2022-06-08 Nr. AB-15232-3-61-3-00685-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2614-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00685-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. K. H. A. ir R. A. D. D. bei R. R. K. A., H. R. K. A., M. R. K. K.(atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – R. K. H. A. ir R. A. D. D.) bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. K. H. A. ir R. A. D. D. bei R. R. K. A., H. R. K. A., M. R. K. K.(atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – R. K. H. A. ir R. A. D. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai R. K. H. A. ir R. A. D. D. bei R. R. K. A., H. R. K. A., M. R. K. K.(atstovaujami įstatyminių atstovų – tėvų – R. K. H. A. ir R. A. D. D.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 22M60035 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovas visiškai nepagrįstai susiaurino pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastis iki (duomenys neskelbtini). Apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Šių duomenų atsakovas nevertino ir sprendime dėl to visiškai nepasisakė.

2.3. Apklausos metu pareiškėjas labai aiškiai įvardijo, kad grėsmė jam kilo dėl (duomenys neskelbtini). Tai yra visiškai savarankiškas pagrindas vertinti prieglobsčio prašymą, o skundžiamame sprendime šio pagrindo atsakovas neidentifikavo ir dėl to nesurinko aktualios kilmės šalies informacijos bei dėl to nepasisakė. Iš esmės savo veika pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

2.4. Atsakovas turėjo surinkti informaciją apie pareiškėjui kylančios grėsmės realumą ne tik dėl (duomenys neskelbtini). Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Apie tai, kad (duomenys neskelbtini), patvirtina aktuali informacija iš (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjų pasakojimai turi tam tikrų neatitikimų, nesutampa datos ar kai kurie faktai. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

3.2. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

3.3. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjai skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

3.4. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjams kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjai patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjų skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su Migracijos departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

3.5. Prieglobsčio prašymą nepilnamečių pareiškėjų vardu teikė jų tėvai – pilnamečiai pareiškėjai R. K. H. A. ir R. A. D. D.. Pareiškėjų prašymas buvo grindžiamas tuo, jog jiems kyla pavojus dėl pareiškėjo R. K. H. A. darbo ir jam pareikštų grasinimų, tačiau pareiškėjai neįvardijo jokių individualių grėsmių, kurios kiltų būtent nepilnamečiams pareiškėjams. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas neprivalėjo vaikų situacijos vertinti atskirai nuo jų tėvų ir ginčijamame sprendime pagrįstai nepateikiami atskiri argumentai dėl nepilnamečių vaikų, o išdėstyti motyvai yra aktualūs visiems pareiškėjams.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjų R. K. H. A. ir R. A. D. D. bei R. R. K. A., H. R. K. A., M. R. K. K.(atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – R. K. H. A. ir R. A. D. D.) skundą tenkino iš dalies ir panaikino Migracijos departamento 2022 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 22M60035 rezoliucinės dalies 2-4 punktus, kuriais buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams R. K. H. A. ir R. A. D. D. 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti 3 metų C. SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminą. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 20 d. sulaikė pareiškėjus. (duomenys neskelbtini).

6. (duomenys neskelbtini).

7. (duomenys neskelbtini).

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas taip pat įvertino EPPB pateiktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad valstybės turi teisę reikalauti, kad (duomenys neskelbtini). Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini), taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų patyręs nepagrįstą persekiojimą. (duomenys neskelbtini). Vien tai, kad (duomenys neskelbtini), nepagrindžia rizikos patirti persekiojimo tikimybės dėl konvencinių priežasčių.

10. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo ir jo sutuoktinės pasakojimą apie grasinimus dėl patikimumo stokos bei tarpusavio prieštaringumo ir nenuoseklumo atmetė. Nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nenurodė (duomenys neskelbtini). Jokių papildomų duomenų dėl šių aplinkybių, be nenuoseklaus ir prieštaringo savo pasakojimo, pareiškėjas nepateikė. Detaliai išanalizavęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės Migracijos departamente apklausų metu teiktus pasakojimus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad prieglobsčių prašytojų pasakojimas, net ir patikslinus jį teisme, neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytojus, bei atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės dėl konvencinių priežasčių.

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje – jų gyvenamojoje vietoje, kurią jie laisvai keitė persikeldami iš vienos teritorijos į kitą tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka ar būti nepagrįstai nubaustam. Pareiškėjo pasakojimas, kad (duomenys neskelbtini), paneigtas jo paties istorija, jog (duomenys neskelbtini). Pagal pareiškėjos pasakojimą galima manyti, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas jam kylančias grėsmes nurodė bendrai, tokias, kurios gali kilti (duomenys neskelbtini). Priešingai, pareiškėjai, (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė rodė, jog pareiškėjas nesiekė apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus kilmės šalyje, o (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, šis epizodas pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip nepagrindžiantis persekiojimo ateityje tikimybės. Taigi, įvertinęs prieglobsčio prašytojų pasakojimą apie priežastis, lėmusias jų išvykimą (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tai nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje ar papildomą apsaugą. Pareiškėjų pasakojimas neįrodo, kad jie yra persekiojami dėl individualių savybių, juo labiau, kad kilmės valstybėje jiems kyla grėsmė.

12. Teismas nurodė, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Pareiškėjai persekiojimą siejo tik su asmeniškai pareiškėjo persekiojimu, savarankiškų persekiojimų pagrindų pareiškėja nei dėl savęs, nei dėl vaikų nenurodė. Atsakovas įvertino individualią pareiškėjo situaciją, rėmėsi Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (EPPB) 2021 metų ataskaita apie padėtį (duomenys neskelbtini), kitais sprendimuose nurodytais tarptautiniais šaltiniais, atliko detalią pareiškėjo ir pareiškėjos apklausą, sudarė jiems sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jų manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus.

13. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimo turinys, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, nepatvirtina, kad buvo individualiai atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą, taip pat kad buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant klausimą, turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Sprendimo dalys dėl išsiuntimo, pavedimo Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį ir draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą panaikintos, nes negali būti laikomos pagrįstomis, teisėtomis bei tinkamai motyvuotomis.

III. 14. Pareiškėjai R. K. H. A. ir R. A. D. D. bei R. R. K. A., H. R. K. A., M. R. K. K.(atstovaujami įstatyminių atstovų – tėvų – R. K. H. A. ir R. A. D. D.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti visa apimtimi, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimo 1 punktą, kuriuo jiems nesuteiktas prieglobstis.

15. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovo Sprendime nebuvo atskleisti ir tirti tikrieji prašymo suteikti prieglobstį motyvai, o teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neatskleidė bylos esmės. Pareiškėjo prašymo motyvai yra susiję su (duomenys neskelbtini). Tuo labiau, kad pareiškėjas pateikė jo prašymą pagrindžiančius dokumentus.

16. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsiribojo nuo naujai į bylą pateiktos informacijos, taip pat ir apie (duomenys neskelbtini), nes nelogiška ir neracionalu užbaigus prieglobsčio prašymo nagrinėjimo bylą tik ta apimtimi, kiek atsakovas gavo duomenų minimalios apklausos metu, vėliau iš naujo pareiškėjui teikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo dėl to, jog pirmojo nagrinėjimo metu šie duomenys ir rašytiniai įrodymai nebuvo įvertinti.

17. Atsakovas byloje nėra pateikęs jokių faktinių duomenų, susijusių su (duomenys neskelbtini), todėl teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir motyvus, dėl kurių atsakovas nebuvo pasisakęs sprendime, išėjo už bylos ribų.

18. Byloje nebuvo užtikrintas objektyvus tyrimas. Prieglobsčio suteikimo bylose itin didelė reikšmė tenka pareiškėjo paaiškinimams, nes dažnai jo nurodomas faktines aplinkybes neįmanoma pagrįsti dokumentais, taigi, išsamių paaiškinimų reikšmė ir svarba sprendžiant prieglobsčio suteikimo klausimą yra itin didelė. Dėl to Aprašo 6 punktas numato, kad esant neaiškumams ar neatitikimams turi būti surengta papildoma apklausa, o pareiškėjui suteikta galimybė pateikti išsamius papildomus paaiškinimus. Tačiau ginčo byloje apklausos transkripcijoje užfiksuota, kad pareiškėjo paaiškinimai buvo ne išversti pažodžiui, ką vertėjai turėtų daryti, o laisvai interpretuoti pagal vertėjo suvokimą kas yra svarbu ir kas nėra reikšminga. Taigi, apklausos transkripcijoje akivaizdžiai užfiksuota, kad pareiškėjui teikiant paaiškinimus jie nebuvo tinkamai užfiksuoti, o buvo pateikta laisva subjektyvi vertėjo interpretacija su savo išankstiniais vertinimais ir subjektyvios nuomonės išreiškimu. Tokios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad nebuvo užtikrintas objektyvus tyrimas, o pareiškėjo paaiškinimai neužfiksuoti tinkamai, t. y. ne iš paties pareiškėjo žodžių, o iš vertėjų subjektyvių interpretacijų. Pavyzdžiui apklausos transkripcijoje užfiksuota: „Vertėjas – Aš paprašysiu dar kartą. Labai greitai kalba ir šokinėja.“... “Nesupratau, ką jis nori pasakyti. Pakartosiu.“ „Paklausiau, ar turi nutartį? Sako – labai netvarkingai, vienas kitą...“ ir t.t. Tinkamas pareiškėjo paaiškinimų neužfiksavimas lėmė netinkamą faktinių aplinkybių nustatymą ir klaidingų išvadų priėmimą.

19. Priešingai nei nurodyta atsakovo Sprendime, pareiškėjai įvardino ir paaiškino kas juos persekioja, net gi įvardijant konkrečius asmenis, aiškiai nurodė dėl kokių priežasčių kilo grėsmė. Ginčijame Sprendime atsakovas pateikė tik abstrakčius teiginius dėl pareiškėjų pasakojimo detalumo trūkumo, neanalizavo ir nenurodė į kokius konkrečius klausimus pareiškėjai atsakė neišsamiai, kokių detalių pasakojimo eigoje trūko, kokios įvykio aplinkybės keitėsi, kuo pasireiškė abejonės dėl papasakotos istorijos tikrumo, dėl kokių priežasčių pareiškėjų pasakojimas vertinamas kaip neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjai tiek iki sprendimo priėmimo, tiek jau bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė papildomus dokumentus, kuriuos atsakovas teigia, kad vertino, tačiau tai ginčijamo Sprendimo turinyje neatsispindi, nei dėl duomenų turinio, nei dėl jų autentiškumo nėra pateikta jokių motyvų ar argumentų. Todėl ginčijamas Sprendimas priimtas neįvertinus ir ištyrus visų pareiškėjų prašymo nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ir jų pateiktų duomenų, Sprendimas grindžiamas abstraktaus pobūdžio argumentais, nepateikiant detalesnio pareiškėjų nurodytų individualių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimo.

20. Klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą Aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 metų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 metų Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio. Aplinkybės dėl esminių tyrimo trūkumų tiek atliekant bei vertinant apklausos duomenis, tiek renkant bei vertinant aktualią kilmės šalies informaciją patvirtina, jog atsakovas netinkamai atliko savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigas.

21. Migracijos departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

22. Atsakovas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo, atsižvelgė tik į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje.

23. Pagal Direktyvos 2008/115/EB 7 str. 4 dalį, užsieniečiui leidžiama nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti, jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, tačiau toks vertinimas turi būti pagrįstas individualiu atitinkamo asmens atvejo tyrimu (ESTT 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Md Sagor, C-430/11). Šiuo atveju prieglobsčio prašytojų prašymai suteikti prieglobstį buvo išnagrinėti skubos tvarka bei atmesti kaip nepagrįsti. Į Lietuvos Respubliką asmenys atvyko (duomenys neskelbtini). Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo ir nėra jų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti asmenims prieglobstį, vengdami grąžinimo, asmenys gali pasislėpti. Todėl taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.

24. Migracijos departamentas sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo priėmė ne tik atsižvelgęs į tai, jog jie neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, bet ir įvertinęs, jog pareiškėjų prieglobsčio prašymas, kurį jie pateikė tik tuomet, kai buvo sulaikyti ir pristatyti į užkardą, buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime įvertino, jog Migracijos departamentas pagrįstai netenkino pareiškėjų prieglobsčio prašymo ir pripažino, jog apklaustų pareiškėjų paaiškinimai buvo prieštaringi, nenuoseklūs, neleidžiantys identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytojus. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjai į Europos Sąjungos valstybę narę atvyko ne siekdami apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus jų kilmės šalyje, o ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Šios aplinkybės leidžia vertinti, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje nėra ir nebuvo pareiškėjų tikslas, o prieglobsčio prašymą pareiškėjai pateikė tuo tikslu, kad nebūtų išsiųsti į kilmės valstybę. Toks pareiškėjų elgesys leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog jie, vengdami grąžinimo ir siekdami įgyvendinti savo tikslą gyventi Europos Sąjungos teritorijoje, kad galėtų užsitikrinti geresnes gyvenimo sąlygas, gali pasislėpti

25. Negrąžinimo principas reiškia valstybių narių įsipareigojimą jokiomis aplinkybėmis neišsiųsti ir negrąžinti jokio asmens į valstybes ar jų pasienio teritorijas, kuriose jiems grėstų persekiojimas, mirties bausmė, kankinimas arba kitoks nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys ar baudimas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas ir Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjų išsiuntimo, pagrįstai vertino, kad Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenis iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta. Tokių aplinkybių ginčijamame sprendime nenustatė ir teismas. Taip pat nebuvo nustatytos ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės – teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas, kadangi pareiškėjai nėra turėję leidimo gyventi Lietuvoje Respublikoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių, o Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo tik prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu

26. Byloje nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad nepilnamečių pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos kaip nors pažeistų jų teises ar teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nenurodė jokių individualių grėsmių, kurios kiltų būtent nepilnamečiams pareiškėjams. Be to, nepilnamečiai asmenys nėra nelydimi asmenys, jie į Europos Sąjungos teritoriją atvyko lydimi jų tėvų, todėl būtent jų tėvai yra tie, kurie pirmiausia turi pasirūpinti savo nepilnamečių asmenų visapusiška apsauga. Taigi, nėra aišku, kaip ir kodėl nepilnamečių vaikų išsiuntimas į kilmės šalį, juos išsiunčiant kartu su tėvais, užtikrinančiais vaikų priežiūrą ir apsaugą, galėtų pažeisti nepilnamečių vaikų teises. Ginčijamame sprendime nurodyta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo teisme metu išaiškėjo, jog šeima pagausėjo dar vienu šeimos nariu, taip pat neturi įtakos Migracijos departamento priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Nors šiuo sprendimu nebuvo išspręsta naujo šeimos nario teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, kadangi (duomenys neskelbtini), tačiau tai nereiškia, jog tuo atveju, jeigu būtų vykdomas pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, šeimos nariai būtų išskiriami – į kilmės valstybę būtų išsiunčiami visi šeimos nariai kartu, (duomenys neskelbtini), prieš tai Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą dėl šio užsieniečio.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjų skundžiamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Apeliaciniame skunde apeliantai prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

30. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šioje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

31. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jie (pareiškėjai) turėtų būti tiesiogiai išklausyti. Tačiau įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjai kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjų prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 33. Apeliantai skunde nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjai pateikė papildomus dokumentus, kurių teismas nepagrįstai nevertino. Pirmosios instancijos teismo sprendime buvo įvertinti pareiškėjo pateikti (duomenys neskelbtini), o vertindamas jų pateikimo aplinkybes teismas nurodė, kad pareiškėjai šiuos įrodymus nuslėpė ir nenurodė nė vienoje apklausoje, kaip ir nepateikė įrodymų, jog šiuos rašytinius įrodymus gavo tik prieš teismo posėdį ir iš (duomenys neskelbtini). Teismas manė, kad tai patvirtina pareiškėjų duodamų paaiškinimų nepatikimumą. Visgi teismas įvertino šaukimų turinį ir padarė išvadą, kad jie nepatvirtina grėsmės iš valstybinio persekiotojo, nes (duomenys neskelbtini) matyti, kad skundas pateiktas privataus asmens. Teisės aktai nenumato prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo dėl privačių asmenų ginčų. Teisėjų kolegija pritaria tokiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir papildomai nurodo, kad ir apeliaciniame skunde nėra jokių motyvų, kokia yra situacija byloje, kurioje gauti šaukimai, kokias gi aplinkybes, reikšmingas prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimui patvirtina ar paneigia šie dokumentai, kaip jie įtakoja pareiškėjų padėtį svarstant prieglobsčio jiems suteikimą, kaip jie pagrindžia pareiškėjų pasakojimo nuoseklumą ar atsakovo priimto sprendimo nepagrįstumą. Pateikti dokumentai nepagrindžia, kad pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji bylą ir apskritai, kad jie yra susiję su pareiškėjo pateiktais prieglobsčio prašymo motyvais.

34. Apeliaciniame skunde motyvuojama, kad atsakovas nesurinko visos teisingam sprendimui priimti reikšmingos informacijos, nes byloje nėra duomenų, (duomenys neskelbtini). Nagrinėdama šiuos argumentus teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo sprendime yra dalis, kurioje (duomenys neskelbtini). Šioje dalyje buvo nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini). Nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojų pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytojus, atitinkamai nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl padaryta išvada, kad prieglobsčio prašytojai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Pirmosios instancijos teismas skundo ribose išnagrinėjo šią Migracijos departamento Sprendimo dalį ir jai pritarė.

35. Vertinant tiek šį, tiek kitus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su atsakovo pareigos tinkamu įvykdymu, teisėjų kolegija papildomai motyvuoja, kad pagal Įstatymo 76 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, Migracijos departamentas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta prieglobsčio prašytojo pareiga prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

Aprašo 89 punktas nustato, kad duomenų, reikiamų prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, nustatymas ir vertinimas atliekamas Migracijos departamentui bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Migracijos departamentas privalo sudaryti prieglobsčio prašytojui tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, įskaitant paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir (arba) jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų, bei surinkti visą prieinamą papildomą informaciją, reikiamą prieglobsčio prašytojo pateiktiems duomenims patvirtinti arba paneigti.

Šios nuostatos reiškia abipusį Migracijos departamento ir prieglobsčio prašytojo bendradarbiavimą nustatant prieglobsčio suteikimo sąlygas. Migracijos departamentas pats savarankiškai gali surinkti aktualią prieglobsčio prašytojo kilmės valstybės informaciją, tačiau be tinkamo prieglobsčio prašytojo pareigos bendradarbiauti vykdymo Migracijos departamentas negalėtų nustatyti jo išvykimo iš kilmės šalies priežasčių ir jo kilmės šalyje jam kylančių grėsmių – tai yra individuali asmens patirtis. Prieglobsčio prašytojo pasakojimas turi būti pakankamai detalus, kad galima būtų prieinamomis priemonėmis patikrinti jo turinį.

Pareiškėjui abstrakčiai nurodžius jam grėsmę galinčius kelti asmenis ir organizacijas, o Migracijos departamentui negalint pagal tokius abstrakčius duomenis nustatyti ir pagrįsti pareiškėjo motyvų, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl Migracijos departamento atlikto tyrimo neišsamumo ir objektyvumo yra atmetami. Šioje byloje Migracijos departamentas savo pareigą atliko tinkamai – sudarė pareiškėjams tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, pagal jų papasakotas aplinkybes surinkto informaciją apie padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir padarė pagrįstas išvadas.

36. Apeliaciniame skunde yra nurodyti argumentai dėl tyrimo neobjektyvumo neužtikrinus tinkamo vertimo, kai apklausos metu vertėjas ne vertė prieglobsčio prašytojo paaiškinimų turinį, o pagal savo supratimą laisvai interpretavo, kas yra svarbu ir reikšminga. Teisėjų kolegija susipažino su pareiškėjų apklausų duomenimis ir nustatė, kad apklausų metu dalyvavo vertėjas, kuris su apklausiamais asmenimis susikalbėjo, suprato, ką kalba pareiškėjai, kaip ir pareiškėjai suprato, ką kalba vertėjas. Kai kuriais momentais vertėjas nesuprato ar neišgirdo, ką sako pareiškėjai, tačiau pasitikslindavo aplinkybes ir išversdavo pareiškėjų paaiškinimus. Vertinant pareiškėjų apklausas, surašytas padedant vertėjui, teisėjų kolegija mato, kad jos yra vientisos, pasakojimas surašytas nuosekliai ir logiškai. Apeliaciniame skunde minimos vietos, kuomet vertėjas sakosi nesuprantąs, ką sako pareiškėjai, nėra svarbiausios daromoms išvadoms, tuo labiau, kad kitose vietose kalbama tais pat klausimais ir pasakojimas buvo papildomas naujomis detalėmis, padėjusiomis nustatyti faktinę pareiškėjų situaciją ir jų motyvus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų apklausų metų buvo užtikrintas kokybiškas vertimas iš pareiškėjams suprantamos kalbos ir vertimo kokybė neturėjo įtakos pagristo sprendimo priėmimui.

37. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Siekiant asmeniui prieglobsčio visos sąlygos turi būti nustatytos.

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-10/2012).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pripažinęs, kad pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga negali būti suteikti remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje (žr., pvz. 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-93/13, 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-93/2013, 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-858/2015). Iš esmės panašios pozicijos laikosi Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pabrėždamas, jog siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti, be kita ko, nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymą, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Iš esmės savo prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjai grindė R. K. H. A. kylančia grėsme dėl jo veiksmų, kuomet (duomenys neskelbtini).

42. Išanalizavęs pareiškėjų paaiškinimus Migracijos departamentas nustatė juose esminių neatitikimų, kurie leido jų pasakojimą vertinti kaip nepatikimą. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) pakankamai ilgą laiką visi pareiškėjai saugiai gyveno kituose (duomenys neskelbtini) vietose. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) praėjo patikrą ir tai rodo, kad pareiškėjas nėra paieškomas asmuo. Vertindamas situaciją Migracijos departamentas, remdamasis apie kilmės valstybę surinkta informacija, padarė išvadą, kad pareiškėjo pareigos ir jo veikla neleidžia spręsti, kad jis gali būti (duomenys neskelbtini). Motyvų visuma leido Migracijos departamentui nuspręsti, kad pareiškėjai kilmės valstybę paliko vedami nepatogumų, o ne realios grėsmės. Prieglobsčio prašytojai akcentavo, kad jiems Europoje būtų geriau gyventi, t. y. grindė norą gyventi Europoje dėl geresnių gyvenimo sąlygų, todėl Departamentas nusprendė, kad nėra sąlygų suteikti pareiškėjams prieglobstį ar papildomą apsaugą.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo ir jo sutuoktinės pasakojimą apie grasinimus atmetė dėl patikimumo stokos, tarpusavio prieštaringumo ir nenuoseklumo ir nurodė tokį sprendimą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Savo sprendime teismas nurodė, kad vien tai, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui reikėtų (duomenys neskelbtini), nepagrindžia rizikos patirti persekiojimo tikimybės.

44. Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir apygardos administracinio teismo argumentais ir sprendimu nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio, o skundo argumentai dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsnių taikymo nelemia kitokio sprendimo. Kaip minėta, prieglobstis yra suteikiamas tada, kai pareiškėjui kyla visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o tokių faktinių aplinkybių nėra nustatyta. Pareiškėjų argumentai nesiremia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygomis, o kaip nurodyta Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo sprendimuose, nėra įrodymų, kad pareiškėjus grąžinus į jų kilmės valstybę jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiamas ir nėra grėsmė, kad jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

45. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Direktyvos 2008/115 nuostatas ir jų aiškinimą taikant Įstatymą, į tai, kad Migracijos departamento Sprendimo turinys, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo individualiai atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ar buvo atsižvelgta šiuo požiūriu į negrąžinimo principą, nusprendė panaikinti Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo, pavedimo Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį ir draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą.

46. Migracijos departamentas savo skunde pažymėjo, kad nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad nepilnamečių pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos kaip nors pažeistų jų teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjai nenurodė jokių individualių grėsmių vaikams, nepilnamečiai vaikai nėra nelydimi asmenys, jie atvyko su tėvais, kurie ir turi pasirūpinti jų saugumu.

VI. 47. Apeliaciniame skunde Migracijos departamentas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurią panaikintos Sprendimo 2-4 dalys.

48. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties normose yra įgyvendintos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB).

49. Direktyvos 2011/95/ES preambulės 18, 19 punktuose nurodyta, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą. Būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams.

50. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.

51. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nurodyta, kad apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, be kita ko, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.

52. Direktyvos 2008/115/EB preambulės 6 punkte nurodyta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.

53. Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę ir laikosi negrąžinimo principo.

54. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB tikslus. Taikant Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnį valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431).

55. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022).

56. Susipažinusi su Migracijos departamento sprendimu teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl nepilnamečių pareiškėjų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą, neišnagrinėjo ir tiesiogiai nepasisakė, ar įvertinus vykdyto tyrimo dėl pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu gautus duomenis, tiek teisme gautus duomenis, taip pat kilmės valstybės informaciją šiuo aspektu ir nesuteikus tarptautinės apsaugos, bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, į kuriuos atsižvelgiant yra aiškinamas ir Įstatymas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. K. H. A. ir R. A. D. D. bei R. R. K. A., H. R. K. A., M. R. K. K.(atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – R. K. H. A. ir R. A. D. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė