AS-502-228-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-228/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02887-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. P. ir N. P.

atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. ir N. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui P. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai A. P. ir N. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2874 ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnyba priimti sprendimą pareiškėjų išsipirktą 836 m2 ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrities Trakų rajone, Kariotiškių vietovėje, grąžinti pareiškėjams. Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi atmetė A. P. ir N. P. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjų skundą atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertinant ligą kaip termino skundui paduoti praleidimo priežastį, ji pripažintina svarbia tik tuomet, kai dėl šios ligos asmens galimybės įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą buvo realiai apribotos. Tokiu atveju būtina įvertinti, kiek liga galėjo įtakoti sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai paduoti skundą. Tik jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba liga ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, ji gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Nors šiuo atveju iš pateiktų medicininių duomenų matyti, kad pareiškėjas A. P. nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 6 d., nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2012 m. liepos 9 d. buvo gydytas, tačiau pareiškėjams nuo 2012 m. balandžio 23 d. suteikta antrinė teisinė pagalba. Taigi nuo to momento pareiškėjai buvo atstovaujami profesionalaus teisininko ir jų atstovas turėjo objektyvią galimybę ginti pareiškėjų pažeistas teises teisminiu būdu, o ne kreiptis 2012 m. liepos 19 d., t. y. beveik po trijų mėnesių, į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu. Teismo vertinimu, pareiškėjų atstovas, veikdamas pareiškėjų vardu, turėjo objektyvią galimybę kreiptis į teismą, tačiau pasirinko kitą gynybos būdą, t. y. savo paties elgesiu pasirinko tokią gynybinę poziciją, o ne efektyviai siekė ginti pareiškėjų galimai pažeistas teises teismine tvarka.

III. Pareiškėjai A. P. ir N. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jų prašyme nurodytų aplinkybių, kurios apsunkino jų teisės kreiptis gynybos į teismą įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl jų teisės pirkti 836 m2 ploto valstybinės žemės sklypą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini), Grigiškės, Vilniuje, pažeidimo. Kaip matyti iš skundo argumentų ir Nacionalinės žemės tarnybos atsakymų į pareiškėjų prašymus, šiuo atveju ginčas kilo ne dėl administracinio pobūdžio prielaidų įsigyti valstybinės žemės sklypą buvimo, bet iš sutartinių teisinių santykių, t. y. pareiškėjai nesutinka su Vilniaus apskrities viršininko įsakymo dėl valstybinės žemės pardavimo ir jo pagrindu sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties perleisti šį žemės sklypą kitam fiziniam asmeniui materialiniais teisiniais padariniais.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 ir 2.36 straipsnį, valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, kaip viešieji juridiniai asmenys, be viešojo administravimo veiklos, gali užsiimti ūkine komercine veikla ir būti civilinių teisinių santykių dalyviai lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Todėl jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalimi yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikomas civiliniu ir nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Specialiosios teisėjų kolegijos praktika patvirtina, kad ginčai dėl valstybinės žemės pardavimo, nuomos, žemės nuomos mokesčio mokėjimo, t. y. dėl valstybės turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo, laikytini ginčais, kylančiais iš civilinių teisinių santykių ir paprastai nagrinėti bendrosios kompetencijos teismuose, nepaisant to, kad viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas (Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 15 d. nutartis byloje Nr. T-XX-35-2007, 2012 m. spalio 11 d. nutartis byloje Nr. T-221-2012, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Nr. T-250-2012 ir kt.).

Taigi aplinkybė, kad pareiškėjų A. P. ir N. P. skunde nėra aiškiai suformuluotas reikalavimas panaikinti 1996 m. gegužės 20 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P79/96-0413 bei įpareigoti atsakovą būtent jiems parduoti minėtą sklypą, šios bylos rūšinio teismingumo, kurį lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis, nekeičia (ABTĮ 21 str. 2 d.). Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis iš dalies keičiama, pareiškėjų skundą atsisakant priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip nepriskirtiną administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. P. ir N. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį pakeisti iš dalies.

Pareiškėjų A. P. ir N. P. skundą atsisakyti priimti kaip nepriskirtiną administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 2 p.).

Išaiškinti pareiškėjams, kad pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos jie gali kreiptis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė