2022-03-23 Nr. AB-8824-3-62-3-02996-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-eA-1620-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02996-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. H. H. H. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. H. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. H. H. H. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21S34373 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1611 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. (duomenys neskelbtini) pareiškėja patiria etninį persekiojimą, jai sunku pragyventi finansiškai, ji yra (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) grįžti negali, nes ten nesaugu, (duomenys neskelbtini) grasinama, jie neturi teisių. Pareiškėjai gresia pavojus dėl bendros situacijos, susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių tautiečių persekiojimu, jie gyvena nuolatinėje baimėje, prieš juos vykdomas genocidas. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių.

2.2. Pareiškėja nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas, pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje. Padidintą individualią riziką vienareikšmiškai patvirtina tautinė pareiškėjos priklausomybė. Dėl (duomenys neskelbtini) diskriminacijos ir nepritapimo kilmės valstybėje konstatuotinas pabėgėlio statuso kriterijaus egzistavimas.

2.3. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėja kilmės šalyje nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei.

2.4. Atsakovo padaryti pažeidimai (neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas, paviršutiniškas faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti teismo, todėl Sprendimas turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas iš naujo ištirti ir įvertinti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jai kilmės valstybėje kyla grėsmė dėl to, jog ji yra (duomenys neskelbtini), ir dėl bendro saugumo šalyje. Pareiškėja taip pat norėtų susijungti su savo šeima (duomenys neskelbtini).

3.2. Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos neturi duomenų, kad pareiškėjos buvimas keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

3.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjos pateikta informacija susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, o informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, atsakovas nerado. Atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį, jos baimė vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, jai kilmės valstybėje negresia kankinimai arba mirties bausmė, o beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, taip pat nenustatyta, todėl Migracijos departamentas sprendė, jog pareiškėja neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

3.4. Migracijos departamentas nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje surinko bei įvertino visą aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybėje ir konstatavo, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja apklausų metų konkrečių ir individualių patirtų grėsmių dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), neįvardino, priešingai – nurodė, jog išpuolių, grasinimų asmeniškai nepatyrė, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojama baimė yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio.

3.5. Iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją, jai buvo užduodami klausimai apie jos faktinę patirtį dėl diskriminavimo ir tariamo persekiojimo, į kuriuos apklausos metu pareiškėja atsakinėjo abstrakčiai.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, juos išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėja buvo sulaikyta 2021 m. liepos 27 d., neteisėtai kirtusi Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėja žodžiu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). Jos teigimu (duomenys neskelbtini) yra persekiojami, jai kyla grėsmė gyvybei, bei būti išprievartautai. Ji nurodė, kad pagrindinė priežastis dėl ko ji prašosi prieglobsčio yra baimė, baimė būti išprievartautai bei kita priežastis – sunki materialinė padėtis. Paaiškino, kad jautėsi nesaugi dėl bendros situacijos (duomenys neskelbtini), susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančią tautiečių persekiojimu.

5.2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje bei nurodė išsiųsti ją i kilmės valstybę, uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti 3 metus nuo jos išsiuntimo dienos. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi su skundu į Migracijos departamentą. Migracijos departamento Komisija pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą..

6. Teismas, įvertinęs Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas, Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V‑131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, pareiškėjos pasakojimus ir apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

7. Teismas nurodė, jog pareiškėja prašo jai suteikti prieglobstį, nes ji yra (duomenys neskelbtini) ir dėl bendro saugumo šalyje.

8. Teismo vertinimu, Migracijos departamento atliktas tyrimas buvo išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, analizuoti jos nurodyti argumentai, atsižvelgta į pareiškėjos asmenybę bei į jos kilmės valstybę, be kita ko, teismas, remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairių informacija, nurodė, kad šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nerado, o pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, jog šiai dienai (duomenys neskelbtini) būtų persekiojami ar diskriminuojami, jiems būtų sudėtingiau rasti darbą.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie bendrą grėsmę (duomenys neskelbtini) tikėjimo žmonėms, pažymėjo, kad vien bendra informacija nesudarė pagrindo vertinti tai kaip persekiojimo kilmės valstybėje. Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, įvertino jos padėtį kilmės šalyje, nurodytas aplinkybes. Atsakovo gauta informacija yra iš skirtingų patikimų šaltinių, be kita ko, atsakovas nustatė, jog pareiškėja gali būti laikoma pažeidžiamu asmeniu, tačiau nenustatė galimų grėsmių, ir pati pareiškėja nurodė, kad kilmės valstybėje nebuvo patyrusi persekiojimo. (duomenys neskelbtini) pastaruoju metu pagerėjusi, jiems teikiama įvairi pagalba, jų bendruomenė įstatymu pripažinta kaip religinė grupė, turi juridines teises.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, paremtas ne grėsme kilmės šalyje, o noru patekti į Europos Sąjungą. Informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės šalyje nepagrindė realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, prieglobsčio prašytojos pasakojimas turi formos ir turinio trūkumų, jos baimė grįžti teismo buvo vertinta kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta. Todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai išyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė tinkamas išvadas, jog pareiškėjos pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo kriterijais.

11. Teismas nurodė, kad, atsakovo pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėja praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar padariusi teisės pažeidimų, taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėja išsiunčiama jau ne pirmą kartą, ar keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas pakeitė šį terminą iki 3 metų nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei tuo pačiu pakeitė ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedamo perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi terminą iki 2 metų. Teismas likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, Komisijos sprendimą, pirmosios instancijos teismo sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta.

13. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Teismas apsiribojo minimalia trumpai trukusia pareiškėjos apklausa bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės šalį. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko skubos tvarka, bendrai abstrakčiai vertino situaciją, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo. Teismas dėl šių aplinkybių sprendime nepasisakė. Pareiškėja nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas, o pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui. Migracijos departamentas tinkamai neįvykdė savo pareigos surinkti naujausią aktualią kilmės šalies informaciją – (duomenys neskelbtini) vis dar gyvena ekstremaliomis išgyvenimo sąlygomis. EPPB gairėse teigiama, kad veiksmai, su kuriais gali susidurti šio profilio asmenys, yra tokie sunkūs, jog juos būtų galima prilyginti persekiojimui. Atsakovas, siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjos baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą. Pareiškėja pateikia duomenis, kad situacija pareiškėjos kilmės valstybėje nuolat blogėja, o išpuoliai prieš (duomenys neskelbtini) pasidarė kasdienybe, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, jog paskutinė EPPB ataskaita apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini) parengta ir paviešinta tik 2020 m. liepos 31 d., todėl šie duomenys neatspindi realios situacijos. Atsakovas galėjo pasinaudoti Jungtinių Amerikos Valstijų Saugumo departamento 2021 m. birželio 30 d., tarptautinės organizacijos Humanity & Inclusion ataskaitomis, kuriose nurodoma apie suaktyvėjusius veiksmus prieš (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas nesurinko aktualios ginčui informacijos.

13.2. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos kilmės šalies saugumo lygį, rėmėsi ne teisės aktų reikalavimais, o buitiniu ir neteisingų jų interpretavimu. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei ir sveikatai. (duomenys neskelbtini) nuolat susiduria su persekiojimu ir diskriminacija. Taip pat atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai, gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės neįrodo, jog pareiškėjos kilmės šalyje dėl asmens individualių savybių jai kiltų reali grėsmė, ar ji būtų persekiojama. Migracijos departamentas akcentuoja, jog pareiškėjos gyvenamojoje vietoje, remiantis EPPB 2021 m. gairėmis, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu atsakovas, be kita ko atsižvelgęs ir į tai, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), nenustatė. Atsakovas taip pat pažymi, jog buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o EPPB 2021 m. gairės apie padėtį (duomenys neskelbtini) yra aktualus ir patikimas šaltinis, be kita ko, atsakovas rėmėsi ir kitais patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 21S34373, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1611 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausyta.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjai atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki 3 metų bei taip pat pakeitė ir perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi terminą iki 2 metų nuo pareiškėjos išsiuntimo dienos.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjos kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjai galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

22. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

24. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

25. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

26. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

27. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

28. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

29. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

31. Apeliantė teigia, kad Migracijos departamento skundžiamame sprendime klaidinančiai nurodoma, kad remiamasi 2021 m. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros 2021 metų ataskaita, tačiau jokios nuorodos į šį dokumentą nepateikiama; kad paskutinė Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros ataskaita apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini) buvo parengta ir paviešinta tik 2020 m. liepos 31 d., kai Lietuvoje dar nebuvo masinio (duomenys neskelbtini) pabėgėlių antplūdžio, todėl šie duomenys neatspindi realios situacijos, susijusios su pareiškėjos asmenine padėtimi, nes pareiškėja į Lietuvą atvyko tik po metų, kai buvo paskelbta minėta ataskaita. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Migracijos departamentas ne vieną kartą skundžiamame sprendime davė nuorodą į naujausią Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros oficialiame puslapyje paskelbtą 2021 m. ataskaitą apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Dar daugiau, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik šios agentūros, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros skelbiamos informacijos pareiškėja skunde nepateikė.

32. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad ji yra (duomenys neskelbtini), o jiems kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė, sunku mokytis, rasti darbą. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), į kitas aktualias aplinkybes.

Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėja gyveno provincijoje, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos, be to, ji nėra pažeidžiamas asmuo (pagal kitus kriterijus, pvz., lytis, turimi asmens dokumentai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nedetalizavo jai individualiai gresiančios grėsmės gyvybei – pateikė viešą informaciją, kad 2014 m. (duomenys neskelbtini) vykdė genocidą, tačiau apie dabartinį laikotarpį pasakodama neišsiplėtė. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos paaiškinimas, jog iš kilmės valstybės ji išvyko dėl grėsmės (duomenys neskelbtini), nėra įtikinamas, nes:

1) nuo 2014 m. genocido iki išvykimo iš kilmės valstybės praėjo nemažas laiko tarpas;

2) nuo 2017 m. buvo paskelbta apie (duomenys neskelbtini) pralaimėjimą;

3) nors (duomenys neskelbtini) ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, tačiau jų veikla pastaruoju metu apima atsitiktinius išpuolius. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėja teigia, kad atsakovas nevertino jo nurodytų aplinkybių, su šiuo argumentu teismas neturi pagrindo sutikti – pareiškėja, iš esmės, atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedama su individualia situacija, nepateikdama konkrečių pavyzdžių, kada būtent pareiškėja susidūrė su grėsmė, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus.

Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė sprendime, įvertinęs situaciją pareiškėjos kilmės šalyje Be to, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėja priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Šių argumentų kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

Atsižvelgiant, be kita ko, į Migracijos departamento pateiktą medžiagą bei į EPPB ataskaitą, pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis ginkluotas konfliktas, tačiau, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi atsakovas Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento surinktą medžiagą, pareiškėjos teiktus paaiškinimus, nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjai, dėl jos priklausymo (duomenys neskelbtini) negresia persekiojimas ir susidorojimas, o pareiškėjos deklaruojama baimė patirti persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio, nepatvirtinta ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

35. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) įstatymais, tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis) ir pareiškėjos situaciją įvertino individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę buvo tinkamai išnagrinėti ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Migracijos departamento padarytas išvadas.

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. H. H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius