamojo turto savininkas buvo V. J., o šio buto pirkimo-pardavimo sutartį A. ir T. P. pasirašė 2010 m. liepos 2 d. su pareiškėju; nekilnojamasis turtas dovanojimo metu 2010 m. birželio 29 d. įvertintas 62 000 Lt brangiau, nei nurodyta kaina įsigyjant šį turtą 2010 m. birželio 23 d. bei tokia pačia suma, kaip ir nurodyta 2010 m. liepos 2 d. pardavimo sutartyje, Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys, sudarydami formalius nekilnojamojo turto įsigijimo kitų asmenų vardu ir dovanojimo sandorius, turėjo vieną tikslą – padidinti turto įsigijimo kainą, taip išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinės naudos.

16. Teigė, kad taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas būtina nustatyti mokesčių mokėtojo vienintelį tikslą – gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą. Šiuo atveju mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas, sudarydamas prieš tai nurodytus sandorius, siekė mokestinės naudos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad jis 2010 m. viduryje rengėsi išvykti gyventi į užsienį, yra nepakankamas įrodymas paneigti Inspekcijos nustatytas aplinkybes. Būdamas rūpestingas ir sąžiningas, pareiškėjas, išvykdamas nuolat gyventi į užsienį nuo 2010 metų vidurio, šią aplinkybę turėjo nurodyti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2010 m., tačiau to nepadarė. Pareiškėjo disponavimas daugkartine Rusijos Federacijos verslo viza neįrodo būtinybės kuo skubiau parduoti padovanotą nekilnojamąjį turtą, juo labiau, kad nekilnojamojo turto pareiškėjas turėjo daugiau. Be to, pareiškėjas 2007 m. spalio 15 d. – 2013 m. rugsėjo 9 d. laikotarpiu dirbo UAB „Daramis SV“, nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. – IĮ „ELIFE.LT“, 2010 m. nuolat vykdė finansines operacijas Lietuvoje esančiuose bankuose. Šios aplinkybės paneigia, kad pareiškėjas turtą pardavinėjo dėl planuojamo išvykimo.

17. VMI laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad UAB „Merkio transportas“ 130 000 Lt kreditą gavo apyvartinėms lėšoms, nes bendrovė 2010 m. balandžio 10 d. paraiškoje kreditui gauti pažymėjo, jog kreditas imamas komercinėms patalpoms įsigyti. Taip pat nepagrįstu ir neįrodytu laikė pareiškėjo argumentą, kad adresas į kredito butui pirkti paraiškos formą galėjo būti įrašytas vėliau.

18. Dėl pareiškėjo pajamų natūra atsakovas nurodė, kad 2009 m. vasario 5 d. paskolos sutartimi E. S. pareiškėjui suteikė 90 000 Lt paskolą grynais pinigais. Sutartyje nenumatytos palūkanos, nenurodytas paskolos tikslas. Pareiškėjas teigė, kad paskolą panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti bei paskolai teikti, todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog paskola buvo gauta kitiems tikslams. Pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautą paskolą, gavo naudos – pajamas natūra, todėl Inspekcija, patikrinimo metu pritaikiusi Lietuvos Banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas namų ūkiams, pagrįstai nustatė 18 488,54 Lt nemokėtų palūkanų sumą, priskirtiną pareiškėjo apmokestinamoms pajamoms. Nagrinėjami teisiniai santykiai buvo reguliuojami viešosios teisės normų pagrindu, todėl pareiškėjo nurodomos CK nuostatos, susijusios su sutarčių sudarymu ir jų laisve, neturi įtakos patikrinimo rezultatams.

19. Dėl pareiškėjo nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų VMI nurodė, kad pareiškėjas pagal 2011 m. gegužės 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį gavo 450 000 Lt žemės sklypo su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Trakų sen., Trakų r. sav., pardavimo pajamų. 2011 m. metinėje pajamų deklaracijoje pareiškėjas deklaravo 450 000 Lt kito turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamų, 469 254 Lt bendrą turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumą. Patikrinimo metu Inspekcija įvertino, jog pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų 219 264 Lt sumai; Inspekcija nenustatė, kad 219 264 Lt būtų apskaityti UAB „Damaris SV“ buhalterijoje; Sodros duomenimis, 2007 m. spalio 15 d. – 2013 m. rugsėjo 9 d. laikotarpiu UAB „Daramis SV“ dirbo du darbuotojai: G. S. (akcininkas) ir pareiškėjas, todėl padarė išvadą, kad 219 264 Lt suma negali būti įskaičiuota į nekilnojamojo turto įsigijimo kainą.

20. Teigė, kad pareiškėjas iš AB „Swedbank“ 2010 m. kovo 2 d. paėmė kreditą Nr. 10‑014493-FA 129 999,99 Lt (37 650,60 Eur) sumai, 2010 m. birželio 7 d. susitarimu Nr. 10‑014493-FA-1 jį padidino 49 999,99 Lt (14 481 Eur) suma. Kreditas buvo skirtas gyvenamajam namui su priklausiniais ir žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., pirkti bei statybos darbams užbaigti. Pareiškėjui 2010 m. balandžio 6 d. ir 2010 m. birželio 18 d. buvo išmokėta 178 352,14 Lt paskolos. Atsiskaitydamas pagal 2010 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2260 už nekilnojamąjį turtą, pareiškėjas 2010 m. balandžio 6 d. bankiniu pavedimu pervedė 99 770,48 Lt sumą, 2010 m. balandžio 6 d. bankiniu pavedimu pervedė 20 229,51 Lt Leonorijai E. Č., 2010 m. balandžio 6 d. bankiniu pavedimu pervedė 10 000 Lt O. B. M.. Inspekcija nenustatė, kad likusią gautos paskolos dalį pareiškėjas būtų panaudojęs gyvenamojo namo statybos darbams užbaigti, todėl konstatavo, jog nekilnojamojo turto įsigijimo kaina bei įsigijimo ir perleidimo išlaidos sudaro 252 462,25 Lt, o apmokestinamųjų pajamų suma yra 197 537,75 Lt. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateiktas UAB „Daramis SV“ 2011 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderis Serija KPO Nr. 30, kuriame atvaizduotas 219 264 Lt sumokėjimas UAB „Daramis SV“ už statybos darbus, nėra pakankamas ir tinkamas įrodymas. Nurodyta suma nebuvo apskaityta UAB „Daramis SV“ buhalterinėje apskaitoje, be to, pareiškėjo pateikto dokumento parašai vizualiai neatitiko už UAB „Daramis SV“ vyr. buhalterį bei kasininką pasirašiusio direktoriaus G. S. parašo. Taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 21 d. paaiškinimą, kad UAB „Damaris SV“ veikla faktiškai nėra vykdoma, į tai, jog mokesčių administratorius UAB „Daramis SV“ 2010 m. rugsėjo 3 d. išregistravo iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro kaip nevykdančią ekonominės veiklos ir/ ar nevykdančią įsigijimų iš kitų ES valstybių narių.

21. Atsakovas Vilniaus AMI atsiliepime į pareiškėjo skundą palaikė VMI atsiliepimo į skundą argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

23. Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl Vilniaus AVMI 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-155 ir VMI 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 68-108 pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčo objektas šioje byloje yra ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos pagal mokestinio patikrinimo metu patikrintus sandorius – 2009 m. vasario 5 d. paskolos sutartį, 2010 m. balandžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2010 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2011 m. gegužės 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Tarp proceso šalių nėra ginčo dėl aritmetinio mokesčio ir su juo susijusių sumų paskaičiavimo. Ginčas byloje tarp šalių kyla dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo taikant GPMĮ nuostatas.

24. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas 2009 m. vasario 5 d. su E. S. sudarė neatlygintinę 90 000 Lt paskolos sutartį. Ginčijamais sprendimais nusprendus, jog tokiu būdu pareiškėjas gavo pajamų natūra, jam buvo paskaičiuotas GPM. Nagrinėjamoje byloje nėra nagrinėjamas 2009 m. vasario 5 d. paskolos sutarties ir/ar jos vykdymo teisėtumas. Mokesčių administratorius, paskaičiuodamas GPM pagal šią sutartį, nesirėmė sutarties neteisėtumo faktu, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis turėjo teisę susitarti dėl beprocentės paskolos, įvertinti kaip nereikšmingi nagrinėjamų aplinkybių kontekste. Teismas rėmėsi GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi, 9 straipsnio 3 dalimi, 15 straipsnio 10 dalimi, 23 straipsnio 15 dalimi, Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162, 7 punktu, kuriame įtvirtinta, kad gyventojo nauda, gauta natūra, kai gyventojas už kreditą arba paskolą moka lengvatines palūkanas arba jų nemoka, įvertinama kaip palūkanų sumos, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu atitinkama valiuta teikiamų paskolų tikrąją rinkos kainą, ir faktiškai sumokėtos palūkanų sumos skirtumas, apskaičiuojamas lengvatinių palūkanų mokėjimo momentu arba, jei palūkanos nemokamos, paskolos ar jos dalies grąžinimo momentu, arba, jei paskola ar jos dalis mokestiniu laikotarpiu negrąžinama – paskutinę mokestinio laikotarpio dieną. Taigi paskola be palūkanų pripažintina ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Paskolos tokiomis sąlygomis davėjas neabejotinai suteikė paskolos gavėjui naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. Iš to teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius šiuo atveju tinkamai aiškino ir pritaikė GPMĮ 9, 15 straipsnių bei Aprašo 7 punkto nuostatas ir pareiškėjo gautą naudą pagal 2009 m. vasario 5 d. paskolos sutartį laikė pareiškėjo pajamomis natūra ir jas apmokestino GPM.

25. Teismas, vertindamas 2010 m. sausio 20 d. pirkimo-pardavimo, 2010 m. balandžio 14 d. dovanojimo ir 2010 m. balandžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarčių (dėl nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje) pagrindu pareiškėjui paskaičiuotą GPM, nustatė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė MAĮ 69 straipsnį. Nagrinėjamu atveju, vertinant turinio viršenybės prieš formą principo taikymą, yra reikšmingos šios aplinkybės. Nekilnojamojo turto perleidimo (dovanojimo) sandoris sudarytas tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų.

Visi minėto turto perleidimo sandoriai vyko itin sparčiu tempu, t. y. 2010 m. balandžio 14 d. sudaromas dovanojimo sandoris, o jau po šešiolikos dienų (2010 m. balandžio 30 d.) patalpos parduodamos. Be to, palyginus įsigyto ir dovanoto, o vėliau parduoto turto kainą, matyti, kad sudarant 2010 m. balandžio 14 d. dovanojimo sandorį, o vėliau ir 2010 m. balandžio 30 d. pardavimo sandorį, turto vertė ypač daug pakilo – nuo 7 000 Lt iki 174 000 Lt. Nuo pareiškėjo tėvų turto įsigijimo iki dovanojimo pareiškėjui tepraėjo nepilni trys mėnesiai.

Teismas, įvertinęs su ginčo nekilnojamuoju turtu atliktų veiksmų seką, atsižvelgęs į minėto turto dovanojimo ir pardavimo sandoriuose kintančią turto vertę, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog tokiu būdu buvo siekta mokestinės naudos. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, jog UAB „Merkio transportas“, 2010 m. balandžio 7 d. pateikdamas AB DnB NORD bankui paraišką kreditui gauti, nors ir nurodydamas, jog kreditas imamas apyvartinėms lėšoms, tačiau patikindamas, jog kredito grąžinimui bus įkeistos komercinės paskirties 160 000 Lt vertės patalpos, dar ginčo turtui esant D. ir K.

M. nuosavybėje, visų aplinkybių visumoje leido VMI padaryti logišką ir pagrįstą išvadą, jog UAB „Merkio transportas“ dar iki pareiškėjui dovanojimo būdu įgyjant nekilnojamąjį turtą, žinojo, kad įsigys 160 000 Lt vertės ginčo patalpas. Taigi dovanojimo sandorio metu buvo žinoma apie būsimą pardavimo sandorį ir parduodamo turto vertę, o negyvenamųjų patalpų pirkėjas buvo rastas dar iki dovanojimo sandorio sudarymo. Pareiškėjas ir ginčo turtą jam dovanoję tėvai (K. ir D. M.), sudarydami 2010 m. balandžio 14 d. dovanojimo sutartį, padidino parduodamo turto įsigijimo kainą, siekdami išvengti GPM mokėjimo.

Pareiškėjas ir jo tėvai yra susiję asmenys (GPMĮ 2 str. 19 d. 4 p.), todėl galimybė sudaryti tarpinius sandorius, turint tikslą gauti mokestinės naudos, yra reali. Jeigu pareiškėjas ginčo turtą būtų įgijęs tiesiogiai, t. y. be tarpinio su tėvais sudaryto sandorio, už 7 000 Lt ir po trijų mėnesių jį pardavęs už 174 000 Lt, jam būtų kilusi prievolė mokėti GPM nuo skirtumo tarp turto įsigijimo ir pardavimo kainos.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog organizuoti ginčo turto pirkimo iš UAB „Vilniaus kapitalo vystymo projektai“ jis dėl patirtos traumos fiziškai neturėjo galimybės, mokesčių administratoriaus buvo įvertinti ir dėl jų ginčijamuose sprendimuose pasisakyta. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, jog ši aplinkybė lemiamos reikšmės, vertinant sandorių grandinę GPMĮ taikymo prasme, neturėjo. Taip pat nustatytų aplinkybių kontekste, kaip nereikšminga ir negalėjusi nulemti kitokio teisinio įvertinimo, įvertinta ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog tokį skubų dovanų gauto nekilnojamojo turto pardavimą nulėmė jo ketinimai išvykti gyventi į užsienį. Pareiškėjas vizomis ėmė rūpintis, t. y. ketinimus išvykti suformulavo, jau 2010 m. balandžio 7 d., gaudamas vienkartinę vizą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtą jam 2010 m. balandžio 14 d. padovanojo tėvai, logiškai nėra paaiškinamas sprendimas dovanoti išvykstančiam sūnui nekilnojamąjį turtą, kuris, jam išvykus gyventi į užsienį, nėra taip reikalingas, kaip lėšos. Iš to teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog ir šiuo atveju (nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perleidimo sandoriai) pareiškėjas neabejotinai siekė gauti mokestinės naudos, išvengiant atitinkamų mokesčių sumokėjimo, ir pagrįstai sandoriui taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, be to, mokesčių administratorių sprendimai visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jie yra objektyviai pagrįsti ir tinkamai motyvuoti.

27. Teismas, vertindamas 2010 m. birželio 23 d. pirkimo-pardavimo, 2010 m. birželio 29 d. dovanojimo ir 2010 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis (dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje), nustatė, kad šiuo atveju mokesčių administratorius taip pat vadovavosi MAĮ 69 straipsnio ir atitinkamomis GPMĮ nuostatomis.

28. Teismas nurodė, kad A. ir T. P. 2010 m. birželio 22 d. Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriui pateiktoje paraiškoje kreditui gauti pažymėjo ketinantys įsigyti 182 000 Lt vertės būstą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismo posėdžio metu apklausta A. P. negalėjo įtikinamai paneigti paraiškoje nurodytų duomenų, negalėjo prisiminti sandorio sudarymo tikslių aplinkybių, todėl nesivadovauti jos mokesčių administratoriui patikrinimo metu duotais paaiškinimais bei objektyviais rašytiniais duomenimis, nebuvo pagrindo. Tuo metu (2010 m. birželio 22 d.) ginčo butas nuosavybės teise priklausė V. J.. Šie duomenys bei aplinkybė, jog mokesčių administratoriui nebuvo pateikti objektyvūs duomenys, patvirtinantys pareiškėjo tėvų atsiskaitymą su buto pardavėju V. J., ir pareiškėjo lėšų judėjimo analizė (už objektą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2010 m. balandžio 30 d. gavus 174 000 Lt, per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. birželio 8 d. pinigus išgryninus ir nepagrindus jų panaudojimo iki 2010 m. birželio 23 d.) mokesčių administratoriui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad už butą, kuris 2010 m. birželio 23 d. sandorio pagrindu buvo įregistruotas pareiškėjo tėvų vardu, atsiskaitė pareiškėjas.

29. Įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei teisminio nagrinėjimo metu proceso dalyvių pateiktus argumentus, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai atkūrė iškreiptas ir nuslėptas sandorių sudarymo aplinkybes, su kuriomis GPMĮ sieja apmokestinimą bei neatsižvelgė į D. ir K. M. sudarytus pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandorius. Tokią logišką išvadą mokesčių administratoriui leido padaryti objektyviai nustatyti duomenys, kurių pareiškėjas, nagrinėjant mokestinį ginčą, nesugebėjo paneigti. Įvykių seka: D. ir K. M. 2010 m. birželio 23 d. už 120 000 Lt įsigyja butą, po 6 dienų, t. y. 2010 m. birželio 29 d., bet jau 182 000 Lt vertės, tą patį turtą padovanoja sūnui M. M., o pastarasis po 4 dienų už tokią pat sumą (182 000 Lt) butą parduoda A. ir T. P., kurie būstu domėjosi dar prieš jį įsigyjant D. ir K. M., nuo pirmo sandorio iki trečiojo sandorio sudarymo tepraėjo 9 dienos, neabejotinai leido spręsti, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys, sudarydami formalius nekilnojamojo turto įsigijimo kitų asmenų vardu ir dovanojimo sandorius, turėjo tikslą padidinti turto įsigijimo kainą ir taip išvengti mokesčių mokėjimo bei gauti mokestinės naudos.

30. Pareiškėjo argumentai, jog mokesčių administratorius neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, paneigti teisminio nagrinėjimo metu. Teisme apklausta buto pirkėja A. P. nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir tiksliai negalėjo patvirtinti pareiškėjo pozicijos, jog konkretų butą ir jo vertę bankui ji nurodė vėliau, nei užfiksuota paraiškoje kreditui gauti. Aplinkybė, kad tarp pirmojo ir galutinio sandorio tepraėjo vos devynios dienos, yra pakankama spręsti, kad D. ir K. M. neturėjo tikslo įsigyti šį būstą sau, todėl pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išsiaiškinta tikroji sandorio šalių valia, vertintini kaip nepaneigiantys priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. V. J. paaiškinimų ir rašytinių duomenų apie sandorio notarinį patvirtinimą prieštaringumas, taip pat negali būti vertinamas kaip turėjęs lemiamos reikšmės ginčijamiems mokesčių administratoriaus sprendimams, o tuo pačiu nulėmęs jų neteisėtumą. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytų argumentų pagrindu naikinti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius nustatė pakankamai faktinių aplinkybių, leidžiančių padaryti teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo apmokestinimo GPM.

31. Teismas, vertindamas aplinkybės dėl turto įsigijimo kainos pagal 2010 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį (dėl nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav.), nustatė, kad ginčijamais sprendimais mokesčių administratorius GPM apmokestino ir pareiškėjo pajamas iš sandorio, kuriuo pareiškėjas 2011 m. gegužės 25 d. už 450 000 Lt pardavė žemės sklypą su statiniais. Ginčas tarp šalių iš esmės kilęs dėl pareiškėjo pateiktos 2011 m. sausio 31 d. UAB „Daramis SV“ neoriginalaus kasos pajamų orderio kvito Serija KPO Nr. 30 kopijos vertinimo ta prasme, ar tai yra tinkamas ir pakankamas įrodymas, kuris leistų nustatyti, jog jame nurodyta suma (219 264 Lt) buvo apskaityta UAB „Daramis SV“ buhalterinėje apskaitoje, kas tuo pačiu patvirtintų pareiškėjo patirtų išlaidų realumą.

32. Teismas pastebėjo, kad mokesčių administratorius savo išvadas dėl kasos pajamų orderio nelaikymo tinkamu ir pakankamu įrodymu apie patirtas tikslines pareiškėjo išlaidas nekilnojamojo turto įsigijimui pagrindė ne vien abejone dėl parašo tikrumo. Mokesčių administratorius išvadas, kad nagrinėjant mokestinį ginčą nenustatyta, jog pareiškėjas patyrė 219 264 Lt išlaidų nekilnojamojo turto įsigijimui, pagrindė objektyviais duomenis, t. y. BUAB „Daramis SV“ bankroto administratoriaus 2014 m. gegužės 6 d. raštu pateikta informacija, kad, išanalizavus trečiųjų asmenų pateiktus duomenis, o taip pat AB SEB banke UAB „Daramis SV“ vardu atidarytos bankinės sąskaitos išrašus, piniginių judėjimų ar bankinių pavedimų iš pareiškėjo nerasta. Be to, laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. įmonėje dirbo tik du darbuotojai, t. y. pats pareiškėjas ir G. S.. Įmonės turtas nuo 2009 metų areštuotas kreditorių. Nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdanti veiklos. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu pats nurodė, kad įmonės veikla faktiškai nevykdoma dėl kreditorių pritaikyto arešto įmonės turtui. Aplinkybė, jog mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas nurodęs neturintis įmonės buhalterinių dokumentų, vėliau pateikia neoriginalaus dokumento, kasos pajamų orderio, kopiją be jokių patikimų duomenų apie dokumento originalą, kitų surinktų objektyvių duomenų kontekste vertintina kaip pagrįstai kelianti abejonių dėl šio rašytinio įrodymo patikimumo ir pakankamumo. Vien įrašas PVM sąskaitoje-faktūroje, kad 219 264 Lt suma yra už namo statybos ir įrengimo darbus (duomenys neskelbtini), Trakų raj., bei kasos pajamų orderis, kuriame nurodyta, jog atsiskaitoma pagal anksčiau paminėtą sąskaitą faktūra, nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie statybos ir įrengimo darbų atlikimą, jų apimtis ir kainas, negali būti laikomi pakankamais pagrįsti įsigijimo turto kainą GPMĮ taikymo prasme. Taigi ir šioje dalyje mokesčių administratoriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti juos nėra pagrindo.

33. Teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, sprendė, kad mokesčių administratorius nustatė ir įvertino pakankamai objektyvių duomenų, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti, leidžiančių taikyti MAĮ 69 straipsnio nuostatas bei GPMĮ atitinkamas nuostatas dėl pajamų apmokestinimo.

III. 34. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

35. Pareiškėjas be aplinkybių, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino A. P. duotus parodymus. A. P. patvirtino, kad data turto vertinimo pažymoje galėjo būti įrašyta jų prašymu; taip pat, kad kai kreipėsi į banką, konkretaus turto nenurodė, o adresas galėjo būti įrašytas vėliau. Apie šias aplinkybes banko atstovai nebuvo apklausti, Inspekcija įrodymų nesurinko. Be to, atsakovai ir teismas, vertindami sandorius, naudoja skirtingus argumentus, į kuriuos pareiškėjas negali tinkamai oponuoti, nes tai išeina už pateikto skundo teismui ribų. Teismas konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu neva buvo paneigti pareiškėjo argumentai, nes apklausta A. P. nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir tiksliai negalėjo patvirtinti pareiškėjo pozicijos, jog konkretų butą ir jo vertę bankui ji nurodė vėliau, nei užfiksuota paraiškoje kreditui gauti. Tačiau, kaip matyti iš A. P. apklausos, ji apskritai, prabėgus ilgam laiko tarpui, nelabai prisiminė sandorio sudarymo aplinkybių, tačiau patvirtino, kad Inspekcijoje nebuvo apklausiama apie konkrečias aplinkybes, o buvo prašoma nurodyti aplinkybes abstrakčiai. Tuo tarpu Inspekcija šią abstrakčią apklausą traktavo kaip konkrečius parodymus, kurių pagrindu atliko apmokestinimą.

36. Pažymi, kad Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 10 punkte nurodyta, jog pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo kvitas. Taigi jokio kito dokumento pareiškėjas negalėjo pateikti, nes to nenumato teisės aktai. Inspekcija nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo nurodyta kasos operacija nebuvo atlikta. Pats bankroto administratorius patvirtino, kad jam kasos dokumentacija nebuvo perduota, todėl jis negali nei patvirtinti, nei paneigti kasos operacijos atlikimo. Tuo tarpu pareiškėjas pateikė 2011 m. sausio 31 d. UAB „Daramis SV“ kasos pajamų orderio kvito Serija KPO Nr. 30 kopiją, kurią Inspekcija nepagrįstai vertino kaip nepakankamą ir nepatikimą įrodymą. Be to, iš 2010 m. kovo 2 d. kredito sutarties Nr. 10-014493-FA su vėlesniais pakeitimais matyti, kad kreditas buvo gautas gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., pirkimui. Perkant namą su priklausiniais jo baigtumas buvo 39 proc., tai patvirtina 2010 m. kovo 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties 1.1 punktas. Vėliau 2010 m. birželio 10 d. susitarimu Nr. 10-014493-FA-1 kreditas padidintas. Iš gautų kreditų paskirties akivaizdžiai matyti, kad kreditai yra tiesiogiai skirti išlaidoms, susijusioms su nekilnojamojo turto įsigijimu. Parduodant minėtą gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, namas teisės aktų nustatyta tvarka buvo priduotas, jo baigtumas sudarė 100 proc. Šie dokumentai, kartu su 2011 m. sausio 31 d. UAB „Daramis SV“ kasos pajamų orderio kvito Serija KPO Nr. 30 kopija, patvirtina, kad pareiškėjas patyrė 219 264 Lt išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto įsigijimu. Taigi nepagrįsti teismo motyvai, neva nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie statybos ir įrengimo darbų atlikimą, jų apimtis ir kainas.

37. VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

39. Vilniaus AVMI, palaikydama VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

41. Mokesčio administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių, reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y., tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y., po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y., taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

43. Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad „Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“ (MAĮ 10 str.). Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisinis pasekmes, atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu. Tačiau šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs ir su įrodinėjimų taisyklių taikymu.

44. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. sausio – liepos mėnesių laikotarpyje įvykdė eilę sandorių, susijusių su dviejų nekilnojamojo turto objektų (Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) įsigijimu ir pardavimu. Šių sandorių sudarymo aplinkybės patvirtina, kad jie buvo vykdomi pagal tą pačią schemą. Pradžioje nekilnojamąjį turtą už ženkliai mažesnę vertę, nuosavybėn įsigydavo pareiškėjo tėvai, K. ir D. M., kurie jį padovanodavo pareiškėjui. Prieš perleidžiant šį turtą pareiškėjui, buvo nustatoma reali šio turto vertė, iš esmės atitinkanti rinkos kainą. Po to pareiškėjas šį turtą parduodavo tretiesiems asmenims, su kuriais šio turto pirkimo - pardavimo sąlygas (paskolų iš banko paėmimas ir pan.), turėjusias užtikrinti sandorio įvykdymą, pradėdavo įgyvendinti iki dovanojimo sandorio atlikimo.

46. Šių veiksmų rezultate buvo padidinama nekilnojamojo turto įsigijimo kaina, bei atitinkamai sumažinama mokėtina į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio suma nuo pareiškėjo gautų pajamų iš šių sandorių. Aptariami sandoriai buvo sudaromi tarp artimai susijusių asmenų. Buvo vykdomi per trumpą laiko tarpą, lygiagrečiai tuo metu vedant derybas su trečiaisiais asmenimis dėl nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo.

47. Aplinkybių, kurios pateisintų tokį sandorių vykdymo būdą, pareiškėjas iš esmės nenurodo. Prieš tai aptartos aplinkybės paneigia jo aiškinimą, kad tai buvo ne mokestinę naudą siekiantis įgyti tikslas, o tik noras realizuoti šį turtą prieš ketinant, bet neišvykus gyventi į kitą šalį. Faktiškai atlikti pareiškėjo veiksmai ir jais sukeltos pasekmės, liudija, kad šiais veiksmais buvo įgyta mokestinė nauda, į biudžetą sumokant ženkliai mažesnes gyventojų pajamų mokesčio sumas, o sandoriai su tėvais, buvo tik priemonė šiam tikslui pasiekti.

48. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka įrodymų vertinimo taisykles, o padarytos teisiškai reikšmingos išvados, yra pagrįstos bei teisingos. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės grindžiami tik kitokia pareiškėjo atliktų veiksmų vertinimo versija, yra nepagrįsti bei atmetami.

49. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pajamų gautų natūra ir 219264 Lt nepripažinimo turto įsigijimo išlaidomis.

50. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktą apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų atimama per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto įsigijimo kaina ir su to turto ar daikto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. To paties įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.“

51. Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad pareiga pateikti dokumentus, atitinkančius buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus, tenka asmeniui, kuris siekia iš pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, atimti šio turto įsigijimo bei pardavimo išlaidas, t. y., pareiga pagrįsti išlaidas, o tuo pačiu pateikti reikiamus dokumentus, tenka asmeniui, kuris siekia sumažinti apmokestinamų pajamų dydį.

52. Pareiškėjas, šiuo reikalu pateikė UAB „Daramis SV“ 2011 m. sausio 31 d. išduotus jam PVM sąskaitą- faktūrą ir kasos pajamų orderį, kuriuose nurodyta pareiškėjo 219264 Lt patirtų išlaidų suma už atliktus nekilnojamojo turto statybos ir remonto darbus. Iš šių dokumentų matyti, kad tai yra neoriginalių dokumentų šviesokopijos. Tačiau tokia šių dokumentų forma neatitinka buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio reikalavimų. Duomenų, kad aptariama ūkinė operacija buvo užfiksuota UAB „Daramis SV“ buhalterinėje nenustatyta taip pat. Byloje kitų įrodymų, kurie patvirtintų šios ūkinės operacijos buvimą tarp pareiškėjo ir UAB „Daramis SV“ nenustatyta, tokių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas.

53. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, įrodinėjimo pareigos, taip kaip ji reglamentuota Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 19 straipsnio 3 dalyje, neįvykdė. Tai lemia, kad įrodymų vertinimo prasme pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas nustatyta tvarka nepagrindė turto už 219264 Lt įsigijimo išlaidų. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas, jei norėjo jį papildomai apmokestinti, tai turėjo įrodyti, jog tokių išlaidų nebuvo patirta, yra nepagrįsti, nes neatitinka įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, įtvirtintų minėtuose teisės aktuose.

54. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad „ Pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.“

55. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2009 m. vasario 5 d., giminystės ryšiais susijęs asmuo, suteikė ilgalaikę – iki 2016 m., beprocentinę paskolą, kurios dalį jis perskolino kitam asmeniui. Pagal Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo 7 punktą, gautos lengvatinės paskolos, kai už jas mokamos mažesnės nei egzistuoja rinkoje palūkanos, arba kai išvis jos nemokamos, tai nesumokėtų tokių palūkanų suma gali būti pripažinta asmens pajamomis natūra.

56. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptartos paskolos pareiškėjui suteikimo aplinkybės, iš esmės atitinka minėto teisinio reglamentavimo sąlygas. Šiuo atveju pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie siejami su atitinkamų Civilinio kodekso nuostatų taikymu šiems teisiniams santykiams yra nepagrįsti, nes pagal Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalį „Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.“, t.y., Civilinio kodekso nuostatos, teisiniams santykiams, kurie yra sureglamentuoti mokesčių įstatymais, nėra taikomos, išskyrus Civilinio kodekso įsakmiai nurodytus atvejus. Kadangi Civiliniame kodekse teisės normų, kurios reglamentuotų pajamų natūra klausimus nėra įtvirtinta, todėl nėra ir prielaidų šio kodekso nuostatas taikyti, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams.

57. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

58. Apibendrinus darytina išvada, kad tiek ginčą nagrinėjusios ikiteisminės institucijos, tiek pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius