2020-08-26 Nr. AB-15664-3-62-3-00783-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1198-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00783-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 30 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN trūko socialinės reabilitacijos pareigūnų, specialistų, todėl jie fiziškai negalėjo supažindinti visų nuteistųjų su jų teisėmis ir pareigomis. Be to, įstaigos pareigūnai slėpė informaciją apie nuteistųjų teises ir pareigas, būrio koridoriuje informacija apie nuteistųjų teises ir pareigas nebuvo iškabinta, o bibliotekoje visa informacija buvo pasenusi, jos trūko, be to, bibliotekoje buvo tik vienas kompiuteris, kuris dažniausiai neveikdavo. Pareigūnai nebuvo suinteresuoti nuteistuosius supažindinti su jų teisėmis ir pareigomis, toks supažindinimas dažniausiai vykdavo, kai būdavo gaunama nuobauda. Pareiškėjas teigė, jis nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN 3-ajame sektoriuje, 6–7 ir 8–9 būrių lokaliniuose sektoriuose gyveno avarinės būklės, negyvenamame, galbūt ne pagal paskirtį naudojamame pastate. Pastato stogas buvo dengtas šiferiu, kuriame buvo asbesto, pastato išorinės sienos buvo įskilusios, nuo stogo iškritusios plytos, langų ir durų sąramos buvo nusėdusios, tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teigė, kad jo reikalavimui neturėtų taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes 2013 m. kovo 28 d. patekęs į Pravieniškių PN, jis nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), higienos normomis, tai buvo jo pirmas teistumas, todėl pareiškėjas nežinojo apie savo teises ir pareigas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pravieniškių PN 9 būrio 7 miegamojoje patalpoje, 7 būrio 1 miegamoje patalpoje bei 6 būrio 5 miegamoje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam nuteistajam turinčią tekti gyvenamojo ploto normą. Gyvenamosios patalpos plotas buvo 33 kv. m, joje nuolat gyveno 16 nuteistųjų, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė nuteistųjų baldai, asmeniniai daiktai. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, tekdavo stovėti eilėse, dėl to atsirado negalavimų, dėl tupimų tualetų skaudėjo kojas. Miegamojo gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Dėl prasto gyvenamųjų patalpų apšvietimo pareiškėjas negalėjo rašyti ir skaityti. Gyvenamojoje patalpoje veisėsi tarakonai ir blakės. Akcentavo, jog būryje nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, todėl jie buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje bei siauruose koridoriuose. Nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, todėl pareiškėjas maistą laikė miegamajame. Nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis. Virtuvėlė buvo per maža, dėl patalpų perpildymo ji negalėjo patenkinti visų nuteistųjų poreikių. Pravieniškių PN nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti, nes 4–5 ir 6–7 būrių nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Pasivaikščiojimo kieme nebuvo įrengtos pavėsinės ar stogeliai, nebuvo kanalizacijos šulinių lietaus vandeniui nutekėti, todėl kiemeliai nuolat buvo patvinę. Pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl pareiškėjui kilo grėsmė būti sužalotam. Be to, pasivaikščiojimo kiemelis buvo 70–100 m nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyko plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras buvo užterštas. 6–7 ir 8–9 būriuose buvo rūkoma tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose, šių būrių pastate nebuvo įrengta patalpa skirta rūkyti, pastato viduje rūkymą draudžiančių ženklų nebuvo, todėl visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo priverstas patalpose kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

4. Pareiškėjas nurodė, jog pataisos įstaigoje buvo laikomi nuteistieji, sergantys tuberkulioze bei kitomis užkrečiamomis ligomis, kurie lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambariuose, todėl pareiškėjas nuolat jautė baimę užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl to daug kartų kreipėsi į psichologinės tarnybos medikus. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai. Pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo jo bendravimo galimybės, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, todėl prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Pagal galiojančių teisės aktų nuostatas skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl gali judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat po visą lokalinį sektorių, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacijos angas, nuteistieji buvo aprūpinti baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalėjo tvarkytis patys, tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose neatsirastų buitinių parazitų, pelėsio. Kiekvienoje brigadoje pastatyti šaldytuvai asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti. Pasivaikščiojimo kiemų plotas pakankamas, teisės aktai nenustato inventoriaus įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose.

7. Atsakovo atstovas teigė, kad Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji galėjo džiauti savo asmeninius drabužius. Pažymėjo, jog gyvenamosiose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose uždrausta rūkyti, bendrabučių teritorijose įrengtos ir pažymėtos vietos, skirtos rūkyti. Pareiškėjas su skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo nesikreipė. Buitiniai parazitai naikinami pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant į poreikį ar gavus nusiskundimų. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistus ar pataisos namų administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl skaudančių kelių, nemigos nesikreipė, tris kartus kreipėsi dėl kūno bėrimo, nustatyta diagnozė – alerginis dermatitas. Pasak atsakovo atstovo, ginčo patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, o ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. Pataisos namų 3-iame sektoriuje nėra deginamos jokios atliekos, skundų dėl iš valstybės įmonės „Mūsų amatai“ sklindančių kenksmingų dūmų nebuvo gauta. Pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

9. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašė pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeitė ir panaikino sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo E. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d., ir atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais, ir šią bylos dalį perdavė teismui nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

III. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-523-520/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimams laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. paliko nepakeistą, todėl šiai sprendimo daliai įsiteisėjus, dėl nurodytu laikotarpiu galimai pažeistų pareiškėjo teisių nepasisako. Šiuo atveju yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjui bausmę atliekant 3 sektoriaus 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui nustatytos minimalios ploto normos, padarė išvadą, kad iki 2016 m. pradėtos rekonstrukcijos 2013 m. liepos 26 d. Pažymoje Nr. 117-618 nurodyti duomenys apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpoje nekito. Tikslios rekonstrukcijos pradžios datos ginčo patalpoje atsakovo atstovas nenurodė, todėl teismas konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (3,1 kv. m), nes ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d.) pareiškėjui gyvenant 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje jam teko 2,18 kv. m (34,9 kv. m /16).

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl pataisos įstaigų įrengimo ir aprūpinimo inventoriumi (t. y. dėl neįrengto laisvalaikio kambario), pažymėjo, kad šią aplinkybę pripažino ir pats atsakovo atstovas, nurodydamas, jog laisvu metu nuteistieji gali leisti laiką gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo atstovas nevykdė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkte nustatyto reikalavimo įrengti laisvalaikio kambarį ir taip atliko neteisėtus veiksmus.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl sanitarinių įrenginių, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad 6–7 būrių sanitariniame mazge buvo 5 klozetai, 1 unitazas, 1 praustuvė, prausykloje – 8 praustuvės, 6 dušo sieteliai, tačiau apie tai, kiek nuteistųjų naudojosi minėtais klozetais, praustuvėmis, ginčui aktualiu laikotarpiu į bylą duomenų nepateikta, todėl atsakovo atstovui neįvykdžius įrodinėjimo pareigos paneigti pareiškėjo nurodytus pažeidimus, teismas abejones vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, jog pareiškėjo kalėjimo metu trūko sanitarinio mazgo įrenginių, dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumų, naudodamasis juo.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl pastato būklės, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus, kad atskirų patalpų stogai dengti šiferiu, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Teismas vertino, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie tai, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi, šiuos teiginius patvirtina byloje esanti 2018 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 88-212. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių dėl pastato stogui naudojamų medžiagų, kurių sudėtyje galimai buvo asbesto, jam galimai sukeltos rizikos, kurią nustačius būtų galima spręsti apie galimą asbesto sukeltą riziką pareiškėjo sveikatai, todėl vien galimas asbesto buvimo faktas pareiškėjo nurodytuose objektuose nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl jo pretenzijos dėl asbesto atmestinos kaip nepagrįstos.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų dieninio ir naktinio apšvietimo, nurodė, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, jog miegamosiose patalpose buvo blogas dieninis ir naktinis apšvietimas, tačiau, kaip pats pareiškėjas patvirtino teismo posėdžio metu, jis dėl blogo apšvietimo su skundais į reikiamas institucijas nesikreipė, o byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose taip pat nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus, deklaratyvius bei abstrakčiais pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo buitinių parazitų (blakių ir tarakonų), dėl kurių jis negalėjo tinkamai išsimiegoti, nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 7 būrio patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos, o 2015 m. liepos 5 d. buvo aptikta tarakonų. Nors iš medicininio pažymėjimo matyti, kad medicininėje kortelėje nėra atžymų, jog pareiškėjui būtų nustatyti sveikatos sutrikimai būtent dėl blakių sukandžiojimų (nustatyta, jog pareiškėjas turėjo nusiskundimų dėl odos sudirgimo), tačiau tai savaime nepaneigia, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamojoje aplinkoje. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais neužtikrino pareiškėjui švarios (be buitinių parazitų) aplinkos, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punkto nuostatas.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, jose buvo labai drėgna, nustatė, kad gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, jose taip pat įrengtas mechaninis vėdinimas, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto bei HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, be to, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 88-212. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas neturėjo galimybės vėdinti patalpų per atveriamą langą ar kad dėl šių nusiskundimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucijas. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl vėdinimo neužtikrinimo.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, t. y. kad lova judėdavo, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti, atsižvelgė į tai, jog lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl nepritvirtintų lovų atmetė kaip nepagrįstas, pažymėdamas, kad pareiškėjas pripažino, jog dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu jis nesikreipė į atsakovo atstovą.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl netinkamai įrengto pasivaikščiojimo kiemelio, pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Atsakovo atstovui pateikia informaciją, jog 6–7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas yra 2317 kv. m, teismas vertino, kad kiemelis yra pakankamai erdvus. Teismas taip pat sprendė, jog atsakovo atstovui nepateikus teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl sporto aikštyno papildomo aptvėrimo, teismas pripažino, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu pažeidė šiuos higienos normų reikalavimus (HN 76:2010 ir HN 134:2015), tačiau sprendžiant žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas konkrečių aplinkybių, susijusių su šio pobūdžio teisių pažeidimų poveikiu, nenurodė.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad 3-iame sektoriuje nebuvo patalpų rūkyti, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nuolat buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, vertino, jog į bylą nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar kitas institucijas dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar bendro naudojimo rūkyti neskirtose patalpose, todėl pareiškėjo abstrakčius ir nekonkrečius nusiskundimus dėl privertimo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru teismas atmetė kaip nepagrįstus.

23. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis turėjo gyventi kartu su užkrečiamosiomis ligomis sergančiais asmenimis, teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų apie gyvenimo su tuberkulioze ar kitomis užkrečiamosiomis ligomis užsikrėtusiais asmenimis sukeltas konkrečias pasekmes pareiškėjui, t. y. jo kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus, medikus. Todėl pareiškėjo skundo argumentą minėtu aspektu atmetė kaip nepagrįstą.

24. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų santykinai neilgą trukmę (11 mėnesių), pažeidimų įvairų pobūdį, nesant duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl jų atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat įrodymų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismas vertino, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 800 Eur.

IV. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visiškai, t. y. priteisiant 30 900 Eurų neturtinei žalai atlyginti.

26. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus ir nekonstatavo šių pareiškėjo skunde nurodytų jo teisių pažeidimų (netinkamų kalinimo sąlygų): dėl informacijos slėpimo apie nuteistųjų teises ir pareigas, bei socialinės reabilitacijos pareigūnų etatų trukumo Pravieniškių PN 3 sektoriuje; dėl bendro 8–9 ir 6–7 būrių negyvenamo, gyvenimui nepritaikyto pastato ir šio pastato asbestinio avaringo stogo; dėl nesuteikimo galimybės tinkamai pasivaikščioti, blogai įrengtame bendrame 4–5 ir 6–7 lokaliniame sektoriaus būrių pasivaikščioti skirtam kiemelyje; dėl 6–7 ir 8–9 būrių būtiniausių patalpų nebuvimo ir buitinių gyvenimo sąlygų nesudarymo, jaustis oriai; dėl nesuteikimo, neužtikrinimo man aplinkos be tabako dūmų būriuose Nr. 8–9 ir 6–7; dėl tuberkulioze, kitų ūminių susirgimo atvejų Pravieniškių PN 3 sektoriuje ir pareiškėjo psichologinės būklės. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką šio pobūdžio bylose, t. y. neatsižvelgė į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjo skunde aiškiai nurodančias reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, nors pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui; teismas neatsižvelgė, kad visose analogiškose administracinėse bylose Pravieniškių pataisos namų 3 sektoriaus įstaiga privalėjo vadovautis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. 4/07-130 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“. Atsakovo atstovas neteisėtai nekaupė ir nesaugojo informacijos apie tai, kiek kiekvienoje atskiroje gyvenamoje patalpoje buvo apgyvendinta nuteistųjų, koks patalpų skaičius, kiek nuteistųjų gyveno atskirai, koks miegamųjų gultų skaičius, todėl įstaiga negali nurodyti kokios būklės buvo pasivaikščiojimo kiemelis ir sporto aikštė. Taigi teismas neišreikalavo, o atsakovo atstovas atsisakė pateikti šių dokumentų kopijas.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendime vadovavosi atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytais deklaratyviais teiginiais, kad pareiškėjas tariamai niekur nesikreipė dėl kalinimo sąlygų. Teismas neišreikalavo, o atsakovo atstovas atsisakė pateikti įrodančių daug kartų jam rašytų rašytinių bei žodinių kreipimųsi ir apsilankymų Pravieniškių PN 3 sektoriaus administracijoje, Psichologinėje tarnyboje su nusiskundimais, skundais dėl kalinimo sąlygų. Pažymi, kad šie registracijos žurnalai yra kiekvieno būrio viršininko kabinete.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs pažeidimų santykinai neilgą trukmę (11 mėnesių), pažeidimų pobūdį, nesant duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl jų atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat apie šio pažeidimo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui vos 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, nors dėl nepakenčiamų kalinimo sąlygų, prastų buities ir sanitarinių sąlygų yra akivaizdu, kad jo atžvilgiu savo veikimu arba neveikimu atsakovo atstovas pažeidinėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, taip pat Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad praleidus 1030 dienų ir naktų tokiomis sąlygomis, sveikatai padaryta žala gali paaiškėti ne iš karto. Taigi teismas šioje byloje paviršutiniškai išnagrinėjo šią administracinę bylą, netinkamai įvertino aplinkybes, neišreikalavo iš atsakovo atstovo didelės dalies jo prašomų dokumentų, brėžinių (planų) kopijų, nesudarė sąlygų pareiškėjo bylą išnagrinėti remiantis lygybės principu, nebuvo atliktas jo prašomas teisminis tyrimas dėl atsakovo atstovo melagingai pateiktos informacijos, nors teismas privalėjo būti šioje byloje aktyvus.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. V. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

30. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Pažymi, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pabrėžia, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Taigi būtina atsižvelgti į esminį faktą, jog pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ir nuteistieji gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose, be to, nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Dienotvarkėje numatytu laiku gali naudotis futbolo, tinklinio bei krepšinio aikštelėmis bendro pasivaikščiojimo rato teritorijoje. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys pareiškėjui pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Todėl šiuo atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kambario išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Be to, nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.). Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Be to, nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktomis oficialiomis pažymomis, kuriose yra nurodomas miegamų vietų skaičius.

31. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismas pripažino, jog pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, patiriamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų nesikreipė, taip pat dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė ir į medikus. Todėl pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo subjektyvia nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra šiuo atveju. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka ir jie būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Mano, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas būtų pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

32. Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

33. Atsakovo atstovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, kadangi skundas nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų įrodymų ir pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias konkrečias proceso teisės ar materialiosios teisės normas pažeidė teismas, o vien tai, kad teismo sprendimas nevisiškai palankus apeliantui ir priteistas neturtinės žalos atlyginimas jam atrodo nepakankamas, negali būti pagrindu naikinti teismo sprendimą. Pažymi, kad jis pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą Nr. S-l 1292, todėl prašo vadovautis jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjui bausmę atliekant 3 sektoriaus 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje.

35. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), pažeidus Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuotą gyvenamojo ploto normą – 3,1 kv. m, pažeidus Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatytą reikalavimą dėl neįrengto laisvalaikio kambario pažeidus Higienos normos HN 134:2015 20 punktą ir tam tikrais periodais neužtikrinus pareiškėjui švarios (be buitinių parazitų) aplinkos. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų ir nepaneigus pareiškėjo nusiskundimų, teismas taip pat konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl sanitarinio mazgo įrenginių trūkumo ir dėl sporto aikštyno netinkamo aptvėrimo.

36. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nebuvo aktyvus, neišreikalavo visų pareiškėjo prašytų dokumentų iš atsakovo atstovo, jis daug kartų kreipėsi į atsakovo atstovą su nusiskundimais žodžiu ir skundais raštu dėl kalinimo sąlygų, taip pat pareiškėjas nesutinka su teismo priteistos 800 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti dydžiu, teigdamas, jog jo teisės buvo pažeistos itin grubiai ir jo sveikatai padaryta žala gali paaiškėti ne iš karto. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde vertina, kad šiuo atveju pakaktų pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo E. V. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

37. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taigi kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

38. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), kad tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

40. Taigi iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus konkrečius įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti.

41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjui nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. gyvenant 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje jam teko 2,18 kv. m. gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose). Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados jokiais bylos faktais ir teisiniais argumentais nepaneigė. Be to, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo jo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

42. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkto (dėl neįrengto laisvalaikio kambario) ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto (dėl buitinių parazitų) pažeidimus bei sanitarinio mazgo įrenginių trūkumą ir sporto aikštyno netinkamą aptvėrimą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šių išvadų jokiais bylos faktais ir teisiniais argumentais nepaneigė. Kiti pareiškėjo nusiskundimai teismo buvo pagrįstai ir teisingai atmesti kaip neįrodyti, deklaratyvūs arba paneigti bylos medžiaga ir pareiškėjas savo apeliaciniame skunde šios pozicijos nepaneigia, vien deklaratyviai teigdamas, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir nebuvo aktyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo ir atsakovo apeliacinio skundo teiginius, byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

43. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

44. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo argumentą, kad šiuo atveju pakaktų pripažinti pareiškėjo teisės pažeidimą ir atmesti žalos atlyginimą pinigais, atkreipia dėmesį, jog EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Be to, kaip minėta, byloje konstatuoti ir kiti pareiškėjo teisių pažeidimai (žr. šios nutarties 42 p.). Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, daro išvadą, kad dėl jų poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, taip pat buvo konstatuota LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-523-520/2020, turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją pinigais.

46. Vertinant pareiškėjo argumentą dėl, jo manymu, jam priteistos per mažos sumos (800 Eur) neturtinei žalai atlyginti, ir ar atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

47. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį (žr. šios nutarties 35, 41–42 p.), į nustatytus pareiškėjo išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas ir atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 800 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

48. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan