2024-06-19 Nr. AB-9764-3-61-3-01816-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-402-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01816-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) 2024 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. ATRS-2913 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 12-01-731 „Dėl 2024 m. balandžio 5 d. skundo“ bei įpareigoti Atrankos komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl tarnybos atidėjimo.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Šiaulių karo prievolės ir komplektavimo tarnybai kviesti pareiškėją į tarnybą. Pareiškėjas skunde dėstė aplinkybes, kad šiuo metu jis dirba video projektų vadovu, jo pareigos yra specifinės, reikalaujančios nuolatinio kvalifikacijos kėlimo, o, atliekant 9 mėnesių tarnybą, jis praras kvalifikaciją (lyginant su savo profesinės veiklos srities kolegomis), jo darbovietė susidurs su problemomis, kadangi neturi galimybių pareiškėją greitai pakeisti kitu darbuotoju. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tarnybos jam tektų nutraukti buto nuomos sutartį, jis prarastų sumokėtą 600 Eur depozitą, reiktų sumokėti baudas, netesybas ir pan., taip pat netektų gaunamų pajamų (atlyginimo), kurios šiuo metu yra apie 1 400 Eur atskaičius mokesčius. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis finansiškai išlaiko savo merginą, kuri studijuoja, todėl, pareiškėjui išvykus į tarnybą, ji neturės jokių galimybių išlaikyti kartu nuomojamo buto, sumokėti nuomos mokestį. Pareiškėjas turi garbingo amžiaus senelius, kuriems padeda tiek finansiškai, tiek kasdieniais reikalais. Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės pareiškėjas pažymėjo, kad, jei tokia reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikoma, gali susiklostyti ydinga situacija, jog teismas gali pripažinti, kad buvo teisinis pagrindas atidėti tarnybą, tačiau pareiškėjas gali būti pašauktas į tarnybą ir ją būtų atlikęs visiškai arba bent iš dalies. Tokiu atveju teismo sprendimas dėl tarnybos atidėjimo neturės jokios juridinės galios, nes pareiškėjas gali būti tarnybą atlikęs, o jam dėl to bus padaryta asmeninė turtinė ar neturtinė žala. Pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, karo prievolininko skundo pateikimas nestabdo karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimo vykdymo. Taigi, tikėtina, kad pareiškėjas net nagrinėjant šią bylą teisme bus kviečiamas atvykti į tarnybą, to nepadarius, pareiškėjas bus patrauktas administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas turi teisę teisme įrodinėti, kad yra pagrindas atidėti tarnybą, todėl, kol ginčas yra neišnagrinėtas, nei viena ginčo šalis negali teigti, jog yra teisi ar neteisi. Kol teismas šiuo klausimu nepasisakė, pareiškėjas prašo taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. balandžio 29 d. nutartimi pareiškėjo A. G. skundą priėmė nagrinėti bei netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Šiaulių karo prievolės ir komplektavimo tarnybai kviesti pareiškėją į tarnybą, iš esmės grindžia tuo, kad pareiškėją šiuo metu, o ne vėliau pakvietus į tarnybą, jam iškils finansinio ir buitinio pobūdžio problemų, kurios neigiamai paveiks jo ir kartu su juo gyvenančios draugės galimybes studijuoti, siekti karjeros ir pan.

Teismas pažymėjo, kad pagal Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Ši piliečio konstitucinė pareiga yra detalizuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Toks šios konstitucinės pareigos pobūdis lemia, kad šios pareigos vykdymas yra susijęs ir su viešojo intereso apsauga.

Be to, pagal Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, karo prievolininkų šaukimas – procedūra, apimanti karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos, t. y. ši procedūra yra tęstinio pobūdžio ir jos rezultatas nėra būtinai susijęs tik su privalomąja karo tarnyba, nes gali būti priimti ir kitokio pobūdžio sprendimai. Tai reiškia, kad pareiškėjo nurodomos pasekmės, kurios galbūt jam sukeltų neigiamų padarinių, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei pašaukus jį į karo prievolininkų atranką, jis būtų paskirtas į privalomąją karo tarnybą. Dėl to pareiškėjo prašymas taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo dar nepašaukus į tarnybą, yra hipotetinio pobūdžio ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui neišvengiamai gali atsirasti jo nurodomos neigiamos pasekmės.

III. Pareiškėjas A. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždrausti Šiaulių karo prievolės ir komplektavimo tarnybai kviesti pareiškėją į tarnybą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jis pateikė pakankamai motyvų, argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Pasak pareiškėjo, jo išvardytos aplinkybės, pagrindžiančios, jog yra pagrindas atidėti tarnybą, yra svarbios, nes tarnybos neatidėjimas sukeltų neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams interesams. Be to, pareiškėjas savo prašyme dėl tarnybos atidėjimo nurodė ne abstrakčius teiginius, bet aplinkybes ir faktus, kuriuos vertinant individualiai pareiškėjui būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Jei prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikoma, gali susiklostyti ydinga situacija, kad teismas gali pripažinti, jog buvo teisinis pagrindas atidėti tarnybą, tačiau pareiškėjas gali būti pašauktas į tarnybą ir ją būtų atlikęs visiškai arba bent iš dalies. Tokiu atveju teismo sprendimas dėl tarnybos atidėjimo neturės jokios juridinės galios, nes pareiškėjas gali būti tarnybą apskritai atlikęs, o jam dėl to bus padaryta asmeninė turtinė ar neturtinė žala. Pagal Karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, karo prievolininko skundo pateikimas nestabdo karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimo vykdymo. Taigi, tikėtina, kad pareiškėjas, net nagrinėjant šią bylą teisme bus kviečiamas atvykti į tarnybą, to nepadarius, pareiškėjas bus patrauktas administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas turi teisę teisme įrodinėti, kad yra pagrindas atidėti tarnybą, todėl, kol ginčas neišnagrinėtas, nei viena ginčo šalis negali teigti, jog yra teisi ar neteisi. Kol teismas šiuo klausimu nepasisakė, pareiškėjas prašo taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas pažymi, kad jis nekvestionuoja piliečio teisių ir pareigų, įskaitant pareigos ginti Tėvynę, pareiškėjas tiesiog pateikė prašymą dėl karinės tarnybos atidėjimo ir nurodė individualias, būtent jam reikšmingas, aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 29 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi kumuliatyvios ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos tokių priemonių taikymo sąlygos: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia skundo reikalavimo pagrįstumą (t. y. nurodo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus dėl skundžiamo akto neteisėtumo); 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Kaip minėta, pareiškėjas skunde prašo panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos 2024 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. ATRS-2913 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ ir KAM 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 12-01-731 „Dėl 2024 m. balandžio 5 d. skundo“, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, ir įpareigoti Atrankos komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl tarnybos atidėjimo. Pareiškėjas teismo prašė taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Šiaulių karo prievolės ir komplektavimo tarnybai kviesti pareiškėją į tarnybą.

Pažymėtina, kad pagal Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, karo prievolininkų šaukimas – tai procedūra, apimanti karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos. To paties įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad karo prievolininkai skiriami atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą tik teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus jų sveikatą ir nustačius, kad jie tinkami atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodomos pasekmės, kurios galbūt jam sukeltų neigiamų padarinių, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei pašaukus jį į karo prievolininkų atranką, jis būtų paskirtas į privalomąją karo tarnybą. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti jo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjo dar nepašaukus į tarnybą, yra hipotetinio pobūdžio ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui neišvengiamai gali atsirasti jo nurodomos neigiamos pasekmės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-435-525/2023).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą. Taigi, pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ernestas Spruogis

Egidijus Šileikis