2022-02-23 Nr. AB-4263-3-62-3-00610-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-10-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00610-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. (O. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas O. S. (O. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. birželio 14 d. iki 2019 m. liepos 16 d. ir nuo 2019 m. spalio 24 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d., kamerose Nr. 66, Nr. 95, Nr. 97 ir Nr. 105, kurių plotas buvo nuo 6 kv. m iki 12 kv. m, ir jose buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Pareiškėjo teigimu, kameros buvo perpildytos, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl kiti kalintys asmenys bei į kamerą užėję pareigūnai galėjo matyti pareiškėją besinaudojantį tualetu. Tokias aplinkybes pareiškėjas vertino kaip baudimą kankinant, orumo pažeminimą, garbės įžeidimą. Nurodė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, savivertės sumažėjimą, depresiją, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 500 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2019 m. lapkričio 25 d., kamerose Nr. 66, Nr. 105, Nr. 95 ir Nr. 97, su dar 1–5 asmenimis, ir jam teko nuo 3,77 kv. m iki 8,76 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teigė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa turi būti atskirta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turėtų būti visiškai izoliuojamas nuo likusio kameros ploto.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų pusių, sienelių aukštis didesnis nei 1,5 m, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą.

6. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimui darančios įtaką aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. birželio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo O. S. skundą.

8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo gyvenamosios patalpos ploto, pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 1.3 papunktį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui (1.3.1 p.) ir 4,1 kv. m nepilnamečiui asmeniui (1.3.2 p.). Teismas iš byloje esančios 2020 m. balandžio 9 d. pažymos Nr. 60-11229 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,8 kv. m iki 19,01 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių šiuos įrodymus paneigiančių duomenų, pareiškėjas teismo posėdžio metu minėtos pažymos neginčijo, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko minimalius reikalavimus.

9. Atsižvelgdamas į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, teismas nurodė, jog pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės nustatyta, kad sanitarinio mazgų atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 66 ir Nr. 95 pagaminta iš OSB plokštės, o kamerose Nr. 97 ir Nr. 105 – mūrinė. Sienelių aukštis yra nuo 1,81 m iki 2,26 m. Į bylą pateiktos ir visų ginčo kamerų fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas kamerų kampe ir atitvertas nuo likusios kameros erdvės plokšte, o įėjimas – durimis arba užuolaida.

11. Teismas akcentavo, kad pagal vėliausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sanitarinio mazgo įrengimas (atitveriant jį gerokai aukštesne nei 1,5 m aukščio (bent apie 2 m aukščio siekiančia) pertvara, o praėjimą į jį atitveriant užuolaida ar durimis), yra vertinamas kaip užtikrinantis pakankamą asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos.

12. Nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, nei jų neveikimo, teismas sprendė, kad valstybės civilinė atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas O. S. apeliaciniame skunde prašo priteisti jam iš atsakovo atstovo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl privatumo užtikrinimo Šiaulių TI kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, kurioje dėl sanitarinio mazgo įrengimo buvo nustatytas pažeidimas. Pareiškėjas taip pat cituoja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto 49 punktą, pagal kurį kamerose turi būti atskira patalpa sanitariniams įrenginiams. Pažymi, kad dėl kamerose įrengtų sanitarinių mazgų negalėjo laisvai judėti po gyvenamąją patalpą, buvo sumažintas kameros plotas.

15. Pareiškėjas teigia dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, ploto trūkumo patyręs gilius dvasinius išgyvenimus, stresą ir kitus nepatogumus. Atkreipia dėmesį, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui kameroje turi būti 4 kv. m, neįskaičiavus sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisių apsaugos sistema, nustatyta tarptautiniais teisės aktais, tame tarpe ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau –Konvencija), grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo keliamo ginčo išsprendimui pirmiausia taikytini nacionaliniai teisės aktai, o pareiškėjo nurodoma 4 kv. m ploto norma yra tik rekomendacinio pobūdžio. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog vienam suimtajam ar nuteistajam tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamam atvejui taikyti EŽTT jurisprudencijoje vienam nuteistajam taikomą ploto normą atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, EŽTT išaiškino minimalaus ploto apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį ir nurodė, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu tai, ar asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas.

18. Atsakovo atstovas teigia, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Mano, kad teismas tinkamai įvertino teisės aktuose numatytus reikalavimus, teismų praktiką, taip pat ištyrė pateiktus įrodymus (nuotraukas, duomenis apie sanitarinio mazgų sienelių aukštį, jų konstrukciją), ir pagrįstai nustatė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas tinkamai užtikrino asmenų, besinaudojančių tualetu, privatumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas 4 kv. m vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto standartas, pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl kamerose įrengtų sanitarinių mazgų neužtikrintas laisvas judėjimas kamerose.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1 papunktį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kalėjimų departamento direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 (galiojo iki 2020 m. vasario 6 d.) panaikino įsakymą Nr. V-124 ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3.1 p.), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui (1.3.1 p.) ir 4,1 kv. m nepilnamečiui asmeniui (1.3.2 p.).

Minimame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kiti baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir kitų kameroje esančių baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

Į sanitarinį mazgą ir kitus baldus, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

23. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

24. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu ir EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto. Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kamerose nebuvo pažeista, vadovavosi atsakovo atstovo pateikta 2020 m. balandžio 9 pažyma Nr. 60-11229 (b. l. 16–17) apie laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, taip pat kamerų plotus ir juose buvusius asmenis. Pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Teismas, įvertinęs minėtoje pažymoje nurodytus duomenis, darė išvadą, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

25. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Pagal vėliausią ir dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-751-502/2021).

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB plokšte (kameros Nr. 66 ir Nr. 95), kurios aukštis 1,82 m, kameroje Nr. 15 – PDF plokšte, kurios aukštis 2,02 m, o kamerose Nr. 40, Nr. 101, Nr. 10, Nr. 14, Nr. 106 – mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis nuo 2,09 m iki 2,30 m. Į bylą pateiktos visų ginčo kamerų fotonuotraukos (b. l. 25–26), iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas kamerų kampe ir atitvertas nuo likusios kameros erdvės plokšte, o įėjimas – durimis arba užuolaida. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjo privatumas, nors ir minimaliai, tačiau buvo užtikrintas.

27. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

28. Byloje nėra nustatyta neteisėtų Šiaulių TI administracijos ar pareigūnų veiksmų. Šiuo atveju taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog pareiškėjui nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2019 m. lapkričio 25 d. buvimas Šiaulių TI kamerose Nr. 66, Nr. 105, Nr. 95 ir Nr. 97 sukėlė tokios apimties neigiamas pasekmes ar tokį jo subjektinių teisių pažeidimą, kuris neabejotinai turėtų įtakos neturtinės žalos padarymo konstatavimui. Pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnį žala nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad būdamas Šiaulių TI kamerose Nr. 66, Nr. 105, Nr. 95 ir Nr. 97 patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Todėl teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

30. Nenustačius Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. S. (O. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė