2020-10-28 Nr. AB-20379-3-61-3-00454-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2078-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00454-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui. Laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms. Be to, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, nes sanitarinis mazgas nėra tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies. Iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, gamtinius reikalus turėjo atlikti stebint kameroje esančio asmens akivaizdoje. Be to, kameros neatitinka higienos reikalavimų – jose tamsu, trūksta apšvietimo, gryno oro. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl ko patyrė garbės ir orumo pažeminimą, kančias, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolat yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų.

Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklėmis) 14.6 punktu, pagal kurį kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m).

Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų Taisyklių reikalavimus. Nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis Taisyklių III skirsnyje nustatyta tvarka. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d.

įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 560 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2016 m. gegužės 11 d. vienas laikytas 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117; nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 175, kurios plotas 7,56 kv. m (1–2 asmenys kameroje); nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. laikytas 7,75 kv. m kameroje Nr. 323 (1–2 asmenys kameroje). Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentą, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas, atsižvelgęs į bylos duomenis, sprendė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir sprendė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 175 ir 323 buvo laikomas ne vienas, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu sanitarinio mazgo užuolaidos dar nebuvo įrengtos. Teismas spendė, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismas vertino, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 188 paras.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad kameros neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos ir apšvietimo, atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, iš kurių matyti, jog kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui langai); gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka normas; Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena, visos Lukiškių TI-K kameros yra aprūpintos valymo inventoriumi. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) patikrinimo aktai dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams patvirtina, kad: pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar artimu jo buvimui metu kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), 14 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; drėgmė neviršija nustatytų normų; palaikoma tinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra; nustatyti nežymūs pažeidimai operatyviai šalinami – kameroje Nr. 323 vizualiai matomi pelėsių požymiai pašalinti dar iki pareiškėją perkeliant į šią kamerą. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Todėl pareiškėjo teiginius dėl apšvietimo, vėdinimo teismas vertino kaip nepagrįstus.

9. Teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (ginčui aktualiu laikotarpiu sanitariniame mazge nebuvo įrengtos užuolaidos), teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas ir šiuo atveju adekvatus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 560 Eur.

III. 10. Pareiškėjas R. T. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas teigia, kad tualeto atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos neužtikrina reikiamo privatumo naudojantis tualetu.

12. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl nekonstatuotų pažeidimų dėl pelėsinio grybelio buvimo, nes atsakovo atstovas šalindamas pažeidimą tik laikinai nuvalo grybelį, tačiau jo iš esmės nepanaikina ir grybelis vis tiek laikosi ant kameros sienų ir po kelių savaičių nubyrėjus tinkui, grybelis matosi vėl.

13. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteistu žalos dydžiu, teigdamas, jog padaryta žala yra akivaizdžiai didesnė, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas. Teigia, kad neigiamas pasekmes jaučia iki šiol.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovo atstovas teigia, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietą ir plotą, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukštį sanitariniame mazge. Pažymi, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teigia, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl vertina, jog nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas R. T. pateiktame atsiliepime į Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovas teikia neteisingus duomenis ir vengia prisiimti atsakomybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

23. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

24. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. kamerose Nr. 117, Nr. 175 ir Nr. 323. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Padarytą išvadą apie ploto pakankamumą patvirtina byloje esanti medžiaga (b. l. 17–18, 24). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

26. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl apšvietimo, pelėsio ir vėdinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pelėsinis grybelis kamerose buvo net jį pašalinus, nes bylos duomenys patvirtina, jog pelėsių požymiai kameroje Nr. 384 buvo panaikinti, kameroje Nr. 323 vizualiai matomi pelėsių požymiai pašalinti dar iki pareiškėją perkeliant į šią kamerą, o kitose ginčui aktualiose kamerose pelėsio nenustatyta (b. l. 32–38, 44–47, 54–58, 62). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrindė, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais aspektais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl apšvietimo, pelėsio ir vėdinimo, t. y. nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl teismo konstatuoto pažeidimo, susijusio su privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimu, vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, kai jis kamerose Nr. 175 ir 323 buvo laikomas ne vienas (b. l. 17–18), t. y. 188 paras.

Pažymėtina, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad žemos pertvaros visiškai neužtikrino privatumo, todėl teismas visiškai pagrįstai vertino, jog šiuo atveju buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu.

Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge nebuvo įrengta net užuolaida (b. l. 26-27, 66), o patalpos atitvėrimas tik 1,5 m aukščio pertvara pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra pakankamas. Įvertinusi pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija atmeta atsakovo atstovo priešingus argumentus ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d, t. y. 188 paras, ir priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų šioje byloje nepateikta.

29. Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpį 188 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų.

31. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra teismo nustatyta 560 Eur suma. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgta į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TIK neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

32. Pareiškėjas prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta, kad pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų reikalavimai yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė