2016-03-22 Nr. AB-6319-3-64-3-00277-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-551-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00277-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–9), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 106, Nr. 96, Nr. 55, Nr. 21, Nr. 54, Nr.62 nežmoniškomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo 2–3 kv. m ploto (su baldais). Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, nes langai dėl juos dengiančių grotų atsidarydavo nedaug. Dėl pastato ir langų ypatumų esant blogai ventiliacijai, kamerose nuolat buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiūdavo, pradėdavo pūti. Sienų, lubų ir grindų paviršiai buvo avarinės būklės, pareiškėjo lova, jo teigimu, suvirinta vietoje. Kamerose Nr. 96, Nr. 55, Nr. 21, Nr. 54 sanitariniai mazgai k neatskirti nuo kameros bendros erdvės. Visose kamerose nebuvo unitazų, tik angos grindyse, blogai nusileisdavo vanduo, nebuvo ventiliacijos, praustuvės smarkiai surūdijusios. Tualetinį popierių duodavo blogos kokybės ir tik 1 ruloną per mėnesį, todėl užtekdavo tik 3 dienoms. Dušu leisdavo naudotis tik kartą per savaitę 15 min., o jame esančiais 10 purkštuvų vienu metu naudojosi 12 žmonių. Lietuvos valstybė, sudarydama tokias kalinimo sąlygas, pareiškėjo atžvilgiu pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjo teigimu pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo. Pareiškėjas teigė, kad nežmoniškos, žeminančios žmogaus orumą kalinimo sąlygos Šiaulių TI sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, todėl jam, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsniu, turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 36–45) atsakovo atstovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d. skirtingose kamerose su 3–11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,5 iki 5,87 kv. m. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pareiškėjas Šiaulių TI minėtu laikotarpiu iš viso buvo laikomas 200 dienų. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Be to, EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvencijos nuostatas.

Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro patikrinimas (toliau – ir VSC) dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams nebuvo atliktas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo atstovas paaiškino, kad įstaigos kameros vėdinamos natūraliu būdu, atidarius langus, ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Šiaulių TI neteisėtas veikimas, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl oro trūkumo ir drėgmės, negali būti konstatuotas, nes tokie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kurie, be kita ko, negali būti atlikti ir dėl pastato statuso. Tai, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimais, patvirtinta ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 2 d. pažyma Nr. 62/08-116, kurioje nurodytas ir kamerose esantis inventorius.

Pareiškėjo argumentai dėl kalinimo antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl atmestini. Byloje nėra duomenų, kad kalinimo metu pareiškėjas būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir su tuo susijusių nepatogumų ar kitų jo laikymo sąlygų. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančias teisės normas, užtikrina higienos normų laikymąsi dušo patalpose (atliekami patalpų pagrindinis valymas ir dezinfekcija). Tai patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 pateiktos išvados.

Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas ir veikiantis sanitarinis mazgas, nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimas, o unitazų neįrengimas nelaikytinas pažeidimu, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai taip pat laikytini nepagrįstais.

Šiaulių TI kalinamųjų apatiniai drabužiai ir patalynė skalbiami nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. sudarytos sąlygos už asmeninėse sąskaitose esančias lėšas naudotis ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugomis. Dėl švaros ir tvarkos kamerose atsakovo atstovas pažymėjo, jog kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, jų pareigą rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosios patalpose numato ir Higienos normos HN 76:2010 58 punktas. Nors dėl riboto biudžeto Šiaulių TI neturi galimybės visas kameras aprūpinti valymo inventoriumi, esant poreikiui ir paprašius, valymo inventoriaus komplektas yra išduodamas į kiekvieną kamerą.

Šiaulių TI patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui. Šiaulių VSC 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 konstatavo, kad deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma mechaniniu ir cheminiu būdu ir pažeidimų nenustatė. Pagal Higienos normos HN 76:2010 63 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas (4.20), t. y. pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – ir MBA normos).

Pareiškėjas, teigiantis, kad jam buvo išduodama per mažai tualetinio popieriaus, būtiniausiomis higienos priemonėmis buvo aprūpintas pagal nustatytas normas. Pareiškėjui neįrodžius, kad jam buvo padaryta žala, o Šiaulių TI administracijai veikus teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nenustačius tiesioginio priežastinio ryšio tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Šiaulių TI siekė pagal galimybes įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir neveikė išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas neužtikrinant minimalaus ploto buvo trumpas, neigiamas poveikis buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 84–91) pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinama esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d. Šiaulių TI sąlygų, teigdamas, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis.

Atsižvelgęs į pareiškėjo nusiskundimus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra aktualios Konvencijos 3 straipsnio nuostatos bei su jų taikymu susijusi EŽTT jurisprudencija, pagal kurią tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių TI 2015 m. sausio 30 d. pažymos (b. l. 47) teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d. Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 213 dienų: kameroje Nr. 106 nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. su 3–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,93 iki 5,86 kv. m; kameroje Nr. 96 nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. su 6–7 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 2,36 iki 2,70 kv. m; kameroje Nr. 55 nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. su 7–11 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 1,56 iki 2,34 kv. m; kameroje Nr. 21 nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. su 7–8 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 2,08 iki 2,34 kv. m; kameroje Nr. 54 nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. vasario 20 d. su 5–11 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 1,49 iki 2,99 kv. m; kameroje Nr. 62 nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. kovo 5 d. su dar 5–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,12 iki 2,83 kv. m. Iš minėtų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 172 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis už nustatytą 3,6 kv. m normą (teko tik 1,49–2,99 kv. m.), o 41 dieną pareiškėjui tenkantis kameros Nr. 106 plotas iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 2,93 iki 5,86 kv. m). Atsižvelgęs į tai, kad iš Šiaulių TI pateiktos pažymos negalima tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nes atsakovas tikslios informacijos apie pareiškėjui tekusį kameros plotą nepateikė, teismas šią aplinkybė vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad pareiškėjo visas 213 dienų Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimalaus kameros ploto, kuris turi tekti vienam asmeniui, aspektu. Įvertinęs tai, kad kameros, be kita ko, buvo užstatytos baldais, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas tam tikru laikotarpiu buvo itin mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu būtų buvę atlikta Šiaulių VSC patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, bei nesant kitų įrodymų dėl kamerų netinkamos būklės, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Pagal Eksploatavimo taisyklių 2 punkto ir Higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatas, Šiaulių TI, kuris pastatytas ir įrengtas iki šių teisės aktų įsigaliojimo, taikytinos tik tos Eksploatacijos taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas iš pateiktų įrodymų nustatė, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę (b. l. 48–50, 52, 53). Šiaulių VSC, 2012 m. birželio 25 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų atitikties Higienos normai HN 76:2010 patikrinimą, esminių pažeidimų nenustatė, konstatavo, kad prausimosi – švarinimosi patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, dušo patalpų durys dengtos skarda, dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsio nėra, kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu ir muilu, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurių metu atliekama patalpų dezinfekcija, valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“ 1 % ir „Mikrobac forte“ 1,5 %, dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas ir registracijos įrašai apie valymą yra (b. l. 54–59). Įvertinęs minėtus duomenis, teismas pareiškėjo teiginius dėl naudojimosi dušu pripažino nepagrįstais.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5 punktas numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pagal Šiaulių TI duomenis (2015 m. vasario 2 d. pažyma Nr. 62/08-116), sanitarinio mazgo patalpa gyvenamosiose patalpose atitverta nuo kito kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema (b. l. 48–50). Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti duomenys paneigia, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, tačiau tuo pačiu patvirtina, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatytų reikalavimų, nes kamerose nebuvo įrengti unitazai.

Pagal MBA normas, suimtieji ir nuteistieji vieną kartą per mėnesį turi būti aprūpinami skalbiamuoju ir tualetiniu muilu (200 g skalbiamojo ir 100 g tualetinio), tualetiniu popieriumi (1 rulonas), dantų šepetėliu (1 vnt.), dantų pasta (50 ml ), vienkartiniais skustuvais (4 vnt.). Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog mėnesiui gaudavo 1 ruloną tualetinio popieriaus, todėl jo pretenzijas dėl aprūpinimo tualetiniu popieriumi teismas pripažino nepagrįstomis.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (213 dienų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, EŽTT ir LVAT praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o turi būti atlyginami pinigais.

Teismas pabrėžė, kad atitinkamą laikotarpį buvo labai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, kuri sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Įvertinęs byloje esančius duomenis (įskaitant pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje padarytus įrašus (b. l. 20–34), teismas nusprendė, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų pagrindas vertinti pareiškėjo nurodyta suma, tačiau dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 500 Eur.

III. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 94–96) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apelianto teigimu, teismas neteisingai apskaičiavo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, nes šis laikotarpis buvo ilgesnis, nepagrįstai taikė 3,6 kv. m ploto minimalią normą, nes pareiškėjas neprašė taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė skaičiuoti, kad vienam asmeniui priklauso teisė į minimalų 4 kv. m plotą, neįskaitant užstatyto baldais. Teismas neteisingai vertino pareiškėjo nusiskundimus, nemotyvavo kodėl spręsdamas dėl net neturtinės žalos atlyginimo nesivadovavo EŽTT praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu (b. l. 102–105) prašo apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių TI nuomone, teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė įstatymų ir aplinkybių, kuriomis gali būti grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui 213 parų nebuvo užtikrintas Įsakyme Nr. V-124 numatytas minimalus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotas (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.), įvertinęs visų nustatytų aplinkybių visumą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, nes jis, pasak apelianto, yra ilgesnis, nepagrįstai skaičiavo, kad gyvenamasis plotas vienam asmeniui 3,6 kv.m, nes pareiškėjas neprašė taikyti Lietuvos teisę, o prašė skaičiuoti, kad gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra 4 kv.m., neįskaitant baldų. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika, netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė visos jo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti.

Dėl apelianto argumentų, kad jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Apelianto argumentai, kad jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, o prašė vertinti, kad gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui norma yra 4 kv.m., neįskaitant baldų, atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui ir kt.), vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis Nr. A822-1395/2013). Pareiškėjas netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą perpildytose kamerose, kiti jo nusiskundimai (kamerose trūko oro, buvo drėgna, nešvaru, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, o nusiskundimai dėl naudojimosi dušu, aprūpinimo asmens higienos priemone (tualetiniu popieriumi) laikytini savarankiškais, t.y. nesusijusiais su laikymu perpildytose kamerose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes patiems rinkti įrodymus, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo vykdymo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas savo skunde nurodė pakankamai detalius nusiskundimus dėl laikymo kiekvienoje iš Šiaulių TI kamerų sąlygų, taip pat asmens higienos klausimais. Nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos asmeniui plotas, taip pat kitos teisės aktų nustatytos sąlygos, kurių neužtikrinimu jis skundžiasi, tenka atsakovui, kurį atstovauja Šiaulių TI.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas atitikties Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui aspektu, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas negalėjo pateikti duomenų koks būtent asmenų skaičius buvo laikomas kiekvieną pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje parą, o nurodė asmenų skaičių intervale „nuo-iki“ pagal kiekvieną pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje periodą. Taigi atsakovo atstovas pateikė duomenis tik apie tai koks gyvenamosios patalpos plotas teko vienam asmeniui, kai atitinkamoje kameroje buvo mažiausias arba didžiausias asmenų skaičius. Nors šie duomenys nėra individualizuoti pagal kiekvieną pareiškėjo laikymo Šiaulių TI atitinkamoje kameroje parą, tačiau jie yra pakankamai išvadoms, kad 172 paras iš visų 213 laikymo Šiaulių TI parų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui) tiek esant mažiausiam, tiek didžiausiam kameroje laikytų asmenų skaičiui (teko nuo 1,50 kv. m iki 2,99 kv. m). Atsižvelgus į tai, kad kamerose yra atitinkami baldai, šis pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis. Tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.106 (nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d.) kartu su 3-7 asmenimis (41 parą), o gyvenamosios patalpos ploto dalis vienam asmeniui keitėsi nuo 5,86 kv. iki 2,93 kv. m., todėl atitinkamais periodais vienam asmeniui tekusi gyvenamosios patalpos dalis galėjo atitikti minimalią gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą (ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui), tačiau atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje būtent tomis paromis, kai joje laikomų asmenų skaičius buvo mažiausias ir galėjo atitikti Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo laikymo sąlygos kameroje Nr.106 negali būti pripažintos atitikusiomis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus ir laikytina, kad pareiškėjui visais jo laikymo Šiaulių TI laikotarpio nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d. periodais (iš viso 213 parų) nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui..

Apelianto teiginiai esą jo teisių pažeidimo laikotarpis buvo ilgesnis nepagrįsti jokiais skaičiavimais ir konkrečiais nesutikimo su teismo sprendimu argumentais, neatitinka bylos faktinių aplinkybių, todėl atmestini.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas buvo itin mažas. Byloje nustatyta, kad kameroje Nr. 54, kai vienam asmeniui teko nuo 1,49 iki 2,99 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas 6 paras, kameroje Nr. 55, kai vienam asmeniui teko nuo 1,56 iki 2,34 kv. m - 12 parų, kameroje Nr.54, kai vienam asmeniui teko nuo 1,63 iki atitinkamai iki 2,24 kv. m. ar 2,56 kv.m., buvo laikomas 95 paras. Nurodytas gyvenamasis plotas dėl užstatymo baldas buvo dar mažesnis. Į šias aplinkybes atsižvelgtina (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Tokios laikymo sąlygos laikytinos ribojančiomis asmens galimybę judėti gyvenamojoje patalpoje, ypač tai svarbu, kai asmuo tokiomis sąlygomis tardymo izoliatoriaus kameroje laikomas ilgą laiką ir nepertraukiamai.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neužtikrinant jam minimalaus gyvenamojo ploto Šiaulių TI buvo laikomas ilgai (iš viso 213 parų), o dalį šio laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas itin perpildytose kamerose, ribojančiose galimybę judėti, tokios suėmimo vykdymo sąlygos viršija įprastus suėmimo (kalinimo) lemiamus suvaržymus ir nepatogumus, žemina žmogaus orumą, sukelia esminius nepatogumus ir dvasines kančias, kurios pasiekia minimalų žiaurumo lygį, poveikio tokiomis sąlygomis laikytam asmeniui prasme patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais, todėl pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra pagrindas pripažinti ne tik tai, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip to reikalavo Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies, Higienos normos HN 76:2010 6 punktas, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, bet yra pagrindas konstatuoti, kad nustatytos pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėją, išskyręs jį iš kitų Šiaulių TI laikomų asmenų ir tyčia bloginęs jam suėmimo vykdymo sąlygas.

Taigi nagrinėjamu atveju byloje yra nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 -890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1655/2013).

Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, maudymosi duše, aprūpinimo tualetiniu popieriumi ir kitais klausimais ir juos įvertino įrodymų bei teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo motyvais dėl šių pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų vertinimo, tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015 ir kt.)

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2016 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-926-624/2016 ir kt.), nustačiusi, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos perpildytose kamerose nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu, iš dalies sutinka su apeliantu, kad teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti, nėra pakankama kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus (CK 6.250 straipsnis), kuriuos pareiškėjas patyrė dėl byloje nustatytos trukmės (213 parų), masto ir intensyvumo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurie pasiekė minimalų žiaurumo lygį. Sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina ir į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), t.y. į tai, kad (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 5 d.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtintas 800 Lt (231,70 Eur), 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtintas 850 Lt (246,18 Eur) ir 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtintas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalios mėnesinės algos dydžiai), į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 2000 Eur suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrtūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė