2018-05-09 Nr. AB-9308-3-61-3-01543-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1080-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01543-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (1.34)7R-1909 (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.34)7R-1909) ir įpareigoti Ministeriją pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo; 2) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) (Žin., 2005, Nr. 85-3140; 2008, Nr. 137-5387) 20 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jis taikomas smurtinių nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų atžvilgiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-45-165/2015 A. K. (A. K.) pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 102 straipsnį dėl nusikaltimo žmoniškumui – okupuotos valstybės civilių trėmimo ir pareiškėjui, kaip vienam iš nukentėjusiųjų, priteisė iš nuteistojo neturtinės žalos atlyginimą. Vadovaudamasis Kompensavimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88 patvirtinto Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 4 punktu, pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu (trėmimu) jam padarytą žalą. Ministerija Sprendimu Nr. (1.34)7R-1909 pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi trėmimas įvyko iki 2005 metų.

2.2. Kompensavimo įstatymo 20 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui, teisinės valstybės ir teisingumo principams, todėl minėtos normos pagrindu priimtas Ministerijos Sprendimas Nr. (1.34)7R-1909 negali būti laikomas teisėtu. Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, įskaitant BK 102 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą, yra ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės reguliavimo dalykas ir tai lemia jų išskirtinumą, lyginant su kitomis nusikalstamomis veikomis. Šiems nusikaltimams BK normos taikomos retrospektyviai, jiems nėra taikomi jokie senaties terminai.

2.3. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės ir humanitarinės teisės pažeidimų atveju gynybos priemonės turi apimti aukos teises į lygias galimybes veiksmingai siekti teisingumo; teisę į adekvatų, veiksmingą ir operatyvų atlyginimą už patirtą žalą; teisę gauti informaciją apie pažeidimus ir žalos atlyginimo mechanizmus; veiksmingus vidaus teisės mechanizmus sprendimams dėl žalos atlyginimo vykdyti. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos teisinėje sistemoje užtikrinant baudžiamojo įstatymo atgalinį taikymą bei senaties termino netaikymą nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, buvo užtikrintas nukentėjusių asmenų reikalavimo teisės įgyvendinimas. įtraukus minėtus nusikaltimus į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo sąrašą ir Kompensavimo įstatymo 20 straipsnyje nustačius terminą, t. y. kad už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus atlyginama, jeigu jie įvykdyti po 2005 metų, yra užkertamas kelias įgyvendinus reikalavimo teisę realiai gauti žalos atlyginimą. Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio nuostata neatitinka protingumo kriterijaus, kadangi nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai sietini būtent su Lietuvos istorija, nusikaltimus padarę asmenys yra itin senyvo amžiaus, nebeturi turto ir pajamų, o tai reiškia tik dar didesnį žalos kompensavimo poreikį.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerija savo poziciją grindė šiais argumentais:

4.1. Kompensavimo įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/80/EB dėl žalos kompensavimo nusikaltimų aukoms (toliau – ir Direktyva), kurios 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti, jog Direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės būtų taikomos tik pareiškėjams, kurie nukentėjo nuo nusikaltimų, padarytų vėliau kaip 2005 m. birželio 30 d. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei į finansines valstybės galimybes, Kompensavimo įstatyme reglamentuota, kad pagal jį kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala.

4.2. Kompensavimo įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą, tačiau nereglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų. Nusikalstamą veiką padariusio asmens – A. K. – pareiga atlyginti padarytą žalą kyla ne iš Kompensavimo įstatymo, todėl Ministerijos Sprendimas Nr. (1.34)7R-1909 nepaneigia konstitucinės pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą.

4.3. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas neturėtų būti sutapatinamas su baudžiamąja atsakomybe ar baudžiamuoju procesu. Savo esme tai yra subsidiarus trečiųjų (nusikaltimą padariusių) asmenų padarytos žalos kompensavimo mechanizmas, kurį valstybė, atsižvelgdama į tarptautinių teisės aktų nustatytas ribas, gali reglamentuoti savo nuožiūra. Pareiškėjo skunde cituojami Konstitucinio Teismo išaiškinimai buvo suformuoti bylose dėl kitus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai (pvz., dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, dėl prekių ženklų, dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės), todėl nagrinėjamoje byloje nėra taikytini. Pagal bendruosius deliktinės atsakomybės principus žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo. Lietuvos valstybė nėra atsakinga už fizinio asmens, vykdžiusio okupacinės valdžios nurodymus, padarytą nusikalstamą veiką, todėl pareiškėjo teiginiai apie privalomą atlyginti jo patirtą žalą iš valstybės lėšų, perkeliant visą atsakomybę valstybei, neturi teisinio pagrindo.

4.4. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais padarytos žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas iš sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūno, taigi pareiškėjo pažeistos teisės buvo apgintos. Todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio atitikties Konstitucijai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Kompensavimo įstatymo 20 straipsnį kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-45-165/2015, teisminio proceso Nr. 1-56-2-00005-2012-4) nustatyta, kad A. K., būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu, 1949 m. vasario mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, priėmė sprendimą dėl E. N. ištrėmimo už Lietuvos SSR ribų į nutolusius Sovietų Sąjungos rajonus, t. y. padarė nusikaltimą, nustatytą BK 102 straipsnyje. Ministerija, vadovaudamasi Kompensavimo įstatymo 20 straipsniu, atsižvelgdama į nuosprendyje nustatytas aplinkybes, pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Ministerijos sprendimas Nr. (1.34)7R-1909 teisėtas ir pagrįstas.

7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra abejonių dėl Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Kompensavimo įstatymo taikymo apimties nustatymas priskirtinas įstatymų leidėjo diskrecijai. Tai, kad įstatymų leidėjas Kompensavimo įstatyme nustatė, jog yra kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala, yra įstatymų leidėjo pasirinkimas, kuris nekelia abejonių dėl jo prieštaravimo Konstitucijai. Be to, Kompensavimo įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu, tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovas, šis įstatymas nereglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų.

III. 8. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo prašo: 1) panaikinti Ministerijos Sprendimą Nr. (1.34)7R-1909 ir įpareigoti Ministeriją pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo; 2) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Kompensavimo įstatymo 20 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jis taikomas smurtinių nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

9. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo jo skundą, nenagrinėjo pagrindinių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, ignoravo Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei Jungtinių Taustų Generalinės asamblėjos 2005 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją Nr. 60/147, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

10. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

11. Ministerija atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo skundo argumentus, pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažino, kad Ministerijos Sprendimas Nr. (1.34)7R-1909 priimtas vadovaujantis galiojančiomis Kompensavimo įstatymo nuostatomis, todėl yra teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

13. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

14. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo A. G. skundas dėl atsakovo Ministerijos 2016 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-1909 atsisakyti pareiškėjui kompensuoti priteistą iš nuteistojo A. K. žalos atlyginimą panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-45-165/20015 A. K. pripažino kaltu pagal BK 102 straipsnį ir paskyrė jam bausmę – laisvės atėmimą 7 metams, taip pat priteisė iš A. K. pareiškėjui 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nuosprendžio vykdymo procese antstolė J. B. 2016 m. sausio 29 d. aktu apie išieškojimo negalimumą pareiškėją informavo, kad A. K. neturi turto, į kurį galima būtų nukreipti skolos išieškojimą. Pareiškėjas A. G. 2016 m. vasario 4 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu jam padarytą žalą (10 000 Eur) ir 139,99 Eur vykdymo išlaidas.

16. Ministerija Sprendimu Nr. (1.34.)7R-1909 pareiškėjo prašymo kompensuoti padarytą žalą netenkino, nurodydama, kad nors nusikaltimas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88 patvirtintą Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą, tačiau jis padarytas iki 2005 m. liepos 1 d., todėl Ministerija pagal Kompensavimo įstatymą neturi teisinio pagrindo kompensuoti patirtą žalą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir netenkintinas, Sprendimas Nr. (1.34.)7R-1909 yra teisėtas ir pagrįstas.

17. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad Kompensavimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytas laikotarpis (po 2015 m. liepos 1 d.), dėl kuriuo padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala gali būti kompensuojama, neatitinka protingumo kriterijaus, kadangi nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai siejami su Lietuvos istoriniais įvykiais bei Antruoju pasauliniu karu. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju susiklosto situacija, kad nuo šių nusikaltimų nukentėjusiems asmenims yra suteikiama reikalavimo teisė (baudžiamoji atsakomybė taikoma retrospektyviai, nėra senaties terminų), tačiau reikalavimus dėl žalos atlyginimo patenkinus nėra galimybės juos įvykdyti. Pareiškėjas nurodo, kad Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio norma prieštarauja Konstitucijai bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus, teigia, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas iš sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūno, o tai reiškia, jog pareiškėjo pažeistos teisės buvo apgintos, Kompensavimo įstatyme yra nustatytas subsidiarus trečiųjų (nusikaltimą padariusių) asmenų padarytos žalos kompensavimo mechanizmas, o smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų šis teisės aktas nereglamentuoja.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, pirmiausia pažymi, kad ginčo santykius reglamentuoja Kompensavimo įstatymas ir Sąrašas. Kompensavimo įstatyme nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – ginti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (1 str. 1 d.). Šis įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu. Šis įstatymas nereglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų (1 str. 2 d.). Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos (2 str. 5 d.). Teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo (3 str. 1 d.). Pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala (20 str.). Sąrašo lentelės 4 punkte nustatyta, kad žala yra kompensuojama asmenims, ją patyrusiems dėl BK 102 straipsnyje įtvirtinto smurtinio nusikaltimo – okupuotos valstybės civilių trėmimo ar okupavusios valstybės civilių gyventojų perkėlimo.

19. Įvertinus šį teisinį reguliavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste matyti, kad Kompensavimo įstatyme nustatytas papildomas žalos kompensavimo būdas, t. y. žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo (BK 71 str.) programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo neatlygina priteistos žalos. Teisę į neturtinės žalos kompensaciją pagal Kompensavimo įstatymą turi asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą ir ši žala nusikaltimą padariusio asmens nebuvo atlyginta, jeigu nusikaltimas, dėl kurio atsirado priteista žala, buvo padarytas po 2005 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad BK 102 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika (civilių trėmimas), dėl kurios pareiškėjui priteista neturtinė žala, buvo padaryta 1949 metais.

20. Ministerija Sprendime Nr. (1.34.)7R-1909 teisingai nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-45-165/20015 pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pagal Kompensavimo įstatymą negali būti kompensuojamas. Toks atsakovo aiškinimas atitinka formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad Ministerijos atsisakymas kompensuoti dėl smurtinio nusikaltimo, įvykdyto iki 2005 m. liepos 1 d., atsiradusią žalą pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu (žr., pvz., 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-611/2007; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1372/2013; 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-127-492/2018).

21. Kaip jau minėta, pareiškėjas nurodo, kad Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio reguliavimas, kuriuo žalos, padarytos nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais, kompensavimas yra ribojamas laiko požiūriu, nėra teisingas. Dėl to pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

23. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

24. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus ir kt.).

25. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Kompensavimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

26. Įstatymų leidėjas Kompensavimo įstatyme nustatė, kad pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. birželio 2 d. aiškinamajame rašte Nr. XP-568 „Dėl Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo projekto“ nurodyta: „Šiuo įstatymu įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/80/EB dėl žalos kompensavimo nusikaltimų aukoms. Ši direktyva įpareigoja visas Europos Sąjungos valstybes nares nuo 2005 m. liepos 1 d. užtikrinti jų teritorijose tyčiniais smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos teisingą ir tinkamą kompensavimą. <...> Baudžiamojo kodekso 71 straipsnyje yra numatytas Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondas ir įmokų į šį Fondą skyrimas, kaip baudžiamojo poveikio priemonė. Nors teismai skiria šias baudžiamojo poveikio priemones, tačiau iki šiol Fondo paskirtis ir veikla nėra reglamentuota. <...> tikslinga nustatyti, jog iš Baudžiamojo kodekso 71 straipsnyje numatyto Fondo lėšų nukentėjusiems asmenims būtų kompensuojama smurtiniais nusikaltimais padaryta žala. <...> Siūloma, kad įstatymas įsigaliotų nuo 2005 m. liepos 1 d., ir pagal jį būtų kompensuojama tik dėl po šio įstatymo įsigaliojimo padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala“.

27. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi šiuo aiškinamuoju raštu. Teisės doktrinoje travaux préparatoires (parengiamieji darbai) pripažįstami kaip įstatymų leidėjo valią ir ketinimus padedantys nustatyti šaltiniai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymų leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi (žr. 2003 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-110/2003; 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-238/2007). Travaux préparatoires, kaip įstatymų leidėjo ketinimų nustatymo šaltiniu, neretai yra remiamasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2012 m. vasario 6 d., 2011 m. liepos 7 d., 2011 m. kovo 15 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2010 m. vasario 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). Pagal nurodytą Konstitucinio Teismo praktiką įstatymų nuostatos aiškintinos, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, kurie paprastai yra įtvirtinti būtent travaux préparatoires.

28. 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl žalos kompensavimo nusikaltimų aukoms preambulės 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad nusikaltimų aukoms Europos Sąjungoje turėtų būti suteikta teisė į sąžiningą ir atitinkamą kompensaciją dėl jų patirtų sužalojimų, neatsižvelgiant į tai, kurioje Europos bendrijos vietoje buvo įvykdytas nusikaltimas. Direktyva įdiegia bendradarbiavimo sistemą, palengvinančią nusikaltimų aukoms gauti kompensaciją esant užsienyje, kuri turėtų veikti remiantis valstybių narių schemomis dėl kompensacijų smurtinių tyčinių nusikaltimų, įvykdytų atitinkamose jų teritorijose, aukoms. Todėl visose valstybėse narėse turėtų veikti kompensavimo mechanizmas. Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visos valstybės narės užtikrina, jog jų nacionalinės taisyklės numatytų kompensacijų smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų atitinkamose jų teritorijose, aukoms schemas, kurios garantuotų sąžiningą ir atitinkamą kompensaciją aukoms. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2006 m. sausio 1 d., įgyvendina Direktyvą, išskyrus 12 straipsnio 2 dalį, kurios įgyvendinimo data yra 2005 m. liepos 1 d. Jos nedelsdamos apie tai praneša Komisijai. Valstybės narės gali numatyti, kad Direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės būtų taikomos tik pareiškėjams, kurie nukentėjo nuo nusikaltimų, padarytų vėliau kaip 2005 m. birželio 30 d. (Direktyvos 18 str. 1 ir 2 d.).

29. Taigi iš nurodytų Kompensavimo įstatymo priėmimo aplinkybių bei įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų turinio matyti, kad Direktyvos nuostatos valstybėse narėse taikomos pagal šiose valstybėse nustatytą kompensacijų už smurtinius nusikaltimus mechanizmą, kuris turėjo būti patvirtintas ir įgyvendintas nuo 2005 m. liepos 1 d. Valstybėms narėms taip pat palikta diskrecija spręsti dėl kompensavimo mechanizmo nuostatų taikymo laiko požiūriu, t. y. kad kompensavimo mechanizmui įgyvendinti būtinos priemonės gali būti taikomos tik pareiškėjams, kurie nukentėjo nuo nusikaltimų, padarytų vėliau kaip 2005 m. birželio 30 d. Kaip minėta, įstatymų leidėjas, pasinaudodamas šia diskrecijos teise, pasirinko būtent tokį kompensavimo modelį. Pažymėtina, kad jokių nuostatų dėl Direktyvos galiojimo (laiko požiūriu) išimčių, susijusių su atskirų smurtinių nusikaltimų rūšimis (pvz., nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais), Direktyvoje, kurią įgyvendinant yra priimtas Kompensavimo įstatymas, nėra.

30. Pareiškėjas nurodo, kad Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos taikomos nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams (įskaitant BK 102 str.), neužtikrina dėl tokių smurtinių nusikaltimų patirtos žalos atlyginimo, todėl prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjo nurodomi minėtų nusikaltimų išskirtinumai (senaties netaikymas bei retrospektyvus baudžiamųjų įstatymų taikymas) yra susiję su valstybės prisiimtais įsipareigojimais pagal Jungtinių Tautų 1968 m. lapkričio 26 d. Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui, kurios tikslas – sudaryti palankias sąlygas nubausti už tokius nusikaltimus atsakingus asmenis, o nuo šių nusikaltimų nuketėjusiems asmenims, neribojamiems jokių senaties terminų, kreiptis dėl žalos atlyginimo iš nusikaltimus padariusių asmenų. Šioje konvencijoje nėra įtvirtinta valstybės atsakomybė už nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais asmenims padarytą žalą (pareiga tokią žalą atlyginti). Taigi senaties terminų nebuvimas yra siejamas su nuo nuskalstamos veikos nukentėjusio asmens teise kreiptis į kompetentingas institucijas dėl tokios veikos ištyrimo bei teise iš už nusikalstamas veikas atsakingų asmenų reikalauti atlyginti dėl to patirtą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau savaime nereguliuoja tokios žalos atlyginimo sumokėjimo nukentėjusiems asmenims, juo labiau neįpareigoja to daryti valstybės.

31. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 4 d. priėmė nutarimą Nr. I-1403 „Dėl 1940–1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“, kuriuo pažymėjo, jog 1940 m. TSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos okupacija ir aneksija, kuri nuo 1944 m. vėl buvo atnaujinta, Lietuvos valstybei ir jos gyventojams padarė didelę žalą, kuri, be kita ko, buvo padaryta naikinant ir įkalinant nekaltus Lietuvos gyventojus, todėl, remdamasi visuotinai pripažintomis tarptautinės ir civilinės teisės normomis bei principais, atstovaudama Lietuvos piliečių ir Lietuvos gyventojų, kuriems buvo padaryta žala, teisei reikalauti jos atlyginimo, nutarė pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti Lietuvos Respublikos Valstybinei delegacijai tarpvalstybinėms deryboms su TSR Sąjunga apskaičiavimus, kurie pagrindžia 1940–1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams dydį, bei įpareigoti Lietuvos Respublikos Valstybinę delegaciją tarpvalstybinėms deryboms su TSR Sąjunga oficialiai iškelti Tarybų Sąjungai klausimą dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo, kuriuo nustatyta, kad SSRS okupacijos žala Lietuvai apima 1940–1990 m. laikotarpiu, įskaitant žalą, padarytą Lietuvos žmonėms, deportuotiems ir prievarta laikytiems SSRS teritorijoje 1941–1945 m., taip pat šiuo laikotarpiu SSRS kariuomenės ir represinių struktūrų padarytą žalą (1 str. 1 p.). Atlikti šios žalos skaičiavimus bei kreiptis dėl jos atlyginimo įpareigota Lietuvos Respublikos Vyriausybė (2 str.).

32. Vertindamas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo nuostatas žalos, patirtos dėl genocido (t. y. nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų), požiūriu, Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime pabrėžė, kad pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, priimtą 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, už labai sunkius, verčiančius tarptautinę bendriją susirūpinti nusikaltimus, nustatyta ne tik individuali baudžiamoji atsakomybė, bet ir nuteistojo pareiga atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Pagal šį teisinį reguliavimą Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai priklausantiems nusikaltimams, taigi ir nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, netaikomas joks senaties terminas. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 m. gruodžio 16 d. priėmė rezoliuciją Nr. 60/147, kuria patvirtino Nukentėjusių nuo sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimų ir sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų asmenų teisės į gynybos priemones ir žalos atlyginimą pagrindinius principus ir gaires. Pastarųjų 11 punkte nustatyta, kad sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimų ir sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų atveju gynybos priemonės, kaip numatyta tarptautinėje teisėje, turi apimti aukos teises į šias garantijas: a) teisę turėdama lygias galimybes veiksmingai siekti teisingumo; b) teisę į adekvatų, veiksmingą ir operatyvų atlyginimą už patirtą žalą; c) teisę gauti informaciją apie pažeidimus ir žalos atlyginimo mechanizmus; 15 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei žalą aukai padarė asmuo, juridinis asmuo ar kitas subjektas, jis turi atlyginti aukai žalą arba kompensuoti valstybei jos sumokėtą aukai žalos atlyginimą; 17 punkte nustatyta, kad valstybės privalo numatyti veiksmingus vidaus teisės mechanizmus sprendimams dėl žalos atlyginimo vykdyti.

33. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą nustatytas Konstitucijoje. Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia (be kita ko), moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido patyrę žalą asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų.

34. Taigi Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų žalą patyrusiems asmenims, nevaržomiems jokių terminų, būtų sudarytos sąlygos tokios žalos atlyginimo reikalauti būtent iš minėtus nusikaltimus padariusių asmenų. Principas, kad dėl nusikalstamų veikų atsiradusią žalą privalo atlyginti tokias nusikalstamas veikas įvykdę asmenys, įtvirtintas ir Europos Tarybos Ministrų komiteto 1985 m. birželio 28 d. rekomendacijose Nr. R(85)11 „Dėl nukentėjusiojo padėties baudžiamojoje teisėje ir baudžiamajame procese“, kurių 11 punkte nurodyta, kad teisinis reguliavimas turi būti toks, kad pagal jį baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas galėtų nuo nuskalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui iš pažeidėjo priteisti žalos atlyginimą.

35. Byloje nėra ginčo dėl to, kad toks teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra nustatytas – kaip minėta, pareiškėjui iš BK 102 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Kompensavimo įstatymas šių teisinių santykių (t. y. iš deliktinės atsakomybės kilusių teisinių santykių tarp skolininko ir kreditoriaus) nereglamentuoja. Kaip nustatyta, Kompensavimo įstatymu yra įtvirtintas papildomas žalos kompensavimo būdas, kai skolininkas neatlygina priteistos žalos, atsiradusios dėl smurtinių nusikaltimų, padarytų po 2005 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrįstai Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą būtinumo atlyginti asmeniui padarytą žalą principą sieja su jam iš kalto asmens priteistos atlyginti neturtinės žalos, kilusios dėl nusikaltimo, padaryto 1949 metais, kompensavimu pagal Kompensavimo įstatymą, kuris tokių teisinių santykių nereguliuoja.

36. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis turėtų būtų nustatyta, kad įstatymų leidėjas Kompensavimo įstatyme privalėjo išskirti BK 102 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką ir nustatyti kitokį terminą, t. y. nustatyti, kad būtent dėl BK 102 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, padarytos iki 2005 m. liepos 1 d., turi būti išmokama kompensacija iš BK 71 straipsnyje numatyto fondo lėšų nukentėjusiems asmenims.

37. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (įskaitant BK 102 str. įtvirtintą veiką) susiaurina iki nusikaltimų, padarytų Antrojo pasaulinio karo metu. Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąraše nurodyta, jog kompensuojama dėl BK XV skyriuje „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“ 99–105 bei 110–112 straipsniuose įtvirtintų smurtinių nusikaltimų padarymo atsiradusi žala. Įvertinus šiuose BK straipsniuose įtvirtintą atsakomybę ir veikas, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad šios veikos apima tik Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytus nusikaltimus.

38. Pareiškėjo argumentai dėl Kompensavimo įstatymo 20 straipsnyje neva neprotingai apibrėžto šio įstatymo taikymo laikotarpio savaime neleidžia abejoti Kompensavimo įstatymo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams bei nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

39. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Kompensavimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

40. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

41. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pagal šio straipsnio 3 dalį skundus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo mokėtinas 11,25 Eur dydžio žyminis mokestis. Iš kartu su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateikto žyminio mokesčio kvito matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 18,75 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjui žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui A. G. 18,75 Eur (aštuoniolika eurų ir septyniasdešimt penkis centus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė