2018-01-24 Nr. AB-1866-3-61-3-02656-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02656-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. P. dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2015 m. balandžio 9 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-2044(2.13.) (toliau – ir Nurodymas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamas aktas, kuriuo, be kita ko, nurodyta nedelsiant

sunaikinti pareiškėjos darytą pokalbio įrašą, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies, kadangi tyrimas dėl T. P. prašymo buvo neobjektyvus, neišsamiai ištirti turimi įrodymai.

3. Pareiškėja pabrėžė, jog ji 2014 m. lapkričio mėn. Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-6571-968/2014 posėdžio metu pateikė Inspekcijos nurodyme minimą garso įrašą. Teismas šį įrašą priėmė kaip įrodymą, todėl, pareiškėjos nuomone, garso įrašo darymas buvo atliktas remiantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 6 punktu, t. y. asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Garso įrašas buvo daromas siekiant apsiginti nuo T. P. provokacijų.

4. Atkreipė dėmesį, jog garso įraše girdimi T. P. nesąžiningi veiksmai. Pareiškėjos teigimu, Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šiuo atveju Inspekcija, priimdama skundžiamą nurodymą, netinkamai atliko savo darbą, neišsiaiškino tikrosios situacijos dėl garso įrašo, žinodama, kad garso įrašas buvo pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, neužklausė papildomos informacijos iš pareiškėjos ar T. P., nesikreipė į Vilniaus apygardos administracinį teismą, siekdama nustatyti, ar minėtas garso įrašas buvo pateiktas teismui.

5. Pareiškėjos teigimu, teismas neišduoda jokių dokumentų dėl garso įrašų prijungimo prie

bylos, todėl pareiškėja negalėjo atsakovui pateikti jokių įrodymų dėl garso įrašo prijungimo administracinėje byloje. Anot pareiškėjos, T. P. yra suinteresuota asmeninį konfliktą perkelti į teisminius procesus, tačiau subjektinių teisių gynyba negali peraugti į piktnaudžiavimą teise, siekiant pakenkti kitam asmeniui. Pareiškėjos nuomone, ji, kaip darželio (duomenys neskelbtini), darydama garso įrašą, siekė teisėto intereso.

6. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti

kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad išnagrinėjusi T. P. prašymą, kuriuo ji skundė pareiškėjos veiksmus, tarp kurių ir pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 26 d. pokalbio su T. P., į kurį įsitraukė ir Vilniaus specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) auklėtinė F. B., garso įrašo pateikimas teismams, nusprendė, kad nėra įgaliota kištis į civilinių bylų ar administracinių bylų teisenos procesą ir vertinti pokalbio garso įrašo, kaip įrodymo, pateikimo teismui tikslingumo ir teisėtumo. Tačiau įrašo saugojimas ir (arba) naudojimas teismuose skiriasi nuo įrašo tvarkymo Vilniaus specialiajame darželyje (duomenys neskelbtini) tiek savo tikslu, tiek ir teisiniu pagrindu.

8. Inspekcija nenustatė nei vieno ADTAĮ įtvirtinto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjant analogišką pareiškėjos darbuotojos Ž. J. skundą dėl pareiškėjos veiksmų įrašant pokalbį, pareiškėja pateikė analogiškus argumentus dėl, jos nuomone, pokalbio įrašymo teisėtumo, taip pat buvo pateiktas nurodymas sunaikinti šį pokalbio įrašą ir pareiškėja tokį nurodymą įvykdė.

9. Atsakovas nurodė, kad pagal ginčo įrašą nenustatyta, jog pareiškėja būtų prašiusi T. P. sutikimo dėl pokalbio įrašymo ar pateikusi informaciją apie daromą įrašą. Inspekcijos nuomone, diktofono turėjimas rankose ir jo akivaizdus rodymas T. P. negali būti laikoma jos sutikimo gavimu, nes vien tik daikto (diktofono) matymu nėra išreiškiama T. P. valia, t. y. duodamas sutikimas tvarkyti jos asmens duomenis. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pokalbio su T. P. garso įrašymo būtinumą ir teisėtumą siekiant, kaip ji nurodo, apsiginti nuo T. P. ir jos dukters I. S. išpuolių ir gintis teismuose bei kitose institucijose, kuriose T. P. ir jos duktė rašo skundus.

10. Pažymėjo, kad pareiškėja turėjo įrodymus (liudininkų, patvirtinančių atsisakymo priimti teismo šaukimą, parašus ant šaukimo), kad T. P., Z. J. ir I. S. atsisako priimti teismo šaukimą, todėl būtent šaukimą su minėtais liudininkų parašais turėjo pateikti teismui, o garso įrašo, kaip įrodymo, patvirtinančio T. P. atsisakymą priimti teismo dokumentus, įrašymui nebuvo teisėto tikslo ir pareiškėjos siekiamas tikslas darant įrašą, nebuvo svarbesnis nei T. P. interesai, todėl ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas teisėto tvarkymo kriterijus tokiam pareiškėjos asmens duomenų tvarkymui netaikomas. Tai, kad T. P. imasi teisėtų savo teisių gynimo priemonių, t. y. kreipiasi į teismus ir kitas institucijas, nesudaro pagrindo pareiškėjai pažeisti jos teisę į privatumą ir įrašinėti pokalbius su T. P. neturint tokiam įrašymui jokio teisėto pagrindo.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. P. pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsiliepime nurodė, kad ginčo garso įrašas buvo padarytas be jos žinios. Pareiškėja sąmoningai kurstė konfliktinę situaciją, norėdama padaryti sau naudingą garso įrašą, kurį vėliau panaudotų įvairiose įstaigose savo tikslams pasiekti.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos

skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl Inspekcijos 2015 m. balandžio 9 d. nurodymo dėl

asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-2044(2.13.), kuriuo Inspekcija Vilniaus specialiajam darželiui (duomenys neskelbtini) nurodė nedelsiant sunaikinti R. A. ir T. P. pokalbio įrašą ir užtikrinti, kad tvarkant (darant) pokalbių su darbuotojais garso įrašus būtų įgyvendinami ADTAĮ reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teismas nustatė, kad Inspekcija 2014 m. gruodžio 1 d. gavo T. P. prašymą,

persiųstą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus, kuriame T. P. nurodė, jog Vilniaus specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) R. A. 2014 m. rugsėjo 26 d. be jos žinios ir sutikimo diktofonu įrašė jų pokalbį, į kurį buvo įtraukta ir šio darželio auklėtinė F. B., be to, šį garso įrašą ir jo išklotinę pareiškėja pateikė teismams bei Vilniaus specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) Vaiko gerovės komisijos susirinkimui.

16. Inspekcija 2014 m. gruodžio 2 d. raštu paprašė pareiškėjos pateikti informaciją, susijusią

su T. P. gautu prašymu. Pareiškėja Inspekcijai pateiktame paaiškinime, be kita ko, nurodė, kad konfliktinė situacija su T. P. prasidėjo dar 2010 m. Pokalbis su T. P. 2014 m. rugsėjo 26 d. vyko, kadangi reikėjo perduoti darželio profesinės sąjungos nariams teismo dokumentus, o jų paimti niekas nenorėjo. Apie garso įrašo darymą papildomai informuoti nereikėjo, nes T. P. matė diktofoną ir neišsakė prieštaravimo, be to, šis įrašas turėjo būti pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui tuo atveju, jeigu teismo dokumentų niekas iš profsąjungos narių nebūtų paėmęs ir reiktų įrodyti, kad ne ji pati jų neatidavė. Pareiškėja paaiškinime taip pat nurodė, kad neturi jokių kitų galimybių apsisaugoti nuo T. P. ir jos dukters išpuolių ir gintis teismuose bei įrodyti tiesą įvairioms institucijoms, kurioms jos rašo skundus. Įrašas buvo pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir darželio Vaiko gerovės komisijai.

17. Teismas nurodė, kad Inspekcija, išnagrinėjusi T. P. prašymą, skundžiamame

Nurodyme konstatavo, jog pareiškėja pokalbį su T. P. įrašė neteisėtai, nesant ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose nustatytų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų, ir tokiu būdu pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl atsakovas nurodė nedelsiant sunaikinti pokalbio įrašą ir užtikrinti, kad tvarkant (darant) pokalbių su darbuotojais garso įrašus būtų įgyvendinami ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 5 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei juos įgyvendinant laikomasi privalomų procedūrų jų taikymui – tinkamai įgyvendinamos duomenų subjekto teisės nustatytos ADTAĮ, išskyrus ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis.

18. Teismas, remdamasis ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 6

punktais, sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėja T. P. duomenis tvarkė, t. y. pokalbį įrašė be pastarosios sutikimo. Pareiškėja neneigia, jog neinformavo T. P. apie pokalbio įrašymą, taigi tuo atveju, net jei T. P. ir galėjo suprasti, kad pokalbis įrašinėjamas, ji nežinojo šio pokalbio įrašymo tikslo, todėl toks T. P. neveikimas (neprieštaravimas) negali būti traktuojamas kaip duotas sutikimas ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalies kontekste.

19. Dėl pareiškėjos nurodomos ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos sąlygos teismas pažymėjo, kad, kaip nurodyta ir skundžiamame Inspekcijos akte, pareiškėja jau turėjo surinkusi pakankamai duomenų apie T. P. atsisakymą priimti teismo dokumentus, todėl pokalbio su T. P. įrašymas be jos sutikimo siekiant pateikti įrodymus teismui, nelaikytinas pateisinamu pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nors šiuo atveju pripažįstamas pareiškėjos teisėtas interesas ginti savo galimai pažeistas teises teisme, tačiau nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos interesai laikytini svarbesniais už T. P. interesus.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalį, duomenų valdytojas

šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu atveju privalo supažindinti duomenų subjektą su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Pareiškėja T. P. apie tokią jos teisę neinformavo. Aplinkybė, kad ginčo įrašas buvo pateiktas teismui kaip įrodymas, savaime nereiškia, jog toks įrašas atitinka ADTAĮ 5 straipsnio kriterijus.

21. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neteisėtai tvarkė asmens duomenis, t. y. įrašė pokalbį su T. P.. Pagal ADTAĮ 41 straipsnio 5 punktą, Inspekcijai suteikta teisė duoti duomenų valdytojui rekomendacijas ir nurodymus dėl asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos, taigi konstatavus neteisėtą duomenų tvarkymą, atsakovas nagrinėjamu atveju pagrįstai surašė ginčijamą Nutarimą, kuriuo nurodė nedelsiant sunaikinti R. A. ir T. P. pokalbio įrašą ir užtikrinti, kad tvarkant (darant) pokalbių su darbuotojais garso įrašus būtų įgyvendinami ADTAĮ reikalavimai.

III. 22. Pareiškėja R. A. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti.

23. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Garso įrašas buvo daromas siekiant apsiginti nuo T. P. provokacijų. Pareiškėjos atstovas 2015 m. sausio 25 d. posėdžio metu prašė perklausyti garso įrašą, dėl kurio kilo ginčas, tačiau teismas šį prašymą atmetė, garso įrašo turinio net neanalizavo, o apsiribojo formaliu vertinimu, kurį pateikė Inspekcija.

24. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp pareiškėjos ir T. P. įvyko teisminiai procesai Vilniaus miesto apylinkės teisme, Vilniaus apygardos teisme, pagal T. P. privataus kaltinimo skundą dėl įžeidimo, pareiškėja buvo visiškai išteisinta. Pažymi, kad T. P. teikė ir teikia skundus dėl pareiškėjos Vilniaus miesto apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Vilniaus miesto savivaldybei, Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo labai atidžiai įvertinti bylos kontekstą bei garso įrašo turinį.

25. Pareiškėjos nuomone, šioje situacijoje buvo ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti pagrindai. Garso įrašas buvo pateiktas administracinėje byloje Nr. 1-6571- 968/2014 ir buvo teismo priimtas kaip įrodymas. Apeliantė siekė apsiginti nuo T. P. nesąžiningų veiksmų.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad šioje situacijoje sutikimas daryti garso įrašą

nebuvo reikalingas, kadangi pagal specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) Asmens duomenų tvarkymo taisykles, asmens duomenys tvarkomi pedagoginio proceso organizavimo ir kontroliavimo (5 punktas) tikslais. Prie šių taisyklių buvo pridėtas darželio darbuotojų, susipažinusių su Asmens duomenų tvarkymo taisyklėmis, sąrašas, kurį pasirašė visi darželio darbuotojai, taip pat ir T. P., taigi T. P. sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo buvo.

27. Atkreipia dėmesį, kad pedagoginis procesas darželyje vyksta nenutrūkstamai, nuolatos,

nepriklausomai nuo laiko (ar tai būtų vaikų miegas, maitinimas ar kitas procesas), todėl mano, kad garso įrašas buvo įrašytas teisėtai.

28. Atsakovas Inspekcija su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti.

29. Atsiliepime nurodo, kad aplinkybė, jog T. P. siekia apginti savo teises, kreipdamasi į teismus ir kitas institucijas, nelaikytina teisiniu pagrindu, kuriuo vadovaujantis būtų pagrįstas pokalbio tarp apeliantės ir T. P. įrašymas. Šiuo nagrinėjamu atveju prieš pradedant daryti garso įrašymą, T. P. turėjo būti apie tai informuota ir gautas jos sutikimas.

30. Pabrėžė, kad Inspekcija nėra įgaliota vertinti įrašo, kaip įrodymo, pateikimo teismui tikslingumo ir teisėtumo.

31. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pokalbio su T. P. garso įrašymo būtinumą ir teisėtumą, siekiant apsiginti nuo T. P. nesąžiningų veiksmų. Be to, ji turėjo įrodymus (liudininkų, patvirtinančių atsisakymo priimti teismo šaukimą parašus ant šio šaukimo), kad T. P., Ž. J. ir I. S. atsisako priimti teismo šaukimą, todėl būtent šaukimą su minėtais liudininkų parašais turėjo pateikti teismui, o įrašo, kaip įrodymo, patvirtinančio T. P. atsisakymą priimti teismo dokumentus, įrašymui nebuvo teisėto tikslo ir apeliantės siekiamas tikslas darant įrašą, nebuvo svarbesnis, nei duomenų subjekto interesai, todėl ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas teisėto tvarkymo kriterijus tokiam T. P. asmens duomenų tvarkymui netaikomas.

32. Akcentuoja, kad T. P. skundo nagrinėjimo Inspekcijoje metu buvo nustatyta ir apeliantė neginčija, kad T. P. nebuvo supažindinta su jos teise nesutikti, jog būtų tvarkomi jos asmens duomenys, todėl pagal ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos teismų praktiką, nustatančia, kad neįgyvendinus duomenų subjekto teisės nesutikti su savo asmens duomenų tvarkymu, nėra ir teisinio pagrindo, numatyto ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teigia, kad apeliantė įrašą padarė neteisėtai, tuo pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

33. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju apeliantės ir darbuotojos T. P. tarpusavio santykiai negali būti laikomi pedagoginio proceso organizavimo ir kontrolės dalimi, todėl pokalbio įrašymui turėjo būti gautas T. P. sutikimas, kaip jis yra apibrėžtas ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalyje. T. P., kaip ir kiti Vilniaus specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) darbuotojai, buvo supažindinti su Vilniaus specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) (apeliantės) 2008 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. V-29, kuriuo buvo patvirtintos darbuotojams privalomos taisyklės. Susipažinimas su taisyklėmis negali būti laikomas sutikimu, juolab, kad šiuo atveju negalima teigti esant darbuotojo savanoriškumui.

34. Pabrėžia, kad apeliantės teiginys, jog įrašas buvo darytas pedagoginio proceso organizavimo ir kontroliavimo tikslu, yra nurodytas tik šioje teismo proceso stadijoje, kai tuo tarpu T. P. skundo nagrinėjimo metu apeliantė, atsakydama į Inspekcijos pateiktą klausimą, kokiu tikslu buvo daromas Įrašas, raštu paaiškino, kad įrašas buvo darytas apsiginti nuo T. P. provokacijų bei pateikti teismui įrodymus, jei niekas iš profsąjungos narių nebūtų priėmęs teismo dokumentų.

35. Atsižvelgiant į pedagoginio proceso sąvoką, į kurią nepatenka darbdavio ir darbuotojos tarpusavio santykiai, taip pat į tai, kad šiame procese įprastai dalyvauja dvi šalys - ugdomasis asmuo (vaikas) ir pedagogas (specialistas) bei į taisykles, kuriose detalizuota, kokiais atvejais Vilniaus specialiajame darželyje (duomenys neskelbtini) gali būti daromas garso įrašas, apeliantės siekis įteikti teismo dokumentus darželio darbuotojai negali būti laikytinas pedagoginio proceso organizavimo ar kontroliavimo dalimi. Taigi įrašas nebuvo tvarkomas pedagoginio proceso organizavimo ar kontroliavimo tikslu ar, kad jo tvarkymui buvo gautas T. P. sutikimas, pastarajai pasirašytinai susipažinus su taisyklėmis, todėl aukščiau nurodyti apeliantės teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2015 m. balandžio 9 d. nurodymo Nr. 2R-2044(2.13.), kuriuo Vilniaus specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) R. A. nurodyta nedelsiant sunaikinti pokalbio įrašą ir užtikrinti, kad tvarkant (darant) pokalbių su darbuotojais garso įrašus būtų įgyvendinami ADTĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei tinkamai įgyvendinamos duomenų subjekto teisės, nustatytos ADTĮ, išskyrus 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

38. Pareiškėja skunde teismui prašė panaikinti Nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tyrimas dėl T. P. prašymo buvo neobjektyvus, neišsamiai ištirti turimi įrodymai. Garso įrašas buvo daromas siekiant apsiginti nuo T. P. provokacijų ir, pareiškėjos teigimu, nepažeidžia ADTAĮ reikalavimų.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad pareiškėja neteisėtai tvarkė asmens duomenis, t. y. įrašė pokalbį su T. P., tokiu būdu pažeidė ADTAĮ reikalavimus, sprendė, kad skundžiamas Nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

40. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, jų neištyrė, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjos teigimu, sutikimas daryti garso įrašą nebuvo reikalingas, kadangi pagal specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) Asmens duomenų tvarkymo taisykles, asmens duomenys tvarkomi pedagoginio proceso organizavimo ir kontroliavimo tikslais, su šiomis taisyklėmis buvo supažindinta ir T. P..

41. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į asmens duomenų apsaugą yra atskira pagrindinė teisė. Ji neturi ekvivalento Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimti sprendimai asmens duomenų apsaugos srityje yra turtingi savo turiniu ir reikšmingi savo padariniais užtikrinant kiekvieno fizinio asmens teisę į tinkamą jo duomenų apsaugą. Tokią išvadą galima daryti vien atsižvelgus į kelis fundamentalius šiose srityje ESTT priimtus sprendimus, kaip antai Google Spain ir Google (2014 m. gegužės 13 d. sprendimas, C–131/12, EU:C:2014:317), Digital Rights Ireland ir Seitlinger ir kt. (2014 m. balandžio 8 d. sprendimas, sujungtos bylos C–293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238) ir Schrems (2015 m. spalio 6 d. sprendimas, C-362/14, EU:C:2015:650). Šiuose sprendimuose ESTT, remdamasis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniais, nustatė ramsčius, kurie yra modernios asmens duomenų apsaugos teisės sistemos Europos Sąjungoje pagrindas. Iš principo šiais sprendimais ESTT įtvirtino gaires, privalomas privatiems ir viešiems subjektams, užtikrinančias asmens duomenų apsaugos pagal Sąjungos teisės sistemą standarto laikymąsi. Fiziniai asmenys turi galimybę ginti teisę į asmens duomenų apsaugą pasinaudodami ir administracinėmis, ir teisminėmis priemonėmis tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmenimis. Nacionaliniu lygmeniu pabrėžtina asmenų teisė kreiptis į nacionalinę asmens duomenų apsaugos priežiūros instituciją, kuriai tenka pareiga išnagrinėti kiekvieną gautą skundą.

42. Ypatingas vaidmuo užtikrinant teisę į asmens duomenų apsaugą tenka nacionaliniams teismams: jie, nagrinėdami juose iškeltas bylas, prireikus turi įvertinti, ar konkrečiu atveju nepažeidžiama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsniu pripažįstama pagrindinė teisė.

43. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

44. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Aiškindamasis pareiškėjos nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

46. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir jų neištyrė.

47. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės skundo teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

48. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl įrodymų vertinimo, tačiau, kaip minėta, procesinės šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais.

50. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų netinkamo vertinimo yra nepagrįsti.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens duomenų tvarkymo reikalavimai ir jų tvarkymo kriterijai yra nurodyti ADTAĮ 3 ir 5 straipsniuose. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti pagrindiniai reikalavimai, kuriuos duomenų valdytojas privalo užtikrinti, rinkdamas ir tvarkydamas asmens duomenis, tarp jų reikalavimas tvarkyti asmens duomenis tiksliai, sąžiningai ir teisėtai (2 p.). Asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai yra nustatyti (detalizuoti ADTAĮ 3 str. 1 d. aptarto teisėtumo sampratos prasme) ADTAĮ 5 straipsnyje, kurio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai asmens duomenys gali būti tvarkomi, o 2 dalyje yra išvardyti išimtiniai atvejai, kuriems nėra taikomas imperatyviu būdu nustatytas draudimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis.

52. Pareiškėja, teigdama, kad tvarkė ginčo duomenis teisėtai, remiasi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą, asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą.

53. Aiškindama šias nuostatas nagrinėjamai bylai aktualiame kontekste bei įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja pokalbį su T. P. įrašė be pastarosios sutikimo, o pokalbio su T. P. įrašymas be jos sutikimo siekiant pateikti įrodymus teismui, nelaikytinas teisėtu ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog T. P. galėjo suprasti, kad pokalbis įrašinėjamas, tačiau prieštaravimo neišreiškė, negali būti vertinama kaip duotas sutikimas ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalies prasme. T. P. nebuvo įspėta dėl garso įrašo darymo, nežinojo pokalbio įrašymo tikslo. Garso įrašo, kaip įrodymo, patvirtinančio T. P. atsisakymą priimti teismo dokumentus, darymui nebuvo teisėto tikslo, o pareiškėjos siekiamas tikslas darant įrašą, nebuvo svarbesnis nei duomenų subjekto interesai, todėl neatitinka ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto teisėto intereso kriterijaus.

54. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad T. P. sutikimas daryti garso įrašą nebuvo reikalingas, kadangi pagal specialiojo darželio (duomenys neskelbtini) Asmens duomenų tvarkymo taisykles, asmens duomenys tvarkomi pedagoginio proceso organizavimo ir kontroliavimo tikslais, o T. P. su šiomis taisyklėmis yra susipažinusi, pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp apeliantės ir T. P. susiklostę tarpusavio santykiai negali būti laikomi pedagoginio proceso organizavimo ir kontrolės dalimi, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad T. P. sutikimas dėl asmens duomenų tvarkymo buvo, o T. P. parašas, kad susipažino su minėtomis taisyklėmis, negali būti prilyginamas sutikimui tvarkyti jos asmens duomenis jai žinomu tikslu ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalies prasme.

55. Aplinkybė, kad garso įrašas buvo pateiktas teismui kitoje administracinėje byloje kaip įrodymas, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog jis buvo daromas teisėtu tikslu.

56. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė