2021-03-31 Nr. AB-6384-3-62-3-00596-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-225-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00596-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Z. (P. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. Z. 2019 m. kovo 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. kovo 6 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, patalpos buvo nesuremontuotos, nuo lubų krito tinkas, nuplyšę tapetai, grindyse skylės. Nebuvo ventiliacijos, veisėsi buitiniai parazitai. Pareiškėjas tvirtino dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų patyręs diskomfortą, fizinius negalavimus ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui užteko gyvenamojo ploto, ypač atsižvelgiant į pataisos įstaigos specifiką (pvz., neribotą galimybę dienotvarkėje numatytu laiku judėti po visą lokalinį sektorių). Švarą gyvenamosiose patalpose turi palaikyti patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Patalpos vėdinamos per atvirus langus ir ventiliacines angas. Pataisos įstaiga yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, kuri nuolat atlieka buitinių parazitų naikinimą gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas nesikreipė nei į pataisos įstaigos administraciją, nei į medikus ar Psichologinę tarnybą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų sukeltos žalos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 7 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo P. Z. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 11 būrio 3 brigadą, kurios plotas – 31,74 kv. m. Miegamojoje patalpoje faktiškai gyveno: nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. – 16 asmenų (vienam asmeniui teko 1,98 kv. m ploto), nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2019 m. kovo 6 d. – 10 asmenų (vienam asmeniui teko 3,17 kv. m ploto). Pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Taigi, pareiškėjui 52 paras nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma. Pažymėta, kad pareiškėjui tenkantį plotą dar labiau mažino bendrabučio tipo patalpose esantys baldai. Kita vertus, pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje.

7. Teismas dėl sąlygų gyvenamosiose patalpose neatitikimo higienos normų reikalavimams (nepakankamos ventiliacijos, kenkėjų, netinkamos grindų, sienų ir lubų būklės) akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus pataisos įstaigos patalpose. Teismas laikė, jog Pravieniškių PN-AK aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, nebūtų vabzdžių ir graužikų. Pabrėžta ir tai, kad pareiškėjo Medicininiame pažymėjime nėra informacijos apie pareiškėjo nurodytus kreipimusis į gydytoją dėl blakių įkandimų. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, patalpose įrengtos ventiliacinės angos, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atidarytą langą. Byloje nėra duomenų (patikrinimo aktų ar pan.), kurie paneigtų pareiškėjo teiginius apie tai, kad patalpos buvo nesuremontuotos, kita vertus, Pravieniškių PN-AK negalima reikalauti atlikti kapitalinį patalpų remontą. Pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės kaip tinko byrėjimas nuo sienų ar prasta grindų būklė, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Pažymėjo tik tiek, kad, plaunant grindis, nuo jų sklisdavo nemalonus kvapas, veisėsi pelėsis. Teismo vertinimu, ši problema galėjo būti išspręsta vėdinant patalpas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl gyvenamųjų patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į tai, kad Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos medicininiame pažymėjime nurodyta, jog pareiškėjas nesikreipė dėl sveikatos pablogėjimo, kurį lėmė blogos gyvenimo sąlygos. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas nesikreipė į Psichologinės tarnybos specialistus dėl gyvenimo sąlygų patiriamo nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, sukrėtimų. Teismas papildomai akcentavo, jog byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Teismas padarė išvadą, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 150 Eur.

III. 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą, t. y. konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo P. Z. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti

10. Atsakovas mano, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į Pravieniškių PN-AK specifiką, pavyzdžiui, į neribotą galimybę nuteistiesiems dienotvarkėje numatytu laiku judėti po visą lokalinį sektorių. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. balandžio 29 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus. Atsakovas teigia, kad teismas rėmėsi tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtino jokie įrodymai. Šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. kovo 6 d., atlyginimo priteisimo.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

14. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

15. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 papunktyje – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 52 paras nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas atsižvelgė į laikotarpį, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Pravieniškių PN-AK. Atsakovas, tvirtindamas, kad teismas neteisingai apskaičiavo pažeidimo trukmę, apeliaciniame skunde nepateikė jokių savo skaičiavimų. Tokie abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai atmestini.

17. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 1,5 mėnesio bendrabučio tipo patalpoje teko 1,98 kv. m ploto, tuo metu jis buvo laikomas su 15 asmenų. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Pirmosios instancijos teismas kitų pareiškėjo pretenzijų dėl bausmės atlikimo sąlygų nepripažino pagrįstomis, pareiškėjas nepadavė apeliacinio skundo. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

19. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kalinamas Pravieniškių PN-AK, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto. Tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

20. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (52 dienas neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis principu non reformatio in peius, draudžiančiu apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį – 150 Eur.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė