2017-12-20 Nr. AB-24246-3-61-3-00485-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1341-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00485-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.2; 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–24), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2014 m. spalio 9 d. jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjo nuomone, senaties terminas šioje byloje negali būti taikomas. Pareiškėjas paaiškino, kad kameros buvo perpildytos, be to, kamerose buvo laikomi pertekliniai baldai. Pasak pareiškėjo, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad 1,3 kv. m kameroje užėmė sanitarinis mazgas, kuris neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos ir neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo labai didelė drėgmė, ant sienų veisėsi pelėsis, netinkamai įrengta šviesa (arba akinančiai šviesi, arba labai blanki). Nurodė, kad laikino sulaikymo kamerose pareiškėjas beveik kiekvienu atveju praleisdavo ilgiau nei 2 valandas, o 15 min. dušas vieną kartą per savaitę, pasak pareiškėjo, yra tiesioginis kankinimo, orumo bei garbės pažeminimo įrodymas. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo priverstas kamerose kvėpuoti tabako dūmais, o 1 val. per dieną pasivaikščiojimo gryname ore pareiškėjui neužteko. Be to, Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės, kad būtų nemokamai išskalbiami ir išdžiovinami pareiškėjo rūbai. Pasak pareiškėjo, jis buvo nuolat ir be pagrindo kilnojamas iš vienos kameros į kitą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neaprūpino pareiškėjo darbinėmis pajamomis, paramos neteikė, be to, neaprūpino higienos priemonėmis (tualetiniu popieriumi, dantų pasta ir kt.) bei priemonėmis kameros švarai prižiūrėti. Lukiškių TI-K nuolat sukėlė pavojų pareiškėjo gyvybei, nes nebuvo įrengti evakuaciniai išėjimai gaisrų atvejams. Be to, Lukiškių TI-K pastate yra asbesto, kuris yra kenksmingas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime (I t., b. l. 108–122) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti senatį.

4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Visose kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro. Prausimasis po dušu vieną kartą per savaitę 15 minučių atitinka higienos reikalavimus. Asmenims išduodamos higienos priemonės. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Jei asmuo neturi pakankamai pinigų sumokėti už šią paslaugą, jis turi teisę kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės drabužius išsiskalbti nemokamai. Patalynė iš skalbyklos kalinamiesiems grąžinama sausa. Suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per parą atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad lakštai iš asbesto nenaudojami. Suimtųjų ir nuteistųjų perkėlimai iš vienos kameros į kitą vykdomi laikantis teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K nėra specialiai rūkantiesiems įrengtų kamerų. Skirstant asmenis į kameras atsižvelgiama į prašymus asmenį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemos dėl drėgmės ar pelėsio kamerose. Dėl evakuacinių išėjimų paaiškino, kad kiekviename gyvenamajame korpuse yra po du evakuacinius išėjimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu (II t., b. l. 15–23) iš dalies patenkino pareiškėjo V. J. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2014 m. spalio 9 d.

7. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aktualus yra ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

8. Teismas neatnaujino senaties termino, spręsdamas, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl savo teisių negynė teismine tvarka nustatytais terminais. Atitinkamai, pritaikęs senatį, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpis byloje yra nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d.

9. Teismas nurodė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas). Teismas nustatė, kad iš viso 560 parų (iš 660) pareiškėjui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atliekant gamtinius reikalus ribojamas jo privatumas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu, pripažino, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o, neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių, todėl šiuos pareiškėjo nurodytus pažeidimus teismas laikė nepagrįstais.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.

12. Įvertinęs patikrinimo aktus, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu drėgmės ar kiti pažeidimai nebuvo užfiksuoti. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl netinkamos patalynės ar kitų skunde nurodytų aplinkybių kreipėsi į administraciją, skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jam nepakako vieno karto per savaitę praustis duše. Pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teismo vertinimu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekilo.

14. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų yra abstraktūs ir nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga. Atsižvelgdamas į tai, teismas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nekonstatavo.

15. Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [CPT/Inf (92)3] 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells). Teismas konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti.

16. Pareiškėjo skundo argumentą, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų.

17. Teismas pareiškėjo teiginius dėl avarinės ir priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimo vertino kaip nepagrįstus. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi privalomų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Byloje tokių pažeidimų nenustatyta.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K nesilaikoma reikalavimų dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose. Teismas atmetė šiuos pareiškėjo teiginius, nes pareiškėjas jų neindividualizavo, be to, neteikė su tuo susijusių skundų ar prašymų įstaigos administracijai.

19. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos, išskyrus per mažą kamerų plotą, jam darė. Remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas depresinis sutrikimas dėl teisminio proceso. Teismas vertino, kad 560 parų trukęs ploto pažeidimas taip pat galėjo neigiamai atsiliepti pareiškėjo psichinei, emocinei būsenai.

21. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma ir konstatavo, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 5 000 Eur.

III. 22. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 26–41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir patenkinti skundą visiškai.

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas ne visiškai įsigilino į pareiškėjo skundo argumentus, nepakankamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus tiek ir dėl ieškinio senaties taikymo, tiek ir dėl skundo esmės.

24. Pareiškėjas pastebi, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo laikymo perpildytose laikino sulaikymo kamerose, kuriose nebuvo nei unitazo, nei praustuvės ir kuriose pareiškėjas beveik visada buvo laikomas ilgiau nei 2 valandas. Be to, teismas nekomentavo ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl dažno kilnojimo iš vienos kameros į kitą.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 47–50) prašo atmesti apeliacinį skundą.

26. Pasak Lukiškių TI-K, esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

27. Lukiškių TI-K nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K vertina, kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo.

29. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

30. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą, pritaikė 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimus, susijusius su neturtine žala galimai pareiškėjui kilusia dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2013 m. sausio 29 d., atmetė.

31. Pareiškėjas mano, kad senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimams netaikytinas.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netaikytinos ieškinio senaties atmetami kaip nepagrįsti.

33. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-343-438/2017). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė dėl Lukiškių TI-K veiksmų, buvusių už laikotarpį iki 2013 m. sausio 29 d.

35. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, iš viso 660 parų, asmeniui tenkantis plotas 560 parų neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos minimalios ploto normos – 3,6 kv. m. Šių neteisėtų atsakovo veiksmų pagrindu pareiškėjui priteisė 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitų pareiškėjo argumentų teismas nepripažino pagrįstais. Dalies pareiškėjo teiginių teismas nevertino, nelaikė jų svarbiais kitų išnagrinėtų argumentų kontekste (tarp jų ir dėl neatliekamo minkštojo lovos inventoriaus, pareiškėjo neaprūpinimo darbu ir pašalpomis, nuolatinio kilnojimo į kitas kameras).

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, iš esmės nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, prašė vadovautis EŽTT praktika ir priteisti 18 000 Eur.

40. Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pirmiausia, svarbu pažymėti, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui.

41. Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, todėl valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog yra gerbiamas jų orumas bei kitos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis), tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (3 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir jame nurodytą EŽTT praktiką).

42. Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).

43. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms šalims vertinimo nuožiūros laisvę, ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis yra įvertinti susitariančiųjų šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

44. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, pareiškėjo teigimu, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

45. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

46. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).

47. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją, pareiškimo Nr. 64812/01). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigė, jog byloje nepagrįstai buvo nevertinti ir nemotyvuotai atmesti pareiškėjo nurodyti faktai, pagrindžiantys jo skundo argumentus ir patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra pernelyg bendro pobūdžio, nėra visais atvejais nurodytų konkrečių nesutikimo su vienomis ar kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės atkartojo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir remiantis jau byloje esančia medžiaga.

50. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

51. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra nurodyta konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo atitiktį ABTĮ keliamiems reikalavimams bei trumpai apžvelgia tas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurioms iš esmės pritaria, plačiau pasisakydama dėl aplinkybių, su kurių vertinimu nesutinka, bei dėl kitų aplinkybių, nurodytų atsakovo apeliaciniame skunde.

52. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

53. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo laikymo pernelyg mažo ploto kamerose pažeidimo, jo trukmės ir intensyvumo, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, remiasi padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas 560 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyto 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui. Pažymėtina, kad didelę dalį šio laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto, nesiekė net 3 kv. m ploto, taigi pažeidimas kvalifikuotinas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, kuris draudžia kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį.

54. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl kitų (ne dėl asmeniui tenkančio ploto) pareiškėjo įvardytų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus: dėl sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamojoje patalpoje, atskirto tik sienele, dėl to neužtikrinamo privatumo; dėl teisės tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kurių plotas per mažas; dėl galimybės nusiprausti šiltu vandeniu tik 15 minučių per savaitę; dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose, neatsidarančių langų, drėgmės, pelėsio; netinkamo apšvietimo; dėl draudimo rūkyti kamerose įgyvendinimo; dėl sąlygų skalbti ir džiovinti rūbus sudarymo, dėl aprūpinimo higienos priemonėmis; dėl asbesto turinčių medžiagų naudojimo stogų dangai, dėl patalpų saugos reikalavimų, priešgaisrinės saugos taisyklių neįgyvendinimo. Dalies pareiškėjo argumentų (dėl nuolatinio kilnojimo į kitas kameras, dėl netinkamo minkštojo lovos inventoriaus, neaprūpinimo pajamomis, pašalpomis) pirmosios instancijos teismas nelaikė reikšmingais sprendžiant dėl pareiškėjo teisių pažeidimo sunkumo ir juos atmetė. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skunde paminėtų kalinimo sąlygų pažeidimų. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, taigi šių aplinkybių nėra pagrindo plačiau nagrinėti ar vertinti kitaip.

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria – t. y. dėl sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamojoje patalpoje, atskirto tik sienele ir dėl to neužtikrinamo privatumo.

56. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir konstatavo, kad tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, akcentuoja, kad tokios sąlygos neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir, atsižvelgiant į kitus nustatytus pažeidimus (ploto kamerose trūkumą), jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu.

57. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokio požiūrio yra laikomasi ir aktualioje EŽTT praktikoje, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, higienos reikalavimai ir pan., lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 70065/13). Konstatavus, kad tokios kalinimo sąlygos prilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui pareiškėjo atžvilgiu, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo ir už tuos laikotarpius, kai nebuvo nustatytas ploto pažeidimas, bet yra nustatytas privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas (t. y. už likusias 100 parų).

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų pažeidimų visuma turi kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, todėl, sprendžiant dėl tinkamo neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dydžio, turi būti įvertinti visi pažeidimai jo atžvilgiu ir atsižvelgta į jų trukmę.

59. Pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas (5 000 Eur) už laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas pernelyg mažo ploto kamerose, yra iš esmės atitinkantis teismų praktikoje dydžius tais atvejais, kai nustatomi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Laikytina, kad šis neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas visiems tais laikotarpiais pareiškėjo patirtiems nepatogumams (tarp jų ir dėl to, kad neužtikrintas naudojimosi tualetu privatumas).

60. Byloje nustatyta, kad visą kitą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laiką, nors ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, nebuvo užtikrintas asmens naudojimosi tualetu privatumas, minėta, kad esant kitiems kumuliatyvų poveikį turintiems pažeidimams, šis pažeidimas taip pat vertintinas kaip Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų pažeidimas, už kurį turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Įvertinusi pažeidimo trukmę ir pažeidimų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui papildomai už 100 parų trukusius pažeidimus priteistinas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

61. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai kvalifikavo atsakovo padarytus pažeidimus, nepagrįstai netaikė Konvencijos 3 straipsnio ir priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas pakeistinas, padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 5 500 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė