2013-06-20 Nr. AB-2992-3-61-3-00654-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-1664/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00654-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2012 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-914-(11);

2) priteisti pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 4 480,44 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią už 2010-2012 m.;

3) įpareigoti atsakovą ateityje, nuo 2013 m. sausio 1 d., mokėti paties atsakovo paskirtą 823,36 Lt valstybinę pareigūno pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. birželio 7 d. VRM jam paskyrė 823,36 Lt valstybinę pareigūnų pensiją, tačiau nuo 2010 sausio mėnesio jam mokama mažesnė pensija, nei paskirtoji. Pasak pareiškėjo, toks pensijos sumažinimas yra neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - ir Konstitucija) nuostatoms. Pažymėjo, kad toks pensijos sumažinimas pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisių tikrumą ir teisinį saugumą, o atsakovas, atsisakydama ją kompensuoti, ignoruoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus.

Atsakovas VRM atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota tik pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau - ir Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d., kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai išmokant pareiškėjui įstatymo tvarka sumažintą pensiją buvo teisėti ir nepažeidė pareiškėjo teisių, teisėtų interesų bei galiojusių ar galiojančių teisės aktų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 28 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-1777 pareiškėjui nuo 2007 m. birželio 7 d. neterminuotai buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą, kuri sudarė 463,36 Lt, taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (360 Lt), tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjui mokama sumažinta pareigūnų ir karių pensija. Pareiškėjas 2012 m. sausio 20 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, VRM 2012 m. vasario 6 d. sprendime Nr. 1D-914-(11) nurodė, kad VRM išmokėti pareiškėjo nurodomo dydžio pensijos neturi teisinio pagrindo, nes pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. pareiškėjo pensija perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. VRM pažymėjo, kad sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenumatytas. Taigi, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisingumo bei pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas papildomai akcentavo, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 14 d. pažyma Nr. 11D(P)-6217 patvirtina, kad pareiškėjui E. Ž. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl darytina išvada, kad pagal šį straipsnį pareiškėjui sumažinta pensija teisėtai ir pagrįstai, ir nėra pagrindo išmokėti jam pensijos nepriemoką, susidariusią už 2010-2012 m. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįstas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti VRM nuo 2013 m. sausio 1 d. mokėti jam visą paskirtą pensiją. Pirmosios instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog toks pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas taip pat prašo panaikinti atsakovo VRM 2012 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 1D-914-(11), kuriuo jam atsisakyta išmokėti negautą pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui pensijos sumažinimas buvo taikomas pagrįstai, skundas dalyje dėl VRM 2012 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1D-914-(11) panaikinimo taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinant kitus skunde bei patikslintame skunde nurodytus reikalavimus, arba panaikinti minimą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų kreipiamasi į Lietuvos Konstitucinį Teismą išaiškinimo; arba tai padaryti pačiam apeliacinės instancijos teismui.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teise pačiam kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo ar aukščiau nurodytas teisinis reguliavimas – Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje numatytų apribojimų trukmė valstybinėms pareigūnų pensijoms bei įvairioms išmokoms, tikrai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo vertinimu, to galėtų imtis ir apeliacinės instancijos teismas. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas nepilnai ir netinkamai išaiškino visas aplinkybes, netinkamai vertinimo teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ir labai skubotą sprendimą.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai papildomai akcentuoja, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti skundžiamą ministerijos atsakymą į pareiškėjo prašymą ir atitinkamus jos veiksmus įstatymų nustatyta tvarka perskaičiuojant ir išmokant valstybinę pensiją laikė teisėtais ir pagrįstais, nepažeidžiančiais nei jo teisių ir/ar teisėtų interesų, nei tuo metu galiojusių teisės aktų. Anot atsakovų, nagrinėjamoje byloje Konstituciniam Teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas netenkino atitinkamo pareiškėjo prašymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 1D-914-(11), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui mokėti didesnę valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija nuo 2010 metų buvo sumažinta dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje numatyto pensijos dydžio ribojimo.

Minėta teisės norma buvo nustatyta, kad paskirtos pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pagal kurią pensija gali būti mažinama iki 20 procentų.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui paskirtoji pensija su priedu - 823,36 Lt, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta iki 698,87 Lt dydžio, t. y., ne daugiau kaip 20 procentų (124, 49 Lt), kas atitiko Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Konstitucinis Teismas ištyręs Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pensijos ribojimas šiuo pagrindu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Visa tai lemia, kad atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pensiją pareiškėjui sumažino, vykdydamas teisės aktų, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai, reikalavimus. Dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo nėra teisinio pagrindo.

Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatyme nenustačius sumažintos pensijos kompensavimo į ateitį mechanizmo, iš pareiškėjo neteisėtai yra paimama jam priklausanti nuosavybė, tai pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime be kita ko konstatavo, jog <...> „pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.“

Remiantis šia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nėra pagrindo abejoti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų atitikimu Konstitucijai, kiek tai susiję su anksčiau aptartu klausimu. Dėl ko tenkinti pareiškėjo prašymą ir pakartotinai kreiptis į Konstitucinį teismą dėl šių nuostatų atitikties Konstitucijai, nėra pagrindo (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė