2013-06-12 Nr. AB-2693-3-61-3-02575-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1137/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02575-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. V. L. skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. V. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 1D-6248; 2) solidariai iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės priteisti nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neteisėtai neišmokėtą 24 169,05 Lt dydžio paskirtos valstybinės pensijos dalį.

Paaiškino, kad VRM sekretoriaus 2000 m. liepos 21 d. išvada Nr. 16638, nuo 2000 m. liepos 1 d. pareiškėjai neterminuotai paskirta 1 253,87 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už ištarnautus metus, tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. jai mokama tik dalis nustatyto dydžio paskirtos pensijos – 490 Lt per mėnesį. Taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau –ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir 1 bei 2 prieduose nurodytas formules, nuo 2010 m. iki skundo padavimo dienos pareiškėjai neišmokėta 24 169,05 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalis. Pažymėjo, kad aptartas teisinis reguliavimas pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai ribojo asmens teisę į nuosavybę. Remdamasi Konstitucinio Teismo nutarimais tvirtino, kad įstatymų leidėjas turi pareigą, įstatymu nustatydamas tam tikrą pensiją, įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėja negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutarimu) nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančia Konstitucijai pripažino tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kitas pensijos sumažinimo įstatymo nustatytas pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, tvirtino, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai/sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai, jos manymu, nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalies, todėl šiam ginčui spręsti turėtų būti taikomos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę apskaičiuotas pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8273 (K = 0,8273). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjos pensijos dydis buvo perskaičiuotas taip: 1 253,87 x 0,8273 = 1 037,33 Lt. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kiekvieną mėnesį pateiktais pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, sąrašais ir atsižvelgiant į pareiškėjos T. V. L. draudžiamąsias pajamas, pensija perskaičiuota pagal įstatymo 2 priedą. 2010 m. sausio mėn. perskaičiuotos valstybinės peną dydis – 497,09 Lt, koeficientas K2 – 0,4792 (1 037,33 x 0,4792 = 497,09 Lt). Toliau pareiškėjai buvo mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiko nurodytas įstatymo nuostatas, atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Nurodė, kad Konstitucijai neprieštarauja įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šio teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip negu nustato įstatymas ir mokėti T. V. L. paskirto 1 253,87 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjos T. V. L. skundą tenkino iš dalies: panaikino VRM 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 1D-6248-(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 17 239,77 Lt nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2000 m. liepos 1 d. neterminuotai buvo paskirta 1 144,86 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri sudarė 1 253,87 Lt. Pareiškėja su 2012 m. rugsėjo 13 d. prašymu kreipėsi į VRM ir prašė informuoti, kodėl jai išmokama sumažinta pensija ir kokia paskirtos pareigūno pensijos dalis prašymo padavimo dieną jai nebuvo išmokėta (b. l. 19–20). VRM 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1D-6248-(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ paaiškino pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jai mokėti 1 253,87 Lt dydžio pensiją bei išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią 24 169,05 Lt nepriemoką (b. l. 21–22). Remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8273), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją su priedu sumažino iki 1 037,33 Lt. Sumažinta pensija buvo perskaičiuojama dar kartą taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą atsižvelgiant į pareiškėjos turimų draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėja prašė priteisti skunde nurodytą neišmokėtą pensijos sumą, kurios ji negavo nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Iš Tarnybos 2012 m. lapkričio 2 d. pažymos Nr. 11D(P)-5173 buvo matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjai paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas iki 1 037,33 Lt. Vadovaujantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Taigi, pareiškėjai už nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. susidarė 17 239,77 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 33 194,56 Lt, tačiau išmokėta 15 954,79 Lt).

Atsižvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos prašomas panaikinti VRM sprendimas Nr. 1D-6248-(11) laikytinas sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šis sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Atsakovai nepagrįstai teigė, kad pareiškėjai turi būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuostatas. Teismo nuomone, priešingai, nei teigė atsakovai, pagal Laikinąjį įstatymą pareiškėjos valstybinė pensija negalėjo būti dar kartą perskaičiuojama taikant koeficientą apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją jai turint draudžiamųjų pajamų. Prašomas panaikinti sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Pažymėjo, kad pareiškėja neišmokėtą pensijos dalį laiko turtine žala, tačiau remiantis LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, analogiškoje byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir apeliantai) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos T. V. Lobodienės skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 43-45) nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 konstatuota, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai buvo teisėti ir, kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėjamu atveju atsakovas vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas;

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie apeliacinio skundo (b. l. 49).

Pareiškėja prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 51-52).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai T. V. L. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Apeliantai mano, kad teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams.

Pareiškėja skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. spalio 8 d. (b. l. 1–4), jos gaunamos pensijos ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., todėl darytina išvada, kad pareiškėja nėra praleidusi termino teisme ginti galimai pažeistas savo teises.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjos teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 17 239,77 Lt pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjos turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Taip pat pagrįstai panaikintas skundžiamas atsakovo sprendimas, nes šiame sprendime išreikšta atsakovo valia toliau taikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir atsisakyti mokėti pareiškėjai jos pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra sukėlęs pasekmes administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėja.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VRM, priimdama 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 1D-6248-(11), iš esmės neturėjo formalaus teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan