2018-03-13 Nr. AB-5156-3-62-3-00737-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-459-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00737-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.7; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. Z. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja F. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 7S-6-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei F. Z.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 9,11 ha J. G. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskalbtini), Kauno r., Kauno apskrityje (toliau – ir likusi žemė), atkūrimo F. Z.

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu Sprendimu nuosavybės teisės į likusią žemę pareiškėjai buvo atkurtos kompensuojant pinigais, tačiau ji su tokiu sprendimu nesutinka, nes jos 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išreikšta valia nuosavybės teises atkurti žeme, tai reiškia natūra, o tokios galimybės nesant – ekvivalentine natūra. Pareiškėja tikėjosi, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos ir ekvivalentine natūra, nes prašymo pateikimo metu buvo aišku, kad visos valdytos žemės nuosavybės teisių nebus galima atkurti natūra. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. spalio 18 d. raštu Nr. 234 informavo pareiškėją, kad natūrinė žemė yra valstybės išperkama, nes yra naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos. Pareiškėja 2001 m. lapkričio 13 d. pareiškimu žemę pageidavo grąžinti natūra, tačiau Kauno apskrities viršininkas 2001 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 02-05-8066 atsisakė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra. NŽT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 7S-55 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,74 ha žemės ir 0,10 ha vandens, grąžinant natūra tvenkinio vandeniu užlietą žemę.

3. Pareiškėjos teigimu, tai, kad ji siekė nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nereiškia, kad ji atsisakė ekvivalentinės natūros. Pareiškėjos 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimas žeme apima tiek natūrą, tiek ekvivalentinę natūrą, todėl pareiškėja privalėjo nuosavybės teises į likusią žemę atkurti ekvivalentine natūra.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkančią buvusio savininko J. G. nuosavybės teisėmis valdytą 10,95 ha ploto žemę, kuriame ji nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, susigrąžinant žemę buvusioje vietoje. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 18 d. raštu Nr. 234 pareiškėja buvo informuota, kad žemė, į kurią ji pretenduoja, yra valstybės išperkama, ir kad pareiškėjai reikia pasirinkti vieną iš nuosavybės teisių atkūrimo atlyginimo būdų. Pareiškėjai nepasirinkus atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę, skundžiamu Sprendimu nuosavybės teisės jai buvo atkurtos atlyginant už negrąžintiną žemę pinigais. Atsakovas teigė, kad jeigu numatytais terminais piliečiai nepatikslino savo pareikštos (nepareiškė) valios, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalį institucija, priimanti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įgyja teisę šiems piliečiams atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Todėl pareiškėjai nepasirinkus atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę, skundžiamu Sprendimu nuosavybės teisės jai buvo atkurtos atlyginant pinigais.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos F. Z. skundą atmetė.

7. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad 1991 m. gruodžio 17 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja išreiškė valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. Institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, 2001 m. spalio 18 d. raštu Nr. 234 pareiškėja buvo informuota apie tai, kad ji turi pasirinkti vieną iš atlyginimo už valstybės išperkamą turtą atlyginimo būdų. Pareiškėja 2012 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į 1,84 ha vandens telkinio plotą. Atsakovo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 7S-55 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,74 ha žemės plotą ir į 0,10 ha vandens telkinį, grąžinant žemę natūra. Duomenų, kad pareiškėja būtų išreiškusi kitokią valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teismas nenustatė.

8. Teismas sprendė, kad pareiškėja teikdama prašymą nebuvo nurodžiusi jokio nuosavybės išpirkimo būdo, numatyto tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas), kuris prašymo pateikimo metu reglamentavo nuosavybės teisių atkūrimą, 16 straipsnyje. Pareiškėjos išreikšta valia reiškė išlikusio nekilnojamojo turto – žemės, grąžinimą natūra turėtoje vietoje, atlyginimo būdo ekvivalentine natūra už išperkamą žemę pareiškėja prašyme nebuvo nurodžiusi. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja nebuvo pasirinkusi atlyginimo ekvivalentine natūra būdo už išperkamą negrąžintiną turtą, o pareiškėjos skundo argumentai, kad jos pirminiame prašyme išreikšta valia susigrąžinti žemę buvusioje vietoje reiškia taip pat ir žemės grąžinimo būdą ekvivalentine natūra, nepagrįsti jokiomis galiojusio Atstatymo įstatymo nuostatomis.

9. Teismas sprendė, kad galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnio ir galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatos nesukuria jokių prielaidų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo būdo natūra su atlyginimo būdais už valstybės išperkamą turtą ar atlyginimo būdais už tą turtą, kurio piliečiai turėtoje vietoje susigrąžinti nepageidauja.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, 2001 m. spalio 18 d. raštu Nr. 234 buvo informuota apie tai, kad ji turi pasirinkti vieną iš atlyginimo už valstybės išperkamą turtą atlyginimo būdų, tačiau pareiškėja siekė žemę susigrąžinti žemę tik natūra, t. y. buvusioje natūrinėje vietoje, savo valios pareiškėja nepakeitė ir per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepasirinko nei vieno iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nurodyto atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi atlygindamas pareiškėjai pinigais už valstybės išperkamą turtą.

III. 11. Pareiškėja F. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo visiškai analogiškoje byloje savo paties 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3072-402/2016 suformuoto precedento.

12.2. Teismas darė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 17 d. prašymu nuosavybės teises pasirinko atkurti tik vieninteliu būdu – natūra, nes teismas netinkamai taikė teisę, įrodymus vertino atsietai, o ne kaip visumą, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, jas nustatė neteisingai, be to, aprašomojoje sprendimo dalyje klaidingai įvardijo kai kuriuos pareiškėjos argumentus. Teismas vadovavosi tik pareiškėjos 1991 m. gruodžio 17 d. prašymo dalyje dėl žemės susigrąžinimo buvusioje vietoje pareikšta valia, nevertindamas likusio prašymo teksto, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, grįstų prašymo teksto analize ir prašymo pareiškimo faktinėmis aplinkybėmis: prašymas buvo užpildytas ant oficialios prašymo formos, neišskiriant konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo (natūros ar ekvivalentinės natūros), prašymo 5 punkte pareiškėja pažymėjo, kad prioritetą teikia žemės susigrąžinimui buvusioje vietoje, taip pat nurodė, kad, atsikūrusi nuosavybės teises į žemę, visame jai priklausančiame atkurti 10,95 ha plote siekia individualiai ūkininkauti.

12.3. Nuosavybės teises atkuriančios institucijos 2001 m. spalio 18 d. raštas Nr. 234 patvirtina, kad institucija tinkamai suprato apeliantės 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme išreikštą valią nuosavybės teises atkurti visų pirma natūra, o nesant tokių galimybių – ekvivalentine natūra. Be to, pareiškėjai nebuvo išsiųstas Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. kovo 31 d. pasitarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų A. I., K. I. ir J. G. turėtą žemę protokolas Nr. 15-19, kuriame buvo nutarta suteikti galimybe apeliantei dar kartą apsvarstyti galimybes gauti lygiavertį žemės ar miško sklypą ir nuomonę pareikšti iki 2009 m. balandžio 15 d., todėl pareiškėja pasinaudoti galimybe nuosavybės teises atsikurti lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje negalėjo dėl pačios institucijos kaltės, taigi pripažintina jos teisė įgyvendinti ši būdą.

12.4. Pareiškėja 2015 m. spalio 26 d. prašyme teigė, kad yra sutikusi su siūlymu nuosavybės teises atkurti lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina, kad apeliantė nuosavybės teises siekė atsikurti abiem 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme pasirinktais būdais, tačiau natūrai teikė prioritetą (todėl ir 2015 m. spalio 26 d. prašyme jai yra teikiamas išskirtinis akcentas).

12.5. Iki 2003 m. kovo 1 d. pareiškėjai raštu nebuvo pranešta, kad nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos ekvivalentine natūra, bei nebuvo pasiūlyta rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Ir po 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjai ne kartą buvo siūlyta nuosavybės teises atkurti lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje (pvz., 2007 m. spalio 30 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento raštas Nr. 11-2-644-1040).

12.6. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjos nenaudai vertino bylos aplinkybę, kad ji, gavusi nuosavybės teises atkuriančios institucijos 2001 m. spalio 18 d. raštą Nr. 234, nepareiškė valios pasirinkti atlyginimo būdą. Šiuo raštu pareiškėja buvo informuota, kad nuosavybės teisių atkurti natūra galimybių nėra, ir pačiu pirmuoju punktu pasiūlytas pareiškėjos 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme pasirinktas antrasis pagal prioritetą būdas – ekvivalentinė natūra, be to, nurodyta, kad neapsisprendusiems dėl išpirkimo būdo bus priimtas apskrities viršininko sprendimas atstatyti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. T. y. raštu Nr. 234 iš esmės buvo teigiama, kad jei apeliantė nepasirinks siūlomų atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų, nuosavybės teisės jai bus atkuriamos antruoju pagal prioritetą būdu – ekvivalentine natūra, nes taip yra reglamentuota įstatyme.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad jis atmestinas.

14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teigdama, kad teismas nukrypo nuo precedento, apeliantė nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, o rėmėsi tik Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu.

14.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-525-1375-13 nurodė, kad valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turi būti išreikšta užpildant prašymo 1 priedo 5 skiltį „Pretendentų į žemę valia“, nes kitoks, aiškios prašymo formos neatitinkantis valios išreiškimas, negali būti vertinamas kaip tinkamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimas ir negali sukelti teisinių pasekmių, taip pat pabrėžė, jog nuosavybės teisės atkūrimo būdai natūra ir ekvivalentinė natūra yra du savarankiški, skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai.

14.3. Rašant prašymą pareiškėjai turėjo būti suprantama, kad natūra ir ekvivalentinė natūra yra dvi atskiros sąvokos, nes prašymo 1 priedo 5 skiltyje „Pretendentų į žemę valia“ esančioje lentelėje, nurodant kokiu būdu prašoma susigrąžinti žemę, buvo atskiros grafos – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (natūra) ir gauti žemės tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje (ekvivalentinė natūra.)

14.4. 1991 m. gruodžio 17 d. pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę natūra, t. y. susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. Pareiškėja prašyme neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę ekvivalentine natūra, bei jokių prašymų dėl valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė.

14.5. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. spalio 18 d. raštu Nr. 234 pareiškėją informavo, kad žemė, į kurią ji pretenduoja, yra valstybės išperkama, ir kad pareiškėjai reikia pasirinkti vieną iš nurodytų atlyginimo būdų. 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme pareiškėja išreiškė valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (t. y. natūra), o ne ekvivalentine natūra, todėl apeliantės argumentas, kad atsakovas pareiškėjai nenurodė, kad nuosavybės teisės negali būti atkuriamos pareiškėjos pasirinktu būdu ekvivalentine natūra, yra nepagrįstas.

14.6. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjai nepasirinkus siūlomo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės jai bus atkuriamos ekvivalentine natūra, nepagrįsti jokiomis galiojusio Atstatymo įstatymo nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę, išmokant kompensaciją pinigais.natūra tvenkinio vandeniu užlietą žemę.

16. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau- Įstatymas) bei jį lydinti LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

17. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

18. Iki 2012m. lapkričio 22d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

19. Nuo 2012m. lapkričio 22d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

20. Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

21. Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo esminis aspektas yra būtent dėl pareiškėjos išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl šio ginčo tinkamam išsprendimui būtina chronologiškai įvertinti visus pareiškėjos prašymus, kuriuose ji nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.

22. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pirminį prašymą (surašyta laisva forma) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pareiškėja pateikė 1991m. rugpjūčio 5d., kuriame išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į jos tėvo nusipirktą žemę, esančią Kauno rajone Sausinės kaime. Šiame prašyme jokio atkūrimo būdo pareiškėja nenurodė (b.l. 54-55).

23. Pakartotinį pirminį prašymą (surašytą ant specialaus blanko) dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pareiškėja pateikė 1991m. gruodžio 17 d., kuriame nurodė, jog visą atkūriną žemę pageidauja susigražinti buvusioje vietoje. Šio prašymo grafose, kuriose apibūdinamos kitos galimos žemės grąžinimo vienos ar kiti grąžinimo būdai (tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai buvusioje vietoje; kitame ūkyje; gauti kompensaciją), pareiškėja jokių atžymų nepadarė (e-byla t. 1 b.l. 23-24).

24. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos 1991m. gruodžio 17 d. prašymo turinį konstatuoja, jog šiuo prašymu pareiškėja vienareikšmiškai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje, t.y. natūra. Joks kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės sugrąžinimo vieta prašyme nėra nurodyti.

25. 2001m. lapkričio 13d. pareiškėja, atsakydama į Kauno apskrities viršininko administracijos 2001m. spalio 18 d. raštu Nr. 234 pateiktą pasiūlymą pasirinkti vieną iš atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdų, pateikė prašymą, kuriuo nesutiko su žemės priskyrimu valstybės išperkamai žemei ir prašo žemę jai sugrąžinti (e-byla t. 1 b.l. 18-19).

26. 2012m. rugsėjo 14d. pareiškėja pateikė prašymą grąžinti natūra 1,84 ha ploto vandeniu užlietą jos tėvui priklausiusią žemę (e-byla t. 1 b.l. 48).

27. 2015m. spalio 10 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame vėl išreiškė nesutikimą su ginčo žemės priskyrimu valstybės išperkamai žemei ir prašė ją pražinti natūra, teigdama jog kliūčių tam nėra (e-byla t. 1 b.l. 13).

28. 2016m. sausio 19d. pareiškėja pateikė prašymą už valstybės išperkamą žemę jai grąžinti lygiaverte žeme valstybei priklausančioje žemėje (e.byla t. 1 b.l. 37).

29. Duomenų apie jokius kitokius pareiškėjos prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjos valia, nagrinėjamoje byloje nėra.

30. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirminio (1991 12 17) pareiškėjos prašymo turinį, tiek visų po to sekusių pareiškėjos prašymų turinį bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatuoja, jog pareiškėja per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą yra deklaravusi tik vieną jai priimtiną nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, t.y. nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Jokių duomenų apie tai, jog pareiškėja kada nors būtų pasirinkusi kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tame tarpe ekvivalentine natūra ar lygiaverčiu sklypu kitoje vietovėje, byloje nėra.

31. Pažymėtina, kad pareiškėjos 2016m. sausio 19d. prašymas, kuriame ji nurodė pageidaujanti gauti lygiavertį žemės sklypą, pateiktas jau pasibaigus Įstatymo 21 straipsnyje numatytam terminui, per kurį pretendentai atskirais laikotarpiais vienaip ar kitaip galėjo keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdo, todėl konstatuotina, jog šis prašymas teisinių pasekmių nesukelia.

32. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad teikdama prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir juose nurodydama jai priimtina atkūrimo būdą, pareiškėja kartu siekė ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ekvivalentine natūra.

33. Tokius pareiškėjos teiginius paneigia ne tik pačios pareiškėjos 2001m. lapkričio 13d. ir 2015m. spalio 10 d. prašymų turinys, tačiau dar ir ta aplinkybė, kad pagal Tvarkos 105 punkto nuostatas asmuo, kuris pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos (anksčiau apskričių viršininkų administracijų) interneto tinklapyje skelbiamoje informacijoje apie laisvos žemės fondo žemę turi pasirinkti žemės sklypą, kuris gali būti projektuojamas neatlygintinam perdavimui, ir apie pasirinkimą informuoti žemėtvarkos skyrių (anksčiau apskrities viršininko administracija), kuris surašo išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėm.

34. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja realizuodama savo neva pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atkūrimą lygiaverčiu žemės sklypu (ekvivalentine natūra) – būtų ėmusis kokių nors veiksmų siekiant realizuoti šį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t.y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasirinkusi kokį nors žemės sklypą iš laisvos žemės fondo žemės ir apie savo pasirinkimą būtų informavusi žemėtvarkos skyriaus viršininką (anksčiau apskrities viršininko administraciją).

35. Taigi, nagrinėjamoje byloje vienareikšmiškai įrodyta, jog pareiškėja per visą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo laikotarpį buvo pasirinkusi tik vieną nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t.y. atkūrimą natūra. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir ginčas dėl to byloje nėra keliamas, kad žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes ji LR Vyriausybės 2001m. kovo 8d. nutarimu Nr. 266 suteikta Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo tikslams (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Konstatuotina, jog pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – atkūrimas natūra – yra negalimas.

36. Atsakovo institucija apie šią aplinkybę, t.y. negalimumą pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir būtinybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą, pareiškėją ne vieną kartą informavo 2001m. spalio 18d. raštu Nr. 234, 2007m. liepos 3 d. raštu Nr. S6-1825, 2007m. spalio 30d. raštu Nr. 11-2-644-1040 (e-byla t. 1 b.l. 20-21, 25, 28), taip pat 2001m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 02-05-8066 atsisakė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra (e-byla t. 1 b.l. 23-24).

37. Konstatuotina, jog pareiškėjai buvo suteikta visa būtina informacija, patvirtinanti, jog pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – atkūrimas natūra – negali būti realizuotas, taip pat kad pareiškėja turi teisę pasirinkti kitą priimtiną, Įstatymo numatytą nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdą. Tačiau pareiškėja šia savo teisę Įstatymo nustatytais terminais nepasinaudojo.

38. Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014m. rugsėjo 25 d. Įstatymo redakcija Nr.XII-1150, paskelbta TAR 2014-10-08) numatyta situacija, kai šio įstatymo nustatytais terminais pareiškėja nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, kai jos prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių. Todėl vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis pareiškėjai nuosavybės teisės turi būti atkuriamos atlyginant pinigais. Darytina išvada, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 7S-6-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei F. Z.“ teisėtai ir pagrįstai atkūrė pareiškėjai nuosavybės teises į žemę išmokant kompensaciją pinigais. Pagrindo naikinti šį atsakovo sprendimą bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimą nėra.

39. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

40. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į savo paties suformuotą praktiką administracinėje byloje Nr. eI-3072-402/2016, atmetami kaip nepagrįsti, nes pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-3072-402/2016 pirmosios instancijos teismo sprendimą 2018 m. sausio 30 d. nutartimi panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos F. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė