2013-11-04 Nr. AB-7389-3-61-3-03243-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1811/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03243-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja T. K. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 1D-8294(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti jai neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija, pensija) dalį – 42 135,05 Lt už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugsėjo mėn. laikotarpį, įvertinus ir 2012 m. rugsėjo ir spalio mėnesių pensijos sumažinimą.

Nurodė, kad 1999 m. rugpjūčio 6 d. ji atleista iš vidaus tarnybos. 1999 m. rugpjūčio 13 d. Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus sprendimu Nr. 15482 jai nuo 1999 m. rugpjūčio 6 d. buvo paskirta 1 747,01 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (Žin., 2009, Nr. 152-6820) (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d. Įsigaliojus šiam Laikinajam įstatymui, pareiškėjai kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Minėto Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas mokamą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą.

Pažymėjo, kad atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas (tiek galiojančias iki 2012 m. rugsėjo 1 d., tiek šiuo metu galiojančios redakcijos), 1 ir 2 priede (2 priedas galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) nurodytas formules, kiekvieną mėnesį mokėjo ir atitinkamai moka sumažintą pensiją. T. y. nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjai kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta apie 561,03 Lt pensija, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokama 1 402,15 Lt dydžio pensija. Kiekvieną mėnesį atsakovas neišmokėdavo apie 1 185,98 Lt paskirtos pensijos dalies, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmoka apie 344,86 Lt kas mėnesį. Skundo surašymo dieną už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugsėjo mėn. laikotarpį neišmokėtos pensijos dalis yra 41 445,33 Lt (suma nurodyta iki 2012 m. rugsėjo 1 d.). Įvertinus ir 2012 m. rugsėjo bei spalio mėn., bendra suma sudaro 42 135,05 Lt.

Pažymėjo, kad 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame pažymėjo, jog tokiu būdu (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis) įstatymų leidėjas suvaržė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tiku verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę, asmenims paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo sumažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) gavėjams. Taigi, taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pensija.

Nurodė, jog 2012 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. 2012 m. gruodžio 15 d. iš atsakovo gavo 2012 m. gruodžio 7 d. atsakymą Nr. 1D-8294(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“, kad neišmokėta pensijos dalis nebus grąžinta.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 17-18) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Abiem atvejais konstatuojamas teisės viešpatavimo principo pažeidimas, todėl visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu.

Nurodė, jog 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių (tarp jų ir pareigūnų ir karių) pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pareiškėjai pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjos pensiją. Tik 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas prieštaraujančia Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pagal kurią buvo perskaičiuojama ir išmokama sumažinta pensija pareiškėjai dėl to, kad ji atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Tačiau kitas pareiškėjos pensijos sumažinimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Pažymėjo, kad pareiškėjai paskirta pensija pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nebuvo ribojama. VRM, apskaičiuodama pareiškėjos valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl atsakovo, VRM, veiksmai yra teisėti ir pagrįsti.

Atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 (Žin., 2012, Nr. 82-4274), kuris įsigaliojo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Būtent šiuo įstatymu, o ne Konstitucinio Teismo nutarimu, išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją pareiškėjai dėl to, kad ji atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjos skundo padavimo metu nebetaikoma teisiniams santykiams. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., ir į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai) preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. 1D-8294(11) yra teisėtas ir pagrįstas galiojančiomis teisės normomis, o pareiškėjos reikalavimus panaikinti VRM 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 1D-8294(11), įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją pareiškėjai išmokėti 42 0135,05 Lt dydžio pensiją tenkinti nėra teisinio pagrindo, kadangi pareiškėja neįrodė, jog VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 13-15) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 1999 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjai buvo paskirta 1 747,01 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 1999 m. rugpjūčio 6 d. iki neterminuotai (pagrindas 1999 m. rugpjūčio 6 d. išvada Nr. 15482, pensijos byla Nr. 15482) (suma nurodyta atsižvelgiant į pensijos indeksavimą). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, taip pat ir pareigūnų ir karių, pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotas pareiškėjos paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8026 (K = 0,8026) ir, pritaikius šį koeficientą, pareiškėjos pensijos dydis buvo perskaičiuotas. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kiekvieną mėnesį pateiktais pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, sąrašais ir atsižvelgiant į pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydžius, pareiškėjos pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį bei įstatymo 2 priedą.

Pažymėjo, jog nors Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, tačiau, šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino ir tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, todėl iki 2012 m. gruodžio 31 d. pensijos ir toliau bus mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2011, Nr. 160-7573) pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, jog įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pareiškėjos pensija, skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjos pensiją. Pažymėjo, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai 1 747,01 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjos neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Akcentavo, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato, o pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu (b. l. 28–36) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai 26 915,79 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1D-8294-(11) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog 1999 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjai buvo paskirta 1 747,01 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 1999 m. rugpjūčio 6 d. iki neterminuotai (pagrindas 1999 m. rugpjūčio 6 d. išvada Nr. 15482) (suma nurodyta atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) (b. l. 8). Ši paskirta pareiškėjos pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo sumažinta iki 1 402,15 Lt (taikant koeficientą 0,8026). Taip pat, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija perskaičiuota taikant koeficientą – 0,4082 (1 402,15 Lt x 0,4082 = 572,36 Lt). Pareiškėja 2012 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kaip į instituciją, kuri skaičiuoja ir išmoka pareigūnų ir karių valstybinės pensijas, prašydama išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. 2012 m. gruodžio 7 d. VRM sprendimu Nr. 1D-8294(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“, pareiškėjai nemokamos pensijos dalies nuspręsta negrąžinti.

Teismas rėmėsi nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), kuris buvo taikomas iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol neteko galios, 2012 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuriuo minėtų Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taip pat teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame konstatuota, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir faktinėms bylos aplinkybėms, teismo vertinimu, VRM teisėtai perskaičiavo pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovui VRM teisėtai ir pagrįstai perskaičiavus pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, negali būti tenkintinas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą mokėti visą jai paskirtą pensiją.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), įvertinęs bylos aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjai visos pensijos nepriemokos, susidariusios, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., priteisimas nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to pareiškėjos pensijos nepriemokos priteisimas užtikrintų veiksmingą jos teisių teisminę gynybą, socialinį teisingumą bei teisės viršenybę. Taip pat, remdamasis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje pažymėta, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas nusprendė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjai išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas ir valstybinių pensijų gavėjams, turintiems po pensijos paskyrimo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas, bei tai, kad Konstitucijai prieštaraujanti teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuris dėl savo pažeistų teisių gynimo jau po to, kai priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kreipiasi į teismą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja turi teisę gauti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintą pensijos dalį, kurią sudaro 26 915,79 Lt suma ((32 × 1 402,15 Lt) – 17 953,01 = 26 915,79 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovo VRM kaltės, kadangi ji, priimdama sprendimus, taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 26 915,79 Lt, pareiškėjai įpareigota išmokėti Lietuvos valstybė, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu (2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), pagal kurį, siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą, ir, įvertinęs tai, kad teismo priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, nusprendė, jog šis įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, įpareigota pareiškėjai išmokėti 26 915,79 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Remdamasis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla tik dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teismas nusprendė, kad yra pagrindas panaikinti tik tą VRM 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1D-8294(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 38–40) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kurioje tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai, ir juos atmesti. Jei šis reikalavimas bus atmestas, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d.). Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Vidaus reikalų ministerija, priimdama skundžiamą 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 1D-8294(11) nepažeidė pareiškėjos teisių ir /ar jos teisėtų interesų, kadangi pensija jai buvo perskaičiuojama ir išmokama teisės aktų nustatyta tvarka.

2. Vidaus reikalų ministerija pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje panašioje savo turiniu administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“. Nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pensijas išmokančios institucijos veiksmai/sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

4. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 45).

Pareiškėja T. K. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 47-48) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

2. Pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, ir kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, todėl šiuo atveju taikytina ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo ginčo santykiams argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis suformuota teismų praktika panašiose bylose. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kadangi minėta byla iš esmės yra panaši kaip ir nagrinėjama. Atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 nėra panaši savo turiniu į nagrinėjamą, kadangi 2012 m. liepos 23 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų taikymo, priteisiant pareiškėjai neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį bei delspinigius, klausimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimas prie apeliacinio skundo atmetamas.

Pažymėtina, jog pareiškėja šiuo atveju neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti jai 26 915,79 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Todėl apeliacinės instancijos teismas šios teismo sprendimo dalies nekeičia ir nepanaikina, o atsakovų prašymo atidėti pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkina, kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas 4 mėnesių teismo sprendimo įvykdymo terminas atitinka atsakovų prašomą pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimo terminą ir netgi jį viršija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas