2018-04-04 Nr. AB-6994-3-61-3-00867-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3223-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00867-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.3; 18.4.2; 18.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Julijai Krinickienei,

dalyvaujant pareiškėjai E. R., pareiškėjų atstovui advokatui Almantui Žmuidai,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Sigitai Narbutytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. R. ir A. R. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai E. R. ir A. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. 49VĮ-8-(14.49.2.), Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. 49SJ-7-(14.49.105.) (toliau – ir Raštas), Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 49VĮ-147-(14.49.2.) bei įpareigoti atsakovus priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į R. R. ir M. R. Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini) turėtą 0,1260 ha ploto žemę, grąžinant ją natūra.

1.1. Pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2001 m. birželio 11 d. pažymą Nr. 609 (toliau – ir Pažyma), kuria konstatuota, kad P. R. pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus turi nuosavybės teisę į R. R. ir M. R. Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini) turėtą 0,1260 ha ploto žemę, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį vertino kaip vieną iš pagrindinių ir svarbiausių etapų priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, ji fiksavo pretendento P. R. teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, todėl ji vienašališkai negalėjo būti panaikinta. Šiuo atveju pažeidžiant nustatytą tvarką (kadangi tarp šalių yra kilęs ginčas) priimtas skundžiamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. 49VĮ-8-(14.49.2.), kuriuo minėta Pažyma vienašališkai panaikinta, yra neteisėtas.

1.2. Pareiškėjai pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4238 pareiškėjams siūlė atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais ir apie tai pareikšti valią iki 2012 m. birželio 1 d., o 2014 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 49 SF-(14.49.104.)-4238 siūlė pareiškėjams pasinaudoti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės M. R. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, bei apie tai pranešti iki 2015 m. kovo 1 d. Kadangi pareiškėjai nepageidavo pakeisti savo valią, kelis kartus patvirtino pageidavimą atgauti nuosavybės teises natūra. Pareiškėjai nurodė, kad Rašte ir atsakovo 2016 m. sausio 5 d. įsakyme nepaaiškinta, kodėl Tarnyba pakeitė nuomonę dėl Pažymoje konstatuotų aplinkybių ir žemę, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, pripažįsta valstybės išperkama ir negrąžinama. Teigė, kad Pažymoje nustatytas aplinkybes pagrindžia Vilniaus centrinio valstybės archyvo ir kiti archyvų duomenys. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas nėra užstatytas, todėl turi būti grąžinamas natūra. Pareiškėjai tvirtino turėję teisėtus lūkesčius, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas nepagrįstai buvo nutrauktas.

2. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovai nurodė, kad P. R. pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. vasario 1 d. pažymą Nr. 2-R, kurioje nurodoma, jog Vilniaus magistrato archyvo 1920-1939 m. archyviniame fonde yra nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų savininkų sąrašas, kuriame įrašytas savininkas R. R., (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas: (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini)) turėjęs 910 kv. m žemės sklypą ir vieną medinį namą bei centrinio statistikos biuro 1932 m. kovo 6 d. formuliarą apie nekilnojamojo turto savininkus, kuriame įrašyta savininkė M.

R., (duomenys neskelbtini), turėjusi 350 žemės (matavimo vienetas nenurodytas), 2 gyvenamuosius namus ir 2 sandėlius. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 20-317 informavo A. R., kad iš žemėtvarkos skyriui pateiktos medžiagos negalima nustatyti R. R. mirties datos bei aplinkybių, jog žemė, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo 0,1260 ha ploto, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta žemė iki pat jos nacionalizacijos nuosavybės teise buvo valdoma abiejų pretendento tėvų bei nurodė, jog jeigu turi papildomos medžiagos apie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotą ir iki nacionalizacijos valdymą nuosavybės teisėmis, privalu ją kuo skubiau pateikti.

Be to, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2008 m. gegužės 9 d. posėdžio protokolu Nr. R-5-6 (toliau – ir Protokolas) nutarta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1895/1895a esantys nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nepriskirtini prie žemės valdymo nuosavybės teise papildomų nuosavybės faktą patvirtinančių dokumentų, todėl pripažino negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisijos posėdžio 1998 m. balandžio 17 d. protokolo Nr. 1 dalį dėl byloje Nr. 1895/1895a esančių dokumentų pakankamumo bei informavo apie tai A.

R.. Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjai dar 2008 m. žinojo, jog pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo byloje dokumentų nepakanka, kad būtų nustatytas faktas, jog iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos R. R. ir M. R. nuosavybės teise valdė 0,1260 ha žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau nuo sužinojimo apie tai naujų įrodymų, patvirtinančių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikė.

2.2. Atsakovai pažymėjo, kad pagal Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2015 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. (P1-8245)P2-220 nurodytus duomenis R. R. 1938 m. mirė. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo pateikti duomenys, kokiems asmenims priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo nacionalizuotas. Atsakovų teigimu, pagal byloje esančią preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį nėra galimybės nustatyti, ar ji buvo sudaryta. Atsakovai darė išvadą, kad nėra duomenų, kas valdė 0,1260 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuo 1938 m. iki 1940 m.

2.3. Atsakovų teigimu, abu skundžiami įsakymai bei Raštas yra pagrįsti, priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų ir kompetentingų institucijų. Be to, Raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių, Pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų yra tarpinis dokumentas, nesukeliantis teisinių padarinių.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. 49VĮ-8-(14.49.2.), Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. 49SJ-7-(14.49.105), Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2016 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 49VĮ-147-(14.49.2.), o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

4. Teismas nurodė, kad iš Rašto turinio matyti, jog jame pateikiami motyvai, dėl kurių 2016 m. sausio 5 d. įsakymu buvo panaikinta Pažyma, pačiame įsakyme motyvai nepateikti, todėl teismas Raštą vertino kaip 2016 m. sausio 5 d. įsakymo motyvuojamąją dalį ir darė išvadą, kad jų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti patikrinti atsižvelgiant į abiejų administracinių aktų turinį.

5. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė Pažymą, kuria buvo pripažinta, jog P. R. turi nuosavybės teisę į buvusių savininkų R. R. ir M. R. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilnius. Teismas pažymėjo, kad tokių pažymų išdavimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtinta Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarka (toliau – ir Metodinė tvarka), ir, vadovaudamasis šios Metodinės tvarkos 1, 6 punktais, pažymėjo, kad, nors Pažyma pati savaime nesukuria pareiškėjams teisių ar pareigų, tačiau sukelia pareiškėjams teisėtą lūkestį, kad Pažymoje nustatytų aplinkybių pagrindu pareiškėjai galės ateityje atkurti nuosavybės teises. Todėl teismas vertino, kad Pažymos panaikinimas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir atitikti teisės aktų bei viešojo administravimo principų reikalavimų.

6. Teismas vertino, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius ginčijamus administracinius aktus priėmė remdamasis tuo, jog pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių kas valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, jo nacionalizacijos metu. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, nors 2016 m. sausio 5 d. įsakyme nėra pateikti Pažymos panaikinimo motyvai, tačiau, atsižvelgęs į Rašte ir Protokole pateiktą informaciją, darė išvadą, kad Pažyma panaikinta dėl to, jog nėra aišku, kas nacionalizacijos metu valdė žemę ir kiek jos priklausė valdytojams, bei dėl to, kad 1938 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta preliminari pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią M. R. įsipareigojo parduoti žemę, namą ir ūkinius pastatus.

7. Teismas nurodė, kad, nors Rašte ginčijamos aplinkybės dėl to, jog neaišku, kas nuosavybės teise valdė žemę po R. R. mirties nuo 1938 m., tačiau Tarnybos Vilniaus miesto skyrius remiasi 1938 m. gruodžio 10 d. sudaryta preliminaria pirkimo–pardavimo sutartimi ir nekvestionuoja aplinkybių, jog M. R. po R. R. mirties valdė žemę nuosavybės teise ir susitarė ją parduoti kitam asmeniui. Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog P. R. buvo turto savininkų R. R. ir M. R. vaikas. Tai patvirtina P. R. nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktas gimimo liudijimas, pareiškėjai yra 2007 m. liepos 18 d. mirusio P. R. vaikai. Teismas pažymėjo, kad tiek P. R., tiek pareiškėjai atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų subjektų apibūdinimą. Teismas vertino, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys iš esmės patvirtina aplinkybę, jog po R. R. mirties M. R. valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilnius, todėl pareiškėjams gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į šią žemę.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie akivaizdžiai patvirtintų, jog žemė, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo parduota (pagal minėtą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį). Teismas nurodė, jog iš preliminarios sutarties turinio matyti, jog ja nebuvo užbaigtas nekilnojamojo turto pardavimo sandoris, pirkėjas turėjo gauti leidimą turtui įsigyti. Byloje nėra duomenų, ar 1938 m. gruodžio 10 d. preliminarioji sutartis buvo įvykdyta ir iki 1939 m. liepos 10 d. šalys susitarė parduoti nekilnojamąjį turtą. Rašte nurodyta, kad nėra duomenų, ar iki 1939 m. liepos 10 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas darė išvadą, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus pateikti argumentai dėl preliminarios sutarties vertintini kaip prielaida, kuri nėra pagrįsta pakankamais duomenimis ir negali paneigti pareiškėjų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad P. R. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateikęs Pažymą. Teismas darė išvadą, kad preliminarioji sutartis, vertinant ją su kitais nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktais duomenimis, patvirtinančiais M. R. nuosavybės atkūrimo teisę į nekilnojamąjį turtą, nėra pakankama nustatyti, jog M. R. nacionalizacijos metu nevaldė žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, jog dar 2008 m. buvo nustatyti trūkumai, dėl kurių negali būti atkuriamos nuosavybės teisės, tačiau Tarnybos Vilniaus miesto skyrius tik 2015 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 49SJ-44-(14.49.105.) kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą bei Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir prašė pateikti archyve turimus dokumentus, susijusius su R. R. ir M. R.. Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad, nors Atkūrimo įstatyme nėra nustatyti terminai, per kuriuos turi būti patikrinami asmenų pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises ir giminystės ryšį, tačiau vertino, kad jokia administracinė procedūra negali būti neribota laike. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir akcentavo, kad šiuo atžvilgiu aktualūs viešojo administravimo principai.

10. Teismas nurodė, kad valstybės institucijos dar 2008 m. turėjo informaciją, kurios pagrindu abejojo Pažyma bei pareiškėjų teise į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau iki 2015 m. jokių veiksmų, siekdamos patvirtinti ar paneigti minėtas aplinkybes, neatliko, be to, 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-42 ir 2014 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4238 NŽT Vilniaus miesto skyrius siūlė pareiškėjams pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nuosavybę atkuriant ne natūra, o lygiaverčiu miško plotu. Teismas vertino, kad pareiškėjai turėjo teisėtą lūkestį, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti pakankami duomenys nuosavybės teisėms atkurti.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjai teismo posėdyje taip pat siekė pagrįsti aplinkybes, jog žemė (duomenys neskelbtini), Vilnius, nėra užstatyta, kvietė ekspertą minėtoms aplinkybėms pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad ginčijamuose aktuose aplinkybės dėl žemės (duomenys neskelbtini), Vilnius, užstatymo nebuvo nagrinėtos, todėl pareiškėjų argumentus šiuo atžvilgiu vertino kaip nereikšmingus ginčijamus administracinius aktus ir dėl jų teismas papildomai nepasisakė.

12. Teismas darė išvadą, kad atsakovai neveikė kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, ginčijamus aktus priėmė neturėdami pakankamos informacijos, kuri galėtų paneigti pareiškėjų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nepagrįstai ilgai vertinant pareiškėjų ir P. R. pateiktus duomenis. Teismo vertinimu, atsakovų veiksmai, nerūpestingumas ir neatsakingumas, vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, prieštarauja gero viešojo administravimo principams.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjų skundo reikalavimo įpareigoti atsakovus priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į R. R. ir M. R. Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini) turėtą 0,1260 ha ploto žemę, grąžinant ją natūra, teismas nustatė, kad Tarnyba nėra išnagrinėjusi visų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima priimti galutinį sprendimą grąžinti žemę natūra. Kadangi teismas viešojo administravimo subjekto funkcijų neatlieka, jis neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovus nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1895/1895a pateiktų duomenų pagrindu priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams grąžinant žemę natūra. Teismas pažymėjo, kad tokį sprendimą gali priimti tik valstybės įgaliota institucija, išnagrinėjusi visas su nuosavybės teisių atkūrimu susijusias aplinkybes. Teismas nurodė, kad panaikinus skundžiamus sprendimus, nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams procedūra turi būti tęsiama pagal teisės aktais nustatytus reikalavimus.

