2020-07-08 Nr. AB-13362-3-61-3-02901-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2740-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02901-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Z. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. Z. su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) neišmokėtą 221,61 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. (b. l. 1–3).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Aprašo, kuris Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1N-216) buvo pripažintas netekusiu galios, o naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d. atitinkamai iki 2019 m. kovo 8 d. buvo mokama sumažinta kompensacija. Visą šį laiką pareiškėja dirbo Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) vyriausiosios patrulės pareigose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 (toliau – LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas) pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, todėl kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad atsakovui ginčo aktualiu laikotarpiu deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos. Kompensacijos dydis už važiavimo išlaidas, susidaręs naudojantis automobiliu su dyzeliniu varikliu, buvo mažinamas 35 procentais nepagrįstai, todėl siekiant atstatyti pažeistas teises turi būti priteistas kompensacijos nepriemokos skirtumas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. 2019 m. kovo 4 d. Įsakymu Nr. 1V-216 buvo patvirtintas ir įsigaliojo Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašas. Įsakymo Nr. 1V-2163 punktu Aprašas pripažintas netekusiu galios.

3.2. Nuo 2019 m. kovo 4 d. nebus mažinamos važiavimo išlaidos, apskaičiuotos naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas. Vadovaujantis Įsakymo Nr. 1V-2016 2.4 punktu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki Įsakymo įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki Įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3.

3.3. Atsakovas neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos už pareiškėjos skunde nurodytą laikotarpį. Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje byloje Nr. I-325-789/2019 priėmus sprendimą ir pripažinus pareigūnų reikalavimus pagrįstais, kompensacijų už važiavimą išlaidas nepriemokų grąžinimas būtų sprendžiamas ne ginčo tvarka.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos J. Z. skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą Vilniaus AVPK per du mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalies, susidariusios dėl Aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

6. Teismas nustatė, kad pagal Aprašo nuostatas pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, yra kompensuojamos važiavimo išlaidos. Pareiškėjai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais, vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis.

7. Teismas rėmėsi LVAT 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, kurioje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėja teismui su skundu pateikė Vilniaus AVPK atsiskaitymo lapelius, kuriuose nurodytos atsakovo apskaičiuotos kompensacijos nepriemokų sumos. Iš atsiskaitymo lapelių turinio matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. balandžio mėn. (imtinai) pareiškėjai buvo išmokėta 411,56 Eur dydžio kompensacijos suma (b. l. 4–13). Teismas pažymėjo, kad šiuos duomenis teismui pateikė pareiškėja ir prašė teismo, atsižvelgus į šiuos duomenis priteisti neišmokėtą kompensacijos dalį, didinant ją 35 procentais ir išmokėti pagal skunde numatytą formulę, t. y. 221,61 Eur kompensacijos dalį.

9. Teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė savo skaičiavimų dėl kompensacijos sumos pareiškėjai, atsakovą įpareigojo apskaičiuoti ir pareiškėjai išmokėti neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

10. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus. LVAT praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas privalo pareiškėjai apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalį už kurą, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d., kurį LVAT nutartimi pripažino prieštaraujančiu konstituciniam atsakingo valdymo principui.

III. 11. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir sprendė bylą nenaikindamas individualių sprendimų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kuro kompensacijos išmokėjimo) pareiškėjai. Bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d.) galiojo Aprašas, kuris 2019 m. kovo 4 d. Įsakymu Nr. 1N-216 buvo panaikintas. Vadovaujantis šio Aprašo 8 punktu, įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui arba įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma buvo priimti sprendimai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo, t. y. buvo priimti administraciniai sprendimai, kurie nebuvo ginčijami. Sprendimai dėl kelionės išlaidų kompensavimo buvo priimti vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu.

11.2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju teismas to nepadarė.

12. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo bylą išnagrinėti skubos tvarka. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja nurodo, kad:

12.1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai nepriteisė jokių konkrečių sumų, bet įpareigojo atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokas.

12.2. Atsakovas kartu su atsiliepimu į pareiškėjos skundą teismui pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. liepos 23 d. raštą Nr. ID-3751. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija išplatino nurodytą raštą po to, kai policijos bendruomenėje kilo ažiotažas dėl LVAT 2019 m. gegužės 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. 1-8-520/2019. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija minėtame rašte nurodė, kad, kadangi po LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-8-520/2019 jau inicijuota naujų bylų dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija lauks ir ragina pareigūnus sulaukti bent vieno šio teisminio ginčo galutinio išsprendimo teisme. Šiame teismo procese paaiškėjus, kad pareigūnai reikalavimo teisę turi, ministerija organizuotų važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos išmokėjimą be teismo (rašto 2 psl. 2 pastraipa).

12.3. Atsižvelgus į tai, kad visa policijos bendruomenė laukia galutinio teismo sprendimo šioje byloje bei į tai, kad atsakinga už neteisėto teisės akto priėmimą institucija pasirengusi organizuoti kompensacijų už važiavimo išlaidas nepriemokų išmokėjimą, jei LVAT priims galutinį, pareigūnams palankų, sprendimą, prašo teismo išnagrinėti bylą skubos tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo pareigūnei iš Vilniaus AVPK.

14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti pareiškėjai kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), įpareigojo atsakovą tokią nepriemoką apskaičiuoti ir išmokėti. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jis, be kita ko, nurodo, kad sprendimai dėl kelionės išlaidų kompensavimo buvo priimti vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Taip pat pažymi, kad LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažinęs, jog Aprašo 15 punktas, kuriuo remiantis pareiškėjai ginčo laikotarpiu važiavimo išlaidos buvo sumažintos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, nenustatė, kad pripažintas neteisėtu Aprašo 15 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 118 str. 2 d.).

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

16. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad:

16.1. Pareiškėjai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos važiavimo išlaidos, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (Aprašas) 15 punktu (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) buvo mažinamos 35 procentais. Nuo 2019 m. kovo 8 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymui Nr. 1V-216 ginčo santykių reguliavimas pakeistas iš esmės.

16.2. LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažino, kad Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) tiek, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Paminėtame norminėje byloje priimtame sprendime LVAT teisėjų kolegija, be kita ko, pabrėžė, kad „šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 1V-3, kuriuo buvo patvirtintas ir nurodytas Aprašas, nebegalioja <...>; taip pat patvirtinta nauja Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo redakcija (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 1 p.), kurioje nebėra prašomos ištirti Aprašo 15 punkte (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) buvusios nuostatos <...>“; „Tačiau nagrinėjamu atveju prašymas ištirti <...> Aprašo 15 punkto (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) teisėtumą pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant individualią bylą <...>. Taigi sprendimas dėl šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu nebegaliojančių teisės aktų yra aktualus prašymą šioje byloje pateikusiam ir individualų ginčą nagrinėjančiam teismui, kadangi minėtų nuostatų teisėtumo ištyrimas padės teismui teisingai išspręsti individualioje administracinėje byloje kilusį ginčą. Todėl ginčijamo teisės akto panaikinimas šiuo atveju nėra pagrindas nutraukti norminę administracinę bylą ir nepaisydamas minėtos aplinkybės administracinis teismas tiria ir norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu negaliojančios teisės normos teisėtumą“.

16.3. Pareiškėjos skundas dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2019 m. rugpjūčio 9 d. Šį skundą pareiškėja iš esmės grindė tuo, kad jai ginčo laikotarpiu paskaičiuota važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka susidarė taikant Aprašo 15 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, kurį LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažino prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja iki paminėto kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą tuo pačiu ar kitu pagrindu būtų ginčijusi jai ginčo laikotarpiu išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dydį.

17. Pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad aiškinant ir taikant ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių, inter alia (be kita ko) turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, vykdant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimą, 2020 m. kovo 3 d. sprendimą). Šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir aiškinant ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies), kurio teisėtumas tiriamas administraciniuose teismuose, pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių.

19. Aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, kad aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2234/2014).

20. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažinęs, jog Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, nenustatė, kad ši Aprašo dalis negali būti taikoma nuo jo priėmimo dienos. LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas priimtas jau po to, kai neteisėta pripažinta Aprašo 15 punkto nuostata neteko galios (t. y. po 2019 m. kovo 8 d.). O pareiškėja su skundu dėl galbūt pažeistų teisių taikant Aprašo 15 punktą (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) į teismą kreipėsi tik 2019 m. rugpjūčio 9 d. (byloje nėra jokių duomenų, kad iki paminėto kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą tuo pačiu ar kitu pagrindu pareiškėja būtų ginčijusi jai ginčo laikotarpiu išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dydį).

21. Atsižvelgiant į tai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad esant tokiai teisinei situacijai, kuri susiklostė nagrinėjamoje administracinėje byloje, atsakovo, vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu Aprašo 15 punkte (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, priimti sprendimai dėl važiavimo išlaidų kompensacijos pareiškėjai, dar iki LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo priėmimo nebuvo įgiję galutinio teisinio stabilumo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti ginčo sprendimai negali būti vertinami retroaktyviai taikant LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą, nes taip būtų pažeista teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija, sudarytos prielaidos pažeisti teisinės sistemos stabilumą, o tuo pačiu pakirsti teisinių santykių subjektų pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais.

22. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo aspektu iš esmės skiriasi individualios administracinės bylos Nr. A-5468-552/2019 (ją nagrinėjant buvo inicijuota norminė byla Nr. I-8-520/2019, kurioje priimtas LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas), ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra. Administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019 retroaktyvus norminėje byloje priimto LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo pasekmių taikymas grindžiamas tuo, kad būtent nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-5468-552/2019 buvo nuspręsta inicijuoti norminę bylą, kurią išnagrinėjus, pripažintas Aprašo 15 punkto (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) prieštaravimas konstituciniam atsakingo valdymo principui. Administracinę bylą Nr. A-5468-552/2019 nagrinėjusi teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje akcentavo, kad „Šiuo atveju [t. y. nagrinėtu administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019] įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimui dėl norminio akto dalies neteisėtumo ir teismui atnaujinus individualios bylos nagrinėjimą, toliau sprendžiant ginčą tokio teisės akto taikyti nebegalima, tad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog apskaičiuojant tam tikro dydžio išlaidų už kurą kompensacijas dar galiojo vėliau neteisėta pripažinta Aprašo nuostata, ginčo situacijos vertinimo nekeičia“.

23. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą tiek, kiek juo Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) pripažintas prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui, taikė retroaktyviai. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas. Tai konstatavus, kiti proceso šalių argumentai nevertinami kaip teisiškai nereikšmingi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. Z. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė