2018-10-03 Nr. AB-17411-3-61-3-03178-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2198-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03178-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, (toliau – ir atsakovas) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad suėmimo metu buvo konvojuojamas, o konvojavimo sąlygos buvo nepriimtinos. Pareiškėjo teigimu, konvojavimo metu buvo naudojami automobiliai, kurie neatitiko elementarių reikalavimų. Pareiškėjas dėl savo neįgalumo naudojasi vežimėliu ir negalėjo pats savarankiškai įlipti/išlipti į specialiuosius automobilius, todėl buvo pareigūnų traukiamas, dėl to patyrė baisius nepatogumus. Nurodė, kad konvojavimo automobiliuose trūko vietos, nebuvo šildymo, vėdinimo sistemos. Dėl visų šių nepatogumų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei Viešojo saugumo tarnyba (toliau – ir VST) būtų tinkamai elgusis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. VST nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms yra keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Taip pat konvojavimo metu patyręs nepatogumų, konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.

5. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad asmenų konvojavimas vykdomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės konvojavimo metu buvo pažeidžiamos, konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų neturi.

6. Dėl pareiškėjo reikalavimų dėl atsakovo veiksmų iki 2013 m. liepos 30 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą atmetė.

8. Įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimus ir atsižvelgdamas į ieškinio senatį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką ieškinio senaties taikymo klausimu teismas nusprendė pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovo atstovo prašymu taikyti trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d., ir padarė išvadą, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d.

9. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo 19 kartų konvojuojamas planinio konvojavimo maršrutais: Vilnius – Marijampolė – Vilnius, Vilnius – Kybartai – Vilnius, Vilnius – Alytus – Vilnius, Kaunas – Alytus – Kaunas.

10. Teismas, atsižvelgęs į CK nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

11. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai.

12. Atsižvelgęs į Taisyklių 3 punkte pateiktą specialiosios transporto priemonės sąvoką bei į Taisyklių 145 – 147 punktų nuostatas ir pareiškėjo skundo argumentus, kad jis teikė nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų ir pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau į tai konvojavimo metu atsižvelgta nebuvo, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie padarytą įrašą dėl pareiškėjo nusiskundimų konvojaus kelionės žurnale, kaip ir nėra duomenų, jog pareiškėjas atskiru skundu kreipėsi į VST.

13. Teismas atkreipė dėmesį į Taisyklių 106 ir 107 punktus. Iš byloje pateikto kelionės žiniaraščio ir automobilių, kuriais buvo vykdomi konvojavimai, registracijos liudijimų kopijų ir techninės apžiūros rezultatų teismas nustatė, kad transporto priemonės, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuotas 19 kartų, atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

14. Iš atsakovo atstovo VST pateiktų konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksmų tyrimų skyrius, teismas nustatė, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą teismas nenustatė.

15. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, susijusių su vietų trūkumu automobilyje, teismas atkreipė dėmesį į Taisyklių 106 ir 109 punktų nuostatas, bei iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nustatė, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių pretenzijų dėl vietos trūkumo automobilyje, o ir tie patys žiniaraščiai bei konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog leistinas pervežamų tokiais automobiliais asmenų skaičius nebuvo viršytas.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjo išdėstyti teiginiai yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais, duomenimis. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs.

17. Tokias išvadas teismas padarė, atsižvelgdamas į byloje pateiktus kelionės žiniaraščius, automobilių registracijos dokumentus bei automobilių techninės apžiūros rezultatų ataskaitas. Duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas, byloje nėra, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl jo konvojavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis teismas laikė nepagrįstais.

18. Teismas konstatavo, kad konvojuodami pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl VST vykdytų jo konvojavimų neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

III. 19. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tas pačias aplinkybes apie netinkamas konvojavimo sąlygas ir jo teisių pažeidimus, dėl kurių jis patyrė tiek fizinį skausmą, tiek ir dvasinius išgyvenimus, pabrėždamas, kad į jokius žurnalus jokie nusiskundimai nėra žymimi, tik pasišaipoma arba pasakoma, jog konvojuojamasis gali skųstis teismui.

21. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovo teiginiai apie konvojavimo sąlygas yra melagingi ir jais siekiama išvengti atsakomybės.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą

23. VST mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priimdamas motyvuotą bei pagrįstą 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė. VST teigia, kad pareiškėjo neįgalumas ar kitos sveikatos problemos tiesiogiai ar netiesiogiai nėra susiję su jo konvojavimo, vykdyto VST pareigūnų, įvykiais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia naujų objektyvių faktinių duomenų, įrodančių, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų konvojavimo sąlygų pervežant pareiškėją specialiaisiais automobiliais iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn., neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

25. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

27. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

28. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas priėmė šališką sprendimą, neįvertinęs visų aplinkybių, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

30. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 41–114), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (b. l. 115–119, 121–130, 132–143, 153–159, 168–191). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo ir šildymo sistemų. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, saugumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Be to, nei viename iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų ar pareigūnų elgesio, teikęs prašymus.

31. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė