2024-01-03 Nr. AB-219-3-64-3-01702-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-34-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01702-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei V. J. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, ŠRATC) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. J. 29,05 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir rinkliava), o 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą. Rinkliava skaičiuojama vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T-289 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Nuostatai). Rinkliava atsakovei skaičiuojama pagal Nuostatų 12.9 punktą, kuriame nurodoma, kad pastoviąją vietinės rinkliavos dalį moka sodo paskirties pastatų savininkai. Nuostatų 30 punktas nustato, kad nesumokėtą rinkliavą administratorius (pareiškėjas) išieško Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 straipsnį, rinkliavos mokėjimas yra atsakovės prievolė, kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė yra skolinga ŠRATC 29,05 Eur rinkliavos, suskaičiuotos nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., kadangi nuo 2001 m. rugpjūčio 31 d. turi nekilnojamojo turto Šiaulių miesto savivaldybėje, adresu (duomenys neskelbtini) (paskirtis: žemės ūkio (mėgėjų sodų žemės sklypai)).

3. Atsakovė V. J. atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

4. Atsakovė nesutiko su paskaičiuota rinkliavos skola. Atsakovė nurodė, kad nėra sudariusi su pareiškėju jokios sutarties dėl paslaugų teikimo, jai neteikiamos jokios paslaugos, o prašoma priteisti rinkliavą už jos vardu įregistruotą turtą, esantį Šiaulių miesto savivaldybėje. Atsakovė teigė, kad negali disponuoti savo nekilnojamuoju turtu, juo nesinaudoja, prašo pripažinti turtą niekiniu, todėl nėra skolinga.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės V. J. pareiškėjui 29,05 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.

6. Teismas nustatė, kad atsakovė V. J. gyvena Šiaulių miesto savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje, nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą – sodo sklypą ir sodo pastatus, ką patvirtina į bylą pateikti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro išrašai. Atsakovė pagal Nuostatų 12.9 punktą yra vietinės rinkliavos mokėtoja ir šiuo atveju neturi reikšmės, ar nuosavybės teisė yra apribota ar ne. Iš pažymos matyti, kad atsakovės įsiskolinimas už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra 29,05 Eur. Atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jos priteistina įsiskolinimo suma pareiškėjui (CK 6.38 str.).

7. Teismas pažymėjo, jog šioje byloje nėra nagrinėjami atsakovės nurodyti pažeidimai, padaryti jos atžvilgiu, kurie trukdo jai disponuoti turtu. Jei dėl tokių trukdymų atsakovė patiria žalą, įskaitant ir rinkliavos mokėjimą, nors negali tinkamai disponuoti ir naudotis turtu dėl trečiųjų asmenų kaltės, tai jai suteikia teisę kreiptis į atitinkamas institucijas, taip pat ir į teismą dėl žalos atlyginimo. Sutarties ar turto pripažinimas niekiniu nėra šios bylos dalykas.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, jog sumokėjo advokatui 21,00 Eur už pagalbą surašant ir paduodant skundą bei atstovaujant teisme ir prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teisines paslaugas pareiškėjai teikė advokatų profesinė bendrija Gvildys ir partneriai „G2 LAW“, advokatas Giedrius Gvildys.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, atsižvelgė į tai, jog įmonėje veikia struktūrinis padalinys, kuris sprendžia klausimus dėl rinkliavos skolų prevencijos ir išieškojimo. Prašymas, kuriuo kreiptasi į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, nėra išskirtinis, lyginant su prašymais kitose analogiško pobūdžio bylose, kuriose yra suformuota jurisprudencija, keičiasi tik proceso šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba yra labiau perteklinis momentas, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą pajėgumais. Byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, byla nėra sudėtinga dėl jos apimties, faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, ginčui taikytinos teisės taikymo, pareiškėjas turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jos interesams teisme, todėl prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus. Dėl šių priežasčių teismas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III. 10. Atsakovė V. J. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 19 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš esmės ir priimti naują sprendimą; 2) panaikinti pareiškėjo ŠRATC 2022 m. liepos 1 d. suformuotą 29,05 Eur mokėjimo pranešimą Nr. 421115807, kuris yra teikiamas už niekinį nekilnojamąjį turtą, esant šio turto esminiam nekilnojamojo turto iš valstybės pirkimo-pardavimo sutarties (1992 m. rugpjūčio 27 d. Nr. 24-105 ir 1992 m. gruodžio 29 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis, patvirtinta Šiaulių miesto notarinės kontoros, reg. Nr. 1750, 2001 m. balandžio 17 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialo išduota pažyma Nr. 3/761 ir 1998 m. gegužės 14 d. pažymėjimas) pažeidimui, kadangi šio turto, įgyto iš valstybės pagal sudarytą sutartį ir paveldėto pagal įstatymą, nepageidaudama turėti, pareiškėja negalėjo parduoti 2008 m., padaryta žala nėra atlyginta; 3) pareiškėjo ŠRATC 2022 m. liepos 1 d. suformuotą mokestinį reikalavimą 29,05 Eur sumai nukreipti išieškojimui regreso tvarka iš asmenų, valstybės tarnautojų ir jiems prilyginamų asmenų, kurių veiksmais ir vėliau neveikimu pareiškėjos nekilnojamasis turtas paverstas niekiniu, o bylos aplinkybių išaiškinimui ir duomenų surinkimui, kreiptis į atitinkamas institucijas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 145 straipsnio 1 dalies 2 punktu; 4) pareiškėjui ŠRATC skirti nuobaudą už nesąžiningą mokesčių administravimą ir nerūpestingai, netinkamai atliekamas pareigas, neveikimą ir netinkamą veikimą, už procesinio dokumento pateikimą teismui, žinant, kad ieškinys teikiamas už niekinį ir nenaudojamą turtą, be sudarytos paslaugų teikimo sutarties ir pasirinkto konteinerių skaičiaus ir jų talpos (dydžio), nuslepiant ieškovui žinotas aplinkybes apie pareiškėjos atžvilgiu padalytus pažeidimus valstybės tarnautojų ir jiems prilyginamų asmenų, nuslepiant aplinkybę, kad jai jau yra padaryta žala (negautos pajamos), patirta neturtinė ir su procesu susijusi žala, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) (apeliaciniame skunde nurodytas ABTĮ laikytinas rašymo apsirikimu) 579 straipsnio 3 dalimi.

11. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo ir protingumo kriterijams, priimtas priklausomo, šališko, nesąžiningo ir nerūpestingai atlikusio savo funkcijas teismo, bylą išnagrinėjusio nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, prisidėjusio prie neteisingumo ir pažeidimus bei nusikaltimus padariusiųjų asmenų tolimesnio slėpimo, tokiu darbu pažeminusio teismo ir valstybės autoritetą. Atsakovė teigia, kad teismo sprendimas be argumentų ir motyvų dėl netaikyto apgręžtinio reikalavimo atsakovės atžvilgiu baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (asmenims) bei atsakovės tolimesnio laikymo situacijos įkaite, primetant naujus procesus.

12. Atsakovė teigia, kad savo atsiliepime į prašymą reikalavo, kad nesąžiningą prašymą teismui pateikęs pareiškėjas dalyvautų ir jo dalyvavimas būtų užtikrintas, nes pareiškėjas mokesčius administruoja nesąžiningai. ŠRATC prašymą teismui pateikė turėdamas informaciją ir žinodamas, kad mokestinį reikalavimą teikia už niekinį turtą, jau esant atsakovei padarytai ir neatlygintai žalai, neteisėtai apribotoms disponavimo teisėms, bei esant padarytiems pažeidimams ir galimiems nusikaltimams jos atžvilgiu. Pareiškėjas nuslėpė nuo teismo žinotas aplinkybes, bylos nagrinėjime nedalyvavo, todėl padarė baudžiamąjį nusižengimą pagal ANK 579 straipsnio 3 dalį ir yra baustinas. Pirmosios instancijos teismo pareiga buvo teikti motyvus, kodėl atsakovės reikalavimas, skirti nuobaudą pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir kodėl nesąžiningo pareiškėjo elgesys liko neįvertintas. Nėra aišku, kodėl pareiškėjas siekia didinti atsakovei jau ir taip padarytą ir neatlygintą žalą bei nesiekia, kad mokestinio reikalavimo išieškojimas būtų nukreiptas regreso tvarka (apgręžtinio reikalavimo tvarka) iš asmenų, valstybės institucijų, valstybės tarnautojų ir jiems prilyginamų asmenų, atsakovės nekilnojamąjį turtą, esantį Šiaulių sodininkų bendrijoje „Aušrinė“, pavertusių niekiniu. Kadangi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą šališkai, priėmė neteisėtą sprendimą, nedalyvaujant vienai iš proceso šalių – pareiškėjui, buvo pažeistos proceso teisės normos ir byla išspręsta neteisingai, teismo sprendimas naikintinas pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 146 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 7 punktą, o byla išnagrinėtina Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iš esmės.

13. Atsakovė nurodo, kad teismo sprendime nebuvo atskleista ginčo esmė, pažeidžiant sprendimo turiniui keliamus reikalavimus pagal ABTĮ 87 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, tinkamai nurodyti ginčo dalyką. Pažeidimas padarytas visapusiškai neištyrus ir objektyviai neįvertinus bylos aplinkybių pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. Teismas klaidingai nurodė, kad atsakovė valdo nekilnojamąjį turtą, kadangi jos disponavimo teisės yra neteisėtai apribotos valstybės tarnautojų ir jiems prilyginamų asmenų padarytais pažeidimais ir galimais nusikaltimais. Atsakovės teisėti lūkesčiai valdyti turtą buvo pažeisti ir ji šio turto, esančio Šiaulių sodininkų bendrijoje „Aušrinė“, negalėjo parduoti 2008 m., jai buvo padaryta turtinė, neturtinė ir su procesu susijusi žala, kuri nepateisinamai ilgą laiką nėra atlyginta. Jei atsakovė būtų valdžiusi turtą, jį 2008 m. būtų pardavusi ir jai nebūtų kilę jokie mokestiniai reikalavimai, nebūtų buvę padarytų kitų neteisėtų veikų teisėsaugos institucijose, klastojant atsakovės asmens duomenis ir jos artimųjų duomenis. Teismas ginčo esmės nenurodė, todėl sprendimas panaikintinas vadovaujantis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 87 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 146 straipsnio 1 dalimi, byla išnagrinėtina Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iš esmės.

14. Atsakovės nuomone, teismo sprendimas panaikintinas ir pagal ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes akivaizdu, kad visoms bylos aplinkybėms išaiškinti ir visų atsakingų asmenų nustatymui, dėl atsakovės atžvilgiu padarytų pažeidimų ir nusikaltimų, būtina surinkti daugiau įrodymų ir atlikti visišką ir galutinį tyrimą dėl apgręžtinio reikalavimo užtikrinimo.

15. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo tvarką dėl pareikštų reikalavimų priemonių užtikrinimo, nes ignoravo jos prašymą dėl mokestinio reikalavimo išieškojimo nukreipimo regreso tvarka ir nepateikė jokių argumentų ir motyvų kodėl nesiima jokių priemonių tokiam reikalavimui užtikrinti. Buvo pažeista atsakovės teisė į teisminę gynybą, teisė į greitą ir operatyvų bei objektyvų procesą, padidinta atsakovei jau padaryta žala esant neteisėtai apribotoms disponavimo teisėms. Atsakovė tokį elgesį vertina kaip žeminantį teisėjo vardą bei pakertantį pasitikėjimą teismais ir valstybe. Teismo sprendimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi, 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu, byla iš esmės išnagrinėtina apeliacinės instancijos teisme.

16. Atsakovė nurodo, kad teismas nevykdė prievolės ištirti visus byloje esančius įrodymus, padaryti sprendimo turiniui keliamų reikalavimų pažeidimai, nes neatskleista ginčo esmė. Teismo sprendime nėra jokių argumentų ir motyvų, kodėl priimant sprendimą buvo atmesti teismui pateikti atsakovės įrodymai dėl jai padarytos žalos, priimtas neteisėtas ir neteisingas sprendimas. Todėl teismo sprendimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 4 dalies 3 punktu ir byla išnagrinėtina Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iš esmės.

17. Atsakovė teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo šiurkščiai pažeistos jos teisės neleidus pasisakyti ir duoti išsamių parodymų ir juos pagrįsti įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi dėl padarytos žalos ir valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kurie atsakovės turtą pavertė beverčiu. Todėl priimtas šališkas ir neteisėtas teismo sprendimas panaikintinas vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir byla iš esmės išnagrinėtina apeliacinės instancijos teisme, nes byla neteisingai išspręsta, nuteisiant atsakovę, o ne nukreipiant mokestinio reikalavimo išieškojimą regreso tvarka.

18. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, kadangi neužtikrino atsakovės pažeistų teisių realaus gynimo, nagrinėjo nesąžiningo pareiškėjo pateiktą ieškinį, pažeidė teisę į greitą bylos nagrinėjimą, sprendimu primetė naujus procesus. Atsakovė teigia, kad jos teikti skundai dėl teisėsaugos institucijų padarytų pažeidimų buvo atmesti, o teismai neatliko tarnybos pareigų ar jas atliko netinkamai. Atsakovei priklausanti ir paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba suteikta nebuvo. Kadangi atsakovės teisės realiai ir veiksmingai neginamos, o daromi nauji nusikaltimai, byla iš esmės nagrinėtina apeliacinės instancijos teisme.

19. Atsakovė nurodo, kad apeliacinis skundas teikiamas vadovaujantis ANK 13 straipsnio 1 dalimi ir 16 straipsnio 1 dalimi, siekiant apginti savo teises nuo nesąžiningo ir neteisėto institucijų persekiojimo, protingumo kriterijams prieštaraujančio padarytos žalos didinimo, bei šališko teismo sprendimo, kuriuo atsakomybė dėl pasekmių, atsiradusių dėl valstybės tarnautojų ir jiems prilyginamų asmenų padarytų pažeidimų ir galimų nusikaltimų perkeliama atsakovei, o pažeidėjai toliau yra saugomi nuo atsakomybės. Protingumo kriterijams prieštaraujantis pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, 2 dalį, 147 straipsnį, o byla nagrinėtina apeliacinės instancijos teisme iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ginčas byloje kilo dėl 29,05 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovės V. J..

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl rinkliavos priteisimo tenkino visiškai, bet atmetė reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjo naudai. Teismas nustatė, kad atsakovė nuosavybės teise valdo nekilnojamą turtą – sodo sklypą ir sodo pastatus, pagal Nuostatų 12.9 punktą yra vietinės rinkliavos mokėtoja ir neturi reikšmės, ar nuosavybės teisė yra apribota ar ne. Teismas nenagrinėjo atsakovės argumentų dėl sutarties ar turto pripažinimo niekiniais ir kt., nes tai nėra šios bylos dalykus, taip pat nurodė, kad dėl jos nurodomų kitų institucijų pažeidimų, žalos atlyginimo, ji turi teisę nustatyta tvarka kreiptis į atitinkamas institucijas ir teismą.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka nedalyvaujant pareiškėjui, nors atsakovė to reikalavo, taip pat teismas klaidingai nurodė, kad atsakovė valdo nekilnojamąjį turtą, kadangi jos disponavimo teisės yra neteisėtai apribotos valstybės tarnautojų ir jiems prilyginamų asmenų padarytais pažeidimais ir galimais nusikaltimais, teismas neatskleidė ginčo esmės, netinkamai taikė teisės normas, netinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, o Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Konstitucijoje. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktas sąvokos „vietinė rinkliava“ apibrėžimas: tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privalomoji įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Aptariamo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai įtvirtina, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privalomoji įmoka į savivaldybės biudžetą. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1411-442/2019; kt.).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl savivaldybių tarybų nustatytų vietinių rinkliavų, ne kartą yra pateikęs Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11, 12 bei 13 straipsnių nuostatų aiškinimą savivaldybės tarybos teisės nustatyti vietines rinkliavas kontekste, pasisakęs dėl valstybės rinkliavos ir vietinės rinkliavos esminių skirtumų, šių rinkliavų objektų, paskirties bei tikslų (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; kt.). Minėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sisteminiu teisės aktų analizės būdu išanalizavęs įstatymo nuostatas, išaiškino, kad Rinkliavų įstatymu numatyta vietinė rinkliava, skirtingai nei valstybės rinkliava, nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka (įstatymu numatytas privalomasis mokėjimas į savivaldybės biudžetą) už naudojimąsi teise atlikti atitinkamus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie numatyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, o rinkliavos dydžio nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecija. Administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, be kita ko, išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privalomoji įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556- 334/2014, 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-286-556/2023).

27. Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo nuostatomis suteiktą diskreciją Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2017 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T-289 patvirtino Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatus, kurie reglamentuoja Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojų registro sudarymo, vietinės rinkliavos apskaičiavimo, mokėjimo, apskaitos ir išieškojimo tvarką. Pagal Nuostatų 4.10 punktą, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą – tai Savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta kiekvienam atliekų turėtojui privaloma įmoka, kuri galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir mokama Nuostatuose nustatyta tvarka. Atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 17 d.). Vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, pagal Nuostatus turintys pareigą mokėti vietinę rinkliavą (Nuostatų 4.12 p.). Vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimui taikoma dvinarė vietinė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios dedamosios ir kintamosios dedamosios (Nuostatų 10 p.). Pagal Nuostatų 12 ir 12.9 punktus, pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys, tarp jų sodo paskirties pastatų savininkai. Kintamąją rinkliavos dedamąją moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, iš kurių gali būti paimamos komunalinės atliekos (Nuostatų 14 p.). Taigi nagrinėjamu atveju vietinė rinkliava buvo skaičiuojama vadovaujantis minėtais Nuostatais, kurie vienareikšmiškai įtvirtino pastoviosios rinkliavos dedamosios mokėjimą visiems nekilnojamojo turto savininkams ar jų įgaliotiems asmenims.

28. Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovė V. J. yra nekilnojamojo turto (sodo pastato ir 0,0486 ha ploto žemės klypo), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Nekilnojamojo turto registro išrašuose nėra jokių duomenų ar įrašų apie tai, kad atsakovės disponavimo teisės minėtu nekilnojamuoju turtu būtų apribotos ar kiti asmenys turi teisių į minėtą turtą. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Duomenų apie tai, kad minėti duomenys būtų nuginčyti, nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro informacija, vykdydamas Nuostatuose numatytą rinkliavos apskaičiavimo ir išieškojimo tvarką, pagrįstai kreipėsi į atsakovę su mokėjimo pranešimais ir įspėjimais, kad ji padengtų susidariusią skolą už nurodytą objektą.

29. Atsakovė nesutinka mokėti vietinės rinkliavos, tačiau pareiškėjui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo adresu atliekos negalėjo susikaupti. Nuostatuose yra numatytos sąlygos kuomet asmuo yra atleidžiamas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, todėl atsakovė, siekdama, kad jai nebūtų skaičiuojama skola už vietinės rinkliavos nesumokėjimą, turėjo visas galimybes susipažinti su viešai prieinamais Nuostatais ir juose numatytomis sąlygomis kreiptis į pareiškėją dėl lengvatų taikymo ar atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokesčio.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo teisinio pagrindo neskaičiuoti vietinės rinkliavos ginčo laikotarpiu, nes atsakovė nedeklaravo, kad nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu, ir neteikė nesinaudojimą nekilnojamuoju turtu įrodančių dokumentų pareiškėjui. Šiuo atveju, teisiškai nereikšmingi atsakovės argumentai, jog ji sutarties su pareiškėju nebuvo sudariusi ir jai paslaugos nebuvo teikiamos.

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo esmę ir ribas, pagrįstai nenagrinėjo atsakovės argumentų dėl jai padarytos žalos, įvairių institucijų padarytų pažeidimų ir kt., kadangi ginčo šioje byloje dalykas – rinkliavos skolos iš atsakovės priteisimas. Pažymėtina, kad ABTĮ nenustato galimybės atsakovui administracinės bylos nagrinėjimo metu reikšti savarankiškus reikalavimus pareiškėjui. Tokia galimybė nenustatyta ir administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Juo labiau administracinis teismas neskiria asmenims nuobaudų ANK nustatyta tvarka. Todėl nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo nagrinėti atsakovės apeliaciniame skunde suformuluotų 2–4 reikalavimų.

32. ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis nustato, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Pagal ABTĮ 79 straipsnio 2 dalį, bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo, atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ar vieno iš jų atstovo prašymu, jeigu pareiškėjas, atsakovas, trečiasis suinteresuotas asmuo ar vieno iš jų atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis.

33. Nagrinėjamu atveju apie teismo posėdį pareiškėjui buvo pranešta tinkamai. Pareiškėjas savo prašyme prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Papildomuose paaiškinimuose, pateiktuose po teismo nutarties, priimtos atsižvelgus į atsakovės prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. Atsakovė nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pareiškėjo atstovo dalyvavimas žodiniame bylos nagrinėjime buvo būtinas. Todėl, atsižvelgus į aptartas aplinkybes bei ABTĮ nustatytą reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs žodiniame teismo posėdyje nedalyvaujat pareiškėjo atstovui, kai jam apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta, dalyvaujant atsakovei, ABTĮ nuostatų nepažeidė. Dėl šių atsakovės apeliacinio skundo argumentų nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas proceso teisės pažeidimų nepadarė.

34. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje Indra prieš Slovakiją; ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentų dėl teismo šališkumo abstraktumą, konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš atsakovę, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2475-662/2019).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus atsakovei, nesant teisinių pagrindų kitokiam jų įvertinimui, nėra pagrindas pripažinti, jog nebuvo paisoma atsakovės argumentų ar konstatuoti, kad atsakovė neturėjo pareigos mokėti vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu.

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovės V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Egidijus Šileikis