III. 14. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjų reikalavimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, o likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra dokumentų, įrodančių kas 1940 m. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais (1920–1939 m. žemės sklypų savininkų sąrašu, 1932 m. kovo 6 d. formuliaru apie nekilnojamojo turto savininkus, preliminariąja turto pardavimo sutartimi), negalima daryti išvados, jog M. R. nacionalizacijos metu valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad R. R. mirė 1938 m., ir nėra duomenų, jog M. R. po jo mirties valdė turtą.

14.2. Tarnyba veikė apdairiai ir rūpestingai. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 20-317 informavo A. R., kad iš žemėtvarkos skyriui pateiktos medžiagos negalima nustatyti R. R. mirties datos ir fakto, taip pat kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo 0,1260 ha ploto, nurodė, jog jeigu turi papildomos medžiagos apie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotą ir iki nacionalizacijos valdymą nuosavybės teisėmis, privalu ją kuo skubiau pateikti. Taigi pareiškėjai dar 2008 m. žinojo, jog pateiktų atkūrimo byloje dokumentų nepakanka, jog būtų nustatytas faktas, kad iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos R. R. ir M. R. nuosavybės teise valdė 0,1260 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), Vilniuje.

14.3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, jog, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu. Šiuo atveju atsakovas negali nustatyti asmens, kuris valdė nuosavybės teise žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes tokių duomenų, patvirtinančių šį faktą, asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikė. Taip pat nėra duomenų, kad teismo būdu būtų nustatytas juridinis faktas, jog M. R. po R. R. mirties paveldėjo turtą (žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje). Tarnyba neturi teisinio pagrindo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pareiškėjams, nes neturi duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai turi teisę į atkūrimą.

14.4. Atsakovas pažymi, kad piliečiai turi ne tik teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bet ir pareigą domėtis šiuo procesu, laiku realizuoti jiems suteiktas teises. Pirmosios instancijos teismas to neįvertino.

15. Pareiškėjai E. R. ir A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Atkūrimo įstatymas nenustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik pateikus įrodymus, kad asmuo valdė turtą iki pat žemės nacionalizacijos Lietuvoje 1940 m., todėl su tuo susiję atsakovo argumentai vertintini kaip savavališkas įstatymo aiškinimas, siekiant atmesti prašymą atkurti nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 5 d. įsakymo Nr. 49VĮ-8-(14.49.2.), Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. 49SJ-7-(14.49.105.) ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 49VĮ-147-(14.49.2.) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo pareigos atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į R. R. ir M. R. Vilniaus mieste turėtą žemę.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas nusprendė, kad bylos duomenys iš esmės patvirtina, kad po R. R. mirties M. R. nuosavybės teise valdė ginčo žemę, todėl pareiškėjams į ją gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Kiek tai susiję su pareiškėjų reikalavimu atkurti nuosavybės teises natūra buvusioje vietoje, pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčijamuose administraciniuose aktuose šis klausimas nebuvo aptartas, atsakovas nėra išsamiai išnagrinėjęs šio klausimo, todėl plačiau dėl jo nepasisakė.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teigia, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, kas 1940 m. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė ginčo žemę.

19. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija tokiam atsakovo vertinimui iš dalies nepritaria.

20. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, iš esmės nesutariama dėl jų teisinio vertinimo.

21. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad iš Atkūrimo įstatymo nuostatų kyla reikalavimas, jog atkuriant nuosavybės teises į žemę nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (žr. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos; Administracinių teismų praktika, 2005 m., Nr. 8).

22. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad iš ginčijamo 2016 m. vasario 10 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 49VĮ-147-(14.49.2) turinio matyti, kad juo buvo nuspręsta P. R. nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių žemės savininkų R. R. ir M. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus miesto savivaldybėje, Vilniaus apskrityje turėtą žemę, procedūrą. Šio įsakymo priėmimo teisiniu pagrindu nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsniai. Vis dėlto šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nei Atkūrimo įstatyme, nei jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas toks procedūrinis veiksmas, kaip nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimas. Sistemiškai vertinant Atkūrimo įstatymo nuostatas, be kita ko, 18 straipsnio turinį, darytina išvada, kad laiku pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises ir jį lydinčius dokumentus, šis prašymas turi būti arba tenkinamas priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, arba atmetamas priimant sprendimą neatkurti nuosavybės teisių, jei nėra teisinių ar/ir faktinių prielaidų tenkinti pareiškėjų prašymą. Todėl darytina išvada, jog vien šiuo požiūriu pirmiau minėtas ginčijamas įsakymas yra ydingas, pasekmių požiūriu jis de facto traktuotinas kaip atsisakymas atkurti nuosavybės teises.

23. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos, tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog apie sprendimo priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant. Tvarkos 113 punkte nustatyta, jog šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos, pranešusios apie posėdį pagal šios tvarkos 112 punktą, dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atvykęs į posėdį, sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į posėdį, sprendimas priimamas jam nedalyvaujant.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) savo praktikoje akcentuoja viešojo administravimo subjektų pareigą laikytis teisės principų: kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pavyzdžiui, LVAT teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012; 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Šioje praktikoje nurodoma, kad spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, viešojo administravimo subjektas turi veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis efektyvumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitų viešojo administravimo principų (žr. LVAT 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014), kuriais grindžiamas geras viešasis administravimas. Geras administravimas, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.), savyje talpinantis eilę įvairaus pobūdžio (materialinio, procedūrinio) imperatyvų, tame tarpe – pareigą motyvuoti, pareigą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, administracinio teisinio santykio šalių bendradarbiavimą, teisę būti informuotam ir išklausytam ir kt. (žr. LVAT 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-681-624/2017).

25. LVAT taip pat yra nurodęs, jog pirmiau minėtos Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio normos, įtvirtinančios sprendimų dėl nuosavybės teisų atkūrimo priėmimo procedūrą, yra taikomos tiek priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, tiek priimant neigiamą (neatkurti nuosavybės teisių) sprendimą asmens atžvilgiu. Toks minėtų nuostatų aiškinimas sietinas su gero administravimo principu (žr., pvz., 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015). Pažymėtina, kad asmens teisė būti išklausytam prieš jo atžvilgiu priimant individualų administracinį aktą, sukeliantį jam neigiamas pasekmes, yra vienas iš esminių gero administravimo principo aspektų, leidžiančių, be kita ko, užtikrinti, kad prieš priimant tokį sprendimą bus nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, pašalinti prieštaravimai ar neaiškumai.

26. Byloje nėra ginčo, jog prieš priimant ginčijamus sprendimus pareiškėjai nebuvo raštu informuoti apie posėdį, kuriame šie aktai buvo priimti, jame nedalyvavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos aplinkybių kontekste toks Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymas traktuotinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, kuris laikytinas pakankamu ir savarankišku ginčijamų aktų panaikinimo pagrindu.

27. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmai pareiškėjams galėjo sukelti tam tikrus lūkesčius dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui pateiktų dokumentų pagrindu.

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. R. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė dar 1996 m gruodžio 23 d. (t. I, b.l. 151). Pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvo priimta dar 2001 m. birželio 11 d. (t. I, b.l. 94). Praėjus beveik 7 metams, 2008 m. gegužės 9 d. (t. I, b.l. 118) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nepriskirti prie žemės valdymo nuosavybės teise papildomų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų (t. I, b.l. 118).

29. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai buvo informuoti apie 2008 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos posėdžio metu priimtus sprendimus (t. I, b.l. 46-47, 116), tačiau nei 2008 m. gegužės 9 d. posėdžio protokole Nr. R-5-6, nei 2008 m. gegužės 21 d. lydraštyje, adresuotame A. R. (t. I, b.l. 116), nėra nurodyti aiškūs ir išsamūs motyvai, kodėl atsakovas keičia savo poziciją, priimtą 2001 m. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka ir su posėdžiu metu išsakyta pareiškėjų pozicija, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 8 d. raštas Nr. 20-317 (t. I, b.l. 120) yra loginiu požiūriu prieštaringas, kadangi savaime informacijos apie apie R. R. mirties datą nebuvimas ir negalimumas patvirtinti sklypo ploto dydį savaime neleidžia daryti išvados, jog atitinkami sklypai nacionalizavimo metu nebuvo valdomi abiejų pretendento tėvų.

30. Be to, nežiūrint minėto 2008 m. gegužės 9 d. rašto, Atsakovo skyrius 2012 m. ir 2014 m. pareiškėjams siūlė atkurti nuosavybės teisės kompensuojant pinigais arba lygiaverčiu miško plotu (t. I, b.l. 89-90; 109-110), šiuose raštuose nėra aiškiai nurodyta, kad nuosavybei atkurti trūksta kokių nors duomenų. Taigi byloje vertinamu atveju atsakovas, viena vertus, konstatavo apie dokumentų netinkamumą, apie tai, kad jų trūksta, tačiau, kita vertus, ir toliau siūlė atkurti nuosavybės teises kitais būdais. Dėl minėtų priežasčių kritiškai vertintinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjai dar 2008 m. buvo nedviprasmiškai informuoti apie tai, kad nuosavybės teisėms atkurti trūksta dokumentų, konstatuotina, kad prieš priimdamas neigiamą sprendimą atsakovas privalėjo aiškiai ir nedviprasmiškai informuoti pareiškėjus, kokios konkrečiai aplinkybės negali būti nustatytas turimų dokumentų pagrindu, pasiūlyti pareiškėjams pateikti papildomus dokumentus.

31. Kiek tai susiję su M. R. nuosavybės teise valdyta žeme teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto, atsakovas ginčijamus sprendimus priėmė konstatavęs, jog pareiškėjai nepateikė pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad 1940 m. nacionalizacijos metu ginčo žemės savininku buvo M. R..

32. Dėl M. R. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, 1995 m. vasario 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. 2-R (t. I, b.l. 158), Vilniaus miesto statistikos biuro 1932 m. rugpjūčio 1 d. Nekilnojamojo turto ir pastatų lape Nr. 8 yra nurodyta, kad jos nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, susideda iš 350 žemės (bendro ploto), 40 žemės su pastatais (matavimo vienetas nenurodytas), 2 gyvenamieji namai ir 2 sandėliai (t. I, b.l. 97-108).

33. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas iš esmės neginčija, jog pirmiau minėtas dokumentas yra tinkamas įrodinėjant nuosavybės teisių turėjimo faktą, tik teigia, kad minėtame dokumente nenurodyti turėtos žemės matavimo vienetai. Ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėtuose dokumentuose nenurodyti žemės sklypo matavimo vienetai, nėra.

34. Teisėjų kolegija visų pirma sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu 1938 m. gruodžio 10 d. sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią M. R. parduoda jai ir jos vyrui R. R. bendrosios nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), vertinimu. Byloje nėra įrodymų, kad minėtos preliminariosios sutarties pagrindu būtų sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl darytina išvada, jog vien šios preliminariosios sutarties sudarymas negali būti traktuojamas kaip pagrindas išvadai, kad M. R. iki nacionalizacijos neteko nuosavybės teisės į ginčo žemę.

35. Atsižvelgdama į pirmiau minėtas faktines aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų teisėjų kolegija daro išvadą, jog M. R. nacionalizacijos metu buvo žemės sklypo, nurodyto 1995 m. vasario 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. 2-R, savininkė.

36. Iš byloje pateiktų ir aptartų dokumentų matyti, kad M. R. Vilniuje, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė žemės sklypą, kurio dydis buvo 350, konkretūs vienetai nenurodyti.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjų skunde pirmosios instancijos teismui buvo laikomasi pozicijos, jog Vilniaus miesto statistikos biuro 1932 m. rugpjūčio 1 d. Nekilnojamojo turto ir pastatų lape Nr. 8 skaičius „350“, tai plotas kvadratiniais metrais, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjų pozicija pasikeitė ir jie laikėsi pozicijos, kad šiame dokumente nurodytas skaičius rodo sklypo plotą kvadratiniais sieksniais.

38. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad tokia pareiškėjų pozicija yra neabejotinai įrodyta. Viena vertus, atsižvelgus į kitus dokumentus, konkrečiai 1995 m. vasario 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. 2-R (t. I, b.l. 158), kurioje R. R. priklausiusio sklypo dydis nurodytas kvadratiniais metrais, taip pat 1938 m. gruodžio 10 d. sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje žemės sklypo dydis nurodytas kvadratiniais sieksniais, darytina išvada, kad sklypo dydžiui nusakyti naudoti matavimo vienetai galėjo būti arba kvadratiniai metrai, arba kvadratiniai sieksniai. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad M. R. priklausęs pirmiau minėtas žemės sklypas buvo ne mažesnis nei 350 kvadratinių metrų.

39. Kita vertus, nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas rėmėsi 1996 m. spalio 15 d. Valstybės įmonės Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialio raštu ir prie jo pridėtu 1947 m. situacijos planu (t. I, b.l. 143-146), joje nurodytas sklypo, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (nubrauktas prieš tai buvęs – (duomenys neskelbtini)) plotas - 1156 kvadratiniai metrai neatitinka 350 kv. sieksnių, kadangi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2004) vienas kvadratinis sieksnis prilyginamas 4,552 kv. m., taigi 350 kvadratinių sieksnių būtų lygu apie 1593 kv.m. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas turi pareigą sistemiškai įvertinti visus pareiškėjų pateiktus dokumentus, taip pat, esant abejonėms, įvertinti gretimų sklypų nuosavybės teisės atkūrimo bylas, nustatyti faktinę situaciją buvusio sklypo buvimo vietoje ir atsižvelgiant į tai nustatyti M. R. priklausiusio žemės sklypo dydį.

40. Kiek tai susiję su R. R. nuosavybės teise valdytu žemės sklypu, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad jis mirė 1938 m. rugsėjo 23 d. Taigi nacionalizacijos metu jis negalėjo būti aptariamo turto savininkas. Nors pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad po R. R. mirties M. R. valdė visą jam iki mirties nuosavybės teise priklausiusią žemę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių daryti tokią išvadą.

41. Kaip minėta pirmiau, byloje nėra įrodymų, kad pirmiau minėta 1938 m. preliminarioji sutartis buvo realizuota, taigi ji savaime negali būti traktuojama kaip įrodymas, jog mirus R. R. M. R. paveldėjo jo turėtą žemę, ar kad ji būtų perleista šios sutarties pagrindu. Byloje nėra ir kitų įrodymų, kad ši žemė būtų perleista tretiesiems asmenims.

42. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Civilinių įstatymų sąvado (žr. K. Š., Civiliniai įstatymai. „Literatūros“ knygyno leidimas, Kaunas, 1933 m.) 1148 straipsnį žmona po vyro mirties pagal įstatymą paveldėdavo ¼ vyro turėto nekilnojamojo turto. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad R. R. ir M. R. turėjo vaikų, pareiškėja E. R. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad R. R. ir M. R. turėjo 5 vaikus. Pareiškėjai taip pat neįrodinėja, kad R. R. buvo sudaręs testamentą. Taigi įvertinusi pirmiau minėtą reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog M. R. nacionalizavimo metu nuosavybės teise valdė ¼ R. R. turėtos žemės.

43. Kita vertus, nėra pagrindo besąlygiškai teigti, kad M. R. po vyro mirties paveldėjo likusias 4/5 dalis R. R. turėtos žemės. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai dėl faktinės aplinkybės, kad M. R. paveldėjo ir kitas 4/5 dalis R. R. priklausiusios žemės, turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo arba pateikti atsakovui papildomus dokumentus.

44. Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė

Dalia Višinskienė