2013-05-06 Nr. AB-1493-3-61-3-01269-2010-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-269/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01269-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2547; 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario 26 d. atsakovas moka sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją. Teigė, kad teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Lietuvos Respublikos Seimas, neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą praktiką dėl pensijų mažinimo, 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuriuo buvo sumažintos pensijos, tačiau nenustatytas kompensavimo mechanizmas. Taigi taip sumažinus pensijos dydį dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Nurodė, jog minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Nurodė, kad iš Laikinojo įstatymo, kurio 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, sumažinančios pareigūnų valstybinių pensijų dydžius, Vidaus reikalų ministerijai kilo pareiga mokėti sumažintas pareigūnų valstybines pensijas. Valstybei nustačius anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Dėl to jis patyrė nuostolių, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai. Teigė, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjui buvo išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes galiojo Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, todėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 1D-2547 (2) yra teisėtas ir pagrįstas. Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad 2005 m. gruodžio 28 d. pareiškėjui V. Ž. buvo paskirta 730,37 Lt pensija už tarnybą nuo 2005 m. gruodžio 2 d. neterminuotai. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, pateiktą 2010 m. vasario 23 d. sąrašą pareiškėjas V. Ž. 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,6430 (K=0,6430), apskaičiuotas pagal įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą, V. Ž. 2010 m. vasario mėnesį už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 417,95 Lt dydžio pensija. Atsižvelgiant į tai, kad galiojo tos pačios įstatymo nuostatos (įskaitant ir įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pakeitimą nuo 2010 m. kovo 1 d.), tokio pat dydžio pensija pareiškėjui V. Ž. buvo išmokėta ir 2010 m. kovo mėnesį už 2010 m. vasario mėnesį. Pagal pateiktą 2010 m. balandžio 9 d. sąrašą V. Ž. 2010 m. vasario mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl nustatytas koeficientas yra 0,6583 (K=0,6583), apskaičiuotas pagal įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą, V. Ž. 2010 m. balandžio mėnesį už 2010 m. kovo mėnesį buvo išmokėta 427,90 Lt dydžio pensija. Toliau V. Ž. buvo mokama tokio dydžio pensija, kuri atitinka nurodytas įstatymo nuostatas ir gaunamas draudžiamąsias pajamas. Nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip nei nustato įstatymas ir mokėti pareiškėjui 730,37 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. Ž. skundą tenkino iš dalies: priteisė V. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 7 019,01 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją V. Ž. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo. Kitą pareiškėjo V. Ž. skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, jog 2005 m. gruodžio 28 d. VRM sprendimu Nr. 2/17-3781 pareiškėjui buvo paskirta 730,37 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Pareiškėjas 2010 m. kovo 15 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-2547(2) VRM atsisakė pareiškėjui grąžinti valstybinės pensijos dalį. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. teisėtumo.

Nurodė, kad 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) Nr. I-693 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija. 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. spalio 26 d. redakcija). Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Darė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstatavo, jog asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Nurodė, jog jame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taip pat kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 29 d.

Sprendime nurodė, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Nustatė, kad pareiškėjui 2005 m. gruodžio 28 d. paskirta 730,37 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas iki 650 Lt. Nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio išmokėta 13 780,99 Lt valstybinė pensija. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 7 019,01 Lt dydžio nepriemoka (650 Lt x 32 mėn. – 13 780,99 Lt).

Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Darė išvadą, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 7 019,01 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2547 nurodė, kad VRM, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Darė išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas, nepagrįstai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kurio įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 7 019,01 Lt dydžio nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. priteisė už laikotarpį iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teigia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

2) Teismas taip pat visiškai nepagrįstai įpareigojo VRM nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui V. Ž. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo. Pažymi, kad toks teismo sprendimas ne tik prieštarauja bylos medžiagai, bet ir apskritai prieštarauja tiek jo priėmimo metu, tiek ir šiuo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Teigia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui V. Ž. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas valstybinės pensijos ribojimas nebuvo taikomas. Be to, įstatymų leidėjas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu (Nr. XI-2196), įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d., pakeitė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą, nustatydamas, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Nurodo, kad Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., neteko galios iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo.

Pareiškėjas V. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Mano, kad teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą įpareigodamas Vidaus reikalų ministeriją išmokėti pareiškėjui neišmokėtą 7 019,01 Lt pensijos sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas bei pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. Ž. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas kreipdamasis į teismą kėlė šiuos reikalavimus: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2547; priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nustatyta, jog pareiškėjas 2010 m. kovo 15 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 1D-2547(2) VRM atsisakė pareiškėjui grąžinti valstybinės pensijos dalį (b. l. 10-11). Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą priteisė V. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 7 019,01 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. bei įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją V. Ž. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog 2005 m. gruodžio 28 d. VRM sprendimu Nr. 2/17-3781 pareiškėjui buvo paskirta 730,37 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 21). Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas iki 650 Lt. Iš bylos medžiagos bei remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 9 d. pažyma Nr. 11D(P)-4479 (b. l. 48) nustatyta, jog atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgdamas į pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas, atitinkamai mažino pareiškėjui išmokėtinos pensijos dydį.

Pažymėtina, jog nagrinėjama byla buvo sustabdyta, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus dėl Laikinojo įstatymo normų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ištyrimo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant, kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio išmokėta 13 780,99 Lt valstybinė pensija. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 7 019,01 Lt dydžio nepriemoka (20 800 Lt (t. y. 650 Lt x 32 mėn.) – 13 780,99 Lt). Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka.

Pirmiau minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis bei 2 priedas buvo pripažinti netekusiais galios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pensijos nepriemoką iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos Laikinojo įstatymo nuostatos, numačiusios valstybinių pensijų dydžio mažinimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui turėjo būti išmokėta 20 800 Lt suma (650 x 32 mėn.), tačiau išmokėta tik 13 780,99 Lt. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi 7 019,01 Lt valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Kitaip tariant, teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo buvo ir yra nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, gimęs 1962 metais, be pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, gauna kokią nors kitą pensiją ir kad jo gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo mažintas taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo įpareigojimas atsakovui Vidaus reikalų ministerijai nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant V. Ž. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo, yra nepagrįstas ir naikintinas. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą darė ir kitose analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013).

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, nepagrįstai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kurio įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 7 019,01 Lt dydžio nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. priteisė už laikotarpį iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2547, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad VRM, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, bei darė išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas, teismas šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, jog minėtame sprendime be pateiktos informacijos apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama, taip pat išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi nagrinėjamu atveju situacijos nekeičia ta aplinkybė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2547 dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2547, keistina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo tenkintini iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, naujai išdėstant jo rezoliucinę dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo tenkintini iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. Ž. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti V. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 7 019,01 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2547 dalį, kuria atsisakyta V. Ž. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė