2018-05-03 Nr. AB-10928-3-61-3-03206-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2202-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03206-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėjo, kad nuolatos pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui, nebuvo spintos drabužiams, spintelės. Kamerose buvo tarakonų, graužikų, langas neplaunamas, patalpoje nebuvo oro cirkuliacijos, mažai dienos šviesos, drėgmė siekė 80 procentų, nuo patalpos lubų ir sienų krito dažai, pelėsis, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos.

3. Nurodė, jog dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, žeminančių žmogaus orumą, jis patyrė dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato senaties termino žmogaus teisių gynimui, kadangi ši teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

5. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą prašė priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d., tačiau skundą teismui pateikė 2016 m. rugpjūčio 8 d. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

8. Tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

9. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai dėl patalpos dydžio, higienos ir buities priemonių užtikrinimo, patalpų įrengimo, remonto yra bendro pobūdžio. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas pateikia tik savo samprotavimus, tačiau ne faktines aplinkybes.

10. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas neįrodė žalos padarymo fakto, kuris būtinas civilinės atsakomybės santykiams atsirasti.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą atmetė.

12. Nurodė, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

13. Pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, bet su jo taikymu nesutiko. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytas argumentas, jog ieškinio senatis netaikytina, nes bus pažeistos Europos Žmogaus Teisių Teismo ( toliau – ir EŽTT) nuostatos, negali būti laikomas pagrįstu. CK 1.134 straipsnyje, įtvirtinančiame reikalavimus, kuriems ieškinio senatis netaikoma, nėra minimas galimas Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostatų pažeidimas.

14. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, vertino, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 15. Pareiškėjas V. D. 2017 m. birželio 19 d. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą kaip nepagrįstą bei atnaujinti skundo padavimo terminą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui.

16. Pareiškėjas nurodo, kad trejų metų terminas buvo taikytas atsakovo prašymu, todėl jis prašo netenkinti atsakovo prašymo taikyti skundui ieškinio senaties termino.

17. Pareiškėjo teigimu, vertinimas, kad jis žinojo (turėjo žinoti) apie pažeistą jo teisę nuo pirmos kalinimo dienos, tėra tik prielaida, kuri nepatvirtinta jokiais faktiniais įrodymais. Jis nebuvo supažindintas (pasirašytinai) su EŽTK nuostatomis, todėl apie savo pažeistą teisę sužinojo tik būdamas pataisos namuose iš kartu kalinčių asmenų ir informacijos bibliotekoje.

18. Pareiškėjo nuomone, jis neprivalo įrodyti savo nekaltumo, kad nežinojo apie savo pažeistą teisę į normalias kalinimo sąlygas. Valdžios institucijų neveikimas padarė tiesioginę žalą jo laisvėms, teisėms, interesams.

19. Atsakovas atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Nurodo, jog pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra sukonkretinti dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos. Žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, nenurodoma, kuo būtent pasireiškia tariamai padaryta neturtinė žala, pareiškėjas nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo prašomos priteisti sumos dydžio.

21. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius viešosios atsakomybės sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Taigi, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai pareiškėjui sukėlė neigiamas pasekmes. Šiuo konkrečiu atveju nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. D. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

23. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, atsakovo prašymu taikydamas trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatuodamas, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, pateisinančių termino praleidimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti aplinkybes dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų, tačiau nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino pagrįstais ir teisėtais pareiškėjo argumentų, kad skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo senaties terminas negali būti taikomas dėl to, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62) ir kt.).

25. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijos ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72) taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91)), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)).

26. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

27. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

29. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. (b. l. 1-3), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. rugpjūčio 5 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3A), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

31. Pareiškėjas nurodė, kad anksčiau pateikti skundo jis negalėjo, nes nebuvo pasirašytinai supažindintas su EŽTK ir Europos kalinimo taisyklėmis.

32. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lukiškių TI-K neturi pareigos pasirašytinai supažindinti nuteistuosius su viešai skelbiamais teisės aktais.

33. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

34. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie galimai patirtą neturtinę žalą, taigi senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinę žalą praleido dėl subjektyvių, nuo jo paties valios priklausančių priežasčių.

35. Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė