2016-04-27 Nr. AB-9781-3-61-3-00305-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-29-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00305-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 81

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P-130-492/2015 pagal pareiškėjo D. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-662-2891/2012 pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento, ir Valstybės tarnybos departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (toliau – ir Priežiūros komisija, Komisija) neteisėtai jį atleido iš Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigų, ir panaikinti Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P 106 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą; 2) priteisti 3 mėnesių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti su pareiškėju laiką, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 4) jei teismas nuspręstų, kad atleidimas iš pareigų yra teisėtas, pripažinti, kad nukelta atleidimo iš pareigų data yra 2012 m. vasario 28 d.; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d.; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės 2 537,64 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad pareiškėjas skundžiamu Komisijos likvidatoriaus Įsakymu 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas, o jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Pabrėžė, kad ginčo atveju nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. sausio 1 d. Komisija nesuteikė informacijos apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti. Iki 2012 m. sausio 1 d. Komisijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybė buvo laisva, kol ji nebuvo suteikta V. G., bet apie tai Komisija pareiškėjo neinformavo. Manė, kad Komisija atleido pareiškėją iš pareigų neteisėtai ir, kadangi VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių tokiu atveju, todėl yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis.

Pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinus pareiškėjo pareigybę, darbo teisiniai santykiai tarp jo ir Komisijos nutrūko, todėl apskritai pasibaigė Komisijos teisė kaip nors reglamentuoti pareiškėjo ir Komisijos darbo santykius. Komisijos Įsakymo dalis, kuria nukeliama jo atleidimo data laikotarpiui, kai darbo santykiai tarp jo ir Komisijos jau yra pasibaigę, nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Be to, teigė, kad atleidimo datos nukėlimą buvo galima taikyti tik pareiškėjo reikalavimu. Tvirtino, kad dėl tokių savavališkų Komisijos veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą – prarado galimybę be konkurso užimti kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Nurodė, kad 2012 m. sausio 11 d. buvo paskelbtas konkursas į Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pareigas ir, jei Komisija nebūtų savavališkai nukėlusi atleidimo datos, pareiškėjas būtų be konkurso užėmęs šias pareigas. Patirtą žalą apibūdino kaip negautas pajamas. Teigė, kad Komisija neįvykdė savo pareigos visiškai atsiskaityti su pareiškėju atleidimo dieną, todėl ji turėtų sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Bet, jei teismas vis dėlto manytų, kad pareiškėjas atleistas teisėtai, tai jo atleidimo data turėtų būti nukelta teismo sprendimu iki 2012 m. vasario 28 d. Pažymėjo, kad dalį įspėjimo apie jo pareigybės panaikinimą laikotarpio pareiškėjas atostogavo, todėl įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas darbuotojo atostogų laikui. Pareiškėjo nuomone, ginčo atveju yra visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti:

1) Komisija pažeidė atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų procedūrą, neteisėtai atleido jį iš valstybės tarnautojo pareigų, neteisėtai nukėlė atleidimo datą, t. y. veikė neteisėtai (neteisėti veiksmai);

2) dėl tokių neteisėtų Komisijos veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą (neturtinė žala);

3) neturtinės žalos atsiradimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su minėtais neteisėtais Komisijos veiksmais (priežastinis ryšys). Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, pareiškėjas nurodė, kad dirbo Komisijoje pakankamai ilgai, per šį laiką buvo susiformavę stiprūs emociniai ryšiai, pareiškėjas buvo atleistas šiurkščiai pažeidžiant nustatytus procedūrinius reikalavimus, patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų. Todėl prašė iš Lietuvos valstybės priteisti 50 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas, Departamentas), ir Valstybės tarnybos departamentas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimu Nr. 29-191, su kuriuo jis susipažino 2011 m. gruodžio 7 d. Pažymėjo, kad Komisiją rengiamasi visiškai likviduoti, todėl tokiam darbui atlikti būtini tik profesionalai. Likviduojamoje įstaigoje buvo paliktos tik 3 pareigybės: Finansų skyriaus vedėjo, Bendrojo skyriaus vedėjo ir Bendrojo skyriaus Ūkio poskyrio vedėjo, kurios buvo siejamos su konkrečiais asmenimis, vykdančiais įstaigai likviduoti reikalingas funkcijas, bei turinčiais didelę patirtį šiose srityse, žinančiais ir išmanančiais įstaigos finansinius, ūkinius, personalo, dokumentų tvarkymo reikalus. Kadangi pareiškėjas nevykdė Bendrojo skyriaus vedėjui nustatytų pareigų, buvo paskirtas tinkamesnis darbuotojas, t. y. Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja. Pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta, nurodyti visi pagrindai, kodėl naikinama pareigybė, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas ir su administracijos struktūros pakeitimais. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas (toliau – ir FRPSPĮ) įsigaliojo tik nuo 2011 m. gruodžio 1 d., todėl įstaiga objektyviai neturėjo realios galimybės įspėti pareiškėją apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, todėl buvo atidėtas atleidimas iš tarnybos, o nukėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, nors pareiškėjas nebedirbo. Nurodė, kad VTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Todėl atleisti valstybės tarnautoją iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo atostogų metu nėra draudžiama. Tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų ir pažeminimo, todėl pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, laikė pareiškėją atleistu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui 12 749,61 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinę išmoką, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos laisvos to paties lygio ir kategorijos pareigos, nes pagrindo manyti, jog pareiškėjas dėl dalykinių savybių negalėjo užimti šių pareigų, nebuvo. Pripažino, kad pareiškėjas iš esmės atitiko aprašyme nustatytus specialiuosius Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės reikalavimus bei pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatą turėjo pirmenybę būti perkeltas į Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas lyginant su kitais valstybės tarnautojais, kurie šias pareigas galėjo užimti perkeliant iš žemesnių pareigų, realizavus bendrą visų tarnautojų teisę į karjerą pagal kvalifikaciją. Nurodė, kad VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl rėmėsi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 140 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, jog laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pažymėjo, jog, pareiškėjas neprašė būti grąžintas į valstybės tarnybą Komisijoje, kuri yra likviduojama, todėl teismas jo atleidimą pripažino neteisėtu ir į darbą negrąžino, bet priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinę išmoką. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu ir priteisė pareiškėjui 200 Lt neturtinės žalos, atsižvelgdamas į tai, jog Komisija buvo likviduojama, todėl pareiškėjas, net ir perkeltas į kitas pareigas, nebūtų dirbęs labai ilgai, be to, Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos skyrėsi nuo pareiškėjo iki tol dirbto darbo, taip pat pareiškėjas jau buvo priimtas be konkurso į valstybės tarnybą. Pažymėjo, kad tenkinti skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir atleidimo datos perkėlimo nebuvo pagrindo, kadangi pareiškėjo atleidimo data, su kuria siejamas minėtų reikalavimų pagrįstumas, laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, ir Valstybės tarnybos departamentas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad V. G. turėjo daugiau nei 18 metų stažą toje įstaigoje, dėl to ji turėjo pirmumo teisę užimti Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas, jau atliko funkcijas, reikalingas įstaigai likviduoti, todėl ji turėjo didžiausią kvalifikaciją ir dėl to buvo paskirta skyriaus vedėja. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė VTĮ 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi teismui konstatavus, jog pareiškėjas iš pareigų atleistas neteisėtai, ir esant įrodymams, kad jis per priverstinės pravaikštos laiką eina pareigas valstybės tarnyboje, vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką turėjo būti mažinamas išeitinės išmokos dydžiu. Atkreipė dėmesį, kad likviduojamos Komisijos visi likę darbuotojai buvo atleisti nuo 2012 m. gegužės 3 d., todėl ir pareiškėjas nuo šios dienos būtų atleistas, net jei jis ir būtų užėmęs skyriaus vedėjo pareigas. Dėl šios priežasties nesutiko su teismo sprendimu priteisti vidutinį darbo užmokestį pareiškėjui iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nesutiko su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu, kadangi neturtinė žala nebuvo grindžiama jokiais įrodymais.

Pareiškėjas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: pakeisti sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 215,98 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviejomis poilsio dienomis; padidinti priteistos išeitinės išmokos dydį iki 4 535,58 Lt; padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 50 000 Lt; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti laiką bei reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo nurodytais papildomais motyvais.

Nesutiko, kad V. G. turėjo pirmenybę būti palikta dirbti, be to, nurodė, kad pirmosios instancijos teismui šio argumento atsakovas iš viso nebuvo nurodęs. Teigė, kad, remiantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, būtent pareiškėjas turėjo užimti laisvas Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas. Nurodė, kad Komisijos teiginiai dėl pareiškėjui priteistos išeitinės išmokos buvo pateikti tik apeliacinės instancijos teismui. Be to, nesutiko, kad turėjo būti taikoma VTĮ 41 straipsnio 4 dalis, kadangi tik DK reglamentuoja teisines pasekmes, kai atleidimas yra neteisėtas. Nurodė, kad laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos apskaičiuotas pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis yra didesnis nei nurodytas pirmosios instancijos teismo, dėl to jam priteistos mažesnės nei priklausė sumos. Manė, kad atsižvelgiant į darbo santykių trukmę, neturėjimą tarnybinių nuobaudų, teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pareiškėjui turėjo būti priteista 50 000 Lt neturtinės žalos. Teigė, kad atleidimo diena laikant paskutinę darbuotojo darbo dieną, kurią jis dirbo, pareiškėjui turėjo būti atlygintas uždelsimas visiškai atsiskaityti nuo faktinio jo atleidimo. Manė, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam turtinės žalos atlyginimo, remdamasis vien tuo, jog pareiškėjo atleidimo diena laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena. Paaiškino, kad vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką teismas jam turėjo priteisti nuo 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. pirmos dienos, kai jis faktiškai nebedirbo.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą: sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjo D. J. atleidimas iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje 2011 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ pripažintas neteisėtu, pareiškėjas D. J. laikytas atleistu iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 15 kategorija) pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12 749,61 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinė išmoka, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikino; sprendimo dalį dėl išeitinės išmokos priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsniu. Pažymėjo, jog Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatyme, kuris buvo priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., numatyta, jog šiuo įstatymu, likviduojama Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (1 straipsnis), kuri nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įgijo likviduojamos įstaigos statusą. Likviduojamos Komisijos likvidatoriaus funkcijas atliko Komisijos pirmininkas M. Š. Likviduojama Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d. Sprendė, jog Komisijoje vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigybės (A lygis, 15 kategorija) panaikinimas buvo realūs, nulemti Komisijos likvidavimo procedūros, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Pažymėjo, kad Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus, tai, jog tapus laisvai Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybei, atlikus neeilinį vertinimą, iš Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojos į ją buvo paskirta V. G., nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju Komisijos narių, inter alia pareiškėjo D. J., įgaliojimų baigimasis ir atleidimas iš pareigų 2011 m. gruodžio 31 d. buvo numatytas įstatymu. Nurodė, jog VTĮ 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą taip pat netaikytinos. Sprendė, jog likviduojamos Komisijos likvidatorius pagrįstai pareiškėją atleido iš užimamų pareigų, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

Teismas įvertino VTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jo atostogų metu nėra draudžiama. Sprendė, jog, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas atostogavo, skaičiui, todėl pareiškėjo argumentą dėl atleidimo iš tarnybos datos perkėlimo atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog FRSPĮ numatyti struktūriniai pakeitimai Komisijoje turėjo būti atlikti per tokį terminą, per kurį Komisija objektyviai neturėjo galimybės pranešti pareiškėjui apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, kaip to reikalauja VTĮ 43 straipsnio 1 dalis, todėl pranešė tik 2011 m. gruodžio 7 d. Teismo vertinimu, pranešimo apie pareigybės panaikinimą neįteikimas per VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nereiškia, jog pareiškėjo atleidimas buvo neteisėtas iš esmės, nes tai kompensuoja atleidimo iš valstybės termino perkėlimas, taikant DK 130 straipsnio nuostatas, kadangi termino perkėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas jo vidutinis darbo užmokestis. Be to, visu šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos visos socialinės garantijos, todėl apeliacinės instancijos teismas manė, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo, tai nesuponuoja ir turtinės žalos atsiradimo. Teismo vertinimu, atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną nebuvo uždelsta. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų atitikęs ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pareigybei keliamus reikalavimus. Pažymėjo, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinei žalai atsirasti būtinų Komisijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad byloje esantis Komisijos primininko 2007 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. P-39 „Dėl D. J. paskyrimo“ patvirtina, jog nuo 2007 m. balandžio 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas į karjeros valstybės tarnautojo Juridinio skyriaus vyresniojo specialisto (10 kategorija) pareigas, taigi pareiškėjo stažas Komisijoje buvo iki penkerių metų. Pažymėjo, jog, nors išeitinė išmoka yra susijusi su valstybės tarnybos teisiniais santykiais (šių santykių nutraukimu), tačiau ji negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo darbo pajamoms, kurias jis gauna kaip darbo užmokestį už atliktą darbą. Pastebėjo, jog byloje esant prieštaringiems duomenims dėl pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl rėmėsi būtent vėlesnėmis Komisijos pateiktomis pažymomis, kuriose nurodytas 209,01 Lt vienos dienos vidutinis darbo užmokestis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamas likviduojamos Komisijos likvidatoriaus Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis turi būti paliktas galioti. Sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės nuostatas, susijusias su valstybės tarnautojų atleidimu likviduojant biudžetinę įstaigą, padarė neteisingą išvadą dėl Įsakymo teisėtumo, nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto atleidimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo ir dalies išeitinės išmokos priteisimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2012 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas D. J. kreipėsi Į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-662-2891/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte (kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 9 punkte (byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo), 10 punkte (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant), 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P520-45/2013 pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą atmetė konstatavęs, kad bylą išnagrinėjo tinkamos sudėties teisėjų kolegija, teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis motyvuota, nenukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, materialinių teisės normų taikymas ir aiškinimas nebuvo pažeistas, taip pat teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

V. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės priteisė 292,74 Lt išeitinės išmokos skirtumą neatskaičius privalomųjų mokesčių.

Teismas nustatė, kad Komisija buvo likviduota 2011 m. lapkričio 17 d. priimtu Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymu, kuris įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., t. y. pareiškėjo pareigybė de jure buvo panaikinta 2011 m. gruodžio 1 d., o likviduojama Komisija savo funkcijas galėjo atlikti iki 2011 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. (de facto) buvo atleistas iš tarnybos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo (toliau – ir Aprašas) 1, 3, 5, 6.1 punktais ir darė išvadą, kad skaičiuojamasis laikotarpis pareiškėjo atveju yra 2011 m. spalio – 2011 m. gruodžio mėnesiai. Teismas nustatė, kad pagal atsakovo išduotą Kasmetinių atostogų apskaičiavimo lapą pareiškėjo darbo užmokestis 2011 m. spalio mėnesį buvo 4 535,60 Lt, 2011 m. lapkričio mėnesį – 4 535,60 Lt, 2011 m. gruodžio mėnesį – 1 943,84 Lt (nes atostogavo), iš viso – 11 051,04 Lt, vidutinis darbo dienos užmokestis – 215,98 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovo nurodomas vidutinis darbo dienos užmokestis 209,01 Lt buvo imamas už pagrindą apskaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, t. y. kitu tikslu. Įvertinęs, jog vidutinis 2012 metų mėnesio darbo dienų skaičius buvo 21, teismas konstatavo, kad pareiškėjui mokėtina 4 535,58 Lt (215,98 Lt x 21) dydžio vieno mėnesio išeitinė išmoka, tačiau faktiškai buvo už kiekvieną mėnesį išmokėta po 4 389,21 Lt neatskaičius privalomųjų mokesčių. Teismas darė išvadą, kad skirtumas yra 146,37 Lt (4 535,58 Lt – 4 389,21 Lt), už du mėnesius – 292,74 Lt, kuriuos teismas priteisė pareiškėjui.

VI. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento, apeliaciniu skundu prašė 2013 m. kovo 1 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui išeitinė išmoka priklausė nuo 2012 m. vasario 14 d., todėl 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, yra 2012 m. sausis, 2011 m. gruodis ir lapkritis. Atsakovas vadovavosi Aprašo 5.1 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas 2011 m. gruodį atostogavo, todėl faktiškai dirbo 9 dienas, 2012 m. sausio mėnesį pareiškėjas faktiškai nedirbo nei dienos, todėl, atsakovo manymu, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, skirtą išeitinei išmokai, imamas pareiškėjo darbo užmokestis už 2011 m. lapkričio mėn. – 4 535,60 Lt (faktiškai dirbtos 22 dienos); už 2011 m. gruodį – 1 943,84 Lt (faktiškai dirbtos 9 dienos, 12 darbo dienų atostogauta), už 2012 m. sausio mėnesį – 0 Lt (faktiškai nedirbta). Gaunamas vidutinis darbo dienos užmokestis yra 209,01 Lt. Pažymėjo, kad teismas nevertino fakto, jog pareiškėjo atleidimo data buvo nukelta, o kadangi VTĮ atleidimo datos nukėlimo nereglamentuoja, taikytinos Darbo kodekso 130 straipsnio nuostatos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą apskundė tik atsakovas, tačiau apskundus pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą dalyje dėl apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio, jo padėtis tapo blogesnė nei kad buvo 2012 m. gegužės 11 d. sprendime, todėl, atsakovo manymu, buvo pažeistas draudimo priimti blogesnį sprendimą principas.

Pareiškėjas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį procesą nutraukti. Teismui nusprendus nenutraukti apeliacinio proceso, pareiškėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 173 įgaliojo Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos atstovauti valstybei teismuose ginčuose, kylančiuose dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos valstybės tarnautojų tarnybos santykių. Departamentas padavė apeliacinį skundą kaip valstybės atstovas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1323 1 punktu buvo pakeistas Departamento statusas – iš įstaigos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos į Vyriausybės įstaigą, o pavadinimas iš „Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos“ į „Valstybės tarnybos departamentas“.

Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 173 atitinkamai keičiamas nebuvo, todėl teismas turėjo nepriimti skundo ir jį grąžinti Departamentui, o apeliacinį procesą nutraukti. Apeliacinis skundas buvo nepagrįstai priimtas nagrinėti, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2013 m. kovo 26 d. nutartyje apeliantu nepagrįstai pripažino ir Departamentą, pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi jokios įtakos Departamento teisėms ir pareigoms. Pareiškėjas prašė Departamentą pašalinti iš apeliantų.

Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarime Nr. 173 nėra nurodytas įgaliojimo terminas, tai remiantis CK 2.142 straipsnio 1 dalimi įgaliojimo galiojimas pasibaigė po vienerių metų nuo jo sudarymo dienos, t. y. 2013 m. vasario 15 dieną, o Departamentas padavė apeliacinį skundą 2013 m. kovo 14 d., t. y. jau pasibaigus įgaliojimo galiojimo terminui, be to, įgaliojime nebuvo specialiai aptarta atsakovo teisė apskųsti teismo sprendimą. Pareiškėjas rėmėsi VTĮ 42 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad pareigybės panaikinimas yra atskaitos taškas, į kurį atsižvelgiant skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis (išeitinės išmokos tikslais).

Pažymėjo, kad nėra jokio skirtumo, ar valstybės tarnautojo atleidimo data yra nukelta, ar nenukelta – turi būti mokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Pareiškėjo manymu, darbdavys neteisėtai nukėlė jo atleidimo datą, todėl Aprašo 6.1 punktas turi būti taikomas taip, kaip būtų taikomas, jei nebūtų neteisėtų darbdavio veiksmų.

Pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. kreipėsi Į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-662-2891/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte (byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo) numatytu pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P438-238/2013 pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą atmetė konstatavęs, kad bylą išnagrinėjo pagal teisės aktų reikalavimus sudaryta teisėjų kolegija.

VII. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-59/2014 atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento, apeliacinį skundą atmetė.

Teismas, atsakydamas į pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytas abejones apelianto galėjimu atstovauti Lietuvos valstybę ir paduoti apeliacinį skundą, pabrėžė, kad Lietuvos valstybės, kaip ypatingo juridinio asmens, specifika lemia tai, kad valstybė pati negali vesti bylos administraciniame teisme, o privalo būti atstovaujama atitinkamų institucijų. Lietuvos valstybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 173 teismuose ginčuose, kylančiuose dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos valstybės pareigūnų, tarnautojų tarnybos santykių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo santykių įgaliojo Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1323 Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos buvo reorganizuotas į Valstybės tarnybos departamentą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Valstybės tarnybos departamento funkcijos po reorganizacijos iš esmės nepasikeitė, pripažino jį tinkamu Lietuvos valstybės atstovu šioje administracinėje byloje. Valstybės tarnybos departamentas buvo įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę administracinio akto – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 173 – pagrindu, kuris nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu nustatyta tvarka, todėl teismas konstatavo, kad Valstybės tarnybos departamentas tebėra teisėtas Lietuvos valstybės atstovas tokio pobūdžio bylose ir įgaliojimo termino aspektu. Kadangi Valstybės tarnybos departamentas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties šioje byloje likusiame ginče veikė tik kaip Lietuvos valstybės atstovas, Valstybės tarnybos departamentui, kaip atskiram subjektui, materialiniai teisiniai reikalavimai nebuvo keliami, teismas apeliacinį skundą laikė paduotu Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento, o Valstybės tarnybos departamentą pašalino iš apeliantų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vadovaudamasi VTĮ 41 straipsnio 2 dalimi ir Aprašo 6.1 punktu, nustatė, kadangi vidutinis darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas nuo jo pareigybės panaikinimo dienos, tai skaičiuojamasis laikotarpis turi būti 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai iki pareigybės panaikinimo dienos. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo atleidimo data dėl objektyvių priežasčių buvo nukelta vėliau, neturi įtakoti vidutinio darbo užmokesčio dydžio skaičiavimo išeitinei išmokai gauti. Po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, skaičiuojamasis laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kolegijos vertinimu, šioje dalyje teisėtas ir pagrįstas.

Dėl apeliaciniame skunde iškeltos blogesnio sprendimo nei buvęs problemos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas nėra saistomas principo non reformatio in peius. Administracinės bylos ar jos dalies pakartotinis nagrinėjimas vyksta pagal bendras Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytas taisykles, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (t. y. galimybe teikti naujus įrodymus, argumentus ir pan.).

VIII. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. rugsėjo 11 d. gautas pareiškėjo D. J. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012, užbaigtoje 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi pareiškėjo D. J. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino. Atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012.

Teismas pažymėjo, kad dar 2013 m. birželio 10 d. pateiktame prašyme atnaujinti procesą dėl 2012 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 (II t., b. l. 91-94), pareiškėjas taip pat nurodė, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, šią teismo sudėtį siedamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. TP-35 dėl teisėjų specializacijų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų paskirstymo taisyklėmis, bylos gavimo momentu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir kt. Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu, nurodydamas tuos pačius motyvus, dėl kurių jau yra priimta ir įsiteisėjusi 2013 m. gruodžio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. P438-238/2013. Ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi dokumento, reglamentuojančio administracinės bylos išreikalavimą iš kitų teismų, o Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, įvertinusi, Lietuvos teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 13P-29-(7.1.2) patvirtintą Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašą antikorupciniu požiūriu pateikė Nacionalinei teismų administracijai rekomendacinio pobūdžio pastabas bei pasiūlymus, nelaikytina nei pareiškėjo nurodomo pagrindo atnaujinti procesą sužinojimo momentu, nei aplinkybe, patvirtinančia teismo sudėties neteisėtumą. Taigi 2015 m. rugsėjo 11 d. pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo paminėtais pagrindais, pareiškėjas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą.

Remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau ir šis terminas yra praleistas.

Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra praleistas ir negali būti atnaujintas, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies nuostata, vien šio pagrindo pakanka atsisakyti atnaujinti procesą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nenagrinėjo iš esmės pareiškėjo prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų (aplinkybių).

IX. Pareiškėjas 2016 m. sausio 29 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. P130-492/2015, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10, 12 pagrindais.

Prašyme nurodo, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, nes byloje Nr. P130-492/2015 2015 m. spalio 15 d. nutartimi teisėjų kolegiją sudarė ir jos primininką paskyrė ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas einantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas I. Jarukaitis, tačiau vienas iš teisėjų – A. Baranovas. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 105 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas 2015 m. spalio 15-16 dienomis turėjo eiti didžiausią darbo stažą šiame teisme turintis teisėjas, o A. Baranovas nėra didžiausią darbo stažą šiame teisme turintis teisėjas. Todėl jis negalėjo sudaryti bylą Nr. P130-492/2015 nagrinėsiančios teisėjų kolegijos. Be to, dieną prieš bylos nagrinėjimą I. Jarukaitis nusišalino nuo bylos nagrinėjimo dėl galimo šališkumo. Tą pačią dieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas einantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas I. Jarukaitis išsprendė visiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams pareikštą nušalinimą ir jį atmetė. Taip pat nusprendė pakeisti nusišalinusį kolegijos narį (save) A. Sutkevičiumi, kuris iki bylos išnagrinėjimo neturėjo laiko susipažinti su bylos medžiaga ir į ją įsigilinti.

Prašyme pažymima, kad yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartyje nėra jokių konkrečių motyvų, kodėl teismas galvoja, kad apie prašyme nurodytas aplinkybes pareiškėjas sužinojo iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties. Mano, kad kreipėsi nepraleidęs termino prašymui paduoti, nes apie aplinkybes, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra patvirtinęs bylų išreikalavimo iš kitų teismų tvarkos ir Specialiųjų tyrimų tarnyba atitinkamą Teisėjų tarybos teisės akto nuostatą pripažino ydinga antikorupciniu požiūriu, sužinojo po nutarties priėmimo.

Pareiškėjas taip pat mano, jog yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. P130-492/2015 iš esmės konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau kitoje byloje – Nr. P438-238/2013 – teismo praktika buvo kitokia. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatsisakė atnaujinti proceso vien formaliu pagrindu, kad pareiškėjas yra praleidęs tokio prašymo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimai bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad atsižvelgiant į tai, jog proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nutarimui, nutarčiai) ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą. Išimtinis proceso atnaujinimo stadijos pobūdis pasireiškia dviem aspektais. Pirmiausia, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujino pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Antras proceso atnaujinimo stadijos išimtinumo aspektas susijęs su tuo, kad proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, 2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-29-602/2015).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal šią normą byla turi būti užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. Šiuo atveju turima omenyje ne bet koks sprendimas, nutarimas ar nutartis, bet toks, kuriuo baigiamas bylos nagrinėjamas ir kuris lemia, jog pareiškėjas nebegali kreiptis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu į teismą antrą kartą. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti skundą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

Taigi minėtu reglamentavimu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.) yra įtvirtinta besąlyginė neigiama procesinė prielaida kreiptis į teismą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (sprendimas turi res iudicata galią – teismo galutinai išspręstas klausimas, draudimas pareikšti tapatų reikalavimą), arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (šalis pati atsisako savo materialinės teisės arba taikos sutartyje pareiškia savo valią dėl materialinių teisių apimties). Būtent tokie procesiniai sprendimai yra laikytini užbaigiančiais bylos nagrinėjimą, dėl kurių yra galimas proceso atnaujinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-213/2013, 2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-29-602/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi, kuria išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012. Taigi šia teismo nutartimi išspęstas tik klausimas dėl proceso jau išnagrinėtoje administracinėje byloje atnaujinimo. Tokia nutartis nelaikytina sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kuria užbaigtas administracinės bylos nagrinėjimas, todėl nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinos sąlygos sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartis negali būti laikoma nutartimi, kuria užbaigtas administracinės bylos nagrinėjimas (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektu.

Pažymėtina ir tai, kad iš pareiškėjo prašymo ir bylos medžiagos matyti, jog jis iš esmės siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012, kurioje galutinė nutartis priimta 2012 m. rugsėjo 20 d. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmenims leidžiama prašymą dėl proceso atnaujinimo, remiantis skirtingais pagrindais, paduoti keletą kartą. Tačiau net vertinant, jog pareiškėjo prašymas paduotas dėl nutarties, kuri gali būti proceso atnaujinimo objektas, tiek nagrinėjamu atveju pateiktas 2016 m. sausio 29 d. prašymas, tiek 2015 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas prašymas dėl proceso atnaujinimo pateikti praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą ir minėto straipsnio 2 dalyje numatytą naikinamąją terminą (vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos), todėl termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas.

Atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso remiantis pareiškėjo prašyme nurodytais motyvais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Veslava Ruskan