2019-05-15 Nr. AB-11467-3-61-3-04152-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1719-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04152-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. (O. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. B. (O. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 20 d. Kameroje Nr. 272 ir kitose gyvenamosiose patalpose buvo įrengti nesandarūs langai, pareiškėjas turėjo miegoti su drabužiais, dėl to prasidėjo odos bėrimai, pareiškėjas juto diskomfortą. Kamerose buvo įrengtas atviras sanitarinis mazgas, atitvertas tik sienele, neužtikrinančia privatumo ir neapsaugančia nuo nemalonaus kvapo. Kamerose buvo tarakonų, nevalomi langai, dėl įrengtų vidinių grotų patys nuteistieji neturėjo galimybės išvalyti langų. Kameroje Nr. 295 nebuvo veidrodžio, sienos buvo išteptos, jų nebuvo galima išvalyti, nes kameroje nebuvo šilto vandens. Sienos buvo tinkuotos, nuolat tepė drabužius, o jų skalbti dėl karšto vandens nebuvimo kameroje taip pat nebuvo įmanoma. Visose patalpose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu, veisėsi parazitai. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvo ribojamas švaraus oro kiekis. Maistas buvo neskanus, kartais tinkamai termiškai neapdorotas, 2017 m. vasario–kovo mėnesį dėl pareiškėjo netenkinančio patiekalo (plovo), kuriame juto indų ploviklio skonį, pareiškėjas rašė skundą, tačiau niekas jo nenagrinėjo. Pareiškėjas Lukiškių TI-K tiekiamame maiste taip pat teigė radęs plaukų, nagų. Dėl minėtų netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, emocinę įtampą ir depresiją, sutriko miegas.

3. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui yra skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja palaikyti tvarką kamerose, išduoda tam reikalingą inventorių ir priemones. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K yra visas teisės aktuose nustatytas privalomas inventorius. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, asmenų privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kamerų apšvietimas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K teikiama mokama drabužių skalbimo paslauga, patalynė ir apatiniai drabužiai vieną kartą per savaitę skalbiami nemokamai. Lukiškių TI-K tiekiamo maisto kokybė yra tikrinama kiekvieną dieną, suimtiesiems bei nuteistiesiems yra patiekiamas visas pagal valgiaraštį priklausantis maistas. Nuteistiesiems sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo, likusią skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K 182 paras buvo laikomas kamerose Nr. 106, Nr. 252, Nr. 263, Nr. 266, Nr. 269, Nr. 274, Nr. 295, Nr. 274, Nr. 307, Nr. 328, Nr. 340, Nr. 343.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios tardymo izoliatoriaus kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme. Sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, todėl pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą. Tualetą atskiriantis audeklas taip pat negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Todėl teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu 180,5 paros Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimą pripažino pagrįstu.

8. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl švaraus oro kiekio Lukiškių TI-K patalpose atmetė kaip nepagrįstus. Iš teismui pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VSC) patikrinimo aktų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo skunde nurodytų higienos normų pažeidimų (buitinių parazitų, drėgmės, apšvietimo, temperatūros, pelėsio, nešvaros) nebuvo nustatyta.

9. Pareiškėjas su 2017 m. liepos 20 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl vidinių lango grotų pašalinimo, nes jos trukdė sutvarkyti palangę, o Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu informavo pareiškėją, kad vidinėje kameros pusėje esančios grotos bus laikinai nuimtos. Taigi Lukiškių TI-K sudarė pareiškėjui sąlygas išvalyti, jo teigimu, nešvarią palangę. Dėl nesandarių langų ir būtinybės miegoti su drabužiais pareiškėjas nei į Lukiškių TI-K, nei į VSC nesikreipė, todėl šiuos jo skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su kamerų būkle ir higiena, inventoriaus susidėvėjimu, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K nebuvo veidrodžių ir karšto vandens, teismas nurodė, kad teisės aktai ir higienos normos tokių reikalavimų nenustato, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nėra užtikrinama galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę ar kad jam teisės aktų nustatytu periodiškumu nesuteikiami švarūs drabužiai. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K atsisakė centralizuotai išskalbti viršutinius pareiškėjo drabužius.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nusiskundimų maisto kokybe, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu nesikreipė su skundais, prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, kitus subjektus, kurių veikla susijusi su maitinimo suimtiesiems teikimu ar šio proceso kontrole. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo ar prašymo dėl maisto kokybės neregistravo ar nenagrinėjo. Pareiškėjas nurodė, kad jo netenkino maistas 2017 metų kovo–vasario mėnesiais, kažkurią dieną juto patiekale indų ploviklio skonį, apibendrintai nurodė, kad patiekaluose rado su maistu nesuderinamų priemaišų, kaltino Lukiškių TI-K skundų nenagrinėjimu, tačiau skunde neįvardino labiau apibrėžtų pažeidimo laikotarpių, skundo dėl maisto pateikimo aplinkybių (pvz., raštu kreipėsi ar žodine forma, į kokį kreipėsi subjektą (budintį, sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją ar kitą atsakingą asmenį)), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą suėmimo laikotarpiu.

12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl pakitusios odos būklės kreipėsi į Lukiškių TI-K veikiančios Sveikatos priežiūros tarnybos tarnautoją ar medicinos specialistą (gydytoją). Pareiškėjas nenurodė detalesnių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima spręsti apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kaip laikymo Lukiškių TI-K kamerose pasekmę.

13. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo teisės į privatumą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 900 Eur.

III. 14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui pasibaigus dėl reorganizavimo, jo teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, kad negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras vadovaujamasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo.

Pažymi, jog nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos yra įrengtos kamerose Nr. 1–75, 226A–244, 104–200, 202–227, 356–385, 309–338, 340–352. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Be to, kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–417, 418–426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 metais Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia sanitarinį mazgą nuo kameros vidaus bei apžiūros langelio duryse.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą.

Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 180,5 paros nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitarinius mazgu, priteisė jam 900 Eur neturtinės žalos atliginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

17. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 180,5 paros buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, o tai pagal EŽTT praktiką yra prilyginama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimui (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

21. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

22. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog tik vienoje kameroje (Nr. 252), kurioje ginčo laikotarpiu (2017 m. vasario 20 d. – 2017 m. rugpjūčio 20 d.) dvi dienas buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

24. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ypač ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 900 Eur.

28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė