2020-09-30 Nr. AB-18155-3-61-3-03569-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-1407-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03569-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei, trečiasis suinteresuotas asmuo – Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2018 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 8PM19066 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ (toliau – ir Kauno TM sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 1A-350 „Dėl L. J. skundo“.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno TM ginčijamu sprendimu pripažino pareiškėją su kitais asmenimis solidariais skolininkais muitinei ir apskaičiavo mokestinę prievolę: 771 Eur muito, 7 791 Eur akcizo, 2 079 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), taip pat atitinkamai paskaičiavo 37 Eur muito delspinigių, 3 450 Eur akcizo delspinigių, 921 Eur PVM delspinigių. Departamentas ginčijamu sprendimu tokį Kauno TM sprendimą paliko nepakeistą. Kauno TM ir Departamento sprendimai iš esmės yra neteisėti, prieštaraujantys galiojančioms teisės normoms, todėl naikintini.

3. Kauno TM, priimdama ginčijamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti į pasikeitusius Europos Sąjungos teisės aktus: Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo buvo patvirtintas Bendrijos muitinės kodeksas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), panaikintas nuo 2016 m. gegužės 1 d. Nuo šios dienos pradėjo galioti ir turėjo būti taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtintas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas). Skola muitinei buvo atsiradusi, nes pareiškėjas nesumokėjo privalomų mokesčių. Tačiau, sprendžiant muitinės sprendimo pagrįstumo klausimą dėl pripažinimo skolininku muitinei, būtina nustatyti ne tik skolos muitinei atsiradimo faktą, bet ir tai, ar nėra aplinkybių, kurioms esant skola muitinei išnyksta. Cituodamas Lietuvos Apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016, pareiškėjas teigia, jog Sąjungos muitinės kodeksas, lyginant jį su Bendrijos muitinės kodeksu, numato platesnį sąrašą aplinkybių, kurioms esant išnyksta skola muitinei. Pagal naują reglamentavimą, skola muitinei laikoma išnykusia, kai importo muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba sunaikinamos tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, neatsižvelgiant į tai, ar konfiskavimas įvyksta prieš prekėms patenkant už pirmos muitinės įstaigos veiklos teritorijos ribų, ar po to. Tokios Sąjungos muitinės kodekso, kuris taikomas tiesiogiai, nuostatos leidžia teigti, kad neteisėtai įvežtos prekės, kurios konfiskuojamos ir sunaikinamos, neturėtų būti apmokestinamos akcizais ir PVM, nepriklausomai nuo to, ar konfiskavimas įvyksta prieš prekėms patenkant už pirmos muitinės įstaigos veiklos teritorijos ribų, ar po to. Šiuo atveju importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės (cigaretės) yra sunaikintos, todėl skola muitinei yra išnykusi. Nors nusikalstama veika įvykdyta 2014 m. liepos 4 d, nuosprendis priimtas 2016 m. birželio 6 d., t. y. po Sąjungos muitinės kodekso įsigaliojimo. Tokiu būdu Kauno TM, netaikydama Sąjungos muitinės kodekso nuostatų, o Departamentas, atmesdamas pareiškėjo skundą, be pagrindo pripažino pareiškėją atsakančiu skolininku muitinei.

4. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad Kauno TM, skaičiuodama delspinigius, pažeidė teisės aktų nuostatas, nes delspinigiai gali būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju, ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Tačiau atsakovas muito delspinigius skaičiuoja nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 19 d., taigi daugiau negu už tris metus, o akcizo ir PVM delspinigius – nuo 2014 m. liepos 5 d., t. y. daugiau negu keturis metus.

5. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad Kauno TM, gavusi Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-178-175/2016, nustatė, kad pareiškėjas su kitais asmenimis, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent 2014 m. liepos 4 d. iš Baltarusijos Respublikos per Lietuvos Respublikos sieną iki Druskininkų sav., Švendubrės k., kelyje A4 autobusu MAN, v/n (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 25 pakelius cigarečių „Fest 7“, 2150 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“ ir 1830 pakelių cigarečių „5 Minsk Super Slims“, nepažymėtų banderolėmis. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjas su kitais asmenimis pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, bei jiems paskirtos bausmės ir cigarečių konfiskavimas.

7. Pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2014 m. liepos 4 d., t. y. tuo metu, kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas. Pagal tuo metu galiojantį Bendrijos muitinės kodeksą, skolos muitinei išnykimas buvo galimas tik tuo atveju, jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo momentu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kuriais išnyksta skola muitinei, yra materialinės normos, o ne procesinės, vadinasi, jos taikomos santykiams, susiklosčiusiems jau galiojant šioms normoms, tai yra tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos – 2016 m. gegužės 1 d. Todėl prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi jau galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Ginčo atveju skola muitinei atsirado prekių sulaikymo dieną – 2014 m. liepos 4 d., todėl Kauno TM pagrįstai akcizo ir PVM delspinigius pradėjo skaičiuoti nuo 2014 m. liepos 5 d. iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. liepos 19 d.). Muito delspinigiai pareiškėjui pradėti skaičiuoti 2016 m. gegužės 1 d., t. y. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodekso 114 straipsnio 2 daliai, pagal kurią, delspinigiai už importo ar eksporto muito sumą skaičiuojami nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei, iki pranešimo apie ją dienos.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Departamentas atsiliepimą į skundą iš esmės grindė analogiškais argumentais kaip ir atsakovas, papildomai paaiškino, kad pareiškėjo skundas Kauno TM gautas 2018 m. rugpjūčio 6 d., todėl priverstinis mokesčių išieškojimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 dalimi, sustabdytas. Taigi, Kauno teritorinė muitinė vis dar nėra įgijusi teisės į priverstinį mokestinės nepriemokos (PVM, akcizo, delspinigių) išieškojimą, o priverstinai išieškoti muitą muitinė įgijo teisę jau po skundžiamo sprendimo priėmimo.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad: Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 6 d. sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1-178-175/2016 pripažino pareiškėją kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje; Kauno TM skundžiamu sprendimu nusprendė pripažinti pareiškėją su kitais asmenimis solidariai atsakančiais skolininkais muitinei, o Kauno TM Mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyrius 2018 m. liepos 20 d. pranešimu Nr. (11.111)-1B-7154 informavo pareiškėją, kad įtraukė į apskaitą Kauno TM 2018 m. liepos 19 d. sprendimu toliau nurodytus apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas: muito mokestį – 771 Eur, akcizo – 7 791 Eur, PVM mokestį – 2 079 Eur, delspinigius už akcizą – 3 450 Eur, delspinigius už PVM – 921 Eur, delspinigius už muitą – 37 Eur, ir įpareigojo pareiškėją per 10 dienų nuo pranešimo įteikimo įvykdyti nurodytą mokestinę prievolę; pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno TM 2018 m. liepos 19 d. sprendimu, skundu kreipėsi į Departamentą, kuris 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu patvirtinti Kauno TM sprendimą.

12. Atsižvelgęs į Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalį, teismas pažymėjo, kad šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu buvo laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Pagal Bendrijos muitinės kodeksą, prekės, kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma, esančios bendrijos muitų teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, buvo laikomos neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtomis prekėmis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pateiktus išaiškinimus, taikant Bendrijos muitinės kodekso nuostatas.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 288 straipsnio 2 dalį šio kodekso 124 straipsnis taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d.

14. Įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą ir atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežus prekes (cigaretes), kurias, kaip nustatyta Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1-178-175/2016, pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. kontrabandos būdu gabeno iš Baltarusijos Respublikos per Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio postą (t. y. pareiškėjas gabeno nepaženklintas banderolėmis cigaretes), šios prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme vertintinos kaip neteisėtai įvežtos, o jų įvežimo momentu atsirado importo skola muitinei. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo prievolė, t. y. importo skola muitinei atsirado dar iki Sąjungos muitinės kodekso įsigaliojimo, todėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo faktas prievolei dėl importo (muitų) skolos muitinei reikšmės neturėjo ir importo skolos muitinei išnykimo nelėmė, o Kauno TM ginčijamu 2018 m. liepos 19 d. sprendimu pagrįstai pripažino pareiškėją solidariu skolininku.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudenciją (žr. 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Dansk Transport og Logistik) aplinkybė, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau ir sunaikintos, minėtai prievolei (dėl importo skolos muitinei) jokios reikšmės neturi – aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tačiau pareiškėjas su ginčo prekėmis buvo sulaikytas šalies viduje, t. y. Lietuvos teritorijos ribose, todėl jo argumentai, jog konfiskavus ir sunaikinus sulaikytas prekes neliko priežasties apskaičiuoti mokesčius, yra neteisingi.

16. Teismas, atsižvelgęs į Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalį ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalį, sutiko su atsakovo argumentu, kad skolos muitinei atsiradimo momentas lemia tai, kokios muito apskaičiavimo taisyklės bus taikomos.

17. Remdamasis ESTT praktika, teismas pažymėjo, kad procesinės taisyklės apskritai laikomos taikytinomis visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems teisiniams ginčams, skirtingai nei materialiosios normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos dėl atvejų, kuriais išnyksta skola muitinei, yra materialiosios normos, vadinasi, jos taikomos santykiams, susiklosčiusiems jau galiojant šioms normoms.

18. Prekių konfiskavimo ir sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi jau galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Kadangi aptariamu atveju prekės buvo neteisėtai įvežtos (atsirado skola muitinei) dar galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, konfiskavimo faktas importo skolos muitinei išnykimo nelėmė. Teismas pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatos atgalinio kodekso 124 straipsnio taikymo nenumato.

19. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016 suformuota praktika, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta nutartimi, nesi ji apskųsta kasacine tvarka, joje išspręsti baudžiamojo teisinio pobūdžio klausimai ir nesivadovauta muitinės kodeksų nuostatomis

20. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl jo atžvilgiu neteisingai pritaikytos delspinigių skaičiavimo tvarkos. Atsižvelgęs į MAĮ nuostatas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimo tvarką, teismas pažymėjo, kad 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, pareiškėjo skola muitinei atsirado 2014 m. liepos 4 d. (nusikalstamos veikos įvykdymo dieną), tuo tarpu mokesčių administratorius įgijo teisę išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką praėjus 10 dienų nuo muitinės pranešimo apie apskaičiuotus mokesčius ir susijusias sumas įteikimo dienos. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju turėjo teisę skaičiuoti PVM ir akcizo delspinigius visą laikotarpį nuo 2017 m. liepos 5 d. Teismas pažymėjo, kad muito delspinigiai pagrįstai pradėti skaičiuoti tik nuo 2016 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Sąjungos muitinės kodekso nuostatos dėl muito delspinigių skaičiavimo.

21. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Kauno TM ginčijamu sprendimu pareiškėjui pagrįstai nustatė įpareigojimą sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei, o Departamentas patvirtinęs Kauno TM sprendimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas.

III

22. Pareiškėjas L. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2018 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 8PM19066 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, kad prekių konfiskavimas ir sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi jau galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams (po 2016 m. gegužės 1 d.), taip pat su teiginiu, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomos Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatos atgalinio kodekso 124 straipsnio taikymo nenumato. Pareiškėjo teigimu, tokios išvados nesuderinamos su bendruoju teisės principu, kad lengvinantis administracinę ir baudžiamąją atsakomybę įstatymas turi grįžtamąją galią (lot. k. lex retro agit).

24. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad visi įstatymai taikomi jų galiojimo metu, tačiau turi vieną išimtį – administracinę ir baudžiamąją atsakomybę lengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl pareiškėjo keliamam ginčui Bendrijos muitinės kodeksas negalėjo būti taikomas.

25. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143- 2619/2011, kurioje pateikti išaiškinimai nesusiję su naujuoju Sąjungos muitinės kodeksu. Tiek Bendrijos, tiek nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Sąjungos muitinės kodeksas skolą muitinei iš esmės apibrėžia vienodai, skolos muitinei atsiradimą taip pat galima pagrįsti abiem teisės aktais, tačiau netaikęs atsakomybę švelninančio įstatymo teismas pažeidė pagrindinius teisės principus.

26. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika, neatsižvelgiant į nagrinėtų teisinių klausimų pobūdį, aktuali ir šioje byloje, nes buvo taikytos Sąjungos kodekso nuostatos. Teisingai išsprendus klausimą dėl teisės taikymo, būtų tinkamai išspręstas ir apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo klausimas

27. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo dėl to, jog turėjo būti taikomas pareiškėjo padėtį pagerinantis teisės aktas, yra nepagrįsti. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai ir su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys teisės aktai šio klausimu netaikomi.

29. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiomis teisės aktų normomis, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams dėl skolos muitinei atsiradimo momento ir taisyklių, taikomų importo muitui dydžiui apskaičiuoti, pabrėžia, jog bendrasis teisės principas nustato, kad įstatymas atgal negalioja. Šio bendrojo principo išimtys, pagal kurias skolininko padėtį lengvinantis teisės aktas galioja atgal, gali būti taikomos tik teisės aktuose nustatytais atvejais. Nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumoto skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atbuline data – tai konstatuota Lietuvos administracinių teismų praktikoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2018 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 8PM19066 ir Departamento 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 1A-350, kuriais pareiškėjas kartu su kitais asmenimis pripažintas solidariu skolininku muitinei, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

34. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

35. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, jo nuomone, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti Sąjungos muitinės kodekso normas, numatančias skolos muitinei išnykimą prekių konfiskavimo ar jų sulaikymo atveju, bet ne Bendrijos muitinės kodekso nuostatas.

36. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38-41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Šio kodekso 214 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad prekėms taikytino importo muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei.

37. Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei. Šio kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, o f punkte – kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 288 straipsnio 1 dalyje nurodyti Sąjungos muitinės kodekso straipsniai, kurie taikomi nuo 2013 m. spalio 30 d., o 2 dalyje nurodyta, kad kodekso straipsniai, nenurodyti 1 dalyje, taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d.

38. Nagrinėjamu atveju prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi, galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. Kadangi, nagrinėjamu atveju, prekės buvo neteisėtai įvežtos (atsirado skola muitinei) iki šios datos, t. y. galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, todėl prekių konfiskavimas ir sunaikinimas nėra pagrindas pripažinti importo skolos muitinei išnykimą.

39. Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą/ išnykimą, yra materialinio teisinio pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šio kodekso įsigaliojimo. Be to, nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų taikymo atgaline data.

40. Analogiško minėtų teisės normų aiškinimo nuosekliai yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1256-261/2019).

41. Be to, pažymėtina, kad ginčijamais muitinės sprendimais yra apskaičiuotos tik muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio sumos bei muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, o baudos nėra skirtos, t. y. pareiškėjas nebuvo patrauktas teisinėn atsakomybėn, todėl, taikant ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nėra pagrindo vadovautis principu, kad lengvinantis administracinę ar baudžiamąją atsakomybę įstatymas turi grįžtamąją galią.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys