2013-09-30 Nr. AB-5616-3-61-3-02726-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1346/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02726-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. ir nuo 2011 m. vasario 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas buvo apie 8 kv.m., kartu su daugiau nei 2-4 asmenimis. Tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:1999, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, 6.15 punktas, kuriame nurodyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv.m. kameros ploto. Todėl, pasak pareiškėjo, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl ko patyrė didžiulę moralinę žalą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi žodžiu į kalėjimo administracija dėl blogų sąlygų, kuriomis jį laikė, bet niekas neregistravo ir nereagavo bei nebandė pakeisti pareiškėjo esamos padėties. Šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indus, dėl ko teko nuolatos valgyti iš riebaluotų indų ir dėl šito plėtojosi antisanitarinės sąlygos. Dėl kalinimo perpildytose kamerose neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai. Kvietėsi daug kartų psichologą ar psichiatrą, bet pareiškėjui buvo atsakyta neigiamai – arba kad specialistų nėra, arba kad jie yra labai užimti. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, taip pat žymiai pablogėjo sveikata: prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, nes pradėjo nuolatos sirguliuoti.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad anksčiau Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti nemažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Pažymėjo, kad pareiškėjas su pertraukomis buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą – ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto kiekvienam asmeniui. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.

Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis.

Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Paaiškino, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atkreipė dėmesį, kad esant būtinumui pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba, tinkamas gydymas, skiriami vaistai. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nėra galimybių pajudėti ar pasimankštinti, paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

Tvirtino, kad konkrečiu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl manė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų liudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimų departamento ar Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėtoje įstaigose buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyti ir kiti galimi ginčo išsprendimo būdai, kaip pavyzdžiui teisės pažeidimo pripažinimas. Pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, o skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė tik 2012 m. spalio 12 d., t.y. praėjus daugiau nei metams nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 500 Lt neturtinės žalos, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmą kartą pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. lapkričio 10 d., buvo su pertraukomis ir išvyko 2010 m. balandžio 20 d. Antrą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. vasario 15 d., buvo su pertraukomis ir išvyko 2011 m. rugsėjo 30 d. Laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. taikytina Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d.

įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje yra nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. Lukiškių TI-K periodiškai kalėjo 319 dienų. 2010 m. kovo 24 d. ryte, 2011 m. vasario 16 d., 2011 m. vasario 17 d. ryte, 2011 m. gegužės 20 d. ryte, 2011 m. birželio 7 d. vakare, 2011 m. birželio 14 d. ryte, 2011 m. liepos 28 d., 2011 m. rugpjūčio 12 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 31 d. vakare, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d., 2011 m. rugsėjo 16 d. ryte pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą – ne mažiau kaip 5 kv. m. arba pagal vėlesnį reglamentavimą - 3,6 kv. m.

Teismas vertino, kad tai patvirtina, jog Lukiškių TI-K administracija tik atsiradus galimybei, ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją arba kitus kalinius iš jo kameros į kitas laisvesnes kameras, t.y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Tačiau toks pareiškėjo kalinimo vykdymo būdas ir metodas sukėlė jam sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, t. y. tokiu būdu pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog buvimas per mažo ploto kamerose, pablogino jo sveikatą, yra pagrįstas byloje esančia medžiaga. Atsižvelgdamas į pareiškėjo sirgtas ligas (sunki depresija, miego sutrikimas, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas ir kt.), jo nuolatinius vizitus pas gydytoją psichiatrą, teismas sprendė esant priežastiniam ryšiam tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (per mažo kamerų ploto) ir kilusių pareiškėjui pasekmių. Todėl atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo trukmę (319 dienų su pertraukomis), pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes bei pačius pareiškėjo veiksmus, siekiant pagerinti savo sveikatos būklę (žodiniai, rašytiniai skundai Lukiškių TI-K administracijai dėl prastų antisanitarinių, sveikatai pavojingų laikymo sąlygų), teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas nustatė remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, sukeltas sveikatos pasekmes bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 171 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad duomenų apie kamerų skaičius, jų plotus, buvusių asmenų skaičių dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Teigia, kad nepakanka nustatyti, jog laikymo sąlygos galėjo pareiškėjui sukelti intensyvių neigiamų pojūčių, kurie truktų visą laiką nepertraukiamai, kadangi nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos ir nepakankamo ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pabrėžia, kad atitinkamais atvejais reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisinat neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su pareiškėjo kalinimu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo atitinkamai Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kuri nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv.m. ploto (nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. balandžio 11 d.), ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-124, nustatęs ne mažesnį nei 3,6 kv.m. kameros plotą vienam asmeniui (nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d.).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. balandžio 20 d. ir nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., išskyrus teismo sprendime nurodytus laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus, buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pažeidžiant minimalų plotą, kuris turi būti skirtas vienam asmeniui. Šio kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Dėl to pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.250 straipsnio nustatytas taisykles. Nors atsakovas teigia, kad kamerose laikomų asmenų skaičius paros bėgyje nuolat kito, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją). Nagrinėjamoje byloje atsakovo pateikti įrodymai nepaneigia, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo nustatytu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys yra pakankami tikslūs minėto pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu konstatavimui (b. l. 14-24).

Nors atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp jo sveikatos sutrikimų ir atsakovo neteisėtų veiksmų, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose, tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą (319 dienų). Todėl nėra abejonių dėl to, jog tokį laikotarpį trukęs kalinimas kamerose netinkamomis sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes. Dėl to šiuo atveju tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien pažeidimo fakto konstatavimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios konkrečios bylos aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendžia, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 500 Lt – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys