2019-07-10 Nr. AB-14208-3-61-3-02637-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1248-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02637-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovei A. Š. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija, pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. Š. (toliau – ir atsakovė) 384,15 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis ir įgyvendindamas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T3-408 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės 2009–2018 metų atliekų tvarkymo planą, nuo 2012 m. gegužės 1 d. įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vadovaudamasi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) Savivaldybės administracija nustatė vietinę rinkliavą visiems atliekų turėtojams Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai 2012–2016 metais keitėsi, tačiau vietinės rinkliavos mokėtojams kaskart siunčiant informacinius pranešimus dėl vietinės rinkliavos, vietinės rinkliavos dydžiai buvo perskaičiuojami pagal tuo metu nustatytus tarifus.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad mokėtina vietinė rinkliava atsakovei apskaičiuota vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamo turto registro duomenimis apie atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamo turto plotą. Savivaldybės administracijos teigimu, atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, jai tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą į savivaldybės biudžetą pagal jai siunčiamus mokėjimo pranešimus.

4. Atsakovė A. Š. atsiliepime į prašymą prašė anuliuoti Savivaldybės administracijos vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą.

5. Atsakovė nurodė, kad ji nėra komunalinių atliekų turėtoja, (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., negyvena ir nėra šiuo adresu deklaravusi nuolatinės gyvenamosios vietos, pareiškėjas atsakovei nesuteikė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų. Atsakovės teigimu, ji moka nustatytą atliekų tvarkymo mokestį pagal deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniaus mieste, be to, ji kreipėsi į pareiškėją, prašydama atleisti ją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo Savivaldybės administracijos skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovės A. Š. 384,15 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

7. Teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. priklausė atsakovei, t. y. ji ginčo laikotarpiu buvo vietinės rinkliavos mokėtoja, tačiau nevykdė teisės aktais jai nustatytos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą, todėl jai ginčo laikotarpiu susidarė 384,15 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimas.

8. Atsižvelgęs į nustatytą teisinį reglamentavimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo, pagal kurį atitinkamo dydžio vietinės rinkliavos mokėjimas yra privalomas visiems asmenims, turintiems ar valdantiems nekilnojamą turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, teismas darė išvadą, jog aplinkybė, kad atsakovė yra deklaravusi gyvenamąją Vilniaus mieste, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl vietinės rinkliavos už atsakovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., mokėjimo.

9. Dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo pagrįstumo teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų nustatyti faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekį, todėl sprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti Nuostatuose nustatytu ir atsakovei apskaičiuotu vietinės rinkliavos dydžiu. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu atsakovė nebuvo atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, todėl sprendė, kad ji privalo mokėti vietinę rinkliavą.

III. 10. Atsakovė A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjui iš atsakovės priteistą 384,15 Eur dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą.

11. Atsakovė nurodo, kad ji nėra komunalinių atliekų turėtoja, nes (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., negyvena ir nėra šiuo adresu deklaravusi nuolatinės gyvenamosios vietos, pareiškėjas atsakovei nesuteikė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų. Atsakovės teigimu, ji moka nustatytą atliekų tvarkymo mokestį pagal deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniaus mieste, be to, ji kreipėsi į pareiškėją, prašydama atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau jai lengvata nebuvo pritaikyta. Atsakovė pažymi, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintos Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės nebegalioja, tačiau jai rinkliava nuo 2012 metų buvo skaičiuojama remiantis šio dokumentu.

12. Pareiškėjas Savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir teigia, jog atsakovė negali būti atleista nuo vietinės rinkliavos Vilniaus rajone vien todėl, kad ji moka atliekų tvarkymo mokestį pagal deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniaus mieste. Pareiškėjas teigia, jog atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji privalo tvarkyti aplinką, palaikyti negyvenamajame name temperatūrą žiemą, įrodo, jog atsakovė naudojasi ginčo pastatu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 384,15 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovės A. Š. pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės vietinę rinkliavą – 384,15 Eur, susidariusią nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., todėl ji privalo mokėti vietinę rinkliavą.

17. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad ji (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., negyvena ir nėra šiuo adresu deklaravusi nuolatinės gyvenamosios vietos, pareiškėjas atsakovei nesuteikė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų, ji moka nustatytą atliekų tvarkymo mokestį pagal deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniaus mieste, be to, atsakovas jai nepagrįstai netaikė vietinės rinkliavos lengvatos.

18. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas bei su šių įstatymų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.). Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p.). Komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) atliekos ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 39 d.).

19. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 išdėstyti nauja redakcija, pakeisti 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T3-59, 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-286), kuriuose nustatė vietinę rinkliavą visiems atliekų turėtojams Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą, taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, rinkliavos mokėtojų teisės ir pareigos.

20. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

22. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

23. Byloje pateikti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašai patvirtina, kad gyvenamasis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., priklauso atsakovei. Tai reiškia, jog atsakovė atitiko vieną iš vietinės rinkliavos mokėtojo požymių – nuosavybės teise valdo ir naudoja nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Aplinkybė, kad atsakovės deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos savivaldybės teritorijoje, sprendžiant šį ginčą teisiškai nereikšminga. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad atsakovė nėra atliekų turėtoja Nuostatų prasme.

24. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovei nekilo prievolė mokėti vietinę rinkliavą Nuostatų nustatyta tvarka.

25. Dėl atsakovės argumentų, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintos Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nebegalioja, pažymėtina, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 1 punktas, kuriuo buvo patvirtintos Taisyklės, netekusiu galios buvo pripažintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T3-513, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., taigi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintos Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės galiojo visą ginčo laikotarpį, todėl yra taikytinos ginčo teisiniams santykiams.

26. Dėl atsakovės teiktų įrodymų, susijusių su aplinkybe, jog name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., niekas negyvena ir atliekos nesusidaro, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė į bylą pateikė Vilniaus rajono savivaldybės Avižienių seniūnijos 2014 m. vasario 17 d. Pažymą gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams), kurioje nurodyta, jog nėra asmenų, deklaravusių savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., atsakovės 2014 m. lapkričio 30 d. sąžiningumo deklaraciją, duomenis apie atsakovės sutuoktinio sveikatos būklę bei Vilniaus rajono savivaldybei adresuotus atsakovės prašymus dėl vietinės rinkliavos netaikymo. Tačiau byloje pateikti dokumentai neįrodo aplinkybės, kad gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., visiškai nesinaudojama. Akcentuotina, kad atsakovė savo apeliaciniame skunde (pavadintame prašymu) be kita ko nurodo, kad „<...> laikas nuo laiko privalome sutvarkyti aplinką <...>“, taigi byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo gyvenamuoju namu buvo visiškai nesinaudojama bei kad jokios atliekos nesusidarė ir objektyviai negalėjo susidaryti. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu byloje nėra pateikta įrodymų dėl ginčo pastato nenaudojimo, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja nėra atliekų turėtoja Nuostatų prasme, todėl darytina išvada, kad ji, kaip vietinės rinkliavos mokėtoja, turėjo pareigą mokėti rinkliavą už ginčo laikotarpį.

27. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-9695-331/2015 pripažino, jog Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtinti Nuostatai, pakeisti 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

28. Vis dėlto pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vietinės rinkliavos nuostatai, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, negali būti vertinami, kaip pažeidžiantys rinkliavos mokėtojo, kurio perduodamų tvarkyti konkretaus komunalinių atliekų kiekio identifikuoti iš viso neįmanoma, teises. Vietinę rinkliavą administruojančiam subjektui pateikus pakankamai duomenų apie pastarąją aplinkybę (negalėjimą jokiais būdais objektyviai identifikuoti perduodamų tvarkyti atliekų kiekį), mokėtinos vietinės rinkliavos dydis turi būti apskaičiuojamas įprastine (rinkliavos nuostatuose nustatyta) tvarka. Vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Bylą nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2014 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1350/2014).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kurie leistų nustatyti atsakovės ginčo laikotarpiu į Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų faktinį kiekį, taip pat nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti realų atsakovės turėtą siekį deklaruoti atliekas ir vietinę rinkliavą mokėti atsižvelgiant į deklaruotų atliekų kiekį. Kaip minėta, byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad ginčo gyvenamajame name jokios atliekos nesusidarė ir objektyviai negalėjo susidaryti, taigi atsakovė pagrįstai pripažinta atliekų turėtoja ir vietinės rinkliavos mokėtoja.

30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės nurodytas aplinkybes dėl to, kad ji kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ir kad jai nebuvo pritaikyta lengvata, pažymi, jog Nuostatų 36 punkte (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtinta redakcija; Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtintoje Nuostatų redakcijoje atitinkama norma įtvirtinta 54 punkte) nurodyta, jog vietinės rinkliavos lengvatas nustato savivaldybės taryba atskiru sprendimu.

31. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų (toliau – ir lengvatos) skyrimo ir teikimo tvarkos aprašą (toliau – Lengvatų tvarkos aprašas, patvirtintas 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319), kurio 5 punkte nustatyta 100 proc. lengvata fiziniams ar juridiniams asmenims: valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems netinkamu gyventi ar fiziškai sunaikintu nekilnojamojo turto objektu Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje (5.1 p.); valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamojo turto žemės ūkio, gamybos ir pramonės paskirties objektų plotų dalyse, kuriose vykdant ūkinę veiklą nesusidaro komunalinės atliekos (5.2 p.); kai nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas (5.3 p.); fiziniams ar juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamojo turto objektą, kuriam 2012 metais gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais mišrių komunalinių atliekų išvežimo paslauga nebuvo teikiama (5.4 p.). Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287 pripažino netekusiu galios Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. T3-319 patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo tvarkos aprašą (toliau – ir Lengvatų tvarkos aprašas, patvirtintas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287), kurio 5 punkte 100 proc. lengvata nustatyta fiziniams ar juridiniams asmenims: valdantiems, naudojantiems nekilnojamojo turto religinės paskirties objektus (5.1 p.); valdantiems, naudojantiems nekilnojamojo turto žemės ūkio, gamybos ir pramonės paskirties objektų plotų dalyse, kuriose vykdant ūkinę veiklą nesusidaro komunalinės atliekos (5.2 p.); kai nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas (5.3 p.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, pažymi, kad byloje nėra pateiktų duomenų, kurie įrodytų, jog atsakovė atitinka kurį nors iš Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, 5 punkte ar Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, 5 punkte įtvirtintų kriterijų, suteikiančių jai teisę gauti 100 proc. lengvatą. Kaip minėta, byloje nepateikti įrodymai, kad ginčo gyvenamasis pastatas buvo visiškai nenaudojamas, nėra duomenų, kad atsakovei priklausančiam nekilnojamojo turto objektui 2012 metais gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais mišrių komunalinių atliekų išvežimo paslauga nebuvo teikiama, taip pat nėra įrodymų dėl kitų Lengvatų tvarkos apraše, patvirtintame 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, ar Lengvatų tvarkos apraše, patvirtintame 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, (toliau kartu vadinami – Lengvatų tvarkos aprašas) nurodytų 100 proc. lengvatos taikymo pagrindų egzistavimo.

33. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, 6.1 punkte, ir Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, 6.1 punkte nustatyta 50 proc. lengvata nedirbantiems senatvės pensinio amžiaus asmenims, valdantiems ir tik jiems vieniems naudojantiems gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje.

34. Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, 7.2 punkte nustatytas vietinės rinkliavos vieno būsto 5 Lt mokestis už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nedirbančiam senatvės pensinio amžiaus asmeniui, valdančiam ir tik jam vienam naudojančiam gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. T3-359 nustatytas 1,45 Eur vietinės rinkliavos vieno būsto mokestis Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, 7 punkte nurodytiems asmenims. Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, 7.2 punkte nustatytas vietinės rinkliavos vieno būsto 1,80 Eur per mėnesį mokestis už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nedirbančiam senatvės pensinio amžiaus asmeniui, nedirbančiam netekusiam 60–100 procentų darbingumo asmeniui, valdančiam ir tik jam vienam naudojančiam gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje.

35. Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, 14 punkte nurodyta, jog asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta 6.1 ar 7.2 punkte nustatyta lengvata, seniūnijai pagal objekto buvimo vietą arba Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriui turi pateikti prašymą. Pagal Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, 11 punktą, asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta 6.1 punkte nustatyta lengvata, seniūnijai pagal objekto buvimo vietą turi pateikti prašymą ir pensininkų pažymėjimų kopijas. Asmuo, norintis, kad jam būtų suteikta šio tvarkos aprašo 7.2. punkte nustatyta lengvata, seniūnijai pagal objekto buvimo vietą turi pateikti prašymą ir pensininko pažymėjimo arba dokumento, įrodančio 60–100 procentų darbingumo netekimą, kopiją (Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, 14 p.).

36. Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, 21 punkte ir Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, 18 punkte nustatyta, kad lengvatos, nurodytos 6.1, 6.2 ir 7.2 punktuose, taikomos asmenims, kurių duomenys apie jų gyvenamąją vietą Vilniaus rajone yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Atitinkama nuostata įtvirtinta ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-515 patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir tiekimo tvarkos aprašo 22 punkte. Byloje nėra duomenų, kad atsakovei būtų suteikta lengvata.

37. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1116-789/2018 pripažino, jog Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-515 patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir tiekimo tvarkos aprašo 22 punktas, pagal kurį lengvatų, nustatytų Lengvatų tvarkos aprašo 6.1, 6.2 ir 7.2 punktuose, taikymas siejamas išskirtinai su aplinkybe, kurioje teritorijoje rinkliavos mokėtojas deklaravo savo gyvenamąją vietą, t. y. lengvatos gali būti taikomos tik Vilniaus miesto rajono teritorijoje gyvenamąją vietą registravusiems asmenims, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, ir pripažino jį neteisėtu. Pažymėtina, kad analogiška Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-515 patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir tiekimo tvarkos aprašo 22 punkte įtvirtintai nustatyta Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, 21 punkte ir Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, 18 punkte. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame 2018 m. balandžio 9 d. sprendime konstatavo, kad situacija, kai nekilnojamojo turto savininkų (rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą mokėtojų) padėtis, siekiant gauti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatą, apibrėžiama atsižvelgiant į jų deklaruotą gyvenamąją vietą, yra iš esmės neteisinga, suponuoja nelygiateisišką subjektų padėtį, iškreipia tikslus, kurių siekiama savivaldybėms nustatant vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą bei jų lengvatų naudojimosi tvarką. Minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2018 m. gegužės 10 d.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį, t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tačiau kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005, ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje, kurioje buvo įtvirtinta analogiška nuostata kaip 2016 m. birželio 2 d. įstatymu Nr. XII-2399 patvirtintos redakcijos ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje, vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-68/2009; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

39. Dominuojančioje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus apskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

40. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė mokėti ginčo rinkliavą yra kildinama ne iš konkretaus individualaus administracinio akto, bet iš Rinkliavos įstatymo ir šios rinkliavos nuostatų (norminio teisės akto). Šios pareigos atsakovė iki šiol nėra įvykdžiusi, todėl pareiškėjas, vykdydamas jam priskirtas vietinės rinkliavos administravimo funkcijas, kreipėsi į administracinį teismą dėl jos priteisimo. Tai reiškia, jog šiuo atveju ginčo teisiniai santykiai nėra įgiję galutinio teisinio stabilumo, šį stabilumą jie įgis tik įsiteisėjus baigiamajam teismo aktui, kuriuo tarp pareiškėjo ir atsakovės šioje administracinėje byloje kilęs ginčas bus išnagrinėtas iš esmės. Pažymėtina, kad tokios pat pozicijos šiuo klausimu laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014.

41. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad Lengvatų tvarkos aprašo nuostata, pagal kurią lengvatos, nustatytos Lengvatų tvarkos aprašo 6.1, 6.2 ir 7.2 punktuose, gali būti taikomos tik Vilniaus miesto rajono teritorijoje gyvenamąją vietą registravusiems asmenims, anksčiau minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1116-789/2018 buvo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui. Akcentuotina, kad ginčo laikotarpiu taikytinuose Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T3-319, 21 punkte bei Lengvatų tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-287, 18 punkte įtvirtinta analogiška (identiška) nuostata kaip ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1116-789/2018 neteisėtu pripažintame Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-515 patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir tiekimo tvarkos aprašo 22 punkte. Kaip matyti iš byloje pateikto Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 12 d. rašto Nr. A33(1)-2384-(4.9), adresuoto atsakovei, atsakovė ne kartą kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos ar lengvatų taikymo, be to, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė taip pat kreipėsi į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą dėl pareiškėjo atsisakymo skirti jai lengvatas. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, išnagrinėjusi atsakovės skundą, 2017 m. lapkričio 10 d. raštu be kita ko nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybei netenkinus Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos teikimo apsvarstyti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-515 patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir tiekimo tvarkos aprašo 22 punkto pakeitimo klausimą, kreipsis į teismą. Pažymėtina, kad minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-1116-789/2018 buvo pradėta būtent gavus Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos 2017 m. gruodžio 8 d. pareiškimą teismui.

42. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes ir cituotą teismų praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, neteisėta Lengvatų tvarkos aprašo nuostata dėl Lengvatų tvarkos aprašo 6.1, 6.2 ir 7.2 punktuose nustatytų lengvatų taikymo tik Vilniaus miesto rajono teritorijoje gyvenamąją vietą registravusiems asmenims negali būti taikoma ir šios administracinės bylos ginčo teisiniams santykiams, kadangi nagrinėjamu atveju ginčo teisiniai santykiai nėra įgiję galutinio teisinio stabilumo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta galimybė taikyti aptariamos vietinės rinkliavos už ginčo laikotarpį lengvatą atsakovei.

43. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tirtos aplinkybės, susijusios su vietinės rinkliavos už ginčo laikotarpį lengvatos taikymo atsakovei, byloje nėra pateikta abiejų ginčo šalių pozicija dėl lengvatų taikymo. Atsakovė tiek atsiliepime į prašymą, tiek apeliaciniame skunde (pavadintuose prašymais) nurodė, kad ji ir jos sutuoktinis yra pensininkai, byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovė ne kartą kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos ar lengvatų taikymo, tačiau byloje nėra pateikti visi dokumentai, susiję su lengvatos atsakovei taikymu, t. y. pareiškėjos raštai dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos ar lengvatų taikymo, adresuoti pareiškėjui, dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos teisę į vietinės rinkliavos lengvatas, pareiškėjo priimti sprendimai dėl lengvatos atsakovei ir atsakymai atsakovei bei kiti dokumentai, turintys reikšmės sprendžiant dėl vietinės rinkliavos už ginčo laikotarpį lengvatos taikymo atsakovei. Taigi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dėl tirtinų aplinkybių bei reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio nagrinėjamu atveju byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, būtina sudaryti galimybę bylos šalims teikti papildomus įrodymus tam, jog būtų išsiaiškintos ir nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, reikalingos tarp bylos šalių kilusiam ginčui išspręsti, daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės A. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė