2020-05-20 Nr. AB-10171-3-61-3-01721-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1717-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01721-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti gyvenamasis plotas. Pareiškėjui kamerose teko nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m ploto, jose buvo laikoma po 2–3 asmenis. Kamerose buvo tik 2 kėdės, o jose buvo laikoma po 3–4 asmenis. Kamerose sanitariniai mazgai (tualetai) buvo įrengti toje pačioje patalpoje ir atskirti maža sienele, todėl tarp nuteistųjų (suimtųjų) nuolat kildavo konfliktai. Valgymo metu pareiškėjas negalėjo įeiti į tualetą, kadangi tualetas nuo stalo buvo nutolęs vos 1,5 m, dėl to nuolat kildavo konfliktai, jautė iš jo sklindančius nemalonius kvapus. Kamerose būdavo pilna tarakonų, nevalomi langai, o dėl esamų grotų neturėjo galimybės išsivalyti langų. Kamerose neveikė ventiliacija, jose būdavo drėgna ir tamsu, švaraus oro kiekis neatitiko teisės aktų reikalavimų. Čiužiniai puvo, užsiveisdavo parazitai, metalinės lovos rūdijo dėl drėgmės. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, kurie pasireiškė baime, stresu ir kitais nepatogumais.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog iš pareiškėjo pateiktų judėjimo kamerose duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamų laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K nuo 2015 m. yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K teigimu, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 650 Eur neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, jog vienam asmeniui turėjusio tekti minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas iš viso 53 paras. Be to, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu taip pat buvo pažeistas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kadangi minėtu laikotarpiu 45 paras vienam asmeniui kamerose teko mažiau nei 3 kv. m ploto.

7. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nėra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, konstatuota, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. buvo pažeista iš viso 330 parų.

8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų drėgmės, vėdinimo neindividualizavo t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinami higienos normų reikalavimai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar dėl kameroje esančios drėgmės, netinkamo vėdinimo nesikreipė. Kita vertus, įvertinus atsakovo atstovo byloje pateiktus nagrinėjamam ginčo laikotarpiui aktualius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateiktus patikrinimo aktus, pripažinta, jog pareiškėjo teisė į tinkamų higienos sąlygų užtikrinimą (ant sienų ir lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai, kamerose buvo išimti langai, pažeidžiant apšvietos kalinimo įstaigose reikalavimus) tam tikru metu galėjo būti pažeista.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose būdavo pilna tarakonų, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas pateiktame atsiliepime nurodė, jog Lukiškių TI-K nuo 2015 m. yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri patvirtina, jog Lukiškių TI-K atliekama šių patalpų priežiūra bei vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Iš byloje pateikto 2015 m. gruodžio 23 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2946 ir 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-320 (16.16.8.10.12) nustatė, jog kameroje Nr. 109, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų buvimo vizualiai nenustatyta. Lukiškių TI-K yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K atlieka graužikų ir buitinių parazitų prevenciją, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo tik 2 kėdės, o jose buvo laikoma po 3–4 asmenis, todėl kamerose trūko kėdžių, teismas atsižvelgė į atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai) ir kiti baldai tiek maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Pažymėta, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek kamerose privalo būti kėdžių. Pareiškėjas neindividualizavo ir nenurodė, kokiose kamerose ir kiek trūko kėdžių, nepateikė nei paaiškinimų, nei įrodymų, pagrindžiančių, kad dėl šių aplinkybių kreipėsi į Lukiškių TI-K, todėl abstraktaus pobūdžio nusiskundimai nepatvirtino Lukiškių TI-K nustatytos pareigos nevykdymo. Teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

11. Pareiškėjui nepateikus ir nekonkretizavus duomenų apie jo sveikatos būklę ir nesant įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, pareiškėjo argumentai dėl sveikatos pablogėjimo atmesti kaip nepagrįsti.

12. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo skundų pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. tam tikru periodu pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant minimalų vienam asmeniui turėjusį tekti plotą, jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, higienos sąlygas, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti ploto ir jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

13. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti plotas iš viso 53 paras, jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso 330 parų, kitų higienos normų pažeidimus (ant sienų ir lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai, kamerose 2015 m. birželio 5 d. buvo išimti langai, pažeidžiant apšvietos kalinimo įstaigose reikalavimus), į šių pažeidimų mąstą, jų trukmę, epizodiškumą, aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir formuojamą Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 650 Eur neturtinės žalos dydis.

14. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad teismas galėtų priteisti tik realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas, o tokių įrodymų byloje nėra, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti tenkinamas.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

16. Apeliaciniame skunde atsakovas dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatęs, kad iš viso 330 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš jų 53 paras pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti plotas (45 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto), be to, buvo ir kitų higienos normų pažeidimų (ant sienų ir lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai, kamerose 2015 m. birželio 5 d. buvo išimti langai, pažeidžiant apšvietos kalinimo įstaigose reikalavimus).

19. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

21. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuotais pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimais.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

24. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatyti pažeidimai nebuvo trumpalaikiai ar mažareikšmiai, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio (650 Eur) nėra jokio pagrindo vertinti kaip per didelio jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė