2022-12-28 Nr. AB-31849-3-61-3-02207-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1021-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02207-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. birželio 20 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad visą laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 11 d iki 2019 m. birželio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) ir jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamos patalpos plotas – 3.6 kv. m. Kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, o kamerų plotas nesiekdavo 7,5 kv. m. Į kamerų plotą buvo įskaičiuojami lova, stalas bei sanitarinis mazgas.

3. Sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat kameros durų, todėl nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjas jautė įtampą, stresą, dvasinius išgyvenimus, dėl to pareiškėjui sutriko miegas, jis nesijausdavo pailsėjęs, buvo irzlus ir todėl konfliktavo su kitu kameroje esančiu nuteistuoju.

4. Nurodytos sąlygos žemino pareiškėjo garbę bei orumą, jis jautėsi kankinamas. Tokiomis sąlygomis kameroje privalėjo praleisti daugiau nei 23 val. per parą, kadangi į pasivaikščiojimų kambarį būdavo vedamas tik 1 kartą per dieną 1 valandai. Tai apribojo pareiškėjo, kaip rūkančio asmens, teises, patenkinti savo poreikius. Nors parduotuvėje galėjo nusipirkti tabako produktų, kameroje jų laikyti ar naudoti negalėjo.

5. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Vilniaus PN pateikė duomenis apie pareiškėjo kalėjimą atitinkamose kamerose laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. birželio 20 d., bei nurodė, kad ploto reikalavimas vienam asmeniui kameroje nebuvo pažeistas.

7. Dėl pareiškėjo skundo argumentų atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamosios kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Priešingai, nei nurodė pareiškėjas, baldai iš kamerų ploto nėra išskaičiuojami.

8. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę tiek elgesio, tiek saugumo kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

9. Sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos būdavo atitverti 1,5 m aukščio tvorele taip pat užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas teisės aktų nuostatoms neprieštaravo.

10. Vadovaujantis teisės aktais, kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis gryname ore. Vadovaujantis teisiniu reguliavimu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys. Atitinkamai, jei asmuo buvo paskirtas į gyvenamąją kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis arba kitu atveju kartu su rūkančiais asmenimis, į pasivaikščiojimą tas asmuo buvo išvedamas taip, kaip buvo paskirtas į gyvenamąją kamerą ir ne kitaip.

11. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas suimtiesiems ir nuteistiesiems, tai pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K Priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, griežtai buvo draudžiama rūkyti.

12. Pareiškėjas į administraciją dėl skunde nurodytų nusiskundimų ginčo laikotarpiu nesikreipė.

13. Pareiškėjas savo skundą grindė deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2021 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. birželio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

16. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 ir 6.271 straipsnius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111 punktą.

17. Teismas, atsižvelgęs į Vilniaus PN pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatė, kad viso ginčo laikotarpiu vienam asmeniui privalomas tekti 3,6 kv. m. ploto reikalavimas kamerose Nr. 167 ir 195 nebuvo pažeistas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam nepažeidžiant gyvenamojo ploto reikalavimų, ginčo laikotarpiu, nebuvo pažeista.

18. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), LVAT praktiką, nurodė, kad nenustatytas nei nacionalinės teisės akto, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimas dėl ploto gyvenamojoje patalpoje neužtikrinimo. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl baldų ir kitų įrenginių išskaičiavimo iš gyvenamosios patalpos ploto.

19. Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Teismas išanalizavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktį, atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie įrengtus sanitarinius mazgus Lukiškių TI-K, EŽTT ir LVAT praktiką dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista jo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.

20. Teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį pareiškėjui, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniu mazgu viso ginčo laikotarpiu (atskaičius paras, kai pareiškėjas kameroje kalėjo vienas) 69 paras. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys.

21. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir trukmę (69 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių ar, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pakenkti pareiškėjui ar išskirti jį iš kitų asmenų, bei į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 150 Eur.

III. 22. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

23. Vilniaus PN apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti Vilniaus PN atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

24. Vilniaus PN akcentuoja, kad sanitariniai mazgai įrengti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, siekiant užtikrinti privatumą, sanitariniai mazgai visose gyvenamosiose kamerose nuo bendro kameros ploto buvo atitverti 1,5 m aukščio pertvaromis ir buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

25. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nenustatyti neteisėti veiksmai. Pareiškėjas neįrodė, kad buvo padaryta neturtinė žala ir kodėl turi būti priteista pareiškėjo nurodyta suma.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. K. kildina dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. birželio 20 d. (trūko gyvenamo ploto, nebuvo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu), atlyginimo priteisimo.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m, konstatavo, kad šiuo atžvilgiu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti. Teismas taip pat darė išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu 69 paras, todėl priteisė pareiškėjui 150 Eur.

28. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad sanitariniai mazgai įrengti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad buvo padaryta neturtinė žala ir pagrindo pareiškėjo nurodytos sumos priteisimui.

29. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

30. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021).

31. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo pakankamai detaliai išnagrinėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įvertinti bylos šalių pateikti įrodymai, išanalizuotas aktualus teisinis reglamentavimas, laikantis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo skunde ir atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus argumentus bei aplinkybes ir juos įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

32. Dėl Vilniaus PN apeliacinio skundo argumento, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

33. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 71 parą, iš jų 2 paras kamerose buvo laikomas vienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas 69 paras Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

34. Neturtine žala teismų praktikoje pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (69 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė