2023-04-26 Nr. AB-8879-3-61-3-00238-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-506-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00238-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 29.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Auto Idea“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. V-501 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“ (toliau – ir Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas ūkinę komercinę veiklą, t. y. paprastąjį pastatų valymą, kitą pastatų ir pramoninio valymo veiklą, statybos ir baigiamuosius bei apdailos darbus pradėjo vykdyti 2011 m. rugsėjo 12 d. Pareiškėjui 2016 m. gruodžio 1 d. suteiktas socialinės įmonės statusas.

2.2. Tarnybos direktorius 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ (toliau – ir Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymas) nutarė pareiškėjui sustabdyti visą valstybės pagalbos mokėjimą nuo šio įsakymo priėmimo dienos. Šis Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymas priimtas, atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2012 m. kovo 31 d. ir 2013 m. rugsėjo 3 d. pradėjo ikiteisminius tyrimus baudžiamosiose bylose Nr. 18-1-00654-12 ir Nr. 12-1-03159-13 dėl pareiškėjo galimai padarytų nusikalstamų veikų, o 2012 m. kovo 31 d. pradėjo ikiteisminius tyrimus baudžiamosiose bylose Nr. 18-1-00654-12, Nr. 02-2-00707-15, Nr. 12-1-03159-13 dėl pareiškėjo direktoriaus T. L. (toliau – ir Direktorius) galimai padarytų nusikalstamų veikų.

2.3. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. reikalavimas, kad valstybės pagalbos mokėjimų siekiančiai gauti įmonei, jos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui negali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisės aktuose nustatytas nebuvo ir nebuvo taikomas veikiančioms socialinėms įmonėms, gaunančioms valstybės pagalbą. 2019 m. rugsėjo 19 d. priėmus Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2427 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Įstatymas išdėstant jį nauja redakcija, kuri pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., pradėjo galioti Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto (Valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai tenkinamos visos šios sąlygos: <...> 8) socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo), 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto (Valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra sustabdomas, atsiradus bent vienai iš šių sąlygų: <...> 3) kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2–8 punktuose), 8 dalies 2 ir 3 punktų (Valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei nutraukiamas, kai: <...> 2) neatsiranda šio straipsnio 5 dalyje nurodyti sustabdytos valstybės pagalbos atnaujinimo pagrindai; 3) ilgiau kaip 6 mėnesius nuo sprendimo sustabdyti valstybės pagalbą priėmimo dienos netenkinama bent viena šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose nurodyta sąlyga arba neatsiranda šio straipsnio 7 dalyje nurodytas pagrindas išmokėti sustabdytą subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms) nuostatos.

2.4. Ikiteisminiai tyrimai, dėl kurių buvo priimtas Tarnybos 2020 m. kovo 23 d. įsakymas, pradėti iki pareiškėjas įgijo socialinės įmonės statusą ir iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Šie ikiteisminiai tyrimai buvo ne kartą nutraukti ir vėl atnaujinti. Dėl pareiškėjo galimai padarytų nusikalstamų veikų teisiškai vertinamas pareiškėjo veiklos laikotarpis nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 9 d., o dėl Direktoriaus galimai padarytų nusikalstamų veikų teisiškai vertinami Direktoriaus veiksmai, atlikti laikotarpyje nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. birželio 9 d. Nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariamas pareiškėjas ir Direktorius, nesusijusios su pareiškėjo vykdoma socialine veikla, dėl kurios pareiškėjui buvo suteiktas socialinės įmonės statusas.

2.5. Nuo 2020 m. sausio 1 d. dėl pareiškėjo ir Direktoriaus nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai dėl Įstatyme nurodytų nusikalstamų veikų. Pakeitimo įstatyme nebuvo nustatytas joks pereinamasis terminas. Todėl nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančios Įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos pareiškėjo atžvilgiu dėl jo (ir Direktoriaus) praeityje įvykusių įvykių, nes taip pažeistas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principas. Šio principo neatitinka ir situacija, kai priėmus Pakeitimo įstatymą, nustatomi nauji įpareigojimai socialinės įmonės statusą turinčiam ir valstybės pagalbos mokėjimus siekiančiam gauti asmeniui ne tik nuo 2020 m. sausio 1 d., bet ir apskritai, kaip nustatyta, nuo neapibrėžto termino praeityje. Tai prieštarauja ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

2.6. Tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. V-416 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ (toliau – ir Tarnybos 2020 m. spalio 23 d. įsakymas) pareiškėjui buvo nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, nurodant, be kita ko, kad dėl to, jog priimtas Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymas, pareiškėjas netenkina Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, kadangi 2012 m. kovo 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-00654-12, prie kurio prijungti dar du ikiteisminiai tyrimai bylose Nr. 12-1-03159-13 ir Nr. 02-2-00707-15 dėl Direktoriaus galimai padarytų sunkių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio (sukčiavimas) 1 ir 2 dalyse.

2.7. Pareiškėjas iki valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo ir jos vėlesnio nutraukimo, teikė paslaugas verslo subjektams, teikdamas jiems valymo, apsaugos paslaugas. Pareiškėjas, gaudamas valstybės pagalbą darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo mokesčio daliniam kompensavimui, galėjo lygiomis sąlygomis konkuruoti su kitais valymo paslaugų rinkos dalyviais, pas kuriuos nedirba tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai ir kurie dėl to yra našesni, greitesni, konkurencingesni. Sustabdžius valstybės pagalbos mokėjimus, pareiškėjas nebegavo subsidijos neįgaliųjų darbuotojų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms. Nors pas pareiškėją dirbo tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai, tačiau jų darbo vietos nustojo būti remiamos valstybės subsidijomis pagal Įstatymą. Visa tai nulėmė ženklų neįgaliųjų darbuotojų skaičiaus sumažėjimą (2020 m. balandžio 29 d. pas pareiškėją dirbo 71 darbuotojas, iš jų – 64 priklausė tikslinėms grupėms, o 2020 m. lapkričio 26 d. pas pareiškėją dirbo per pus mažiau visų buvusių darbuotojų, t. y. tik 32, iš jų – 31 priklausė tikslinėms grupėms).

2.8. Tarnybos priimti aktai, kuriais valstybės pagalbos mokėjimas buvo sustabdytas, o vėliau nutrauktas, tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjui skundžiamu Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymu buvo panaikintas jam suteiktas socialinės įmonės statutas. Dėl šių teisės aktų pareiškėjas neteko daugiau nei pusės tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, nebegalėjo priimti į darbą naujų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, mokėti jiems konkurencingo darbo užmokesčio, lyginant su kitomis socialinėmis įmonėmis, prisiimti pelningų užsakymų, o tai lėmė pareiškėjui suteikto socialinės įmonės statuso panaikinimą.

2.9. Įstatymu nustačius naujus reikalavimus socialinėms įmonėms, siekiančioms gauti subsidijas neįgaliųjų darbuotojų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms, darbo rinkoje tapo itin paklausūs tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai. Dėl to, kad pareiškėjas nebegalėjo mokėti konkurencingo darbo užmokesčio, pareiškėjo darbuotojai perėjo dirbti į kitas socialinių įmonių statusą turinčias įmones.

2.10. Įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, kuriuo sugriežtinti reikalavimai socialinėms įmonėms, darbo rinkoje pradėjo trūkti tikslinėms grupėms priklausančių bedarbių, kuriuos pareiškėjas būtų galėjęs įdarbinti. Todėl Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas 2020 m. spalio 28 d. raštu Nr. SD(19.1)-11313 „Dėl atitikimo Socialinių įmonių įstatymo nuostatoms (UAB Auto Idea)“ (toliau – ir Tarnybos 2020 m. spalio 28 d. raštas) nurodytas pasiūlymas neatitiko darbo rinkoje realiai susiklosčiusios situacijos ir buvo praktiškai neįgyvendinamas. Tai, kad pareiškėjas nesikreipė į Tarnybą dėl neįgaliųjų įdarbinimo negali sukelti pareiškėjui neigiamų padarinių, tokių kaip socialinės įmonės statuso panaikinimo.

2.11. Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymas yra nepagrįstas, juo pareiškėjui pritaikyta neadekvati ir neproporcinga bei neprotinga priemonė, pažeidžianti pas pareiškėją dirbančių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų ir paties pareiškėjo teisėtus interesus ir tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus, priimant naują Įstatymą.

2.12. Įstatyme (ir kituose įstatymuose) nenustatyta, kad socialinėms įmonėms, jų vadovams ir įgaliotiems atstovams būtinas maksimalus, ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas, lojalumas Lietuvos valstybei, jokio šešėlio nebuvimas, kurį paneigia ne tik nustatytas kaltumas padarius nusikalstamą veiką, bet ir tam tikros reikšmingos faktinės aplinkybės, taip pat ir susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika, net nesprendžiant asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas dar nereiškia, kad asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas ir Direktorius) yra kaltas dėl nusikalstamų veikų, kurių padarymu yra įtariamas, atlikimo, kad bus tikrai priimtas galutinis apkaltinamasis teismo nuosprendis, iki kurio praėjimo gali praeiti nemažas laiko tarpas, o valstybės pagalbos nutraukimas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir vėliau socialinės įmonės statuto panaikinimas yra akivaizdžiai neproporcinga, per griežta priemonė tiems tikslams, kurių valstybė siekė, suteikdama socialinės įmonės statusą juridiniams asmenims ir teikdama valstybės pagalbą įmonėms. Todėl akivaizdu, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 2 dalies 1 punktas, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 8 dalies 2, 3 punktai galimai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją.

2.13. Teismo procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. eI2-3497-816/2020 ir Nr. eI2-490-426/2022 turės tiesioginę įtaką nagrinėjant administracinę bylą, tačiau teisminiai procesai šiose administracinėse bylose dar nėra pasibaigę. Todėl nagrinėjama byla turi būti sustabdyta iki įsiteisės nurodyti teismo procesiniai sprendimai.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė:

3.1. Pareiškėjui 2016 m. gruodžio 1 d. buvo suteiktas socialinės įmonės statusas, galiojant 2004 m. birželio 1 d. priimto Įstatymo redakcijai, kuriame nebuvo numatytas reikalavimas, kad valstybės pagalbą siekiančiai gauti socialinei įmonei, jos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui negali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kuris atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajai Įstatymo redakcijai.

3.2. Vykdant Įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatas ir atsižvelgiant į tai, jog tebevyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose dėl pareiškėjo ir Direktoriaus galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat į tą aplinkybę, jog nuo Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymo priėmimo dienos praėjo daugiau nei 6 mėnesiai, buvo priimtas Tarnybos 2020 m. spalio 23 d. įsakymas, kuriuo buvo nutrauktas visos valstybės pagalbos mokėjimas pareiškėjui.

3.3. Pareiškėjui negalėjo susiformuoti pagrįstas lūkestis, kad valstybės pagalba bus skiriama (t. y. liks nepakitusi), neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ir Direktoriui yra pradėti ikiteisminiai tyrimai, ypač atsižvelgus į tai, kad šie ikiteisminiai tyrimai pradėti dėl galimo sunkaus nusikaltimo, o ir pareiškėjui, ir Direktoriui 2018–2019 metais jau ir pareikšti kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo padarymo.

3.4. Pareiškėjo skundo argumentai, kad pareiškėjui, tuo metu, kai buvo suteiktas socialinės įmonės statusas, reikalavimai nebuvo numatyti iki 2020 m. sausio 1 d. galiojančiuose teisės aktuose (Įstatyme), kurie buvo taikomi valstybės pagalbą gaunančioms socialinės įmonės statusą turinčios įmonėms, neturi teisinio pagrindo, nes pareigą tikrinti socialinės įmonės atitiktį reikalavimams Tarnyba turi kiekvieną kartą, gavusi mokėjimo prašymą gauti valstybės pagalbą. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje aptarti visi atvejai dėl Įstatymo nuostatų taikymo.

3.5. Nors Tarnyba 2020 m. spalio 28 d. raštu informavo pareiškėją dėl neatitikimo Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms ir nurodė, kad, siekiant įvertinti, ar Tarnyboje yra registruotų Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, pasiūlė pareiškėjui užregistruoti laisvą darbo vietą bedarbių atrankai ir įdarbinimui, tačiau pareiškėjas per 2020 m. liepos–lapkričio mėnesius nė karto nesikreipė į Tarnybą dėl neįgaliųjų įdarbinimo.

3.6. Nustačius, kad pareiškėjas, kiekvieną mėnesį teikdavo informaciją apie dirbančius neįgaliuosius, galima teigti, jog pareiškėjas žinojo, jog kelis mėnesius neatitinka Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos dėl neįgaliųjų darbuotojų, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis skaičiaus. Be to, jau teikdamas prašymą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo pareiškėjas galėjo ir turėjo protingai numatyti, jog ateityje gali kilti problemų prašant valstybės pagalbos bei išlaikant socialinės įmonės statusą, vien dėl to, jog pareiškėjui ir Direktoriui buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų veikų.

3.7. Tarnyba turėjo pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą. Tarnyba neturi pasirinkimo laisvės vykdyti ar nevykdyti Įstatymo nuostatų, nes Įstatyme imperatyviai įtvirtinti atvejai, kada valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei sustabdomas ar nutraukiamas bei kada panaikinamas socialinės įmonės statusas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė:

5.1. Pareiškėjas įsteigtas 2011 m. rugsėjo 12 d. ir verčiasi ūkine komercine veikla: paprastuoju pastatų valymu (EVRK2 81.21), kita pastatų ir pramoninio valymo veikla (EVRK2 81.22), kita valymo veikla (EVRK2 81.29), kiti statybos ir baigiamieji, ir apdailos darbai (EVRK2 43.39).

5.2. Pareiškėjui 2016 m. gruodžio 1 d. suteiktas socialinės įmonės statusas.

5.3. Pareiškėjas, atstovaujamas Direktoriaus, su Tarnyba 2017 m. rugsėjo 18 d. pasirašė sutartį Nr. SI-0-34/17 „Dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos“, kurioje Tarnyba įsipareigojo išmokėti pareiškėjui subsidiją 10 neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, o pareiškėjas įsipareigojo 36 mėnesius išlaikyti darbo vietas, įsteigtas pasinaudojant valstybės pagalbą. Pareiškėjo sutartiniai įsipareigojimai baigėsi 2020 m. lapkričio 21 d.

5.4. Tarnyba 2020 m. kovo 6 d. gavo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą Nr. 9R-A-4919, kuriame nurodyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12 ir 2013 m. rugsėjo 3 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-03159-13 dėl pareiškėjo galimai padarytų nusikalstamų veikų, taip pat 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, Nr. 02-2-00707-15 ir Nr. 12-1-03159-13 dėl Direktoriaus galimai padarytų nusikalstamų veikų.

5.5. Atsižvelgusi į tai, Tarnyba priėmė Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą pareiškėjui nuo šio įsakymo priėmimo dienos.

5.6. Tarnyba priėmė 2020 m. spalio 23 d. įsakymą, kuriuo pareiškėjui nutraukė valstybės pagalbos mokėjimą. Šiame įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas netenkina Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, nes 2012 m. kovo 31 d. Vilniaus AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas, prie kurio prijungti dar du ikiteisminiai tyrimai dėl Direktoriaus galimai padarytų sunkių nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio (sukčiavimas) 1 ir 2 dalyse.

5.7. Tarnyba, vadovaudamasi Įmonių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 4 dalimi, 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.1 punktu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225 patvirtintu Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas) 13.1 ir 16 punktais bei atsižvelgdama į Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento 2020 m. spalio 28 d. rašte Nr. SD(19.1)-11335 „Dėl atitikimo socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms“ ir pareiškėjo pažymose apie darbuotojų skaičių 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais pateiktą informaciją, kad pareiškėjo darbuotojai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis ar neviršijantis 40 proc. darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais sudarė atitinkamai 30,24 proc., 29,27 proc., 28,01 proc., 25,79 proc., 22,78 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus, priėmė skundžiamą Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymą, kuriame nusprendė panaikinti pareiškėjui socialinės įmonės statusą, nes pareiškėjas daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės ar 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, t. y. 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais pareiškėjo darbuotojai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis ar neviršijantis 40 proc. darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sudarė mažiau kaip 40 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus.

6. Teismas aptarė Įstatymo (2004 m. birželio 1 d. Nr. IX-2251 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d., kai pareiškėjui buvo suteiktas socialinės įmonės statusas) nuostatas (2, 3 str., 3 str. 1 d. 1 p.), Pakeitimo įstatymo nuostatas (2 str. 1 ir 2 d.), Įstatymo nuostatas (11 str. 1 d. 6 p., 14 str. 1 d.).

7. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais kreipėsi į Tarnybą dėl neįgaliųjų įdarbinimo. Teismas pažymėjo, kad šio fakto neginčija ir pats pareiškėjas. Teismas nurodė ir tai, kad byloje nėra ginčo, jog 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumas, sudarė atitinkamai 30,24 proc., 29,27 proc., 28,01 proc., 25,79 proc., 22,78 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių pareiškėjo darbuotojų skaičiaus, t. y. mažiau nei 40 proc. Teismas atkreipė dėmesį, kad paties pareiškėjo duomenimis, 2020 m. balandžio 29 d. pas pareiškėją dirbo iš viso 71 darbuotojai, iš kurių 1 darbuotojas, kuriam nustatytas 0–25 proc. darbingumo lygis, 27 darbuotojai, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis, o 2020 m. lapkričio 26 d. pas pareiškėją dirbo iš viso 32 darbuotojai, iš kurių 9 darbuotojai, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis.

8. Teismas, vadovaudamasis aptartu teisiniu reglamentavimus ir atsižvelgęs į tai, ką nustatė, padarė išvadą, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 1 d. ir Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo priėmimo metu neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas priežastis, dėl kurių pareiškėjas neteko daugiau nei pusės tikslinėms grupėms priklausiusių darbuotojų, nebegalėjo priimti į darbą naujų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, mokėti jiems konkurencingo darbo užmokesčio, lyginant su kitomis socialinėmis įmonėmis, prisiimti pelningų užsakymų, padarė išvadą, kad šios priežastys nėra reikšmingos, sprendžiant dėl Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. To, kas aktualu, sprendžiant dėl apskųsto įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas neįrodė, t. y. neįrodė, kokios priežastys lėmė tai, jog 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais pareiškėjas nesikreipė į Tarnybą dėl neįgaliųjų įdarbinimo.

10. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad Tarnybos 2020 m. spalio 28 d. rašte pateiktas pasiūlymas kreiptis į Tarnybą dėl neįgalių asmenų įdarbinimo neatitiko darbo rinkoje realiai susiklosčiusios situacijos ir buvo praktiškai neįgyvendinamas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tuo metu darbo rinkoje buvusią situaciją (pvz., kad pareiškėjas bandė kreiptis ar kad darbo rinkoje nebuvo darbo jėgos paklausos ir pan.).

11. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjui suteiktas socialinės įmonės statusas panaikintas galiojant naujos redakcijos Įstatymui, nurodė, kad Pakeitimo įstatyme nėra numatyta išimtis dėl Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimo taikymo. Pareiškėjas neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygų, todėl vien tai, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu, buvo pakankamas pagrindas priimti Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymą. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba šiuo atveju neturėjo diskrecijos pasirikti, taikyti ar ne minėtą Įstatymo nuostatą.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kurių proceso šalys neginčija, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai vadovavosi Įstatymo nuostatomis ir nuo 2020 m. gruodžio 18 d. pagrįstai panaikino pareiškėjui socialinės įmonės statusą.

13. Teismas pažymėjo, kad socialinės įmonės statuso suteikimas neterminuotai nereiškia, kad šis statusas suteikiamas visam juridinio asmens veiklos laikotarpiui. Šį statusą turintis juridinis asmuo nuolat turi atitikti įstatymų jam nustatytus specialius reikalavimus, priešingu atveju šis statusas panaikinamas.

14. Teismas, nustatęs, kad Pakeitimo įstatymas, kuriuo Įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, taip pat pakeistas Įstatymas, buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d., o Įstatymas, kurio nuostatomis remiantis buvo priimtas skundžiamas Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymas, įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d, sutiko su Tarnybos vertinimu, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti ir atitinkamai prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio reglamentavimo, aiškiai nustatančio, kada, kokios ir kaip Įstatymu įgytos teisės turi būti įgyvendintos ir kurį laiką bus išlaikytos. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu ir, siekdamas išlaikyti socialinės įmonės statusą, atitinkamai galėjo pertvarkyti vykdomą ūkinę komercinę veiklą taip, kad ji atitiktų nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo reikalavimus. Įstatymų leidėjas, teismo vertinimu, nustatė pakankamą pereinamąjį laikotarpį socialinėms įmonėms įvertinti jų atitikimą ar neatitikimą sąlygoms, reikalingoms tokios įmonės statusui įgyti (ar jį išlaikyti) ir prie jų prisitaikyti (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 4 d.).

15. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-490-426/2022. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 620 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant apeliacinį skundą.

17. Pareiškėjas, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, dėstydamas tuos pačius argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, papildydamas juos informacija apie galutinius teismų procesinius sprendimus, priimtus bylose dėl Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymo ir Tarnybos 2020 m. spalio 23 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde grindžia šiais argumentais:

17.1. Teismas visapusiškai neįvertino Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, Įstatymo galimo prieštaravimo Konstitucijai, Tarnybos 2020 m. kovo 23 d. įsakymo ir Tarnybos 2020 m. spalio 23 d. įsakymo, nulėmusių Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo priėmimą, teisinės reikšmės ir įtakos bylos teisingam išnagrinėjimui, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą.

17.2. Teismas neįvertino to, kad nagrinėjamu atveju socialinės įmonės statuto panaikinimas yra akivaizdžiai neproporcinga, per griežta priemonė tiems tikslams, kurių valstybė siekė, suteikdama socialinės įmonės statusą ir teikdama valstybės pagalbą įmonėms.

17.3. Teismas neįvertino pareiškėjo argumentų dėl lex retro non agit principo pažeidimo.

17.4. Teismo išvados, kad pareiškėjas neįrodė, dėl kokių priežasčių 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais pareiškėjas nesikreipė į Tarnybą dėl neįgaliųjų įdarbinimo, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tuo metu darbo rinkoje buvusią situaciją, nepagrįstos. Teismas neįsigilino į individualią pareiškėjo situaciją, išsamiai neįvertino, kad Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymas buvo priimtas po to, kai pareiškėjui buvo sustabdytas, o vėliau nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas ir šios priežastys nulėmė tai, kad pareiškėjas negalėjo įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų.

17.5. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų nuostatose įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl mokėjimo sustabdymo bei nutraukimo nulemia ir socialinės įmonės statuso panaikinimą, nes valstybės pagalbos dėl jos sustabdymo ir (ar) nutraukimo negaunanti įmonė neturi jokių galimybių išlaikyti aukšto lygio neįgalumą turinčių ir dėl to įprastinėmis sąlygomis rinkoje nekonkurencingų darbuotojų reikiamą skaičių – ne mažiau kaip 40 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus.

17.6. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu asmenims, priimantiems sprendimą dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo, šiuo atveju Tarnybos direktoriui, iki šiol nesuteikta diskrecija vertinti valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo, vėliau ir jos nutraukimo socialinei įmonei būtinumą ir (ar) jos proporcingumą, nusikalstamų veikų, kurių padarymu yra įtariama socialinė įmonė ar jos vadovas, ryšio su socialinės įmonės veikla, taip pat nenumatyta galimybė panaikinti valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo, vėliau ir jos nutraukimo socialinei įmonei, nepasibaigus baudžiamajam procesui, jeigu asmenų, priimančių dėl to sprendimą, manymu, ši priemonė taptų nebereikalinga. Tokiu teisiniu reglamentavimu valstybės pagalbos mokėjimas, kaip matyti, visais atvejais privalo būti sustabdytas, o, praėjus 6 mėnesiams, ir nutrauktas bei nesudarytos prielaidos įvertinti individualią kiekvienos socialinės įmonės ir (ar) jos vadovo, apie kurį gauta informacijos, kad jis įtariamas ar kaltinamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamąjį nusižengimą, atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, kurios sudarytų sąlygas atitinkamai individualizuoti konkrečią situaciją, ir nustatyti minėtam asmeniui(-ims) konkrečiu atveju taikytinas (būtinas) jo teises ribojančias priemones, jų taikymo trukmę. Aptartose Įstatymo nuostatose nenumatyta galimybė panaikinti valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymą ir (ar) nutraukimą, nepasibaigus baudžiamajam procesui, kai ši priemonė gali būti vertintina kaip nebereikalinga, pavyzdžiui, jeigu teismas priima išteisinamąjį nuosprendį.

17.7. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų nuostatos ir tuo pačiu Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymas pažeidžia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą.

18. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą kartoja nustatytas bylos aplinkybes, dėsto tuos pačius argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais teismas atmetė pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-501 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „Auto Idea“, kuriuo pareiškėjui panaikintas socialinės įmonės statusas, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Tarnyba pagrįstai nuo 2020 m. gruodžio 18 d. panaikino pareiškėjui suteiktą socialinės įmonės statusą, pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis, kurios, jo vertinimu, padarytos visapusiškai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių dėl Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo priėmimo, neįvertinus galimo Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, nepasisakius dėl visų pareiškėjo skundo argumentų.

22. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nevertinami pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais nebuvo grindžiamas jo skundas pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

23. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikintinas, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių dėl Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo priėmimo, pažymėtina, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), teismas nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (ABTĮ 10 str. 1 d.). Teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Taigi, kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus (ginčo) santykius reglamentuojančias teisės nuostatas.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo, kuriuo panaikintas pareiškėjui suteiktas socialinės įmonės statusas, konstatavus, kad 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais pareiškėjo darbuotojai, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis ar neviršijantis 40 proc. darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sudarė mažiau kaip 40 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus. Šis įsakymas priimtas vadovaujantis, be kita ko, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 4 dalimi, 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais. Šio įsakymo faktinį pagrindą sudaro Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento 2020 m. spalio 28 d. raštas Nr. SD(19.1)-11335 „Dėl atitikimo socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms“, kuriuo Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas informavo Tarnybos Priemonių įgyvendinimo organizavimo skyrių apie tai, kad, įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją apie tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičių už 2020 m. liepos–rugsėjo mėnesius nustatyta, kad pareiškėjas netenkina Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų, ir pareiškėjo pažymos „Apie darbuotojų skaičių“ atitinkamai 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais.

26. Teisinius santykius dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo iš esmės reglamentuoja Įstatymas (2019 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. XIII-2427 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d. (Pakeitimo įstatymo 2 str. 2 d.), jį įgyvendinantis Tvarkos aprašas (2020 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. A1-174 redakcija), nustatantis, be kita ko, sprendimo dėl socialinės įmonės statuso (neįgaliųjų socialinės įmonės statuso) suteikimo priėmimo ir jo panaikinimo tvarką.

27. Socialinė įmonė yra Įstatymo nustatyta tvarka socialinės įmonės statusą įgijęs juridinis asmuo ar jo padalinys, kuriame socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų yra ne mažiau, negu nustatyta Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Įstatymo 3 str.). Socialinė įmonė privalo įdarbinti ne mažiau negu Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tikslinėms grupėms priklausančių asmenų (Įstatymo 7 str. 1 d. 1 p.). Socialinės įmonės statusas suteikiamas nustatyta tvarka išnagrinėjus juridinio asmens ar jo padalinio prašymą (Įstatymo III skyrius;

Tvarkos aprašo II skyrius, III skyrius). Socialinės įmonės statusas suteikiamas neterminuotai (Įstatymo 9 str. 2 d.). Socialinėms įmonės gali būti skiriama valstybės pagalba (Įstatymo 6 str. 2 p., IV skyrius). Socialinės įmonės statusas panaikinamas, jeigu socialinė įmonė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės arba 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos (Įstatymo 11 str. 1 d. 6 p.): paraiškos gauti valstybės pagalbą pateikimo, sprendimo priėmimo laikotarpiu ir laikotarpiu, už kurį prašoma valstybės pagalbos, darbuotojai, priklausantys Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2019 m. rugsėjo 19 d.

įstatymo Nr. XIII-2427 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.: „Pagal šį įstatymą remiamas darbingo amžiaus asmenų, kurie priklauso šioms tikslinėms grupėms, įdarbinimas socialinėse įmonėse:

1) neįgalieji, turintys sunkų neįgalumo lygį, arba neįgalieji, kuriems nustatytas neviršijantis 25 procentų darbingumo lygis, registruoti Užimtumo tarnyboje <...> bedarbiais;

2) neįgalieji, turintys vidutinį neįgalumo lygį, arba neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis, registruoti Užimtumo tarnyboje bedarbiais;

3) neįgalieji, turintys lengvą neįgalumo lygį, arba neįgalieji, kuriems nustatytas 45–55 procentų darbingumo lygis, registruoti Užimtumo tarnyboje bedarbiais“) nurodytoms tikslinėms grupėms, sudaro ne mažiau kaip 50 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių socialinės įmonės darbuotojų skaičiaus; darbuotojų, priklausančių Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, per mėnesį dirbtas darbo laikas sudaro ne mažiau kaip 50 proc. įmonės darbuotojų, nepriklausančių Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms, darbo laiko per mėnesį;

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip 6; Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 proc. darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 40 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba neviršijantis 25 proc. darbingumo lygis, sudaro ne mažiau kaip 10 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jeigu šiai tikslinei grupei priklausančių asmenų yra registruotų Užimtumo tarnyboje; jeigu Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, registruotų Užimtumo tarnyboje, nėra, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus.

Sprendimą panaikinti socialinės įmonės statusą Vyriausybės įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Tarnyba) priima ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo aplinkybių, nurodytų Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2–15 punktuose, nustatymo dienos ar prašymo panaikinti socialinės įmonės statusą gavimo dienos (Įstatymo 11 str. 4 d.; Įstatymo 29 str. 1 d. 2 p.; Tvarkos aprašo IV skyrius). Jeigu socialinės įmonės statusas buvo panaikintas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2–15 punktuose nurodytais pagrindais, tas pats juridinis asmuo ar jo padalinys gali iš naujo kreiptis dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sprendimo panaikinti socialinės įmonės statusą priėmimo dienos.

28. Aptarto teisinio reglamentavimo kontekste aktualu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d. nutarimas; 2013 m. vasario 15 d. nutarimas; 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

29. Sistemiškai įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad sprendžiant dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo turi būti įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su tuo, ar socialinė įmonė iš tiesų daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės arba 2 mėnesius per kalendorinių metų laikotarpį neatitiko Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos. Kadangi socialinės įmonės statusas suteikiamas neterminuotai, todėl ir juridinis asmuo ar jo padalinys, kuriam suteiktas socialinės įmonės statusas, privalo neterminuotai atitikti socialinei įmonei nustatytus reikalavimus. Socialinės įmonės statusas tiesiogiai nėra susijęs su faktu, ar socialinės įmonės statusą turintis juridinis asmuo ar jo padalinys yra pasinaudojęs savo teise gauti valstybės pagalbą ar ne. Taigi aplinkybės, susijusios, pavyzdžiui, su tokiam juridiniam asmeniui valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymu ar nutraukimu, sprendžiant dėl tokiam juridiniam asmeniui suteikto socialinės įmonės statuso panaikinimo Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, neturi esminės teisinės reikšmės.

30. Atsižvelgusi į tai, ir nustačius, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčija Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių ir bylos aplinkybių, aptartų šios nutarties 25 punkte, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tikrinamą sprendimą, nustatė visas kilusiam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir jas įvertino pagal ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės nuostatas, todėl padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog Tarnyba pagrįstai nuo 2020 m. gruodžio 18 d. panaikino pareiškėjui suteiktą socialinės įmonės statusą.

31. Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad priešingai nei pareiškėjas teigia apeliaciniame skunde, aplinkybės, susijusios su Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymu, kuriuo pareiškėjui buvo sustabdytas valstybės pagalbos mokėjimas, ir Tarnybos 2020 m. spalio 23 d. įsakymu, kuriuo pareiškėjui buvo nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, ypač atsižvelgus į tai, kad šie Tarnybos įsakymai nesudaro Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymo faktinio pagrindo (žr. šios Nutarties 25 p.), priimti taikant kitas Įstatymo nuostatas ir dėl kitų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad Tarnybos 2020 m. kovo 24 d. įsakymo ir Tarnybos 2020 m. spalio 23 d. įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtinti teismine tvarka, šie įsakymai pripažinti teisėtais ir pagrįstais galutinėmis ir neskundžiamomis LVAT 2021 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021 ir LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-321-525/2023. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su aptartais Tarnybos įsakymais, atmetami kaip teisiškai nereikšmingi.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, dėl kokių priežasčių 2020 m. liepos–lapkričio mėnesiais nesikreipė į Tarnybą dėl neįgaliųjų įdarbinimo, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo metu darbo rinkoje buvusią situaciją, nepagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Šio konkretaus ginčo atveju ne Tarnyba, o pareiškėjas turi paneigti Tarnybos nustatytas faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas pareiškėjui suteikto socialinės įmonės statuso panaikinimas. Vien tai, kad pareiškėjas, subjektyviai aiškindamas Įstatymo nuostatas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina savo individualią situaciją, nesudaro pagrindo teigti (ir sutikti), kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nepagrįstos.

33. Pareiškėjas lex retro non agit principo pažeidimą, be kita ko, grindė tuo, jog Pakeitimo įstatyme nenustatytas joks pereinamasis terminas. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei pareiškėjas teigia apeliaciniame skunde, atsakė į šį pareiškėjo skundo argumentą, konstatavęs, jog įstatymų leidėjas nustatė pakankamą pereinamąjį laikotarpį socialinėms įmonėms įvertinti jų atitikimą ar neatitikimą sąlygoms, reikalingoms tokios įmonės statusui įgyti (ar jį išlaikyti) ir prie jų prisitaikyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nei įstatymais, nei bylos aplinkybėmis pagrįstų argumentų, kuriais būtų grindžiamas šios teismo išvados neteisėtumas ir nepagrįstumas.

34. Nustačius, kad Tarnybos 2020 m. gruodžio 18 d. įsakymas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 4 dalimi, 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kurie grindžiami Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2 ir 3 punktų aiškinimu ir taikymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas netikrinamas. Pirmosios instancijos teismui nekyla pareiga vertinti pareiškėjo skundo argumentus, kurie nėra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, vadovaudamasis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-490-426/2022, kurioje spręsta dėl Tarnybos 2020 m. spalio 23 d. įsakymo, kuriuo pareiškėjui buvo nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, aišku, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti tokio pobūdžio prašymą, konstatavus, kad aplinkybės, susijusios su Tarnybos 2020 m. spalio 23 d. įsakymu, neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant nagrinėjamu atveju kilusį ginčą. Papildomai pažymėtina, kad aptariamas pareiškėjo prašymas savo prasme šios bylos nagrinėjimo dieną tapo neaktualus, nes pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis šios bylos nagrinėjimo dieną (2023 m. balandžio 19 d.) administracinėje byloje Nr. eI2-490-426/2022 priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimas jau buvo įsiteisėjęs 2023 m. balandžio 5 d. LVAT priėmus 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-321-525/2023.

36. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ginčo situacijos teisinio vertinimo nekeičia ir (ar) yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

37. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl 620 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė