2022-11-30 Nr. AB-29646-3-61-3-03341-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4016-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03341-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. A. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21S41775 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes kilmės valstybėje kyla grėsmė jos gyvybei. Pareiškėja paaiškino, kad kilmės valstybėje kyla grėsmė jos gyvybei dėl tos priežastis, jog jos mama yra politikė. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento argumentais, kad prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pareiškėja pasakojo, kad jos motina yra politikė, priklauso politinei partijai (duomenys neskelbtini). Motina (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pastebėjo, kad ji buvo sekama ir apie gautas žinutes papasakojo savo motinai. Motina tuomet nusprendė, kad dukrai būtų saugiausia išvykti iš kilmės šalies. Taigi, dėl pareiškėjos motinos politinės veiklos jai buvo grasinama ir pareiškėja bijo, kad, sugrįžus, grasinimai gali būti įvykdyti realiai.

3. Pareiškėjos teigimu, surinkta informacija apie jos kilmės šalį patvirtina, kad politinių organizacijų nariai ir jų šeimų nariai susiduria su rizikos lygiu, kurio pakanka sukurti pagrįstą persekiojimo baimę. Individualiai vertinant pareiškėjos situacija, tikėtina, kad yra pagrįsta tikimybė, jog pareiškėja susidurs su persekiojimu ir smurtu savo kilmės šalyje. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintinas ir išvestinis atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

5. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos pasakojimo formos ir turinio trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos jai suteikimo poreikį. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų jai tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl nepagrįstai ir neproporcingai taikyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio ir nurodė, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma, Migracijos departamento vertinimu, leidžia pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti, o iki Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamento nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, atsakovas pagrįstai nustatė pareiškėjai maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjai atvykti trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

10. Remiantis rašytiniais Migracijos departamento bylos ir administracinės bylos duomenimis teismas nustatė, kad:

10.1. pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodė, kad yra nepilnametė, gimusi (duomenys neskelbtini), tačiau asmens dokumentų nepateikė.

10.2. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija 2021 m. rugsėjo 6 d. pateikė išvadą, kurioje nurodyta, jog biologinis pareiškėjos amžius yra 23+/-2 metai.

10.3. 2021 m. lapkričio 16 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini).

10.4. 2021 m. lapkričio 16 d. vykusios apklausos metu pareiškėja taip pat nurodė, kad, (duomenys neskelbtini). Dokumentų, patvirtinančių pasakojimą, pareiškėja neturi, grasinančių žinučių taip pat negali parodyti, nes visos žinutės pas motiną (pažymėtina, kad asmuo pasakojo, kad žinutes gaudavo į savo telefoną).

10.5. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos; uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjos pasakojimą, apklausos metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

12. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, įvertino pareiškėjos paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, jog prieglobsčio prašytojos nurodyti argumentai, kuriais pareiškėja grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Iš pareiškėjos pasakojimų teismas nustatė, kad šiuo atveju pareiškėja baiminasi (esminiai argumentai), kad kilmės valstybėje galimai patirs smurtą dėl mamos, kuri yra buvusi politikė. Paaiškino, kad motinos politinė veikla šiuo metu sustabdyta, tačiau pareiškėja kelia prielaidą, kad motina ir toliau bus politiškai aktyvi ir grėsmė jos atžvilgiu ir toliau (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėja bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdama individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačios pareiškėjos subjektyviomis prielaidomis dėl jos galimo persekiojimo ateityje. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, jog pareiškėjai jos kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjos duoti paaiškinimai yra abstraktūs, netikslūs. Pareiškėja paaiškino, kad, jos mamai tapus politike, sulaukė grasinimų, kuriuos gavo telefonu, tačiau minėtų grasinimų negalėjo pateikti, nurodydama, kad tuos grasinimus turi mama. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja negalėjo tiksliai įvardinti ir kokiai politinei partijai jos mama priklausė. Taip pat paaiškino, kad šiuo metu mama yra sustabdžiusi politinę veiklą, tačiau baiminasi, jog, mamai atnaujinus politikės veiklą, ji vėl sulauks grasinimų. Teismas nurodė, kad duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad ji nežino, ar mama dėl gautų grasinimų kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Atsižvelgiant į tai, kaip nurodė teismas, pagrįstai galima teigti, kad pareiškėja turi visas galimybes sulaukti pagalbos kilmės valstybėje dėl tariamo persekiojimo. Teismas pastebėjo ir tai, kad pareiškėja nenurodė jokių konkrečių datų ir nepateikė konkrečių įrodymų, kuriais grindžia prašymą suteikti prieglobstį. Priešingai, pareiškėja atsakovui teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas dėl detalumo stokos nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jos istoriją, pareiškėja nepateikė. Pareiškėja taip pat nenurodė, jog kilmės šalyje turėtų kažkokių kitų problemų su valstybinėmis institucijomis ar patirtų iš jų nederamą elgesį dėl konvencinių ar kitokių priežasčių.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus paaiškinimus tiek pirminės apklausos metu, tiek teismui pateiktame skunde, nusprendė, kad pagrindinis pareiškėjos išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso. Migracijos departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjai kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodoma baimė dėl bendros situacijos šalyje taip pat negali būti vertinama kaip pagrįsta, nes, kaip nustatė Migracijos departamentas, nors ir buvo gauta daug pranešimų apie šalyje vykdomas ginkluotas operacijas, tačiau, remiantis surinkta kilmės šalies informacija, buvo nustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno pareiškėja, nevyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei. 2020/21 m. ataskaitoje Amnesty International, be kita ko, taip pat buvo pranešta, jog ginkluotų grupuočių sukeltas smurtas yra paplitęs šalies rytuose ir centrinėje dalyje, o remiantis 2021 m. ACCORD pateiktais duomenimis, (duomenys neskelbtini) provincijoje nebuvo užregistruota nė viena auka. Teismas nurodė ir tai, kad Migracijos departamentas įvertino, jog pareiškėja savo kilmės valstybėje praleido visą gyvenimą, yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, šalyje gyvena motina bei artimi giminaičiai. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija (Amnesty International, ACCORD ir kt.), kuri buvo pakankama pareiškėjos prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjos atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėja šių išvadų jokiais argumentais ar / ir įrodymais priešingai neįrodė.

16. Tačiau teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jos padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 p.).

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi dar kokių nors teisės pažeidimų. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinusi tyrimą, ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įvertinęs tai, kad prieglobsčio prašytojos atžvilgiu pritaikytas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus (pakeistas iš 5 metų) nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, prieglobsčio prašytojos duomenis, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, teismas nurodė, kad iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai nuspręsta pateikti C.SIS II.

III. 19. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikos iš naujo.

20. Pareiškėjos vertinimu, tiek atsakovas, tiek teismas turėjo pripažinti, jog pateiktas pasakojimas dėl persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje yra patikimas įrodymas ir turi būti vertinamas kaip nustatytas faktas. Nepaisant to, kad pareiškėja negalėjo detalizuoti, kaip konkrečiai iššifruojamas politinės partijos, kuriai priklauso jos mama, pavadinimas, tai visiškai nereiškia, kad jos pasakojimas neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į jauną pareiškėjos amžių ir į tai, kad ji, kaip ir nurodė savo paaiškinimuose, politika nesidomėjo, visiškai normalu, kad nežino tikslaus politinės partijos pavadinimo. Tačiau tai nereiškia, kad jai nekyla jokių grėsmių kilmės šalyje.

21. Tai, kad pareiškėja savo paaiškinimuose ne visai nuosekliai nurodo tam tikras aplinkybes (pavyzdžiui, grasinančio pobūdžio žinučių gavimo aplinkybes) taip pat nesudaro pagrindo netikėti visais jos paaiškinimais. Tam tikrus netikslumus paaiškinimuose galėjo lemti daugelis aplinkybių ar jų visuma: pareiškėjos patirti išgyvenimai, stresas patekus į jai neįprastą aplinką, jos sulaikymas, parodymų davimas per vertėjus, jaunas amžius ir kitos aplinkybės. Pažymi, kad Migracijos departamentas Sprendime tik konstatavo nustatytus pareiškėjos pateiktos informacijos / įrodymų tariamus prieštaravimus ir neatitikimus, tačiau nėra fiksuota, jog būtų dėtos pastangos juos išsiaiškinti ir pašalinti. Pavyzdžiui, nebuvo detaliau aiškintasi, į kokį konkretų mobiliojo ryšio telefoną buvo siunčiamos grasinančio pobūdžio žinutės, – ar tai tas pats mobiliojo ryšio telefonas, kurį pareiškėja šiuo metu turi su savimi ir pan. Jei pareiškėja šiuo metu naudojasi kitu mobiliojo ryšio telefonu, nei būdama kilmės valstybėje, tokiu atveju teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja esą negalėjo pateikti grasinančio pobūdžio žinučių, nors teigė, kad jos buvo siunčiamos į jos mobiliojo ryšio telefoną (o ne į motinos) ir tai esą patvirtina jos paaiškinimų nepatikimumą. Neišsiaiškinus šių aplinkybių, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos pasakojimas yra nepatikimas.

22. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas nesurinko ir Sprendime nepateikė jokių duomenų, kurie būtų leidę atsakovui ir teismui spręsti, kad pareiškėja dėl kilmės valstybėje patirto persekiojimo galėjo tikėtis veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio jos kilmės valstybės apsaugos. Tokios išvados buvo grindžiamos tik prielaidomis, o įrodinėjimo našta dėl negalėjimo gauti veiksmingos ir efektyvios kilmės valstybės apsaugos perkelta pačiai pareiškėjai. Vien tai, kad pareiškėjos mama kreipėsi į teisėsaugos institucijas, savaime nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos gali suteikti tinkamą ir efektyvią apsaugą. Šios aplinkybės liko nepatikrintos.

23. Taigi, pareiškėjos pasakojimas apie kilmės valstybėje patirtą persekiojimą ir ją patvirtinantys įrodymai (neišsiaiškinus tariamų prieštaravimų egzistavimo fakto ir priežasčių) yra laikytinas tarpusavyje suderinamas, atitinkantis kilmės valstybės informaciją, todėl turėjo būti atsakovo bei teismo pripažintas kaip nustatytu faktu, patvirtinančiu pareiškėjos teisę į pabėgėlio statuso suteikimą (Įstatymo 86 str. 1 d.). Jeigu, kaip teigia atsakovas ir teismas, pareiškėjos patirtas persekiojimas nėra susijęs su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytomis konvencinėmis priežastimis, tada jis tikrai yra susijęs su papildomos apsaugos suteikimo pagrindais (Įstatymo 87 str. 1 d.), kurie taip pat nebuvo tinkama įvertinti.

24. Pareiškėja nurodė, kad grįžti į kilmės valstybę negali, nes baiminasi motinos politinių oponentų keršto, kilmės šalyje vyksta politinių partijų kova. Dėl separatistinių grupuočių veiksmų bendra situacija šalyje kelia grėsmę jos saugumui. Pareiškėja nurodė ir tai, kad veikiančios politinės organizacijos vykdo persekiojimą ir smurtą prieš politinius oponentus, o vietos valdžia dėl neveiklumo ir netiriamų žudynių šalies regionuose, etninės atskirties, netolygaus išteklių paskirstymo, politinių susidorojimų nesiima būtinų priemonių. Surinkta informacija apie pareiškėjos kilmės šalį patvirtina, kad politinių organizacijų nariai bei jų šeimų nariai susiduria su rizikos lygiu, kurio pakanka sukurti pagrįstą persekiojimo baimę. Teismo sprendime yra konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Tačiau teismo sprendime nieko nėra pasisakyta apie tai, ar pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjos vertinimu, tai leidžia spręsti, jog teismas tinkamai neįsigilino į bylos esmę ir sprendime nepasisakė dėl visų nagrinėjamai bylai reikšmingų klausimų bei aplinkybių.

25. Sprendimu, nusprendęs pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), Migracijos departamentas taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nustatyti 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos terminą bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas iš dalies patenkino pareiškėjos skundą ir sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų. Pareiškėjos vertinimu, visi aukščiau nurodyti Sprendimo rezoliucinės dalies 2-4 punktuose nurodyti sprendimai yra laikytini išvestiniais iš 1 punkte nurodyto sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir nusprendus panaikinti teismo sprendimą bei Sprendimą dalyse dėl prieglobsčio nesuteikimo (1 p.), atitinkamai turi būti panaikinamas tiek teismo sprendimas likusiose dalyse, tiek išvestinėmis laikytinos Sprendimo dalys (2-4 p.).

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas teigia, kad teismas, tiek Migracijos departamentas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, teismui pripažinus, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš / į prancūzų kalbą dalyvavimą. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Pareiškėja prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

31. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

32. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

33. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat turi atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

34. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

35. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

36. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos LVAT praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjos apeliacinis skundas.

38. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėja grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jos gyvybei, nes pareiškėjos motina yra politikė.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad tiek atsakovas, tiek teismas turėjo pripažinti, jog jos pateiktas pasakojimas dėl persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje yra patikimas įrodymas ir šis pasakojimas turi būti vertinamas kaip nustatytas faktas. Pareiškėjos vertinimu, nepaisant to, kad ji negalėjo detalizuoti, kaip iššifruojamas politinės partijos, kuriai priklauso jos mama, pavadinimas, tai nereiškia, jog jos pasakojimas neatitinka tikrovės. Be to, atsižvelgiant į jauną pareiškėjos amžių ir į tai, kad ji, kaip nurodė savo paaiškinimuose, politika nesidomėjo, normalu, jog ir nežino tikslaus politinės partijos pavadinimo.

40. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nors pareiškėja akcentuoja savo jauną amžių, tačiau nagrinėjamu atveju iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos 2021 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvados Nr. MK-O-2008/2021 (01) nustatyta, kad pareiškėjos biologinis amžius apie 23+/- 2 metai, t. y. 21-25 metų intervale. Taigi, pareiškėjos argumentai, kad dėl savo amžiaus ne visai nuosekliai nurodė tam tikras aplinkybes (pavyzdžiui, grasinančio pobūdžio žinučių gavimo aplinkybes), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsti. Be to, iš pareiškėjos pateiktos apklausos transkripcijos matyti, kad Migracijos departamentas atliko pakankamai detalią pareiškėjos apklausą, sudarė sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, tinkamai atliko prieglobsčio prašytojos prašymo suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas nepatvirtina jos pagrįstos baimės buvimo sąlygos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, net ir apeliaciniame skunde, pareiškėja niekaip nepagrindė savo individualaus persekiojimo dėl „konvencinių“ priežasčių.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjos paaiškinimus, teiktus ją apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos padėties kilmės valstybėje tyrimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Byloje esantys duomenys nepatvirtina faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėja, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jos prieglobsčio prašymo motyvų tikrumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos pasakojimas apie tariamą persekiojimą ir persekiojimo priežastis yra bendro pobūdžio, neišsamus, pareiškėja nepateikė jokių pasakojimą patvirtinančių įrodymų.

42. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos baimė grįžti į kilmės valstybę nėra pagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.).

43. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos prašymo dalį dėl papildomos apsaugos jai suteikimo, tyrimo metu nenustatė realios rizikos pareiškėjai jos kilmės valstybėje, pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taip pat, kad šiuo metu kilmės valstybėje vyktų tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

44. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytą laikotarpį uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki 3 metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas 3 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

45. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Atsakovas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, todėl pagrindo abejoti Migracijos departamento priimto Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, nėra. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad ne Migracijos departamentas, o pareiškėja turi pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų jai suteikti apsaugos nuo tariamo persekiotojo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). To nepatvirtina ir Migracijos departamento Sprendime nurodyta pareiškėjos kilmės valstybės informacija.

46. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

47. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai neįvertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

48. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. A. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan